rugpjūčio 2009


Detroit Metal City (DMC) – milžiniško populiarumo sulaukęs 12 dalių  anime serialas, pasirodęs 2008 metais. Jame pasakojama apie fiktyvią japonų “death metalo“ grupę DMC, kuri dainuoja apie žudymus ir prievartavimus, o jos nariai vilki ekstravagantiškus kostiumus ir grimą bei skelbiasi neva esą iš pragaro. Pagrindinis filmuko veikėjas Negishi yra susidvejinusi asmenybė. Kasdieniam gyvenime tai saldus, banaliai romantiškas vaikinukas, gitara brazdinantis popsovas daineles apie meilę, tačiau užsivilkęs kostiumą jis tampa Johanesu Krauseriu II – žiauriu grupės DMC lyderiu, kuriam neegzistuoja jokios moralės normos. Pats Negiši negali pakęsti DMC atliekamos muzikos, kurią jis pats ir sukūrė (?) ir stengiasi nuslėpti nuo savo merginos, jog groja toje grupėje, kas priveda prie daugybės komiškų situacijų.

DMC idėja – sukurti metalo grupės parodiją – ganėtinai originali bet kaip jos įgyvendinimas? Pasakysiu trumpai ir aiškiai: visiškai nevykęs.  Metalo dvasios šiame anime nė su žiburiu nerasi, o logikos klaidų tiek daug, kad susidaro įspūdis, jog jei jo kūrėjai ir yra susidūrę su metalo subkultūra, tai tik labai paviršutiniškai.

Pradėkime nuo to, kad grupė Detoroito Metaru Shiti (kaip kad pavadinimą ištaria japonai) sakosi grojanti  brutal death metalą, kas reikštų, kad turėtų būti kažkas panašaus į:

Nieko panašaus į tai filmuke neišgirsime.Vis dėlto DMC muzika kur kas labiau primena štai ką:

Be to DMC įvaizdis labiau kelia asociacijas su black metalu:

Tačiau nepaisant to, kad atrodo kaip maždaug tipiški blackeriai, nei savo idėjomis, nei elgesiu scenoje o ypač už jos ribų į tokius jie ne itin panašūs. Bent jau man visas tas Krauserio cirkas ir skandalingas elgesys labiau primena tokį vieną su metalu mažai ką bendro turintį veikėją:

Na o grupės dainų žodžiai savo turiniu ir dvasia turbūt artimesni būtų goregrind arba porngrind stiliui negu death metalui. Štai kaip maždaug skamba šis stilius (iš anksto atsiprašau grind’o specialistų už galimai netikslų sąvokų vartojimą ir už tai kad parinktas dar ne pats geriausias pavyzdys):

Be viso to, neaptartas liko Krauserio vokalas, kuris tiesa sakant nepanašus į nieką. Tai tikrai ne death metalui būdingas growlas ir kažin ar blackeriškas screamas. Net nežinau su kuo būtų galima lyginti jo dainavimą. Gal su Possessed vokalu? Nors nesu visai tikras, bet vis dėlto:

Possessed dažnai laikoma pačia pirmąja death metalo grupe, tad dainuodamas truputėlį panašiai (?) kaip šių amerikiečių vokalistas, Krauseris bent nedidele dalimi galbūt ir pateisintų grupės DMC deatheriškumą. Bet. Po 1990-ųjų turbūt neliko nė vienos death metal grupės kuri dainuotų kaip Possessed, o ir iki tol tokių nebuvo labai daug. Galbūt toks vokalo pasirinkimas XXI amžiuje būtų  pakankamai originalus sprendimas (“nauja tai kas pamiršta sena“ principas), tačiau toji anime grupė oldschool’o dvasia nė truputėlio nekvepia, tad šis sprendimas atrodytų visai nelogiškas. Tad tai, kad DMC vadina save death metalo grupe yra nemažiau kvaila, negu teiginys, jog Andrius Rimiškis yra koloratūrinis sopranas.

Tiesa, neteisingu savęs priskyrimu “mirtinojo metalo“ stiliui šio filmuko neatitikimai tikrovei dar nesibaigia. Nemažiau kvailai atrodo patys grupės nariai. Nė vienas jų net nepanašus į metalistą. Grupės lyderis, vokalistas Negishi negali pakęsti sunkiosios muzikos, o kiti 2 grupės nariai tokie mėmės, kad vargiai galima patikėti, kad jie bent kiek prisideda prie kūrybinio proceso. Tad kyla klausimas: kas gi kuria grupės muziką, kas inicijuoja pasirinktą kryptį, jei nė vienas  narys jos net nemėgsta. Susidaro įspūdis, kad viskas griežtosios vadybininkės rankose.  Žodžiu, tipiška “marionetinio“ valdymo grupė, kas vėlgi, death metalui yra apskritai nebūdinga. Net pati “popsiškiausia“ šio stiliaus grupė Six Feet Under turi nepalyginamai didesnę kūrybinę nepriklausomybę, nei DMC. Tiesiog sveiku protu nesuvokiama kaip galėjo susikurti tokia grupė. Peršasi išvada, kad ją komercijos tikslais įkūrė leidybinė firma Death Records (ir turėk tu man įžūlumo šitaip išniekinti tokį trve pavadinimą). Tik vat štai,  nieko absurdiškesnio už brutal death metalo grupės sukūrimą vien komercijos tikslais turbūt ir būti negali. 1990-1993 metais, šio stiliaus klestėjimo aukso amžiuje pasaulyje tebuvo gal 5 death metalo grupės, galinčios pragyventi vien iš savo muzikos, visiems kitiems, tai tik brangus laisvalaikio užsiėmimas, iš kurio tikėtis materialinės naudos tolygu beprotystei. Tačiau filmuke gerokai prasilenkiama su realybe – DMC populiarumu prilygsta kokiems KISS ar Tokyo Hotel. Paaiškinimas gali būti tik vienas – autoriai akivaizdžiai nesiorientuoja metalo subkultūroje.

Dar keli nesąmonių muziejaus verti fenomenai. Grupės nariai ilgų plaukų neturi, tad nešioja perukus ;D.Norėdami pareklamuoti savo albumą, grupės nariai koncertuoja prekybos centre, kuriame net yra specialus stendas su jų atributika (kažin ar net Britney Spears nusiritusi iki tokio lygio).  DMC koncertų metu nevyksta nei pogas, mosh’as nei galvakratis, o stage dive’u užsiima nebent tik pats Krauseris. Grupės fanai visai nepanšūs į metalistus. Visi jie tokie buki, kad net rimtai tiki, kad Krauseris yra pats Pragaro šėtonas. Be to dauguma jų nešioja skiauteres, arba neturi ilgų plaukų, o apie “kožas“, “kerzus“ ar grandinesar apverstus kryžius negali būti nė kalbos. Dar man labai didelė naujiena buvo tai, jog metalistai nekenčia pankų ir reperių ir juos visada daužo (reperių galbūt iš tikrųjų metalistai nekenčia, bet juos daugiau ignoruoja, negu bando sudoroti jėga).

Na ir ko gero “epic fail“ yra “black metalo“ karalius Jack ill Dark iš… Nepatikėsite, ne iš Norvegijos, ne Švedijos, ne Didžiosos Britanijos ir net ne iš Transilvanijos, kad bent būtų logiška, o iš JAV :D. Koks gi dar  dar didysis juodojo metalo korifėjus, o ne šiaip koks undergroundinis Judas Iscariot, yra iš Amerikos? Susidaro nemalonus įspūdis, kad omenyje turimas Ozzy Osbournas (nors jis šiaip britas) ar, neduokdie, Marilyn Manson. Tik neklauskite manęs, ką jie turi bendro su black metalu, nes aš tikrai nežinau.

Galų gale, pasakojimas apie virtuozą gitaristą-serijinį žudiką, kurio gitara raudona nuo jo aukų kraujo yra žemiau kičo, o įsivaizdavimas kad jėga įsiveržęs į sceną ir “pagaidinęs“ joje grojančią kitą grupę įrodysi, kad esi baisiai kietas metalistas išvis nežinau iš kur ištrauktas.

Taigi, DMC yra lėkštais ir klaidingais stereotipais paremtas  anime apie totalaus popso grupę, daugiau dėmesio skiriančią įvaizdžiui ir kitų grupių pasirodymų žlugdymui, nei pačiai kūrybai. Tiek grupė, tiek jos fanai yra visiški pozeriai. Jeigu filmuką vertinti kaip metalo parodiją, tai ji absoliučiai nevykusi, kaip kad nevykęs būtų filmas apie II pasaulinį karą, kuriame Hitleris vilkėtų Napoleono armijos leitanato uniformą, būtų plikas ir pasipuošęs basanavičiška barzda, vietoj svastikos nešiotų “Adidas“ prekinė ženklą, o jį vaidinantis aktorius būtų juodaodė moteris. Metalo dvasios Detroit metal City nejusti nė kvapo, muzikos irgi beveik. Esmė neužgriebta. Pats filmukas, jei atmesime visus tuos netikslumus visai neprastas. Yra nemažai juokingų vietų, siužetas nenuobodus, tad manau dėmesio vertas. Svarbu tik neįtikėti, kad metalistai iš tikrųjų yra tokie banalūs bukapročiai, kaip kad ten pavaizduota…

Šiais laikais iš principo originalios, savitos ir daugiau į nieką nepanašios muzikos sukuriama itin mažai. Žinoma, visokių eksperimentonių, pasižaidimų su triukšmais ir avangardysčių netrūksta, bet kiek iš jų tikrai prigyja, o kiek taip ir užgęsta nepalikę ryškesnio pėdsako muzikos istorijoje. Tang Dynasty – viena tų iš tikro originalių grupių, pasižyminčių savitu, su niekuo daugiau asociacijų nekeliančiu (na beveik) skambesiu ir itin svariu indėliu sunkiojo metalo (jei jau ne pasaulinei, tai bent jau Kinijos) scenai. Pirmąja tikra kinų heavy metalo grupe laikomi 唐朝 Tang Chao (taip ši grupė vadinasi Kinijoje) puikiai pajėgė į vienon krūvon sulydyti klasikinį vakarietišką heavy metalą su turtinga Tolimųjų Rytų muzikos tradicija ir išgauti harmoningai vientisą ir originalų stilių.

Kaip ir derėtų tikėtis iš senų komunistinių perdylų, kuriems už sėdėjimą minkštame kompartijos krėsle ir oro gadinimą ne vien mokamos milžiniškos algos, bet ir kuriami šlovinantys šūkiai, ne tik metalo, bet ir roko muzika Kinijoje ilgą laiką buvo besąlygiškai draudžiama. Vakarietiška pop muzika Liaudies respubliką pasiekė gerokai pavėluotai, tad visai nereiktų stebėtis,  kad dar kokiais 1985 metais sunkesnės muzikos už The Beatles ar Simon and Garfunkel šioje šalyje vargu ar buvo. Tai ir nulėmė tai, kad pirmoji metalo grupė susikūrė tik apie 1988 metus. Tang Dynasty įkūrė kinų kilmės amerikietis Kaiser Kuo, dirbęs žurnalistu Pekine. Tiesa, jo surinkta ir į “tikrąjį“ metalo kelią atvesta šutvė 1989 išsiskirstė, mat per šalį nusirito žiauri reperesijų banga ir kovai prieš taikius protestuotojus Tiananmenio aikštėje buvo pasitelkti tankai, kas reiškė, kad groti roką gali būti mirtinai pavojinga. Išsigandęs Kaiseris pabėgo į JAV, o likę grupės nariai po metų vėl susibūrė ir sėkmingai tęsė veiklą ir be didžiojo kinų metalo patriarcho. 1992 išleistas debiutinis albumas, kurio pavadinimas į anglų kalbą verčiamas kaip “A Dream Return To Tang Dynasty“ pranoko visus lūkesčius. Parduotas 2 milijonų kopijų tiražu, kas net pačioms populiariausioms pasaulio metalo grupėms būtų rimtas laimėjimas, opusas iš karto pavertė Tang Dynasty nemirtinga kinų sunkiosios muzikos klasika ir iškėlė kartelę taip aukštai, kad net iki šiol patys Tang Dynasty nesugeba jos peršokti. Maža to, grupę pripažino oficialioji Kinijos valdžia, tuo siekdama parodyti pasauliui, kokia neva demokratiška ir žodžio laisvę gerbianti yra Kinija. Tai buvo tartum džino išleidimas iš butelio – metalas, nors ir pamažu ir negausiai, bet  paplito po visą šalį ir šiandien jo sustabdyti nepajėgtų nė tankai…

Deja, grupės neaplenkė ir tragedija. Skaudžioje autoavarijoje žūsta bosistas Zhang Ju. Smūgis grupei ko gero analogiškas tam, kurį patyrė Metallica, netekusi Cliffo Burtono. Daug kas sako, kad po Zhang mirties Tang Dynasty “jau nebe ta“. Vis dėlto, nors vėlesnieji albumai ir nesulaukė tokio populiarumo, kaip debiutas, mano nuomone, jie irgi puikūs. 1998 “Epic“ ir dar po dešimtmečio pasirodęs “Romantic Knight“ kiek kitokie, bet vis dėlto išlaiko grupei būdingą rytietišką skambesį apie kurį ir reiktų plačiau pakalbėti.

Nors Tang Dynasty dažnai įvardijama kaip heavy metalas, grupė iš esmės nepaiso šiam stiliui būdingų klišių ir stereotipų ir vietomis gan smarkiai nukrypsta nuo metalinės stilistikos vos ne prie kažko artimo rusiškam rokui (turiu omeny akustinių gitarų brazdinimą, bandant vaidinti dainuojamąją poeziją, kas iš pirmo karto gali nuvilti, bet vėliau pajunti, kad tai visai tinka). Lemtingą vaidmenį grupės kūryboje užima gausūs kinų klasikinės ir tradicinės muzikos elementai, tačiau jie su metalu jungiami taip harmoningai, kad atskirti kur ten baigiasi metalas ir prasideda folkas yra praktiškai neįmanoma. Vokalas irgi remiasi gilias tradicijas turinčia Pekino operos dainavimo maniera, kuri skamba ne tik savitai, bet ir ganėtinai “metališkai“. Galbūt rimtesnis trūkumas yra nepakankamai ryški ritmo sekcija ir šioks toks “akustiškumo“ perteklius, dėl ko Tang Dynasty muzika kai kam gali pasirodyti per lengva. Kitiems, ekstremalybių nemegėjams tai galbūt kaip tik bus privalumas.

Grupės tekstai atliekami idealiai švaria putonghua (bendrinė kinų kalba, dar žinoma kaip mandarinų dialektas), tad daugumai bus nesuprantami. Tang Dynasty dainos dažniausiai liūdnos ir filosofiškai poetiškos. Jose susipina egzistencialistinis būties tragizmas, nusivylimas gyvenimu, vienatvės, susvetimėjimo jausmas ir romantinis susižavėjimas didinga Kinijos istorija ypač Tang epocha (618–907 metai), kai Kinija buvo ne vien politiškai, ekonomiškai, bet ir kultūriškai stipriausia Pasaulio valstybė. Šitoks realybės ir fantazijų pasaulio supriešinimas, pabėgimas iš slegiančios rutinos ir laisvės siekimas gan tipiškas metalo muzikai, tačiau Tang Dynasty atveju įgauna naujų atspalvių, mat tuo pačiu tai yra ir užslėptas maištas prieš totalitarinę šalies sistemą. Žinoma šis maištas ganėtinai švelnus, kaip ir sąlyginai švelni yra ir pati Tang Dynasty muzika, tačiau kai kada kukli užuomina gali būti efektyvesnė už atvirą tiesos išsakymą…

A Dream Return To Tang Dynasty:

Nine Beats:

The Sun:

Choice (live):

Farewell (live):

The Time:

Mooon Dream:

Internacionalas:

Turiu vilties ir tikėjimo, kad kiek ištikimesni ir įdėmesni šio žiniatinklio skaitytojai vis dar prisimena, kad per Velnio Akmenį praleidau lietuvių diasporoje Italijoje pastaruoju metu gyvenančio, bet tėvynėn kartais grįžtančio Simono black metalo grupės Luctus pasirodymą. Laimei, progos atsigriebti už šią netektį ilgai laukti neteko – penktadienį grupė nusprendė užkurti pirtį jaukioje Kiaušinio papėdėje įsikūrusiame “Metro“ klube. O kad būtų dar karščiau, pagalbon pasitelktas jaunas, bet brandaus amžiaus muzikantų ir ne mažiau brandų thrash metalą grojantis trio Icebreaker. Visiškai nedidelė salė, kurioje netgi būgnams nereikėjo jokio įgarsinimo ir beveik nulinė perskyra tarp atlikėjų ir žiūrovų jau iš karto leido suprasti, kad nusimato jaukus, nedidelis ir absoliučiai undergroundinis koncertukas su visais to privalumais ir trūkumais (kurių šįkart lyg ir nebuvo).  Tad per daug nebesiceremonykime ir pereikime iškart prie veiksmo.

Trukt už vadžių, o gal tiksliau, stygų ir štai jau “Metro“ aidi gaudžia nuo kad ir senobiško, bet užtat nemirtingo thrasho (tiesa iki jo dar buvo kone valanda tradicinio vėlavimo, bet bala jo nematė). Trys, metalo undergrounde puikiai pažįstami veikėjai susibūrę po Icebreaker vėliava išties puikiai pralaužė ledus. Įspūdingai tą salės funkcijas atliekantį kambarėlį užgrūdusi publika vos ne iš karto puolė į siautulingą galvakratį, kuklų, bet visai smagų pogą ir kitas beprotiškas šėliones. Senieji thrashistai tvojo smagiai, stipriai ir tiesiog brutaliai nužudė ir išprievartavo net menkiausią priežastį jais nusivilti. Padėtį dar labiau pagyvino šiltas, visiškai betarpiškas ir humoro nestokojantis bendravimas su publika. Pasirodymo grojaraštis irgi be prieškaitų – sugroti gabalai iš bene visų grupės kūrybinių laikotarpių… ;D

Po pertraukėlės, per kurią vos spėjau atgauti kvapą ir jėgas, sekė pačių Luctus pasirodymas. Nors drabužiai jau iki tol buvo permirkę nuo prakaito, o plaukai visiškai išsitaršę, nė neketinau tausoti jėgų. Grupės siela Simonas ir jam talkinantys Kauno industrial gothic metalistų Xess nariai atakavao publiką tamsia, energinga ir karinga muzika. Publika savo ruožtu davėsi kaip patrakę. Visur ir į visas puses plaikstėsi gaurai, nevaržomai liejosi energija, prakaitas ir alus. Garsas buvo puikus, nors vietomis bandė veržtis noise/industiral scenai būdingi motyvai, bet laimei, šių disharmoniškų šniokštesių maištas buvo akimirksniu palaužtas – matyt neatlaikė dvasinio black metalo užtaiso.  O jo buvo nemažai. Tiek Simonas, tiek kiti nariai labai įsijautė į tai ką daro, tad sakyčiau, iš esamų sąlygų grupė išspaudė maksimumą. Net ir labai norėdamas negalėčiau rasti prie ko prisikabinti.

Taigi, nors viduje ir buvo beprotiškai tvanku, tačiau pats koncertas praėjo be priekaištų. Renginys, nors ir mažo kalibro ir neypatingai reikšmingas, tačiau su kaupu patenkino visus mano lūkesčius ir iš anksto keltus reikalavimus. Šioje vietoje teliktų tik pridurti porą banalių frazių apie išsitaškymo išbaigtumą ir pojūčius kaklo srityje…

Gotikinis metalas daugeliui sunkiosios muzikos mėgėjų asocijuojasi su nuobodžia, seilėta, šabloniška muzika su per daug į priekį iškeltu saldžiu princesišku mergelės vokalu, ultraprimityviomis gitarų ir būgnų partijomis ir juoką keliančiomis ambicijomis sintezatoriumi imituoti simfoninį orkestrą. Iš tiesų, nemažai šiuolaikinių female fronted gotthic metalo grupių akivaizdžiai pasuko komercijos keliu, ko rezultatas – šis stilius pradėtas laikyti kone popso sinonimu. Tačiau tokia padėtis buvo ne visada. Pačioje šio stiliaus aušroje jo pionierių muzika nieko bendro neturėjo nei su komercija,  nei paviršutiniškumu. Ankstyvasis gothic metalas buvo kur kas sunkesnis, įvairesnis ir kas svarbiausia – nuoširdesnis. Žinoma ir dabar yra keletas teisingų, komercijos nesugadintų grupių. Kad ir norvegai The Sins of Thy Beloved.

Susikūrusi 1996 metais, grupė plėtojo ankstyvajai tėvynainių Theatre of Tragedy ir Tristania kūrybai būdingą tamsų, romantišką, gerokai prisodrintą doomo, deatho ir iš dalies black metalo skambesį, nuo kurio, priešingai patiems šio stiliaus pradininkams Theatre of Tragedy,  niekada nenukrypo. Grupė pasižymėjo keliomis keistenybėmis. Visų pirma, neįprastai didele sudėtimi – scenoje iš viso grodavo net 8 muzikantai, tarp kurių 2 klavišininkai, kai kitos grupės paprastai išsitenka su vienu. Be to itin svarbų vaidmenį atlieka smuikas, bet nepasiant to, kad tai praktiškai pagrindinis melodinis TSOTB instrumentas, tiek įrašuose tiek ir koncertuose grojęs smuikininkas Pete Johansen niekada nebuvo oficialus grupės narys. Kaip ten bebūtų, muzikai nuo to visai ne blogiau.

Na o bene pagrindinis grupės arkliukas, angeliškas, seksualus, bet tuo pačiu mažumėle asketiškai šaltas ir santūrus Anita Auglend balsas, puikiai derantis prie muzikos ir kontrastuojantis su dviem šiurščiais vokalais. Pirmajame TSOTB opuse Lake of Sorrow dominavo žemas vyriškas death growlas, tačiau antrajame albume Perpetual Desolation greta jo atsiranda ir aukštas blekeriškas screamas, kuris netgi periima iniciatyvą,  kai kuriose kūriniuose growlui palikdamas daugiau pritariamąjį vaidmenį.

Jei jau prakalbome apie albumus,  dabar kaip tik ir būtų proga juos trumpai apžvelgti. Iki šiol išleisti tik 2 pilnametražiai studijiniai įrašai, kurie nors ir mažumėle skirtingi, idealiai išlaiko tikrojo gothic/doom metalo skambesį. 1998-ųjų Lake of Sorrow galima būtų pavadinti standartiniu to meto goth metalo kūriniu. Standartiniu gerąja ir tik gerąja prasme. Galbūt jo tematika  ir banali (nelaiminga meilė, kančia,  sielvartas, savižudybės troškimas), o dainų tekstai primityvūs ir dargi su šiurkščiomis gramatikos klaidomis , liudijančiomis apie ne itin geras anglų kalbos žinias, tačiau bendra atmosfera ir itin stirpus emocinis krūvis bei kone tobula visa ko dermė palieka gilų įspūdį. Antrasis albumas Perpetual Desolation ne tik pasižymi geresnės kokybės įrašu, bet ir didesne muzikine ir konceptine įvairove, taip pat ir sunkesniu skambesiu ir gerokai techniškesniu atlikimu, bet tuo pačiu netenkama ir dalies emocinio užtaiso. Kompozicijos šiame darbe ir toliau išlieka tokios pat ilgos (vidutinė TSOTB dainos trukmė ~7 minutes, tad apie kažkokį jų muzikos komerciškumą negali būti nė kalbos), tačiau kiek įvairesnės, sudėtingesnės, spalvingesnės. Nemažai pakito ir dainų tematika – pereita daugiau prie misticizmo, apokaliptinių motyvų, gamtos stichijų, netgi satanizmo. Galima sakyti, antrajame albume grupė bandė  pažvelgti į black metalo probleminį lauką iš gotikos perspektyvos. Gan įdomiai skamba ir Metallica kūrinio “The Thing That Should Not Be“  koveris, nors galbūt idėja thrash metalo legendinį “šmotą“ atlikti goth metalo maniera ir nėra itin vykusi…

Taip jau susiklostė istorija, kad po 2 išleistų albumų, 2001-aisiais grupė paniro į letargo miegą, mat pasitraukus 3 nariams, ypač išskirtinio balso vokalistei Anitai Auglend, TSOTB nebagalėjo sėkmingai funkcionuoti. Grupė bandė koncertuoti su kviestinėmis vokalistėmis, tačiau didelės sėkmės šie mėginimai neusilaukė, o kūrybiniame fronte jau aštuonerius metus visiškas štilis. Tačiau reikia paminėti, kad nors grupės veikla ilgą laiką buvo įšaldyta, ji niekada oficialiai neiširo, o  2007-aisiais grįžus Anitai, vis pasigirsta kalbų apie artėjantį naują albumą. Ar jis tikrai kada nors pasirodys, kol kas dar neaišku. Dar neaiškiau ar neatsispirs grupė pagundai pasukti lengvesniu ir pelningesniu popso keliu kas reikštu dar vieno banalaus ir šabloniško Within Temptation ar Xandria lygio surogato atsiradimą jais jau ir taip juodai pergrūstoje pseudometalinio popso jūroje. Kaip ten bebūtų, viskas ką ši grupė sukūrusi iki šiol, bent jau mano kuklia nuomone yra nuostabu. Galbūt ši muzika patiks ne kiekvienam, vieniems ji pasirodys per švelni, kitiems per daug nuobodi ar ištęsta, tretiems galbūt nuo moteriško (arba vyriško šiurkštaus) vokalo paleis vidurius, bet kita vertus – gera muzika tuo ir skiriasi nuo popso, kad nesisitengia įtikti visiems, o laukia kol bus atrasta tų, kam ji tikrai dvasiškai artima ir reikalinga.

Pandemonium:

All Alone:

Lake Of Sorrow:

FOREVER (su ispaniškais subtitrais ;D):

Šiemet pirmą kartą įvykęs sunkiosios muzikos festivalis Velnio Akmuo sulaukė netikėtai didelio krikščionių dvasininkų susidomėjimo. Vėl imta kaltinti metalistus satanizmo propagavimu, gąsdinti žmones “pražūtinga“ sunkiosios muzikos galia ir panašiais anekdotiniais pareiškimais, kurie kaip ir reikėjo tikėtis, eilinį kartą nepasitvirtino. Ir nors piktavališkos (arba paremtos nuoširdžia nekompetencija) Lietuvos egzorcistų asociacijos pastangos sužlugdyti festivalį baigėsi gėdingu visos Bažnyčios pasišiukšlinimu, jos iškėlė du klausimus. Ar metalistai tikrai yra satanistai? Ar satanizmas yra blogai? Pirmojo klausimo nenagrinėsiu, nes atsakymas į jį akivaizdžiai neigiamas, o tuo abejojantys gali pasiskaityti jau seniai Ferrume publikuotą Birutės straipsnį “Metalistai – pragaro pasiuntiniai: mitai ir tikrovė“ kuriame aiškiai ir logiškai paneigiamos sąsajos su šėtono kultu. Tuo tarpu mano manymu kur kas aktualesnis yra antrasis klausimas. Kodėl kaltinimas satanizmu laikomas realiu argumentu renginio, koncerto ar muzikos albumo uždraudimui? Kas tai: bandymas apsaugoti nuo blogio ar religinė diskriminacija, įžūlus pasityčiojimas iš Konstitucijos garantuojamos tikėjimo ir sąžinės laisvės? Ir kodėl satanizmą praktikuojantis žmogus visuomenėje laikomas monstru, iškrypėliu, kone “žemesniosios rasės“ atstovu, keliančiu grėsmę žmonijai? Ar yra tam realaus pagrindo?

Slapti ritualai, kūdikių, žmonių, gyvulių aukojimai, tarnavimas velniui, žmonių verbavimas į uždaras sektas, iš kurių negalima ištrūkti, kraupios žmogžudystės, pedofilija, nekrofilija, kapinių, bažnyčių niokojimai, kraujo gėrimas, smegenų plovimas… Šie ir daugelis kitų kraupių dalykų visuomenėje neretai siejami su satanizmu, tad nieko keisto, kad šis žodis kai kuriems kelia daug kraupių asociacijų. Tačiau kuo paremtos tokios sąsajos? 9-tajame dešimtmetyje, pasklidus gandams apie gerai organizuotą satanistų tinklą, atliekantį kraupius ir žmogžudiškus ritualus, JAV buvo apėmusi panika, pavadinta satanistinių ritaulų mitu (SRA). Žiniasklaida mirguliavo nuo pranešimų apie žiaurius kankinimus ir kitkokią makabrišką nusikalstamą veiklą, buvo kalbama apie šimtus tūkstančių šėtono garbintojų, esančių bet kuriame, net ir menkiausiame miestelyje, atsirado liudininkų, įtariamųjų, bet… Muilo burbulas sprogo. Nė vienas atvejis nepasitvirtino. Iki šiol nerasta jokių realių įrodymų, kad satanistiniais tikslais būtų pagrobtas, kankintas, prievartautas ar nužudytas bent vienas žmogus. Visi ritualiniais aukojimais apkaltinti asmenys buvo arba nekalti ir išteisinti arba psichopatai, iškrypėliai, serijiniai žudikai, kurie prisidengę išoriniu satanizmo kiautu tenorėjo pateisinti savo žiaurią veiklą (klasikinis “visas tai padaryti man liepė šėtonas“ pasiteisinimas). Visi įvykių liudininkai taip pat arba nestabilios psichikos, arba apklausti naudojant nepatikimas terapijos priemones, dėl kurių “prisiminė“ dalykus, kurių visai nebuvo. Tarkim, hipnozė yra netinkama priemonė parodymams išgauti, nes kyla labai didelė tikimybė, kad pacientas pateiks iš piršto laužtus išsigalvojimus, nė nesuvokdamas, kad jie klaidingi. Tokiu metodu ir prisipažinimų nužudžius Hitlerį ar Polą Makartnį nesunku išgauti.

Taigi, visi mitai apie satanizmą ne tik nepagrįsti, bet ir kas juokingiausia, remiasi XV amžiuje išleistu bažnytinės propagandos veikalu “Raganų kūjis“ , inkvizitorių vadovėliu, kuriame aprašoma raganų (arba satanistų) žalinga veikla, ritualai, bei kovos su jomis būdai. Praktiškai visi  stereotipai neparemti daugiau niekuo, kaip tik šia ir kitomis panašiomis viduramžių knygomis, o jose pateikta informacijai vargu ar rastume tinkamesnį apibūdinimą nei “prietaringi kliedesiai“.  Tai davė pagrindo susiformuoti gandams apie krikščionybei atvirkščią kultą, kurio nariai tarnauja velniui ir kelia grėsmę žmonijai. Ši, fiktyvi, niekada neegzistavusi religija kai kada vadinama  XVI amžiaus satanizmu, siekiant atskirti nuo tikrųjų šiuolaikinių satanistinių judėjimų, kurie su pastaruoju neturi nieko bendro. Nei La Vey Šėtono Bažnyčia, nei Seto Šventykla, nei kiti smulkūs judėjimai nei gyvūnų, nei žmonių aukojimu, nei žmogžudystėmis neužiima – priešingai, tai net prieštarauja satanizmo principams. Štai keli iš jų:

“6. Neimk to, kas nepriklauso tau, nebent tam žmogui tai yra našta ir jis verkia, kad atsikratytų to ir pajustų palengvėjimą.  (…)
9. Neskriausk mažų vaikų.
10. Nežudyk nežmogiškos prigimties gyvulių- nebent jie patys tave užpultų“

Maža to, kad nerasta faktinių vaikų ar gyvulių kankinimo įrodymų, jie dar ir prieštarauja teoriniams satanizmo principams. Reikia pridurti ir tai, kad tikrieji satanistai negarbina šėtono,  dažniausiai netgi netiki jo egzistavimu. Jiems tai ne krikščioniškos sampratos blogio įsikūnijimas, o gyvybingumo, gamtos, laisvės, natūralios žmogaus prigimties metafora. Kad ir kiek beieškočiau internete, nepavyko užtikti jokių įrodymų, kad egzistuotų bendruomenės, garbinančios šėtoną pagal krikščioniškąją sampratą, t.y. realiai egzistuojantį asmenį, viso blogio šaltinį ir priežastį. Toks tikėjimas atrodytų gan absurdiškas ir visai nelogiškas, bet būtent tokia satanizmo samprata vyrauja masinėse medijose ir pop kultūroje ir skatina laikyti satanizmą eiline smegenis plaunančia sekta, kurios nariams būdingas aklas tikėjimas nesąmonėmis ir blaivaus mąstymo stoka.

Tiesa,  būtina atskirti tikrąjį satanizmą, savarankišką įvairių religinių ir filosofinių sistemų visumą, nuo vadinamojo paauglių “satanizmo“, neturinčio nieko bendro su prieš tai minėtuoju. Vadinamieji paauglių “satanistų“ būreliai retai kad gilinasi į filosofiją ir dažniau tik paviršutiniškai perima jo formą, bet ne turinį. Tai ne religija, o elementarus jaunatviškas maištas prieš visuomenę ir Bažnyčią, įkvėptas  holivudinių siaubo filmų, pagonybės ir tų pačių visuomenėje populiarių stereotipų apie šėtono garbintojus. Nediteli “satanuojančių“ paauglių būreliai gali atlikinėti tam tikrus eklektiškus ritualus, “nusižiūrėtus“ nuo įvarių neopagoniškų judėjimų ar siaubo filmų, retais atvejais netgi paskersti katę ir kitą gyvunėlį, niokoti kapines ar paišyti apverstus kryžius Kalvarijų gatvėje bei vartoti alkoholį ar net narkotikus. Tačiau visa tai gali daryti ir  ne “satanuojantys“ paaugliai, o forsai ar šiaip kokie pagėrę chuliganai, nematantys skirtumo tarp kapinių ir parko suoliukų niokojimo. Ir nors po kiekvieno antkapių išvartymo įtarimo šešėlis krenta ant jaunųjų “satanistų“ (kuriais paprastai neteisingai laikomi gotai arba metalistai), dažniausiai paaiškėja, kad nusikaltėliai neturi nieko bendro nei su tikraisiais satanistais, nei su “satanuojančiu jaunimu“.

Taigi, satanizmo siejimas su blogiu neparemtas jokiais logiškais argumentais. Tačiau koks jo tikslas? Kartą, kažkokio forumo anekdotų skyrelyje radau nuorodą į štai kokį straipsnį. Tai, kad jame aptariami tokie “stereotipiniai“ satanizmo simboliai kaip apverstas kryžius, pentagrama ar velnio ragai nieko keisto, tačiau kaip suprasti svastikos, anarchijos, pacifizmo ženklo (pasirodo, tai Nerono kryžius), žaibo, Dovydos žvaigždės, yin-yang, galų gale vienaragio simbolių priskyrimą satanizmui? Kaip kitaip jei ne antisemitizmu laikyti žydams švento, ir ant Izraelio valstybinės vėliavos pavaizduoto ženklo vadinimą “vienu pikčiausių satanistinių simbolių“? Nemažiau keistai atrodo ir homoseksualizmo priskyrimas šėtono kultui (vienaragis – satanistų simbolis, nes simbolizuoja gėjus) ar tai, kad šėtono garbintojais laikomi 1/5 žmonijos sudarantys kinai, visose gyvenimo srityse besivadovaujantys universaliu yin-yang principu, teigiančiu, kad kiekviename reiškinyje slypi šviesusis ir tamsusis pradas.

Minėtasis straipsnis (bei kiti panašūs www.jaunimui.com rašinėliai) parodo, kad dažnai žiniasklaidoje, ypač krikščioniško turinio, satanizmo sąvoka vartojama visai nekorektiškai į ją įtraukiant ir visai su satanizmu nieko bendro neturinčius NEW AGE, neopagoniškus, okultinius, nacių, pankų, hipių judėjimus, ir kas baisiausia – kitas religijas (judaizmas, budizmas, šintoizmas).

Pastabesni skaitytojai turbūt jau suprato kur link suku, kitiems – dar viena nuoroda. Iš visų skaitytų krikščioniškosios barikadų pusės Velnio Akmens temą užgriebusių rašinių, šis ko gero pats intelektualiausias. Autorius labai teisingai pastebi, kad kur kas didesnis blogis slypi ne atvirai apie jį kalbančiame metale, o pigiomis butaforijomis pridengtame popse. Džiugu, kad jis pripažįsta, jog metalistai irgi žmonės. Tačiau nepaisant akivaizdžių privalumų, lyginant su kitais pasisakymais šia tema, autorius vis dėlto iš esmės deklaruoja tą patį požiūrį – vienintelis teisingas gyvenimo kelias yra krikščioniškasis, visi kiti – šunkeliai. Laikydami šį principą esminiu ir nenuginčijamu, krikščionių teoretikai į kitokius požiūrius žvelgia iš aukšto ir su panieka. Todėl ir šiame tekste autorius  žmogaus tapimą metalistu aiškina dvasinėmis traumomis, sunkia vaikyste, meilės ir dėmesio stoka. Tai, kad žmogus nėra krikščionis, a priori priimama kaip kažkoks nenormalumas, blogybė ar net liga, todėl bandoma ieškoti “susirgimo“ priežasčių. Iš esmės tai yra kone tas pats, kas liga laikyti juodą odos spalvą (būdingą negridų rasei) ar šviesius plaukus (būdingus blondinams). Visiškai analogiška situacija yra ir su satanizmu.

Tad galima daryti išvadą, kad satanizmas iš tiesų yra “kitoniškumo“, vyraujančiai nuomonei prieštaraujančio požiūrio, pasaulėžiūros, filosofijos, religijos demonizavimas. Taip, krikščionys pripažino kitų religijų teisingumą, tačiau vis vien vadovaujasi nuostata, jog kiekvienas turi laisvo apsisprendimo teisę, bet jei žmogus doras ir protingas, jis būtinai rinksis krikščionybę. Krikščioniškos vertybės kažkodėl sutapatinamos su bendražmogiškomis (taip toli gražu nėra), o krikščioniška moralė laikoma universalia, visuotinai tinkama ir atitinkančia universalius Visatos, arba kaip pasakytų Imanuelis Kantas, grynojo proto dėsnius. Gėris kažkodėl laikomas Bažnyčios nuosavybe, madingai kalbant, jos prekiniu ženklu, o blogiu automatiškai tampa viskas, kas to ženklo neatitinka. Tai laikoma nenormalumu, amoralumu, netgi liga, visiškai nesvarbu, kad kitos civilizacijos (kinai, japonai, indai ir t.t.) tūkstančius metų sėkmingai gyveno ir iki šiol tebeklesti besivadovaudamos krikščionišku požiūriu “amoraliomis“ etinėmis vertybėmis ir ne tik nepražuvo, bet savo demografiniais rodikliais, kūrybiniu potencialu ir dvasine kultūra netgi gerokai lenkia krikščiniškąją civilizaciją. Jei taip yra, tai kodėl jų pasirinkti keliai krikščionių laikomi “mažiau teisingais“?

Satanizmo demonizavimas nuo pat viduramžių yra Bažnyčios priemonė susidoroti su konkurentais, kritikais ar tiesiog rasti “atpirkimo ožį“ visoms problemoms. Bažnyčios priešai būdavo (kai kada ir dabar yra) sutapatinami su gėrio, žmonijos priešais (nevarbu, kad patys dvasinikai neretai žmonėms pridarydavo daugiau blogio už pačius “raganius“). Visiškai toks pats “priešų pasidarymas“ būdingas bet kokiai totalitarinei sistemai: naciai blogiu kaltino žydus ir komunistus, komunistai – buržujus, kapitalistus, fašistus. Panašumas daugiau nei akivaizdus. O svarbiausia – satanistų demonizacijos propaganda buvo visiškai neoriginali. Buvo tieisiog padaryta copy/paste procedūra. Tai kuo anksčiau romėnai kaltindavo ankstyvuosius krikščionis (vaikų grobimas, kraujo gėrimas, kanibališkos orgijos, amoralus elgesys, grėsmė žmonijos egzistencijai), po kelių šimtmečių buvo taikoma su oficialia  Bažnyčios doktrina nesutinkančioms asmenų grupėms. Lygiai tuo krikščionys kaltindavo ir žydus. Tie patys kruvinų ritualų mitai istorijoje kartojosi daugybę kartų ir visus juos būdavo ne tik labai panašūs, bet ir nepasitvirtindavo. Tad kodėl vis dar atsiranda manančių, kad jie pasitvirtins ir satanizmo atveju? Telieka šis klausimas atviras…

Taigi,  satanistais Bažnyčia vadina “blogį“ praktikuojančius asmenius.  Galbūt tame ir nebūtų nieko blogo, jeigu krikščionys iš tiesų sugebėtų, o ne tik manytų sugebą atskirti gėrį nuo blogio. Realiai “blogiu“ laikoma ne tai kas objektyviai yra blogai, o tai kas neatitinka krikščioniškos “gėrio“ arba “moralės“ koncepcijos, kuri kaip ir visos kitos pasaulyje egzistuojančios koncepcijos yra nei tobula, nei absoliučiai teisinga ir kas svarbiausia –  tėra vienas iš tūkstančių galimų variantų . Tad satanizmas yra ne kas kitas kaip “kitoniškumo“, vyraujančiai nuomonei prieštaraujančio požiūrio, pasaulėžiūros, filosofijos demonizavimas, o tuo pačiu ir visai natūralus ir savaime suprantamas smerkiamųjų atsakas į tokius diskriminacinius, žeminančius ir šovinistinius valdančiosios sitemos veiksmus. Bažnyčia buvo įkurta ne tam, kad išgelbėtų žmones nuo satanizmo, nes toks dalykas iki tol paprasčiausiai neegzistavo. Satanizmas buvo sukurtas Bažnyčios, kad ji turėtų su kuo kovoti. Ši kova žmonijai kainavo labai daug, netgi per daug, ypač turint omeny, jog ji visiškai beprasmė. Šiandieniame, nuomonių pliuralizmą pripažįstančiame pasaulyje, siauras, inkvizicinis požiūrius gali būti pražūtingas. Tai privalo suprasti visuomenė, žiniasklaida, o labiausiai Bažnyčia. Ir kuo greičiau, nes privirtos košės vis daugėja ir netrukus gali tiesiog nebeužtekti fizinių pajėgų ją visą išsrėbti…