Turbūt kiekvienas bent kiek dažniau su diskusijomis apie muziką, ypač populiariąją susiduriantis ir mąstantis skaitytojas pastebėjo kiek daug jose būna visiškai vienodų ir šabloniškų frazių. Turiu omeny visus tuos bandymus apginti savo dievinamą grupę nuo kritikos, ypač nuo kaltinimų komerciškumu, nupopsėjimu ir pan. Tokios kritikos kontrargumentai paprastai būna ne tik visada vos ne tokie patys, bet ir absurdiški. Deja, paprastai nesugebama jų užginčyti, tad susidaro klaidingas įspūdis, jog šios frazės nenuginčijamos, absoliučiai teisingos ir tinkamos šiame kontekste. Atrodo, kad jomis ir Yvos popsiškumą ar netalentingumą galima užginčyti. Bet juk taip nėra. Diskusijos skirtos tam, kad diskutuoti, o ne kiekvieną kartą pakartoti tas pačias “nepajudinamas“ dogmas. Šiame straipsnyje pabandysiu parodyti, kaip įveikti labiausiai paplitusius tokio tipo pasakymus, idant diskusijos apie muziką netaptų vieta davatkų lygio išvedžiojimams.  Kadangi viskas remiasi mano ankstesniame straipsnyje apginta popso koncepcija, rekomenduoju iš pradžių perskaityti. O dabar paimkime fiktyvią grupę “Š“ (x čia netinka, nes grupė X iš tiesų egzistuoja) kaip pavyzdį ir panagrinėkime šiuos dažniausiai pasitaikančius trafaretinius pasisakymus.

Grupė Š nėra popsas, nes groja roką – tai tas pats kas teigti, kad Jonas Basanavičius negalėjo būti lietuvis, nes buvo gydytojas. Rokas ir pop nėra tapatūs dalykai, abu šie stiliai vienas su kitu persikloja. Popsas stilius turiniu, o ne forma, tad bet kuris muzikos stilius gali turėti ir turi popso atmainų.

Jeigu jie populiarūs, tai nereiškia, kad yra popsas – taip, nereiškia. Šis teiginys logiškas ir savaime suprantamas. Iš tiesų grupės populiarumas pats savaime nėra komerciškumo kriterijus. Esmė tame, kad šiais laikais didžioji dalis visų populiarių grupių yra komercinės. Žinoma, pasitaiko išimčių, bet jos labai retos. Dažnai grupė arba išpopuliarėja todėl, kad groja popsą, arba išpopuliarėjusi ir pakliuvusi į galingo leiblo rankas pradeda prodiuserių spaudžiama popsėti. Komercijos mašina dažnai sumala net ir pačius nuoširdžiausius atlikėjus, paversadama juos popso vergais. Na, o kalbant apie pačią frazę, ji vartotina tik tuo atveju, kai oponentas sako jog grupė Š populiarūs, todėl yra popsas. Kitais atvejais tai tiesiog bereikšmis burnos aušinimas, rodantis, kad neturi ką pasakyti.

Popsas nuo žodžio “popular“ –  kaip minėjau ankstesniame straipsnyje, pop (o ir popsas) yra specialus tam tikro turinio stilius, o ne bet kokia populiari muzika. Nagrinėjamu pasakymu bandoma sumenkinti neigiamą žodžio “popsas“ reikšmę. Kadangi “popso“ etiketė yra vienas efektyviausių nekokybiškos muzikos kritikos instrumentų, šiuo pasakymu bandoma jį neutralizuoti, paversti bereikšmiu. Kai kas paklaustų: o kas čia blogo? O gi tas, kad minėtasis pasakymas įkūnija cinišką tyčiojimąsi iš visos kokybiškos muzikos – jeigu popso terminas tinka apibūdinti viskam kas populiaru, tai tada visi iškilūs kompozitoriai, pradedant Mocartu ir baigiant Vangeliu neva yra popsas. Analogišką nepagarbą tikrai muzikai rodo lietuviški girlbandai, teigiantys, kad didžiuojasi tuo, kad “dainuoja papais“.

Kiekvienas klauso tokios muzikos kokia jam patinka – šis pasakymas akivaizdus, logiškas ir elementarus. Bet jau atsiprašau, banalus ir nuvalkiotas iki apsivėmimo.  Tai elementari tiesa, kurią visi žino ir supranta. Sunku net įsivaizduoti žmogų, kuris demokratinėje valstybėje laisva valia klausytų visiškai nemėgstamos muzikos nors ir negautų už tai absoliučiai jokios naudos. Tad tokių šabloniškų pasakymų vartojimas parodo, kad žmogus pristigo argumentų ir nebeturi ko pasakyti.

Sakydamas, kad Š popsas, elgiesi netolerantiškai ir įžeidi grupės fanus – nejaugi tolerancija vien liaupsinimas ir pagyrų žarstymas? Nejaugi demokratinėje visuomenėje draudžiama kritika? Jei taip, tai tokie žanrai kaip literatūros, muzikos, kino kritika turėtų būti draudžiami, o Skirmantas Valiulis seniai turėtų sėdėti kalėjime už netoleranciją holivudinio šlamšto atžvilgiu, tariamai atsispindinčią jo filmų recenzijose. Tas pats turėtų būti taikoma ir visiems, kritkuojantiems Kubiliaus vyriausybės programą.  😀 Jeigu jau objektyvi meno kritika yra netolerancijos išraiška, tai ir bet koks teigiamas pasisakymas irgi tikrų tikriausia netolerancija. Juk teiginys Š is da best įžeidžia visų kitų pasaulio grupių gerbėjus, nesutinkančius su tokia nuomone.  Žodžiu, komentuojamojo teiginio autoriui derėtų išsiaiškinti tikrąją žodžio tolerancija reikšmę, nes toks pasakymas yra visiška nesąmonė.

Tau jie gal ir popsas, bet man ne – čia prieiname opią filosofinę problemą. Ar tokios sąvokos kaip “komerciškumas“, “popsiškumas“, “meniškumas“ gali būti objektyviai apibrėžiamos? Skirtingos mąstymo tradicijos pateiktų vis kitokį atsakymą, tad vargu ar įmanoma absoliuti tiesa. Kita vertus, jei visi diskusijos dalyviai sutaria dėl vienodo sąvokų vartojimo, t.y. kokie “popsiškos grupės“ reikalavimai, ir jei kokia grupė visus tuos reikalavimus atitinka, tuomet ji yra popsas. Bėda tik, kad realybėje toks susitarimas vargiai įmanomas, nes žmonės pasižymi nevienodom psichologinėm savybėm ir patiritimi, tad tuos pačius dalykus gali interpretuoti skirtingai. Vis dėlto, šis pasakymas vengtinas, o jei jau pavartotas, tai turėtų būti argumentuotai pagrįstas. Bet jei vienintelis argumentas yra “nes aš taip manau“, tai tada geriau patylėti, nes diskusijos su tokiais pasakymais – tuščias laiko švaistymas.

Jei nepatinka grupė, geriau patylėkit, o ne kritikuokit – šią frazę galima užtikti kiekvienoje temoje apie bet kurią komercinę grupę. Prašymas kalbėti “tik gerai arba nieko“ pats savaime lyg ir nėra blogas, tačiau taip iškreipiama diskusijos esmė. Sakoma, kad ginčuose gimsta teisybė, tačiau kokia teisybė gali gimti, kai ribojama elementari, žodžio, nuomonės ir informacijos laisvė? Galų gale, tema “ką manote apie grupę Š?“ virsta pasityčiojimu iš dalyvių, jei leidžiama reikšti tik teigiamą nuomonę, o tokia diskusija tampa beprasmiu laiko švaistymu, nes filtruota tiesa vargiai gali būti objektyvi. Žinoma, kartais reikšti neigiamą nuomonę yra nepadoru, kaip kad nepadoru bažnyčios centrinį altorių naudoti kaip tualetą. Galbūt nedėrėtų kokiam prašalaičiui ateiti į grupės Š gerbėjų klubą ir piktybiškai drabstyti ją purvais. Kita vertus, net ir fanklubuose grupės kritikos ribojimas yra kvailas, nes tokiu atveju fanklubas niekuo nesiskiria nuo religinės sektos, susirinkusios pašlovinti savąjį stabuką ir dogmatiškai kartojančios tas pačias iš anksto primestas “tiesas“.

Tiek kvailų, juokingų, beprasmiškų frazių šiam kartui. Tikiuosi įsitikinote jų absurdiškumu ir jei jas vartojote iki šiol, tai daugiau nebevartosite, o  susidūrę betkuriame kontekste žinosite, kaip jas nukenksminti ir arba sėkmingai užbaigti į aklavietę įvarytą diskusiją arba suteikti jai naujos gyvybės. Svarbiausia nesileisti užvaldomiems šablonų ir nepamiršti kliautis sveiku protu, galinčiu rasti išeitį jei ne iš visų, tai bent iš daugelio kėblių situacijų.