Rokiškio Balbo

Sunkioji muzika gali padėti mokytis istorijos. Tai jau seniai įrodė brutaliais ir techniškais rifais Senovės Egipto civilizaciją restauruojantys amerikiečiai Nile ar baltų dvasia alsuojanti Obtest, Skyforger, Ha Lela ir visa plejada kitų pagoniškojo metalo grupių. Na, o šviežias Kanados deferių Kataklysm vokalisto Maurizio Iacono projektas irgi patvirtina šią tezę. Ex Deo muzika, įamžinta kol kas tik debiutiniame albume “Romulus“, nukelia mus į tamsius ir kruvinus Romos klestėjimo laikus. Kiekviena albumo daina – tai didingas epinis paskojimas apie vis kitą romėnų civilizacijos istorijos įvykį ar gyvenimo aktualiją.

Kaip ir įprasta metalinei lyrinei stilistikai, viena pagrindinių apdainuojamų temų yra Romą kurstę arba pačių romėnų sukurstyti karai. Vieni jų grobikiški, kiti brolžudiški. Pradedant pirmojo Romos karaliaus Romulo įsitvirtinimu soste nužudžius savo brolį dvynį Remą (o kas sakė, kad karalius Mindaugas buvo vienintelis išgama, valdžios vardan pasikėsinęs į gimines), baigiant Cezario vykdytu Galijos užkariavimu pilietinio karo numalšinimu, ar jau po Cezario mirties vykusiu kitu pilietiniu karu, atvedusiu valdžion Oktavianą Augustą. Greta karo minimos ir kitos Romos valstybės problemos: sunki vergų dalia, ar desperatiškas gladiatorių likimas. Visa tai vaizduojama tartum pirmu asmeniu (pasakotojo-kaukės situacija), bandant įsijausti į tuometines Antikos pasaulio aktualijas. Šios pateikiamos ne naiviai romantiškai, kaip kad būdinga animaciniams filmukams, ar hėgeliškoms eurocentrikų sapalionėms apie neva harmonijos ir tobulumo kupiną graikų-romėnų civilizaciją, o gan niūriomis spalvomis, paliekant erdvės apmąstymams.

Projekto muzika labai tinka prie vaiduojamos tematikos. Melodingas, geriausiomis Bathory tradicijomis ir šiuolaikišku deathu paremtas epinis metalas, atliekamas pagrinde gan vidutiniu, karinio maršo tempu. Maždaug tokiu, kokiu turėjo žygiuoti Romos legionieriai. Pakiliai, karo dvsios kupinai muzikai papildomo patoso suteikia įspūdingos simfoninės aranžuotės, kurių svarba Ex Deo muzikai, manyčiau, visai leidžia bent dalinai grupę priskirti ir simfometalo kategorijai.  Nesu susipažinęs su Kataklysm muzika, tad negaliu pasakyti, ar Maurizio šiame projekte savo vokalines galimybes eksploatuoja gerai, ar mažumėle “chaltūrina“, tačiau bendrai paėmus, jo gan plataus diapazono growlas skamba puikai ir muzikai visai visai tinka.

Apie įrašo, suvedimo ir t.t. kokybę galiu paskyti tik tiek, kad viskas tobula. Visos gitaros, būgnai, vokalai, orkestro aranžuotės skamba puikiai, nušlifuotai, gal net šventavagiškai perdėm švariai. Kita vertus, nėr ko tikėtis. Juk grupės krikštatėviai yra patys Nuclear Blast, o jie savo augintinius oi kaip popina (eina sau, koks dviprasmis žodis ;D). Vos dienos šviesą išvydęs projektas jau turi profesionalų, ir net labai kokybišką vaizdo klipą, kelis stambaus kalibro specialiuosius svečius įrašų sesijoje (vienas jų lankėsi ką tik praūžusiame Velnio Akmenyje), gerą reklaminę kampaniją  ir, manau, visai nemažą būrį gerbėjų, prie kurių prisidedu ir aš pats.

MY SPACE

Romulus:

Pagaliau sulaukėme pirmo tikro, kokybiško, universalaus ir vien į metalo muziką orientuoto festivalio. Nors sakoma, kad pirmasis sklindis visuomet prisvyla ir net jei šis pasakymas ir tiktų Velnio Akmeniui apibūdinti, kepinys vis tiek gavosi ypatingai gardus. Nors ir teko peržiūrėti devynias galybes internetinių komentarų, išgirsti daugybės draugų ir pažįstamų nuomonių, tačiau nesusidūriau nė su vienu neigiamu vertinimu. Kalbu, savaime aišku, apie stabilios psichikos žmonių pasisakymus.  Savąją gausiai empiriškai paremtą nuomonę apie Velnio Akmenį, tiksliau jo koncertinę programą pateiksiu ir aš. Tie, kam nepatinka mano superkolosalūs beletristiniai pilstymai, glaustą festivalio apžvalgą gali pasiskaityti Lafestoje (ten yra ir daug kokybiškų nuotraukų).

Penktadienio koncertą pradėjo nacionalinių brutalo pajėgų veteranai iš Utenos korpuso Saples. Žiūrovų šie veikėjai nesulaukė labai daug, bet kaip pradžiai manau jų buvo pakankamai. Daugeliui Lietuvos metalistų žinoma grupė surengė visai ne prastą pasirodymą, kuris puikiai atstojo apšilimą prieš artėjančią velniavą…

Tiesa, velniava buvo dar ne iškart, prieš tai dar scenoje pasirodė gotiškieji latvių death/doom’ininkai Heaven Grey. Beje, įdomi tendencija: latviai šį kartą “aprūpino“ festivalį doomu (Heaven Grey, Frailty), lenkai nuožmiu ir bedievišku death metalu (Trauma ir Azarath), o norvegai – inteletualia ir nešabloniška muzika (Keep of Kalessin, Leprous, dalinai Code). Pirmoji iš dviejų Latvijos “lemties ir mirties“ grupių – Heaven Grey, negausiai juos stebinčiai publikai leido bent trumpam prisiminti romantišką rudens melancholiją. Oras tam visai tiko. 20 valandą visą dieną kepinusi saulė jau buvo praradusi savo galybę, o švelniai plaukus kedenantis vėjelis netrukdė susikoncentruoti į lyrišką ir už širdies griebiančią muziką. Sopulingas vokalas, ankstyviesiems Anathema ir Paradise Lost artimas skambesys ir prie elektrinių gitarų visai deranti violančelė paliko visai gilų įspūdį.

Trečioji vakaro grupė –  kreivi norvegų progresyvistai Leprous. Susidarė įspūdis, kad antrasis gitaristas savąjį instrumentą derinti pradėjo tik prasidėjus pasirodymui,  mat visą pirmą dainą jis praleido kovodamas su techniniais nesklandumais. Laimei, ir be antros gitaros grupė skambėjo puikiai, o prijungus gitarą suskambo dar puikiau. Grupės nariai demonstravo ne tik išskirtinę grojimo techniką ir įspūdingą kūrybinį potencialą, bet ir surengė išties nuoširdų bei energingą šou. Ypač įstrigo energijos nestokojantis būgnininkas, grojantis su milžiniškomis hi-hat lėkštėmis (iš tiesų ten įdėti crash’ai) ir nenaudojantis ride’o.  Neabejotinai vienas įdomiausių ir profesionaliausių festivalio būgininkų ir viena labiausiai sužavėjusių grupių…

Vėliau Velnio Akmenyje – istorinis įvykis. Bene pirmą kartą Lietuvoje galėjome išvysti grupę iš  Islamo civilizacijos erdvės. Jordaniečiai Bilocate – grupė uždrausta savo šalyje, tad akivaizdu, kad jie groja ne dėl pinigų ar neturėjimo ką veikti, bet iš idėjos. Tai atsiskleidžia tiek įdomioje grupės kūryboje, tiek ir nuoširdžiame jų pasirodyme. Niūrų ir paslaptingą orientalistinį dark metalą grojantys pietiečiai nestokojo nei temparamento, nei energijos. Šią grupę jau palaikė gerokai didesnis būrys žiūrovų ir kiek teko girdėti, didžioji dalis jais nenusivylė.

Kitas ekskliuzyvas, skandalingųjų Žas pasirodymas. Charizmatiškasis vokalistas Marius Trū Sabaka, už būgnų sėdintis ir visai neblogai grojantis Choras, retkarčiais ant scenos užlipantis Bilas kartu su dar trim profesionaliais muzikantais surengė bene rokenroliškiausią festivalio šou. Visiška eklektika pasižyminti programa, kurioje puikiai derėjo metaliniai Žas gabalai, buvusių Žas narių grupių Parricide, Regredior ir Ghostorm kūryba, bei Lietuvos metalistų himnu tituluojamas kūrinys, kurio dėl necenzūrino pavadinimo čia neminėsim, sulaukė  itin aktyvaus žiūrovų palaikymo.  Manau šis koncertas bent jau metalistų akyse reabilitavo visas popsines Žasų nuodėmes. Sūnums paklydėliams  atleista…

Keep of Kalessin. Taip vadinasi pati stambiausia pirmo vakaro grupė. Ir visai ne veltui. Techniškieji norvegai visiškai pateisino savo, kaip vakaro headliner’ių statusą. Įdomi, didinga, vietomis net pompastiška muzika, sugrota ne tik nepriekaištingai preciziškai, bet ir su didžiule doze draivo ir energijos. Visi keturi nariai nardė kaip žuvys po sceną (na gerai, būgninkas ne, bet jis grojo labai jau energingai), kratė galvas ir betarpiškai bendravo su publika, kurios per jų pasirodymą buvo daugiau nei iki tol. Viskas buvo velniškai nuostabu. Daugiau tegaliu tik pridurti, kad ši grupė buvo, liaudiškai tariant,  “visiškas išsitaškymas“.

Pirmosios dienos pabaigai tiesiog idealiai tiko tamsiųjų Kauno mistikų Nahash pasirodymas. Juos mačiau pirmą kartą, bet to tikrai užteko, kad galėčiau prisidėti prie paplitusios nuomonės, jog tai pati geriausia ir originaliausia lietuviška black metalo grupė. Taip pat tai ir geriausiai vaizdą su muzika sugebanti suderinti grupė. Kupinas neperregimos tamsumos ir teatrališkumo pasirodymas ir po bekraščius nebūties tolius plukdanti muzika paliko daug gilių įspūdžių. Po blekerišku grimu veidus paslėpę nariai ne tik grojo, bet ir atrodė taip įtikinamai, jog aš beveik patikėjau, jog prieš save regiu ne tikrus žmones, o mįslingas anapusinio pasaulio būtybes, alsuojančias magija ir transcendentalumu…

Taigi, pirmoji festivalio diena buvo neišpasakytai gera, netgi per gera, kaip pirmai dienai. Tačiau antroji Velnio Akmens diena žadėjo ne ką mažiau geros muzikos. Pirmieji instrumentus “prakalbinę“ šiauliečiai Stranger Aeons suteikė geros nuotaikos visam rytui. Progresyvios, bet ne perdėm masturbatoriškos kopozicijos sugrotos šiltai ir stipriai. Grupei neustrukdė net bosisto negalėjimas dalyvauti festivalyje – jį pavaduojantis Kostas Balčiūnas savo pareigą atliko taip gerai, kad aš net negalėjau patikėti, kad ten jis, o ne tikrasis grupės keturstygininkas.

Danus Crocell prieš festivalį buvau visai be reikalo nurašęs. Maniau, kad tai visai eilinė modernaus death metalo grupė, kuri tiesiog ištirps kitų festivalio deferių kontekste.  Empiriniai faktai parodė mano absoliutinį apsišovimą. Crocell pasirodymas buvo tikrai nerealiai užvedantis, muzikantai grojo įsijautę, o pats vokalistas labai nuoširdžiai ir betarpiškai bendravo su publika, numetė porą sąmojų ir pritaikęs džentelmeniškumo taisyklę alumi apdovanojo porą gražiausių pirmoje eilėje stovėjusių merginų.

Savąja stilistika iš visų kitų labiausiai išsiskyrę italų progresyvaus heavy/power metalo atlikėjai The Prowlers grojo rekordiškai mažai publikai.  Manau, daugelis be reikalo ignoravo šią grupę, nes grojo jie tikrai gerai ir nuoširdžiai. Kita vertus, tokios stilistikos muzika Lietuvoje itin nepopuliari. Vokalisto balsas vietomis labai priminė Briuso Dikinsono vokalą, kas bent jau man buvo didelis pliusas, o grupės kompozicijos skambėjo ne tik įdomiai bet ir smagiai.

Antroji iš dviejų Latvijos deleguotų death/doom metalo grupių Frailty pakreipė festivalio eigą lėtesne tėkme. Lėtos, slegiančios ir vietomis melodingos kompozicijos suėjo neblogai, bet bent jau man kažko pritrūko, kad galėčiau juos pavadinti kažkuo daugiau nei eiline šio stiliaus grupe. Tiesa, kad ir kokie jie bebūtų, Baltijos šalyse bent jau kol kas lygių jiems nėra.

Luctus pasirodymo beveik nemačiau, tad jo ir nekomentuosiu. Po kelių valandų pertraukos, antrąją koncerto dalį pradėjo dėl Lenkijos kelių gerokai pavėlavę lenkų death metalo veteranai Trauma. Jie publiką taranavo ganėtinai stipriu, kokybišku  senosios mokyklos death metalu, kuris susiklausė neblogai, tačiau jie grojo trumpokai ir nepasakyčiau, kad itin nuoširdžiai.

Anykštėnai Dissimulation sulaukė ypatingo publikos, ypač tėviškėnų palaikymo. Šie atžygiavo iškilmingai nešini grupės vėliava ir skanduodami grupę ir Anykščių miestą šlovinančius šūkius. Dissimulation pasirodymas, nors muzikantai, ypač būgninkas keliose vietose nusigrojo, paliko didelį įspūdį.

Kiti lietuvių numylėtiniai, vilniečiai Obtest irgi tvojo iš peties. Kaip visada ši grupė sulaukė didelio palaikymo tiek iš publikos, tiek ir iš manęs. Apie juos galėčiau prirašyti daug beletristikos, bet esmei perteikti užteks ir dviejų žodžių: Buvo jėga \m/.

Vėliau atėjo laikas lenkų burnotojams Azarath. Reikia pasakyti, kad tai visiškai eilinė tipiška nuožmaus techniško lenkiško death/black metalo grupė, kokių toje šalyje be proto daug. Vis dėlto, nepaisant to, kad visa jų muzika šabloniška ir paremta nuvalkiotomis, daugybę kartų girdėtomis klišėmis, mane jie visai užvežė.

Ir štai atėjo metas vieniems iš vakaro headliner’ių, įtakingai olandiško death metalo grupei Sinister. Iš kitų išoriškai jie išsiskyrė tuo, kad beveik visi nariai vienodai pliki, tačiau tas plikumas nereiškia nei grupės polinkio į budizmą, nacionalizmą, ar neduokdie, prielankumo forsams. Sinister muzika – grynų gryniausiais death metalas be jokių nuokrypimų. Ir reikia pripažinti, labai geras ir kokybiškas death metalas. Jų dainos, gal ir nesiekia sunkumo aukštumų, tačiau prasmingai sukomponuotos ir su mintimi. Manau nė nereikia aiškinti, kad ši grupė man labai patiko.

Pati didžiausia festivalio sensacija, brazilai Sepultura pasirodymą pradėjo po itin ilgo instrumentų derinimo. Kad ir kaip bebūtų gaila, man ši grupė didelio įspūdžio nepaliko. Senosios dainos užkabino, tačiau naujieji gabalai, kurių buvo kiek daugiau nei pusė, nelindo nė per kur. Tačiau mano nuomonė visiškai nesutapo su didžiosos publikos dalies požiūriu. Stebėti Sepultura susirinko ne tik beveik visi festivalio metalistai, bet ir priėjo daug subkultūrai nepriklausančių žmonių iš Anykščių, o gal ir iš dar kitų miestų, tad prie scenos virė tikrų tikriausias pragaras. Reikia pripažinti, kad grupė pasirodė nepriekaištingai. Muzikantai negailėjo jėgų, o apšvietimas buvo visiškai tobulas. Itin didelį įspūdį paliko melsvai apšviestas būgninkas, kuriam grojant į visas puses tiško vandens purslai. Net kilo mintis, kad vaizdas įspūdingumu prilygsta naujamečiam Tūkstantmečio fejerverkui nuo Archikatedros stogo.  Koncertą pradėję ir be jokio bendravimo su publika atkalę nemažą dalį gabalų, grupė iš pradžių sukėlė nenuoširdumo įspūdį, bet vėliau į žiūrovus prabilę frontmenas Derrick Green ir idėjinis vadas Andreas Kisser tokį įspūdį visiškai išsklaidė. Galima pridurti dar ir tai, kad Greenas vilkėjo Velnio Akmens marškinėlius, o futbolo komandų aprangą kolekcionuojantis Kisseris pasipuošė, kiek pavyko įskaityti, ar tai Kūtvėlų čempionato, ar vienos iš jo grupių marškinėliais (oficialius Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės marškinėlius jis gavo viešėdamas  Lietuvoje 2007-aisiais).

Nors renginio kulminacija pasibaigė, dar liko dvi grupės.  Paskutiniąją festivalio grupę, melodeferius iš Švedijos Diabolical deja teko praleisti – tiesiog fiziškai nebūčiau sugebėjęs juos išklausyti, o ir jų muzika tokiai vėlyvai nakčiai (tiksliau ankstyvam rytui) ne itin tiko. Užtat prieš juos pasirodžiusius britų/norvegų novatorius Code, kad ir ramiai sėdėdamas ant suoliuko, bet išklausiau su didžiausiu malonumu. Originali, nepaprastai tamsi ir užburianti muzika, visai panašiai kaip ir naktį prieš tai skambėję Nahash, itin tiko tamsiajam paros metui, nes būtent tada atsiskleidė tikrasis jos grožis ir dvasia. Ko gero tai daugiausiai švaraus vokalo naudojanti man žinoma black metalo grupė. Ir tas jiems netgi labai tinka. Prie nepakartojamos, XIX amžiaus britų romantizmą, Svynį Todą, Džeką Skerdiką, daktarą Džekilą ir misterį Haidą ir  Londono ūkanas menančios muzikos puikiai derėjo ir labai teatrališkas vokalisto elgesys scenoje, padedantis geriau suprasti dainų esmę. Tai buvo nepakartojama. Mano, nuomone, geriausia antrosios festivalio dienos grupė.

Taigi Velnio Akmuo tikrai pavyko. Oras buvo toks geras, jog susidarė įspūdis, kad pats Dievas norėjo, kad jis įvyktų (arba velnias, bet tuomet reikštų, kad Dievas buvo bejėgis jam pasipriešinti ;D). Didelis ačiū organizatoriams už sklandų renginį, visoms grupėms už tikrai aukšto lygio pasirodymus, Lietuvos Egzorcistų asociacijai už cirką ir nemokamą reklamą bei daugybei malonių, draugiškų ir labai nuostabių žmonių, su kuriais per tris festivalio dienas teko susitikti. Šiemetinis festivalis savo meniniu lygiu jau aplenkė Be2gether ir Roko naktis. Tad belieka palinkėti, kad jis taptų tradiciniu ir ateityje stotų į draugišką konkurenciją net pačiam Mėnuo Juodaragiui, o taip pat įgautų ir tarptautinį mastą.

Tikriausiai jau visi girdėjote apie egzotiškosios Egzorcistų asociacijos lyderių viešą kreipimąsi dėl neva satanistiško ir jaunimo psichiką žalojančio festivalio “Velnio Akmuo“, paskelbtą bernardinai.lt ir kitose naujienų portaluose. Ilgai dvejojau, reaguoti į šį fenomenalų reiškinį ar ne, juolab, kad viskas čia maždaug aišku ir papildomi komentarai lyg ir nereikalingi. Vis dėlto, nutariau įkišti savo trigrašį ir aš pakapstyti kiek giliau nei tai darė kiti mano aptikti komentatoriai ir žiniatinklininkai.

Taigi du tūli kunigai, vadinantys savęs egzorcistų asociacijos vadovais pareiškia, kad kai kurių festivalio “Velnio akmuo“ grupių dainų tekstuose “atvirai vartojami prakeikimai, skatinamas svaigalų ar psichotropinių preparatų vartojimas, pateikiamas iškreiptas tikrovės suvokimas“ . Kaip pavyzdys pateikiama grupė Sepultura, kuri kažkodėl įvardijama kaip kelianti “ypatingą susirūpinimą“. Nebūtina būti nė vidutiniu metalo muzikos mėgėju, kad toks epitetas sukeltų juoką ir priverstų suabejoti teksto autorių kompetetetingumu šioje srityje.  Dar linksmiau pasidaro, kai paaiškėja kodėl jau ketvirtį amžiaus gyvuojanti brazilų grupė įvardyjama būtent taip – jie groja satanistinės krypties roką. Turbūt paklausti kas tai per stilius, net ir Darius Užkuraitis su Dovydu Bluvšteinu skėsčiotų rankomis neturėdami ką pasakyti, nes tokio stiliaus papraščiausiai nėra. Na gerai, yra. Taip apibrėžiamos grupės, besinaudojančios geriausios pasaulyje nemokamos reklamos agentūros “UAB Bažnyčia Promoušin“ paslaugomis: The Beatles, Black Sabbath, Ozzy Osbourne, Iron Maiden, Judas Priest, Twisted Sister, Motley Crue, WASP, AC/DC, Lordi, Marilyn Manson, Alice Cooper, Led Zeppelin, Venom, Madonna, Slayer, Cradle Of Filth, Behemoth, Burzum,  Gorgoroth, ABBA ir daug kitų :D. Tiesiog ekskliuzyvinis atvejis, jog ši agentūra, tiksliau vienas jos padalinių nusprendė pareklamuoti Sepultura pasirodymą ne kokioj tai Zimbabvėje, o būtent Lietuvoje. Iki šiol neteko girdėti, kad kokios nors kitos pasaulio valstybės dvasininkija būtų atkreipusi dėmesį į šios grupės “satanistiškumą“.

Na bet tęskime argumentų grandinę ir pereikime prie to, kodėl ši grupė apibūdinama kaip “satanistinė“. Pirmas dalykas, jų pavadinimas reiškia “kapą“. Ar tai logiškas argumentas? Ar vien pavadinimas yra pakankamas įrodymas kad būtų galima būtų klijuoti štai tokias etiketes? Tam išsiaiškinti užteks vienos analogijos. Luciferum lietuviškai reiškia “nešantis šviesą“, o šviesa, kaip žinia, net pačioje krikščionybėje yra gėrio, tyrumo simbolis. Jeigu pavadinimas “kapas“ yra pakankamas argumentas, jog Sepultura satanistinė grupė, tai tuomet paties satanizmo garbintojų objekto Liuciferio vardas nenuginčijamas įrodymas, kad satanizmas – gėrio ir ir šviesos kultas. Jei taip, visas egzorcistų kreipimasisi virsta niekiniu.

Antrasis egzorcistų argumentas – trys atistiktinės citatos iš grupės dainų tekstų. Na ir ką, nė viena iš pateiktų citatų neturi nieko bendro su šėtono garbinimu, o viena jų „Forgive me father, forgive me god…“ netgi skamba labai krikščioniškai. Suieškokime dar dvi panašias citatas ir galėsim įrodinėti, kad Sepultura – krikščioniškojo metalo grupė. Na, o apie kitas dvi citatas galiu pasakyti tik tiek – Biblijoje irgi panašių ir netgi baisesnių frazių galima užtikti ir tokiu pat atsitiktinių frazių rankiojimo ir ištraukimo iš konteksto metodu įrodyti bet ką: net tai, kad Šventraštyje skatinama pederastija, pedofilija, poligamija, rasizmas ir antisemitizmas. Jeigu Sepultura satanistiškumui įrodyti užtenka trijų citatų, pateiktų be jokio gilinimosi į prasmę ir atsietų nuo konteksto, tai gal to paties užteks ir teiginiui, kad Biblija skatina suicidyvizmą pagrįsti? Tad akivaizdu, kad kreipimosi autoriai tikrai neužsiėmė rimtesne dainų tekstų analize, kuri būtina nagrinėjant bet kokį meno kūrinį, o tai, kad iš visų 20 festivalio grupių išskyrė tik vieną, beje jau trečią kartą atvažiuojančią į Lietuvą ir anksčiau niekam neužkliuvusią, rodo, švelniai tariant, nesiorientavimą alternatyviojoje kultūroje ir akivaizdų blefą.

Kita Velnio Akmens kritikos priežastis – metalo kaip “destruktyvios mirties ir depresijos kultūros“ neva žala jaunimui, galinti sukelti savižudybes, psichikos sutrikimus arba, kas smagiausia – velnio apsėdimą. Neva tai metalinė muzika yra atsakinga už tai, kad Lietuva pirmauja pasaulyje pagal savižudybių skaičių. Kad šis teiginys yra totali nesąmonė, nesunkiai įtikins konkretus pavyzdys. Lietuvoje gyvena apie 3,5 mln žmonių ir, anot metalarchives.com,  joje iš viso yra (buvo) 107 metalo kolektyvai, tuo tarpu vos dvigubai gausesnė suomių tauta (5,3 mln) turi net 2363 metalo grupes. Kuo daugiau grupių šalyje, tuo daugiau ir metalistų.  Taigi, jei savižudybės būtų kaip nors susijusios su metalo muzika, tai tikrai suomiai šioje srityje mus lenktų gerokai, bet taip nėra.  Ši šalis net ne antroje vietoje, nors sunkiosios muzikos įtaka jaunimui ten nepalyginamai didesnė nei mūsų šalyje.

Apie velnio apsėdimus galiu pasakyti tiek – nepažįstu nė vieno metalisto, kuris pažinotų bent vieną metalistą, kurį būtų apsėdęs velnias.  Šio argumento visai užtenka egzorcistų susirūpinimams paneigti, nes jie remiasi visiškai analogišku –“Lietuvos egzorcistai neretai susiduria su asmenimis, nukentėjusiais nuo subkultūrų, kurių viena iš išraiškos priemonių yra mirties kultūros propagavimas“. Jie sako, kad susidūrė, aš sakau, kad nesusidūriau ir nieko panašaus neteko girdėti.  Maža to, jei ir atsiranda “apsėstų“ metalistų, tai dar neįrodymas, kad dėl to kalta sunkioji muzika, juk jie galėjo būti “apsėsti“ dar prieš pradėdami jos klausyti. Tai, kad ji, jei jau ne pagrindinis, tai bent vienas iš daugelio “apsėdimą“ skatinančių reiškinių irgi niekaip neįrodyta. Be to tokių “apsėdimų“ pasitaikydavo visais laikais ir kažin ar kokiam XI amžiuje, pačioje Bažnyčios klestėjimo viršūnėje jų būta mažiau. Reikia nepamiršti, kad “apsėdimas“ neaplenkia ir pačių doriausių krikščionių, aktyviai lankančių bažnyčią ir metalo kaip velnias kryžiaus bijančių. Gal tai reiškia, kad ir krikščionybė skatina “destruktyvią mirties ir depresijos kultūrą“?

Nekalbėsiu apie pasipiktinimą lietuvių liaudies motyviais paremtu festivalio pavadinimu,  šv. Mato bažnyčios nuotrauka festivalio tinklapyje ar visiškai beviltišku bandymu kurstyti krikščionių religinę neapykantą prisidengiant šv. Onos atlaidais (visokių yvų koncertai per Jonines nieko blogo, o štai gyvos muzikos festivalis kelios dienos PRIEŠ Onines jau kažkokia mirtina nuodėmė) ar visai begėdišku bandymu apjuodinti festivaliui leidimą davusius Anykščių savivaldybės narius. Pabaigai skirsiu dėmesį šio egzorcistų pareiškimo pasekmėms. Kreipimasis neva parašytas  norint gero, bet ką gero gali duoti klaidinga, neobjektyvi, tuščiais metafiziniais išvedžiojimais paremta informacija? Esu 100 procentu tikras – egzorcistų pareiškimas nuo apsilankymo Velno Akmenyje neatkalbėjo nė vieno. Galbūt jis privertė susirūpinti kai kurių paauglių tėvus, bet to susirūpinimo pasekmės vargu ar teigiamos. Greičiausiai jis tik sukėlė vyresnių žmonių paniką, nepagrįsta baimę ir jaudinimąsi dėl savo atžalų, pagadino daug nervų, sukėlė kivirčų tarp tėvų ir vaikų, kurių joks beprasmis tėvų ar senelių pasipriešins neatkalbės nuo metalo muzikos klausymo.  Keista, jog dar gali atsirasti žmonių, įsivaizduojančių, kad egzorcistų pareiškimas yra geras ir teisingas – man jų nuoširdžiai gaila. Kad ir kaip bebūtų paradoksalu, visiems jiems ir Egzorcistų asociacijai itin tinka viena frazė: “Atleisk jiems Viešpatie – jie nežino ką daro“.

Turbūt kiekvienas bent kiek dažniau su diskusijomis apie muziką, ypač populiariąją susiduriantis ir mąstantis skaitytojas pastebėjo kiek daug jose būna visiškai vienodų ir šabloniškų frazių. Turiu omeny visus tuos bandymus apginti savo dievinamą grupę nuo kritikos, ypač nuo kaltinimų komerciškumu, nupopsėjimu ir pan. Tokios kritikos kontrargumentai paprastai būna ne tik visada vos ne tokie patys, bet ir absurdiški. Deja, paprastai nesugebama jų užginčyti, tad susidaro klaidingas įspūdis, jog šios frazės nenuginčijamos, absoliučiai teisingos ir tinkamos šiame kontekste. Atrodo, kad jomis ir Yvos popsiškumą ar netalentingumą galima užginčyti. Bet juk taip nėra. Diskusijos skirtos tam, kad diskutuoti, o ne kiekvieną kartą pakartoti tas pačias “nepajudinamas“ dogmas. Šiame straipsnyje pabandysiu parodyti, kaip įveikti labiausiai paplitusius tokio tipo pasakymus, idant diskusijos apie muziką netaptų vieta davatkų lygio išvedžiojimams.  Kadangi viskas remiasi mano ankstesniame straipsnyje apginta popso koncepcija, rekomenduoju iš pradžių perskaityti jį. O dabar paimkime fiktyvią grupę “Š“ (x čia netinka, nes grupė X iš tiesų egzistuoja) kaip pavyzdį ir panagrinėkime šiuos dažniausiai pasitaikančius trafaretinius pasisakymus.

Grupė Š nėra popsas, nes groja roką – tai tas pats kas teigti, kad Jonas Basanavičius negalėjo būti lietuvis, nes buvo gydytojas. Rokas ir pop nėra tapatūs dalykai, abu šie stiliai vienas su kitu persikloja. Popsas stilius turiniu, o ne forma, tad bet kuris muzikos stilius gali turėti ir turi popso atmainų.

Jeigu jie populiarūs, tai nereiškia, kad yra popsas – taip, nereiškia. Šis teiginys logiškas ir savaime suprantamas. Iš tiesų grupės populiarumas pats savaime nėra komerciškumo kriterijus. Esmė tame, kad šiais laikais didžioji dalis visų populiarių grupių yra komercinės. Žinoma, pasitaiko išimčių, bet jos labai retos. Dažnai grupė arba išpopuliarėja todėl, kad groja popsą, arba išpopuliarėjusi ir pakliuvusi į galingo leiblo rankas pradeda prodiuserių spaudžiama popsėti. Komercijos mašina dažnai sumala net ir pačius nuoširdžiausius atlikėjus, paversadama juos popso vergais. Na, o kalbant apie pačią frazę, ji vartotina tik tuo atveju, kai oponentas sako jog grupė Š populiarūs, todėl yra popsas. Kitais atvejais tai tiesiog bereikšmis burnos aušinimas, rodantis, kad neturi ką pasakyti.

Popsas nuo žodžio “popular“ –  kaip minėjau ankstesniame straipsnyje, pop (o ir popsas) yra specialus tam tikro turinio stilius, o ne bet kokia populiari muzika. Nagrinėjamu pasakymu bandoma sumenkinti neigiamą žodžio “popsas“ reikšmę. Kadangi “popso“ etiketė yra vienas efektyviausių nekokybiškos muzikos kritikos instrumentų, šiuo pasakymu bandoma jį neutralizuoti, paversti bereikšmiu. Kai kas paklaustų: o kas čia blogo? O gi tas, kad minėtasis pasakymas įkūnija cinišką tyčiojimąsi iš visos kokybiškos muzikos – jeigu popso terminas tinka apibūdinti viskam kas populiaru, tai tada visi iškilūs kompozitoriai, pradedant Mocartu ir baigiant Vangeliu neva yra popsas. Analogišką nepagarbą tikrai muzikai rodo lietuviški girlbandai, teigiantys, kad didžiuojasi tuo, kad “dainuoja papais“.

Kiekvienas klauso tokios muzikos kokia jam patinka – šis pasakymas akivaizdus, logiškas ir elementarus. Bet jau atsiprašau, banalus ir nuvalkiotas iki apsivėmimo.  Tai elementari tiesa, kurią visi žino ir supranta. Sunku net įsivaizduoti žmogų, kuris demokratinėje valstybėje laisva valia klausytų visiškai nemėgstamos muzikos nors ir negautų už tai absoliučiai jokios naudos. Tad tokių šabloniškų pasakymų vartojimas parodo, kad žmogus pristigo argumentų ir nebeturi ko pasakyti.

Sakydamas, kad Š popsas, elgiesi netolerantiškai ir įžeidi grupės fanus – nejaugi tolerancija vien liaupsinimas ir pagyrų žarstymas? Nejaugi demokratinėje visuomenėje draudžiama kritika? Jei taip, tai tokie žanrai kaip literatūros, muzikos, kino kritika turėtų būti draudžiami, o Skirmantas Valiulis seniai turėtų sėdėti kalėjime už netoleranciją holivudinio šlamšto atžvilgiu, tariamai atsispindinčią jo filmų recenzijose. Tas pats turėtų būti taikoma ir visiems, kritkuojantiems Kubiliaus vyriausybės programą.  😀 Jeigu jau objektyvi meno kritika yra netolerancijos išraiška, tai ir bet koks teigiamas pasisakymas irgi tikrų tikriausia netolerancija. Juk teiginys Š is da best įžeidžia visų kitų pasaulio grupių gerbėjus, nesutinkančius su tokia nuomone.  Žodžiu, komentuojamojo teiginio autoriui derėtų išsiaiškinti tikrąją žodžio tolerancija reikšmę, nes toks pasakymas yra visiška nesąmonė.

Tau jie gal ir popsas, bet man ne – čia prieiname opią filosofinę problemą. Ar tokios sąvokos kaip “komerciškumas“, “popsiškumas“, “meniškumas“ gali būti objektyviai apibrėžiamos? Skirtingos mąstymo tradicijos pateiktų vis kitokį atsakymą, tad vargu ar įmanoma absoliuti tiesa. Kita vertus, jei visi diskusijos dalyviai sutaria dėl vienodo sąvokų vartojimo, t.y. kokie “popsiškos grupės“ reikalavimai, ir jei kokia grupė visus tuos reikalavimus atitinka, tuomet ji yra popsas. Bėda tik, kad realybėje toks susitarimas vargiai įmanomas, nes žmonės pasižymi nevienodom psichologinėm savybėm ir patiritimi, tad tuos pačius dalykus gali interpretuoti skirtingai. Vis dėlto, šis pasakymas vengtinas, o jei jau pavartotas, tai turėtų būti argumentuotai pagrįstas. Bet jei vienintelis argumentas yra “nes aš taip manau“, tai tada geriau patylėti, nes diskusijos su tokiais pasakymais – tuščias laiko švaistymas.

Jei nepatinka grupė, geriau patylėkit, o ne kritikuokit – šią frazę galima užtikti kiekvienoje temoje apie bet kurią komercinę grupę. Prašymas kalbėti “tik gerai arba nieko“ pats savaime lyg ir nėra blogas, tačiau taip iškreipiama diskusijos esmė. Sakoma, kad ginčuose gimsta teisybė, tačiau kokia teisybė gali gimti, kai ribojama elementari, žodžio, nuomonės ir informacijos laisvė? Galų gale, tema “ką manote apie grupę Š?“ virsta pasityčiojimu iš dalyvių, jei leidžiama reikšti tik teigiamą nuomonę, o tokia diskusija tampa beprasmiu laiko švaistymu, nes filtruota tiesa vargiai gali būti objektyvi. Žinoma, kartais reikšti neigiamą nuomonę yra nepadoru, kaip kad nepadoru bažnyčios centrinį altorių naudoti kaip tualetą. Galbūt nedėrėtų kokiam prašalaičiui ateiti į grupės Š gerbėjų klubą ir piktybiškai drabstyti ją purvais. Kita vertus, net ir fanklubuose grupės kritikos ribojimas yra kvailas, nes tokiu atveju fanklubas niekuo nesiskiria nuo religinės sektos, susirinkusios pašlovinti savąjį stabuką ir dogmatiškai kartojančios tas pačias iš anksto primestas “tiesas“.

Tiek kvailų, juokingų, beprasmiškų frazių šiam kartui. Tikiuosi įsitikinote jų absurdiškumu ir jei jas vartojote iki šiol, tai daugiau nebevartosite, o  susidūrę betkuriame kontekste žinosite, kaip jas nukenksminti ir arba sėkmingai užbaigti į aklavietę įvarytą diskusiją arba suteikti jai naujos gyvybės. Svarbiausia nesileisti užvaldomiems šablonų ir nepamiršti kliautis sveiku protu, galinčiu rasti išeitį jei ne iš visų, tai bent iš daugelio kėblių situacijų.

Ką galėtų nuveikti seksuali blondinė su elektrine gitara? Jei toji blondinė ne šiaip kokia Pamela Anderson II, o pasiutusi britų kilmės amerikietė Katherine Thomas, tai gautą rezultatą galima būtų apibūdinti taip: chaotiškas ir ultragreitas speed/thrash metalas su tirlipirliškomis gitaros pertubacijomis ir horror glamerišku įvaizdžiu bei analogišku darkymusi scenoje. Pridėkime dar tai, jog ši mergiotė turi puikų klasikinį muzikinį išsilavinimą, be gitaros valdo dar ir smuiką ir klykauja neprasčiau už Mille Petrozza (na gerai, juokauju, prasčiau, bet klykauja). Na ir svarbiausia, mėgsta negailestingai išdarkyti populiarius klasikinius kūrinius, ypač Beethoveną.

Tai The Great Kat. “The Guitar One Magazine“  2003 ją pripažino viena iš 10 greičiausių pasaulio gitaristų. Ko gero tai ir greičiausiai gitara grojanti moteriškos lyties atstovė Žemėje. Reikia pripažinti, instrumentą ji tikrai valdyti moka ir groja juo greičiau nei greitai. Tačiau tiek jos atliekama muzika, tiek ir vizualinė pasirodymų išraiška švelniai tariant juokinga. Kai kas net paklaustų, kur čia muzika? Ir šis klausimas visiškai pagrįstas. Nes nors ir pripažįstu muzika tokius stilius kaip grindcore ar noisegrind (o kai kurie Kat shred’inimai visai primena šį stilių) muzikos čia ir aš nelabai įžvelgiu.  Tai daugiau neskoningas virtuoziškumo ir grojimo technikos demonstravimas su thrash metalo akompanimentu. Ir reikia pripažinti, kad pačios kūrinių kompozicijos, jeigu atmestume visą tą beprotišką gitaros drožimą yra pakankamai nuobodžios, o ir pats shred’inimas, kad ir kaip techniškai bebūtų atliktas, greitai atsibosta, ypač jeigu jis vartojams taip netikslingai kaip šiuo atveju.

Kita vertus, ištroškę reginių, ekscentrikos arba kaip sakant “prikolų“, tikrai neturėtų nusivilti. Ši panikė žino kaip surengti gerą šou. Ir būtent ne kaip muziką, o kaip šou arba “prikolą“ reiktų vertinti jos išskirtinius perfomansus.

Beje, ar tikrai ji sugeba viską ką įrašo sugroti gyvai? Nes kiek ieškojau Youtube, nesugebėjau rasti nė vieno tikrai gyvo ir montažu neapdirbto jos pasirodymo. Net ir tas Live in Chicago atrodo kažkoks įtartinas…

Puslapis

MySpace

Flight Of The Bumblebee:

WAR!:

Metal Messiah:

Beethoven Mush:

LIVE IN CHICAGO: