Pagaliau sulaukėme pirmo tikro, kokybiško, universalaus ir vien į metalo muziką orientuoto festivalio. Nors sakoma, kad pirmasis sklindis visuomet prisvyla ir net jei šis pasakymas ir tiktų Velnio Akmeniui apibūdinti, kepinys vis tiek gavosi ypatingai gardus. Nors ir teko peržiūrėti devynias galybes internetinių komentarų, išgirsti daugybės draugų ir pažįstamų nuomonių, tačiau nesusidūriau nė su vienu neigiamu vertinimu. Kalbu, savaime aišku, apie stabilios psichikos žmonių pasisakymus.  Savąją gausiai empiriškai paremtą nuomonę apie Velnio Akmenį, tiksliau jo koncertinę programą pateiksiu ir aš. Tie, kam nepatinka mano superkolosalūs beletristiniai pilstymai, glaustą festivalio apžvalgą gali pasiskaityti Lafestoje (ten yra ir daug kokybiškų nuotraukų).

Penktadienio koncertą pradėjo nacionalinių brutalo pajėgų veteranai iš Utenos korpuso Saples. Žiūrovų šie veikėjai nesulaukė labai daug, bet kaip pradžiai manau jų buvo pakankamai. Daugeliui Lietuvos metalistų žinoma grupė surengė visai ne prastą pasirodymą, kuris puikiai atstojo apšilimą prieš artėjančią velniavą…

Tiesa, velniava buvo dar ne iškart, prieš tai dar scenoje pasirodė gotiškieji latvių death/doom’ininkai Heaven Grey. Beje, įdomi tendencija: latviai šį kartą “aprūpino“ festivalį doomu (Heaven Grey, Frailty), lenkai nuožmiu ir bedievišku death metalu (Trauma ir Azarath), o norvegai – inteletualia ir nešabloniška muzika (Keep of Kalessin, Leprous, dalinai Code). Pirmoji iš dviejų Latvijos “lemties ir mirties“ grupių – Heaven Grey, negausiai juos stebinčiai publikai leido bent trumpam prisiminti romantišką rudens melancholiją. Oras tam visai tiko. 20 valandą visą dieną kepinusi saulė jau buvo praradusi savo galybę, o švelniai plaukus kedenantis vėjelis netrukdė susikoncentruoti į lyrišką ir už širdies griebiančią muziką. Sopulingas vokalas, ankstyviesiems Anathema ir Paradise Lost artimas skambesys ir prie elektrinių gitarų visai deranti violančelė paliko visai gilų įspūdį.

Trečioji vakaro grupė –  kreivi norvegų progresyvistai Leprous. Susidarė įspūdis, kad antrasis gitaristas savąjį instrumentą derinti pradėjo tik prasidėjus pasirodymui,  mat visą pirmą dainą jis praleido kovodamas su techniniais nesklandumais. Laimei, ir be antros gitaros grupė skambėjo puikiai, o prijungus gitarą suskambo dar puikiau. Grupės nariai demonstravo ne tik išskirtinę grojimo techniką ir įspūdingą kūrybinį potencialą, bet ir surengė išties nuoširdų bei energingą šou. Ypač įstrigo energijos nestokojantis būgnininkas, grojantis su milžiniškomis hi-hat lėkštėmis (iš tiesų ten įdėti crash’ai) ir nenaudojantis ride’o.  Neabejotinai vienas įdomiausių ir profesionaliausių festivalio būgininkų ir viena labiausiai sužavėjusių grupių…

Vėliau Velnio Akmenyje – istorinis įvykis. Bene pirmą kartą Lietuvoje galėjome išvysti grupę iš  Islamo civilizacijos erdvės. Jordaniečiai Bilocate – grupė uždrausta savo šalyje, tad akivaizdu, kad jie groja ne dėl pinigų ar neturėjimo ką veikti, bet iš idėjos. Tai atsiskleidžia tiek įdomioje grupės kūryboje, tiek ir nuoširdžiame jų pasirodyme. Niūrų ir paslaptingą orientalistinį dark metalą grojantys pietiečiai nestokojo nei temparamento, nei energijos. Šią grupę jau palaikė gerokai didesnis būrys žiūrovų ir kiek teko girdėti, didžioji dalis jais nenusivylė.

Kitas ekskliuzyvas, skandalingųjų Žas pasirodymas. Charizmatiškasis vokalistas Marius Trū Sabaka, už būgnų sėdintis ir visai neblogai grojantis Choras, retkarčiais ant scenos užlipantis Bilas kartu su dar trim profesionaliais muzikantais surengė bene rokenroliškiausią festivalio šou. Visiška eklektika pasižyminti programa, kurioje puikiai derėjo metaliniai Žas gabalai, buvusių Žas narių grupių Parricide, Regredior ir Ghostorm kūryba, bei Lietuvos metalistų himnu tituluojamas kūrinys, kurio dėl necenzūrino pavadinimo čia neminėsim, sulaukė  itin aktyvaus žiūrovų palaikymo.  Manau šis koncertas bent jau metalistų akyse reabilitavo visas popsines Žasų nuodėmes. Sūnums paklydėliams  atleista…

Keep of Kalessin. Taip vadinasi pati stambiausia pirmo vakaro grupė. Ir visai ne veltui. Techniškieji norvegai visiškai pateisino savo, kaip vakaro headliner’ių statusą. Įdomi, didinga, vietomis net pompastiška muzika, sugrota ne tik nepriekaištingai preciziškai, bet ir su didžiule doze draivo ir energijos. Visi keturi nariai nardė kaip žuvys po sceną (na gerai, būgninkas ne, bet jis grojo labai jau energingai), kratė galvas ir betarpiškai bendravo su publika, kurios per jų pasirodymą buvo daugiau nei iki tol. Viskas buvo velniškai nuostabu. Daugiau tegaliu tik pridurti, kad ši grupė buvo, liaudiškai tariant,  “visiškas išsitaškymas“.

Pirmosios dienos pabaigai tiesiog idealiai tiko tamsiųjų Kauno mistikų Nahash pasirodymas. Juos mačiau pirmą kartą, bet to tikrai užteko, kad galėčiau prisidėti prie paplitusios nuomonės, jog tai pati geriausia ir originaliausia lietuviška black metalo grupė. Taip pat tai ir geriausiai vaizdą su muzika sugebanti suderinti grupė. Kupinas neperregimos tamsumos ir teatrališkumo pasirodymas ir po bekraščius nebūties tolius plukdanti muzika paliko daug gilių įspūdžių. Po blekerišku grimu veidus paslėpę nariai ne tik grojo, bet ir atrodė taip įtikinamai, jog aš beveik patikėjau, jog prieš save regiu ne tikrus žmones, o mįslingas anapusinio pasaulio būtybes, alsuojančias magija ir transcendentalumu…

Taigi, pirmoji festivalio diena buvo neišpasakytai gera, netgi per gera, kaip pirmai dienai. Tačiau antroji Velnio Akmens diena žadėjo ne ką mažiau geros muzikos. Pirmieji instrumentus “prakalbinę“ šiauliečiai Stranger Aeons suteikė geros nuotaikos visam rytui. Progresyvios, bet ne perdėm masturbatoriškos kopozicijos sugrotos šiltai ir stipriai. Grupei neustrukdė net bosisto negalėjimas dalyvauti festivalyje – jį pavaduojantis Kostas Balčiūnas savo pareigą atliko taip gerai, kad aš net negalėjau patikėti, kad ten jis, o ne tikrasis grupės keturstygininkas.

Danus Crocell prieš festivalį buvau visai be reikalo nurašęs. Maniau, kad tai visai eilinė modernaus death metalo grupė, kuri tiesiog ištirps kitų festivalio deferių kontekste.  Empiriniai faktai parodė mano absoliutinį apsišovimą. Crocell pasirodymas buvo tikrai nerealiai užvedantis, muzikantai grojo įsijautę, o pats vokalistas labai nuoširdžiai ir betarpiškai bendravo su publika, numetė porą sąmojų ir pritaikęs džentelmeniškumo taisyklę alumi apdovanojo porą gražiausių pirmoje eilėje stovėjusių merginų.

Savąja stilistika iš visų kitų labiausiai išsiskyrę italų progresyvaus heavy/power metalo atlikėjai The Prowlers grojo rekordiškai mažai publikai.  Manau, daugelis be reikalo ignoravo šią grupę, nes grojo jie tikrai gerai ir nuoširdžiai. Kita vertus, tokios stilistikos muzika Lietuvoje itin nepopuliari. Vokalisto balsas vietomis labai priminė Briuso Dikinsono vokalą, kas bent jau man buvo didelis pliusas, o grupės kompozicijos skambėjo ne tik įdomiai bet ir smagiai.

Antroji iš dviejų Latvijos deleguotų death/doom metalo grupių Frailty pakreipė festivalio eigą lėtesne tėkme. Lėtos, slegiančios ir vietomis melodingos kompozicijos suėjo neblogai, bet bent jau man kažko pritrūko, kad galėčiau juos pavadinti kažkuo daugiau nei eiline šio stiliaus grupe. Tiesa, kad ir kokie jie bebūtų, Baltijos šalyse bent jau kol kas lygių jiems nėra.

Luctus pasirodymo beveik nemačiau, tad jo ir nekomentuosiu. Po kelių valandų pertraukos, antrąją koncerto dalį pradėjo dėl Lenkijos kelių gerokai pavėlavę lenkų death metalo veteranai Trauma. Jie publiką taranavo ganėtinai stipriu, kokybišku  senosios mokyklos death metalu, kuris susiklausė neblogai, tačiau jie grojo trumpokai ir nepasakyčiau, kad itin nuoširdžiai.

Anykštėnai Dissimulation sulaukė ypatingo publikos, ypač tėviškėnų palaikymo. Šie atžygiavo iškilmingai nešini grupės vėliava ir skanduodami grupę ir Anykščių miestą šlovinančius šūkius. Dissimulation pasirodymas, nors muzikantai, ypač būgninkas keliose vietose nusigrojo, paliko didelį įspūdį.

Kiti lietuvių numylėtiniai, vilniečiai Obtest irgi tvojo iš peties. Kaip visada ši grupė sulaukė didelio palaikymo tiek iš publikos, tiek ir iš manęs. Apie juos galėčiau prirašyti daug beletristikos, bet esmei perteikti užteks ir dviejų žodžių: Buvo jėga \m/.

Vėliau atėjo laikas lenkų burnotojams Azarath. Reikia pasakyti, kad tai visiškai eilinė tipiška nuožmaus techniško lenkiško death/black metalo grupė, kokių toje šalyje be proto daug. Vis dėlto, nepaisant to, kad visa jų muzika šabloniška ir paremta nuvalkiotomis, daugybę kartų girdėtomis klišėmis, mane jie visai užvežė.

Ir štai atėjo metas vieniems iš vakaro headliner’ių, įtakingai olandiško death metalo grupei Sinister. Iš kitų išoriškai jie išsiskyrė tuo, kad beveik visi nariai vienodai pliki, tačiau tas plikumas nereiškia nei grupės polinkio į budizmą, nacionalizmą, ar neduokdie, prielankumo forsams. Sinister muzika – grynų gryniausiais death metalas be jokių nuokrypimų. Ir reikia pripažinti, labai geras ir kokybiškas death metalas. Jų dainos, gal ir nesiekia sunkumo aukštumų, tačiau prasmingai sukomponuotos ir su mintimi. Manau nė nereikia aiškinti, kad ši grupė man labai patiko.

Pati didžiausia festivalio sensacija, brazilai Sepultura pasirodymą pradėjo po itin ilgo instrumentų derinimo. Kad ir kaip bebūtų gaila, man ši grupė didelio įspūdžio nepaliko. Senosios dainos užkabino, tačiau naujieji gabalai, kurių buvo kiek daugiau nei pusė, nelindo nė per kur. Tačiau mano nuomonė visiškai nesutapo su didžiosos publikos dalies požiūriu. Stebėti Sepultura susirinko ne tik beveik visi festivalio metalistai, bet ir priėjo daug subkultūrai nepriklausančių žmonių iš Anykščių, o gal ir iš dar kitų miestų, tad prie scenos virė tikrų tikriausias pragaras. Reikia pripažinti, kad grupė pasirodė nepriekaištingai. Muzikantai negailėjo jėgų, o apšvietimas buvo visiškai tobulas. Itin didelį įspūdį paliko melsvai apšviestas būgninkas, kuriam grojant į visas puses tiško vandens purslai. Net kilo mintis, kad vaizdas įspūdingumu prilygsta naujamečiam Tūkstantmečio fejerverkui nuo Archikatedros stogo.  Koncertą pradėję ir be jokio bendravimo su publika atkalę nemažą dalį gabalų, grupė iš pradžių sukėlė nenuoširdumo įspūdį, bet vėliau į žiūrovus prabilę frontmenas Derrick Green ir idėjinis vadas Andreas Kisser tokį įspūdį visiškai išsklaidė. Galima pridurti dar ir tai, kad Greenas vilkėjo Velnio Akmens marškinėlius, o futbolo komandų aprangą kolekcionuojantis Kisseris pasipuošė, kiek pavyko įskaityti, ar tai Kūtvėlų čempionato, ar vienos iš jo grupių marškinėliais (oficialius Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės marškinėlius jis gavo viešėdamas  Lietuvoje 2007-aisiais).

Nors renginio kulminacija pasibaigė, dar liko dvi grupės.  Paskutiniąją festivalio grupę, melodeferius iš Švedijos Diabolical deja teko praleisti – tiesiog fiziškai nebūčiau sugebėjęs juos išklausyti, o ir jų muzika tokiai vėlyvai nakčiai (tiksliau ankstyvam rytui) ne itin tiko. Užtat prieš juos pasirodžiusius britų/norvegų novatorius Code, kad ir ramiai sėdėdamas ant suoliuko, bet išklausiau su didžiausiu malonumu. Originali, nepaprastai tamsi ir užburianti muzika, visai panašiai kaip ir naktį prieš tai skambėję Nahash, itin tiko tamsiajam paros metui, nes būtent tada atsiskleidė tikrasis jos grožis ir dvasia. Ko gero tai daugiausiai švaraus vokalo naudojanti man žinoma black metalo grupė. Ir tas jiems netgi labai tinka. Prie nepakartojamos, XIX amžiaus britų romantizmą, Svynį Todą, Džeką Skerdiką, daktarą Džekilą ir misterį Haidą ir  Londono ūkanas menančios muzikos puikiai derėjo ir labai teatrališkas vokalisto elgesys scenoje, padedantis geriau suprasti dainų esmę. Tai buvo nepakartojama. Mano, nuomone, geriausia antrosios festivalio dienos grupė.

Taigi Velnio Akmuo tikrai pavyko. Oras buvo toks geras, jog susidarė įspūdis, kad pats Dievas norėjo, kad jis įvyktų (arba velnias, bet tuomet reikštų, kad Dievas buvo bejėgis jam pasipriešinti ;D). Didelis ačiū organizatoriams už sklandų renginį, visoms grupėms už tikrai aukšto lygio pasirodymus, Lietuvos Egzorcistų asociacijai už cirką ir nemokamą reklamą bei daugybei malonių, draugiškų ir labai nuostabių žmonių, su kuriais per tris festivalio dienas teko susitikti. Šiemetinis festivalis savo meniniu lygiu jau aplenkė Be2gether ir Roko naktis. Tad belieka palinkėti, kad jis taptų tradiciniu ir ateityje stotų į draugišką konkurenciją net pačiam Mėnuo Juodaragiui, o taip pat įgautų ir tarptautinį mastą.