Šiemet pirmą kartą įvykęs sunkiosios muzikos festivalis Velnio Akmuo sulaukė netikėtai didelio krikščionių dvasininkų susidomėjimo. Vėl imta kaltinti metalistus satanizmo propagavimu, gąsdinti žmones “pražūtinga“ sunkiosios muzikos galia ir panašiais anekdotiniais pareiškimais, kurie kaip ir reikėjo tikėtis, eilinį kartą nepasitvirtino. Ir nors piktavališkos (arba paremtos nuoširdžia nekompetencija) Lietuvos egzorcistų asociacijos pastangos sužlugdyti festivalį baigėsi gėdingu visos Bažnyčios pasišiukšlinimu, jos iškėlė du klausimus. Ar metalistai tikrai yra satanistai? Ar satanizmas yra blogai? Pirmojo klausimo nenagrinėsiu, nes atsakymas į jį akivaizdžiai neigiamas, o tuo abejojantys gali pasiskaityti jau seniai Ferrume publikuotą Birutės straipsnį “Metalistai – pragaro pasiuntiniai: mitai ir tikrovė“ kuriame aiškiai ir logiškai paneigiamos sąsajos su šėtono kultu. Tuo tarpu mano manymu kur kas aktualesnis yra antrasis klausimas. Kodėl kaltinimas satanizmu laikomas realiu argumentu renginio, koncerto ar muzikos albumo uždraudimui? Kas tai: bandymas apsaugoti nuo blogio ar religinė diskriminacija, įžūlus pasityčiojimas iš Konstitucijos garantuojamos tikėjimo ir sąžinės laisvės? Ir kodėl satanizmą praktikuojantis žmogus visuomenėje laikomas monstru, iškrypėliu, kone “žemesniosios rasės“ atstovu, keliančiu grėsmę žmonijai? Ar yra tam realaus pagrindo?

Slapti ritualai, kūdikių, žmonių, gyvulių aukojimai, tarnavimas velniui, žmonių verbavimas į uždaras sektas, iš kurių negalima ištrūkti, kraupios žmogžudystės, pedofilija, nekrofilija, kapinių, bažnyčių niokojimai, kraujo gėrimas, smegenų plovimas… Šie ir daugelis kitų kraupių dalykų visuomenėje neretai siejami su satanizmu, tad nieko keisto, kad šis žodis kai kuriems kelia daug kraupių asociacijų. Tačiau kuo paremtos tokios sąsajos? 9-tajame dešimtmetyje, pasklidus gandams apie gerai organizuotą satanistų tinklą, atliekantį kraupius ir žmogžudiškus ritualus, JAV buvo apėmusi panika, pavadinta satanistinių ritaulų mitu (SRA). Žiniasklaida mirguliavo nuo pranešimų apie žiaurius kankinimus ir kitkokią makabrišką nusikalstamą veiklą, buvo kalbama apie šimtus tūkstančių šėtono garbintojų, esančių bet kuriame, net ir menkiausiame miestelyje, atsirado liudininkų, įtariamųjų, bet… Muilo burbulas sprogo. Nė vienas atvejis nepasitvirtino. Iki šiol nerasta jokių realių įrodymų, kad satanistiniais tikslais būtų pagrobtas, kankintas, prievartautas ar nužudytas bent vienas žmogus. Visi ritualiniais aukojimais apkaltinti asmenys buvo arba nekalti ir išteisinti arba psichopatai, iškrypėliai, serijiniai žudikai, kurie prisidengę išoriniu satanizmo kiautu tenorėjo pateisinti savo žiaurią veiklą (klasikinis “visas tai padaryti man liepė šėtonas“ pasiteisinimas). Visi įvykių liudininkai taip pat arba nestabilios psichikos, arba apklausti naudojant nepatikimas terapijos priemones, dėl kurių “prisiminė“ dalykus, kurių visai nebuvo. Tarkim, hipnozė yra netinkama priemonė parodymams išgauti, nes kyla labai didelė tikimybė, kad pacientas pateiks iš piršto laužtus išsigalvojimus, nė nesuvokdamas, kad jie klaidingi. Tokiu metodu ir prisipažinimų nužudžius Hitlerį ar Polą Makartnį nesunku išgauti.

Taigi, visi mitai apie satanizmą ne tik nepagrįsti, bet ir kas juokingiausia, remiasi XV amžiuje išleistu bažnytinės propagandos veikalu “Raganų kūjis“ , inkvizitorių vadovėliu, kuriame aprašoma raganų (arba satanistų) žalinga veikla, ritualai, bei kovos su jomis būdai. Praktiškai visi  stereotipai neparemti daugiau niekuo, kaip tik šia ir kitomis panašiomis viduramžių knygomis, o jose pateikta informacijai vargu ar rastume tinkamesnį apibūdinimą nei “prietaringi kliedesiai“.  Tai davė pagrindo susiformuoti gandams apie krikščionybei atvirkščią kultą, kurio nariai tarnauja velniui ir kelia grėsmę žmonijai. Ši, fiktyvi, niekada neegzistavusi religija kai kada vadinama  XVI amžiaus satanizmu, siekiant atskirti nuo tikrųjų šiuolaikinių satanistinių judėjimų, kurie su pastaruoju neturi nieko bendro. Nei La Vey Šėtono Bažnyčia, nei Seto Šventykla, nei kiti smulkūs judėjimai nei gyvūnų, nei žmonių aukojimu, nei žmogžudystėmis neužiima – priešingai, tai net prieštarauja satanizmo principams. Štai keli iš jų:

“6. Neimk to, kas nepriklauso tau, nebent tam žmogui tai yra našta ir jis verkia, kad atsikratytų to ir pajustų palengvėjimą.  (…)
9. Neskriausk mažų vaikų.
10. Nežudyk nežmogiškos prigimties gyvulių- nebent jie patys tave užpultų“

Maža to, kad nerasta faktinių vaikų ar gyvulių kankinimo įrodymų, jie dar ir prieštarauja teoriniams satanizmo principams. Reikia pridurti ir tai, kad tikrieji satanistai negarbina šėtono,  dažniausiai netgi netiki jo egzistavimu. Jiems tai ne krikščioniškos sampratos blogio įsikūnijimas, o gyvybingumo, gamtos, laisvės, natūralios žmogaus prigimties metafora. Kad ir kiek beieškočiau internete, nepavyko užtikti jokių įrodymų, kad egzistuotų bendruomenės, garbinančios šėtoną pagal krikščioniškąją sampratą, t.y. realiai egzistuojantį asmenį, viso blogio šaltinį ir priežastį. Toks tikėjimas atrodytų gan absurdiškas ir visai nelogiškas, bet būtent tokia satanizmo samprata vyrauja masinėse medijose ir pop kultūroje ir skatina laikyti satanizmą eiline smegenis plaunančia sekta, kurios nariams būdingas aklas tikėjimas nesąmonėmis ir blaivaus mąstymo stoka.

Tiesa,  būtina atskirti tikrąjį satanizmą, savarankišką įvairių religinių ir filosofinių sistemų visumą, nuo vadinamojo paauglių “satanizmo“, neturinčio nieko bendro su prieš tai minėtuoju. Vadinamieji paauglių “satanistų“ būreliai retai kad gilinasi į filosofiją ir dažniau tik paviršutiniškai perima jo formą, bet ne turinį. Tai ne religija, o elementarus jaunatviškas maištas prieš visuomenę ir Bažnyčią, įkvėptas  holivudinių siaubo filmų, pagonybės ir tų pačių visuomenėje populiarių stereotipų apie šėtono garbintojus. Nediteli “satanuojančių“ paauglių būreliai gali atlikinėti tam tikrus eklektiškus ritualus, “nusižiūrėtus“ nuo įvarių neopagoniškų judėjimų ar siaubo filmų, retais atvejais netgi paskersti katę ir kitą gyvunėlį, niokoti kapines ar paišyti apverstus kryžius Kalvarijų gatvėje bei vartoti alkoholį ar net narkotikus. Tačiau visa tai gali daryti ir  ne “satanuojantys“ paaugliai, o forsai ar šiaip kokie pagėrę chuliganai, nematantys skirtumo tarp kapinių ir parko suoliukų niokojimo. Ir nors po kiekvieno antkapių išvartymo įtarimo šešėlis krenta ant jaunųjų “satanistų“ (kuriais paprastai neteisingai laikomi gotai arba metalistai), dažniausiai paaiškėja, kad nusikaltėliai neturi nieko bendro nei su tikraisiais satanistais, nei su “satanuojančiu jaunimu“.

Taigi, satanizmo siejimas su blogiu neparemtas jokiais logiškais argumentais. Tačiau koks jo tikslas? Kartą, kažkokio forumo anekdotų skyrelyje radau nuorodą į štai kokį straipsnį. Tai, kad jame aptariami tokie “stereotipiniai“ satanizmo simboliai kaip apverstas kryžius, pentagrama ar velnio ragai nieko keisto, tačiau kaip suprasti svastikos, anarchijos, pacifizmo ženklo (pasirodo, tai Nerono kryžius), žaibo, Dovydos žvaigždės, yin-yang, galų gale vienaragio simbolių priskyrimą satanizmui? Kaip kitaip jei ne antisemitizmu laikyti žydams švento, ir ant Izraelio valstybinės vėliavos pavaizduoto ženklo vadinimą “vienu pikčiausių satanistinių simbolių“? Nemažiau keistai atrodo ir homoseksualizmo priskyrimas šėtono kultui (vienaragis – satanistų simbolis, nes simbolizuoja gėjus) ar tai, kad šėtono garbintojais laikomi 1/5 žmonijos sudarantys kinai, visose gyvenimo srityse besivadovaujantys universaliu yin-yang principu, teigiančiu, kad kiekviename reiškinyje slypi šviesusis ir tamsusis pradas.

Minėtasis straipsnis (bei kiti panašūs www.jaunimui.com rašinėliai) parodo, kad dažnai žiniasklaidoje, ypač krikščioniško turinio, satanizmo sąvoka vartojama visai nekorektiškai į ją įtraukiant ir visai su satanizmu nieko bendro neturinčius NEW AGE, neopagoniškus, okultinius, nacių, pankų, hipių judėjimus, ir kas baisiausia – kitas religijas (judaizmas, budizmas, šintoizmas).

Pastabesni skaitytojai turbūt jau suprato kur link suku, kitiems – dar viena nuoroda. Iš visų skaitytų krikščioniškosios barikadų pusės Velnio Akmens temą užgriebusių rašinių, šis ko gero pats intelektualiausias. Autorius labai teisingai pastebi, kad kur kas didesnis blogis slypi ne atvirai apie jį kalbančiame metale, o pigiomis butaforijomis pridengtame popse. Džiugu, kad jis pripažįsta, jog metalistai irgi žmonės. Tačiau nepaisant akivaizdžių privalumų, lyginant su kitais pasisakymais šia tema, autorius vis dėlto iš esmės deklaruoja tą patį požiūrį – vienintelis teisingas gyvenimo kelias yra krikščioniškasis, visi kiti – šunkeliai. Laikydami šį principą esminiu ir nenuginčijamu, krikščionių teoretikai į kitokius požiūrius žvelgia iš aukšto ir su panieka. Todėl ir šiame tekste autorius  žmogaus tapimą metalistu aiškina dvasinėmis traumomis, sunkia vaikyste, meilės ir dėmesio stoka. Tai, kad žmogus nėra krikščionis, a priori priimama kaip kažkoks nenormalumas, blogybė ar net liga, todėl bandoma ieškoti “susirgimo“ priežasčių. Iš esmės tai yra kone tas pats, kas liga laikyti juodą odos spalvą (būdingą negridų rasei) ar šviesius plaukus (būdingus blondinams). Visiškai analogiška situacija yra ir su satanizmu.

Tad galima daryti išvadą, kad satanizmas iš tiesų yra “kitoniškumo“, vyraujančiai nuomonei prieštaraujančio požiūrio, pasaulėžiūros, filosofijos, religijos demonizavimas. Taip, krikščionys pripažino kitų religijų teisingumą, tačiau vis vien vadovaujasi nuostata, jog kiekvienas turi laisvo apsisprendimo teisę, bet jei žmogus doras ir protingas, jis būtinai rinksis krikščionybę. Krikščioniškos vertybės kažkodėl sutapatinamos su bendražmogiškomis (taip toli gražu nėra), o krikščioniška moralė laikoma universalia, visuotinai tinkama ir atitinkančia universalius Visatos, arba kaip pasakytų Imanuelis Kantas, grynojo proto dėsnius. Gėris kažkodėl laikomas Bažnyčios nuosavybe, madingai kalbant, jos prekiniu ženklu, o blogiu automatiškai tampa viskas, kas to ženklo neatitinka. Tai laikoma nenormalumu, amoralumu, netgi liga, visiškai nesvarbu, kad kitos civilizacijos (kinai, japonai, indai ir t.t.) tūkstančius metų sėkmingai gyveno ir iki šiol tebeklesti besivadovaudamos krikščionišku požiūriu “amoraliomis“ etinėmis vertybėmis ir ne tik nepražuvo, bet savo demografiniais rodikliais, kūrybiniu potencialu ir dvasine kultūra netgi gerokai lenkia krikščiniškąją civilizaciją. Jei taip yra, tai kodėl jų pasirinkti keliai krikščionių laikomi “mažiau teisingais“?

Satanizmo demonizavimas nuo pat viduramžių yra Bažnyčios priemonė susidoroti su konkurentais, kritikais ar tiesiog rasti “atpirkimo ožį“ visoms problemoms. Bažnyčios priešai būdavo (kai kada ir dabar yra) sutapatinami su gėrio, žmonijos priešais (nevarbu, kad patys dvasinikai neretai žmonėms pridarydavo daugiau blogio už pačius “raganius“). Visiškai toks pats “priešų pasidarymas“ būdingas bet kokiai totalitarinei sistemai: naciai blogiu kaltino žydus ir komunistus, komunistai – buržujus, kapitalistus, fašistus. Panašumas daugiau nei akivaizdus. O svarbiausia – satanistų demonizacijos propaganda buvo visiškai neoriginali. Buvo tieisiog padaryta copy/paste procedūra. Tai kuo anksčiau romėnai kaltindavo ankstyvuosius krikščionis (vaikų grobimas, kraujo gėrimas, kanibališkos orgijos, amoralus elgesys, grėsmė žmonijos egzistencijai), po kelių šimtmečių buvo taikoma su oficialia  Bažnyčios doktrina nesutinkančioms asmenų grupėms. Lygiai tuo krikščionys kaltindavo ir žydus. Tie patys kruvinų ritualų mitai istorijoje kartojosi daugybę kartų ir visus juos būdavo ne tik labai panašūs, bet ir nepasitvirtindavo. Tad kodėl vis dar atsiranda manančių, kad jie pasitvirtins ir satanizmo atveju? Telieka šis klausimas atviras…

Taigi,  satanistais Bažnyčia vadina “blogį“ praktikuojančius asmenius.  Galbūt tame ir nebūtų nieko blogo, jeigu krikščionys iš tiesų sugebėtų, o ne tik manytų sugebą atskirti gėrį nuo blogio. Realiai “blogiu“ laikoma ne tai kas objektyviai yra blogai, o tai kas neatitinka krikščioniškos “gėrio“ arba “moralės“ koncepcijos, kuri kaip ir visos kitos pasaulyje egzistuojančios koncepcijos yra nei tobula, nei absoliučiai teisinga ir kas svarbiausia –  tėra vienas iš tūkstančių galimų variantų . Tad satanizmas yra ne kas kitas kaip “kitoniškumo“, vyraujančiai nuomonei prieštaraujančio požiūrio, pasaulėžiūros, filosofijos demonizavimas, o tuo pačiu ir visai natūralus ir savaime suprantamas smerkiamųjų atsakas į tokius diskriminacinius, žeminančius ir šovinistinius valdančiosios sitemos veiksmus. Bažnyčia buvo įkurta ne tam, kad išgelbėtų žmones nuo satanizmo, nes toks dalykas iki tol paprasčiausiai neegzistavo. Satanizmas buvo sukurtas Bažnyčios, kad ji turėtų su kuo kovoti. Ši kova žmonijai kainavo labai daug, netgi per daug, ypač turint omeny, jog ji visiškai beprasmė. Šiandieniame, nuomonių pliuralizmą pripažįstančiame pasaulyje, siauras, inkvizicinis požiūrius gali būti pražūtingas. Tai privalo suprasti visuomenė, žiniasklaida, o labiausiai Bažnyčia. Ir kuo greičiau, nes privirtos košės vis daugėja ir netrukus gali tiesiog nebeužtekti fizinių pajėgų ją visą išsrėbti…