Birželio 12-14 dienomis Lietuvoje siautė bent 3 stambūs renginiai: plačiai išreklamuotas alternatyvaus  mainstreamo festivalis “Be2gether“ Gudijos pasienyje, “Bike Show Millenium 2009“ Kaune ir pagoniškojo bei juodojo metalo orgija “Kilkim Žaibu“ Joniškio apylinkėse, ir nors pasirinkimas nemažas, manau, kad kiekvienas bent kiek padorus metalistas nė nedvejodamas rinkosi pastarąjį renginį. Taip pasielgiau ir aš ir kadangi už šį poelgį neteko užmokėti gyvybe, tai užmokėsiu šia rašliava. Festivalis buvo išties puikus ir įspūdžių labai daug, tad nordėdamas taupyti jūsų laiką ir kantrybę apsiribosiu vien muzikiniais įspūdžiais, visa kita palikdamas už teksto ribų.

Atvykom kelios valandos prieš koncertinės programos pradžią, tad laiko įsikurti, apžiūrėti teritoriją ir pabendrauti buvo į valias. Džiugu, kad nors apsiniaukę, lietaus dar nebuo nė kvapo. Įdomu kiek ilgai tokia padėtis išsilaikys? Bet apie tai vėliau, o dabar pereikime tiesiai prie muzikos.

Ji prasidėjo nuo rusakalbių Latvijos blekerių Nycticorax apie kuriuos visi atsiliepė vieningai – šūdas. Šią nuomonę palaikau ir aš. Nesupratau kieno kaltė, grupės ar įgarsinimo, ar mano paties, bet girdėjosi tik būgnai ir šiokie tokie įrodymai, kad gitaros tikrai prijungtos. Iš vokalisto dainavimo neįmanoma buvo net suprasti kokia kalba atliekamos dainos, tad jei būtų pasakę, kad dainuojama hindi kalba arba gruziniškai su islandišku akcentu, būčiau tikrai patikėjęs. Ir kad ir kaip gibsuotarankis vokalistas besistengtų, galios muzikai suteikti nepavyko.

Antroji grupė, pamėgtieji šiaulių blekeriai Argharus šįkart mane kažodėl nuvylė.  Žinoma, jie skambėjo nepalygninamai geriau nei prieš tai grojusieji, vokalistas, kažkodėl šįkart atsisakęs bosisto etato, ir atsidėjęs vien dainavimui turėjo charizmos kaip ir visada ir energijos grupei netrūko, bet pati muzika skambėjo kažkaip prastai, vokalo išvis beveik nesigirdėjo. Nežinau, ar tai įgarsinimo problemos ar tiesiog nepripratau prie jų naujosios kūrybos…

Na, o nuo Saltus pasibaigė visi mano nusiskundimai muzika. Šie lenkų pagan blackeriai surengė tikrai stiprų pasirodymą. Kažkodėl maniau kad grupėje daugiau narių, tad nustebau išvydęs scenoje tik 3 “instrumentuočius“, bet hū kierz, svarbiausia kad muzika skambėjo puikiai ir nuteikiė galvakračiui, o ir garsas buvo be priekaištų.

Ketvirtąją, techniškiausią to vakaro grupę Infernal War mačiau tik nuo vidurio. Gan tipiškas Behemoth stiliaus death/blackas su masyvia ritmo sekcija, daug greičio, dviejų bačkų tratijimo ir agresyvaus patoso. Galingas pasirodymas, nors dvasios jiems kažkiek pritrūko. Vis dėlto, būtent jų viena iš dainų šiuo metu skamba mano smegeninėje ir niekaip nesugeba iš jos dingti. Man asmeniškai kiek juokingai atrodė buduliškos fizionomijos vokalistas, tiek išvaizda (turiu omeny kūno sudėjimą, ne blekerišką aprangą ar corpsepaintą)  tiek ir manieromis žiauriai priminęs vieną bendraklasį. Vis dėlto,  gan neblogas pasirodymas.

O penktadienio blasfemijas vainikavo neabejotinai originaliausia, įdomiausia, true’iškiausia ir visaip kitaip teigiamai “-iausia“ vakaro grupė Root iš Čekijos su pačiu čekų antitėvustanislovu, didžiuoju satanizmo patriarchu Big Boss. Šio žilabarzdžio senio charizma, šiltas ir visai netradicinis elgesys scenoje ir bendravimas su publika ko gero nepaliko abejingų. Root muzika, alsuojanti nemaria oldskūlo dvasia, kupina nenuspėjamų melodijos vingių, nebanaliai tamsios atmosferos ir nesuvaidinto bedieviškumo, liaudiškai tariant, kalė į klyną. Gal tik keista, kad pačioje kultiškiausioje tos dienos metalo grupėje nebuvo nė vieno ilgaplaukio…

Būtent per Root ir prasidėjo tas nelemtasis lietus, be perstojo pliaupęs visą naktį ir pavertęs “Plūgo brolių“ teritoriją  pliurzos karalyste. Kai kurios palapinės paskendo, bet laimei mūsiškė išsivertė beveik be nuostolių. Šeštadienio pirmoje pusėje lietus nurimo, matyt “gavo pompą“ nuo tokio nuolatinio pliaupimo, ir buvo priverstas laikinai pailsėti.  O festivalis tęsėsi. Antros dienos koncertą pradėjo istorinių kovos  klubų Vilkatlakiai ir Hospitalierių ordinas jungtinė parodomoji programa, kurioje su komentarais pademonstruoti senovės baltų ir kryžiuočių pėstininkų karybos būdai. Nepaisant to, kad kovos suvaidintos, bet atrodė itin tikroviškai, kovotojai vieni kitus daužė negailėdami, taip kad net byrėjo skydai ir lūžo kirviai. Žodžiu įspūdingas pasirodymas, priminęs tuos senus laikusm kai narsūs pagonys lietuviai didvyriškai gynė savo žemes nuo svetimšalių vyrų, bandžiusių ugnim ir kalaviju parodyti kaip reikia “mylėti artimą savo“. Vėliau pasirodė latvių folkloro ansamblis Vilki, ir atliko keletą latvių  liaudies dainų.  Šis kolektyvas labiausiai sulaukė latvių žiūrovų dėmesio. Kai kurie net nurodinėjo kapelai ką dainuoti…:D

Po to scenoje suskambo gerokai sunkesnis, bet dar ne metalnis koletyvas iš Lietuvos – Atalyja. Šią grupę mačiau pirmą kartą, bet likau sužavėtas šio progresyviojo folk roko kolektyvo originaliomis ir spalvingomis liaudies dainų interpretacijomis. Visi nariai aukšto lygio profesionalai, tad nieko keisto, kad ir jų muzika nuostabi. Beje, įdomus sutapimas, bet būtent nuo Atalyjos pasirodymo vėl pradėjo lyti. Va ką reiškia pavadinimo galia…

Ir štai pirmasis šeštadienio metalo pasirodymas – žemaičiai Meressin. Naujai atsikūrę kultiniai Telšių oldschool black metalo puoselėtojai dėjo kad ir trumpą, bet tikrai stiprų pasirodymą. Audiovizualinius įspūdžius šiek tiek sustiprino ir papildomas perkusininkas, daužęs ko gero savadarbį mini būgnų komplektą. Džiugu, kad Meressin atgimė, su malonumu lauksiu naujų jų koncertų.

Loits pasirodymo regėjau tik 3-4 paskutines dainas, tad objektyviai jų vertinti negaliu, bet tai ką girdėjo paliko tikrai gerą įspūdį. Visiškai neturiu prie ko prikibti.

Estų desantas tęsėsi. Antroji grupė iš šios šalies – Metsatoll pasveikino “Žaibus“ originaliu heavy metalo ir estų liaudies muzikos mišiniu. Jų pasirodymą ketinau stebėti ramiai – reikėjo pataupyti jėgas likusioms grupėms, tačiau tai neitin sekėsi. Kaip galima tokią puikią grupę stebėti ramiai? Į šį klausimą neigiamai atsakytų ir visa ta krūva estų, sulindusių prie pat scenos, mosuojančių nacionalinėmis vėliavomis ir dainuojančių kartu su grupe.

Na ir atėjo metas didžiausiems šių metų kraštutinuoliams, ne tik vieniems festivalio, bet ir mano asmeninių favoritų Impaled Nazarene. Šiems jau visiškai negailėjau jėgų. Ir ne aš vienas. Visa publika šėlo kaip paskutiniai bepročiai.  Skandalingieji suomiai, dėję ant visko, ant ko tik įmanoma dėti, savo unikalia muzika, savyje talpinančia black’o tamsumas ir grindcore’o pamišimą tobulai užvedė publiką. Nebaisus buvo nei lietus, nei klampus purvas, kuris liejosi laisvai.

Priešpaskutiniai festivalyje – latviai Skyforger. Nors juos regėjau trečią kartą, vis tiek likau sužavėtas. Tvirtos, pagonybės dvasia persmelktos kompozicijos, šiltas, bendravimas su publika, ir visiškas įsijautimas į muziką. Ne veltui tai žymiausia Baltijos šalių metalo grupė ir vieni gerbiamiausių pagan metalo atlikėjų pasaulyje! Tiesa buvau pavargęs, tad daugiau dėmesio skyriau ne metalšokiams, o įsiklausymui į muziką ir pačių muzikantų stebėjimui, bet ir gerai, nes ankstesniais kartais Skyforger pasirodymai būdavo juodai praheadbanginami.

Net jei tai jau būtų buvusi pabaiga,  vis tiek būčiau padaręs išvadą, kad “Kilkim Žaibu“ festivalis buvo didžių didžiausia jėga. Bet dar juk ne viskas, dar liko ypatingieji svečiai – Amon Amarth. Šios grupės pasirodymas pakėlė jau ir taip labai aukštą festivalio įvertinimą dar keliais punktais. Galingieji viking metalo korifėjai iš Švedijos, pagrindinė (nors tikrai ne vienintelė) šiųmetinių “žaibų“ vinis, kaip ir tikėjausi, pasirodė puikiai. Viskas sugrota kokybiškai, vokalistas, kad ir atrodė išdidus, bet su publika bendravo maloniai, žodžiu, nėr ko prikišti. Na galima būtų prikišti ir kai kurie prikiša jų “sužvaigždėjimą“, mat koncertui ruošėsi ne patys, viską už juos atliko milžiniškas techninis personlas, galų gale ir iš pačių muzikantų jautėsi šiek tiek pozos, bet kita vertus, tai žymiausia pasaulyje viking metalo grupė, ir viena populiariausių metalo grupių apskritai. Tokio lygio žvaigždės retai užsuka į Lietuvą (ir kalbu ne vien apie metalo muziką). Tad man tas jų “žvaigždiškumas“ nekliudė, o atlikta programa buvo tokia, kad bent jau aš vargiai galėčiau prie ko prikibti.  Po tokios grupės galima ramiai ir be jokios sąžinės graužaties eiti miegoti. O miego tikrai reikėjo…

Viską apibendrinanus, “Kilkim Žaibu 10“ paliko daug neišdildomų įspūdžių. Stiprus muzikinis sąstatas, puiki koncepcija, pakankamai nebloga organizcija, daugybė nuostabių žmonių – visa tai ir daug kitų privalumų begėdiškai nusvėrė lietų, purvą, šaltį, problemas su tualetais ir kitus trūkumus, kurie kiek žemesnio lygio renginį neišviengiamai būtų pavertę katastrofa.