Gotikinis metalas daugeliui sunkiosios muzikos mėgėjų asocijuojasi su nuobodžia, seilėta, šabloniška muzika su per daug į priekį iškeltu saldžiu princesišku mergelės vokalu, ultraprimityviomis gitarų ir būgnų partijomis ir juoką keliančiomis ambicijomis sintezatoriumi imituoti simfoninį orkestrą. Iš tiesų, nemažai šiuolaikinių female fronted gotthic metalo grupių akivaizdžiai pasuko komercijos keliu, ko rezultatas – šis stilius pradėtas laikyti kone popso sinonimu. Tačiau tokia padėtis buvo ne visada. Pačioje šio stiliaus aušroje jo pionierių muzika nieko bendro neturėjo nei su komercija,  nei paviršutiniškumu. Ankstyvasis gothic metalas buvo kur kas sunkesnis, įvairesnis ir kas svarbiausia – nuoširdesnis. Žinoma ir dabar yra keletas teisingų, komercijos nesugadintų grupių. Kad ir norvegai The Sins of Thy Beloved.

Susikūrusi 1996 metais, grupė plėtojo ankstyvajai tėvynainių Theatre of Tragedy ir Tristania kūrybai būdingą tamsų, romantišką, gerokai prisodrintą doomo, deatho ir iš dalies black metalo skambesį, nuo kurio, priešingai patiems šio stiliaus pradininkams Theatre of Tragedy,  niekada nenukrypo. Grupė pasižymėjo keliomis keistenybėmis. Visų pirma, neįprastai didele sudėtimi – scenoje iš viso grodavo net 8 muzikantai, tarp kurių 2 klavišininkai, kai kitos grupės paprastai išsitenka su vienu. Be to itin svarbų vaidmenį atlieka smuikas, bet nepasiant to, kad tai praktiškai pagrindinis melodinis TSOTB instrumentas, tiek įrašuose tiek ir koncertuose grojęs smuikininkas Pete Johansen niekada nebuvo oficialus grupės narys. Kaip ten bebūtų, muzikai nuo to visai ne blogiau.

Na o bene pagrindinis grupės arkliukas, angeliškas, seksualus, bet tuo pačiu mažumėle asketiškai šaltas ir santūrus Anita Auglend balsas, puikiai derantis prie muzikos ir kontrastuojantis su dviem šiurščiais vokalais. Pirmajame TSOTB opuse Lake of Sorrow dominavo žemas vyriškas death growlas, tačiau antrajame albume Perpetual Desolation greta jo atsiranda ir aukštas blekeriškas screamas, kuris netgi periima iniciatyvą,  kai kuriose kūriniuose growlui palikdamas daugiau pritariamąjį vaidmenį.

Jei jau prakalbome apie albumus,  dabar kaip tik ir būtų proga juos trumpai apžvelgti. Iki šiol išleisti tik 2 pilnametražiai studijiniai įrašai, kurie nors ir mažumėle skirtingi, idealiai išlaiko tikrojo gothic/doom metalo skambesį. 1998-ųjų Lake of Sorrow galima būtų pavadinti standartiniu to meto goth metalo kūriniu. Standartiniu gerąja ir tik gerąja prasme. Galbūt jo tematika  ir banali (nelaiminga meilė, kančia,  sielvartas, savižudybės troškimas), o dainų tekstai primityvūs ir dargi su šiurkščiomis gramatikos klaidomis , liudijančiomis apie ne itin geras anglų kalbos žinias, tačiau bendra atmosfera ir itin stirpus emocinis krūvis bei kone tobula visa ko dermė palieka gilų įspūdį. Antrasis albumas Perpetual Desolation ne tik pasižymi geresnės kokybės įrašu, bet ir didesne muzikine ir konceptine įvairove, taip pat ir sunkesniu skambesiu ir gerokai techniškesniu atlikimu, bet tuo pačiu netenkama ir dalies emocinio užtaiso. Kompozicijos šiame darbe ir toliau išlieka tokios pat ilgos (vidutinė TSOTB dainos trukmė ~7 minutes, tad apie kažkokį jų muzikos komerciškumą negali būti nė kalbos), tačiau kiek įvairesnės, sudėtingesnės, spalvingesnės. Nemažai pakito ir dainų tematika – pereita daugiau prie misticizmo, apokaliptinių motyvų, gamtos stichijų, netgi satanizmo. Galima sakyti, antrajame albume grupė bandė  pažvelgti į black metalo probleminį lauką iš gotikos perspektyvos. Gan įdomiai skamba ir Metallica kūrinio “The Thing That Should Not Be“  koveris, nors galbūt idėja thrash metalo legendinį “šmotą“ atlikti goth metalo maniera ir nėra itin vykusi…

Taip jau susiklostė istorija, kad po 2 išleistų albumų, 2001-aisiais grupė paniro į letargo miegą, mat pasitraukus 3 nariams, ypač išskirtinio balso vokalistei Anitai Auglend, TSOTB nebagalėjo sėkmingai funkcionuoti. Grupė bandė koncertuoti su kviestinėmis vokalistėmis, tačiau didelės sėkmės šie mėginimai neusilaukė, o kūrybiniame fronte jau aštuonerius metus visiškas štilis. Tačiau reikia paminėti, kad nors grupės veikla ilgą laiką buvo įšaldyta, ji niekada oficialiai neiširo, o  2007-aisiais grįžus Anitai, vis pasigirsta kalbų apie artėjantį naują albumą. Ar jis tikrai kada nors pasirodys, kol kas dar neaišku. Dar neaiškiau ar neatsispirs grupė pagundai pasukti lengvesniu ir pelningesniu popso keliu kas reikštu dar vieno banalaus ir šabloniško Within Temptation ar Xandria lygio surogato atsiradimą jais jau ir taip juodai pergrūstoje pseudometalinio popso jūroje. Kaip ten bebūtų, viskas ką ši grupė sukūrusi iki šiol, bent jau mano kuklia nuomone yra nuostabu. Galbūt ši muzika patiks ne kiekvienam, vieniems ji pasirodys per švelni, kitiems per daug nuobodi ar ištęsta, tretiems galbūt nuo moteriško (arba vyriško šiurkštaus) vokalo paleis vidurius, bet kita vertus – gera muzika tuo ir skiriasi nuo popso, kad nesisitengia įtikti visiems, o laukia kol bus atrasta tų, kam ji tikrai dvasiškai artima ir reikalinga.

Pandemonium:

All Alone:

Lake Of Sorrow:

FOREVER (su ispaniškais subtitrais ;D):