Detroit Metal City (DMC) – milžiniško populiarumo sulaukęs 12 dalių  anime serialas, pasirodęs 2008 metais. Jame pasakojama apie fiktyvią japonų “death metalo“ grupę DMC, kuri dainuoja apie žudymus ir prievartavimus, o jos nariai vilki ekstravagantiškus kostiumus ir grimą bei skelbiasi neva esą iš pragaro. Pagrindinis filmuko veikėjas Negishi yra susidvejinusi asmenybė. Kasdieniam gyvenime tai saldus, banaliai romantiškas vaikinukas, gitara brazdinantis popsovas daineles apie meilę, tačiau užsivilkęs kostiumą jis tampa Johanesu Krauseriu II – žiauriu grupės DMC lyderiu, kuriam neegzistuoja jokios moralės normos. Pats Negiši negali pakęsti DMC atliekamos muzikos, kurią jis pats ir sukūrė (?) ir stengiasi nuslėpti nuo savo merginos, jog groja toje grupėje, kas priveda prie daugybės komiškų situacijų.

DMC idėja – sukurti metalo grupės parodiją – ganėtinai originali bet kaip jos įgyvendinimas? Pasakysiu trumpai ir aiškiai: visiškai nevykęs.  Metalo dvasios šiame anime nė su žiburiu nerasi, o logikos klaidų tiek daug, kad susidaro įspūdis, jog jei jo kūrėjai ir yra susidūrę su metalo subkultūra, tai tik labai paviršutiniškai.

Pradėkime nuo to, kad grupė Detoroito Metaru Shiti (kaip kad pavadinimą ištaria japonai) sakosi grojanti  brutal death metalą, kas reikštų, kad turėtų būti kažkas panašaus į:

Nieko panašaus į tai filmuke neišgirsime.Vis dėlto DMC muzika kur kas labiau primena štai ką:

Be to DMC įvaizdis labiau kelia asociacijas su black metalu:

Tačiau nepaisant to, kad atrodo kaip maždaug tipiški blackeriai, nei savo idėjomis, nei elgesiu scenoje o ypač už jos ribų į tokius jie ne itin panašūs. Bent jau man visas tas Krauserio cirkas ir skandalingas elgesys labiau primena tokį vieną su metalu mažai ką bendro turintį veikėją:

Na o grupės dainų žodžiai savo turiniu ir dvasia turbūt artimesni būtų goregrind arba porngrind stiliui negu death metalui. Štai kaip maždaug skamba šis stilius (iš anksto atsiprašau grind’o specialistų už galimai netikslų sąvokų vartojimą ir už tai kad parinktas dar ne pats geriausias pavyzdys):

Be viso to, neaptartas liko Krauserio vokalas, kuris tiesa sakant nepanašus į nieką. Tai tikrai ne death metalui būdingas growlas ir kažin ar blackeriškas screamas. Net nežinau su kuo būtų galima lyginti jo dainavimą. Gal su Possessed vokalu? Nors nesu visai tikras, bet vis dėlto:

Possessed dažnai laikoma pačia pirmąja death metalo grupe, tad dainuodamas truputėlį panašiai (?) kaip šių amerikiečių vokalistas, Krauseris bent nedidele dalimi galbūt ir pateisintų grupės DMC deatheriškumą. Bet. Po 1990-ųjų turbūt neliko nė vienos death metal grupės kuri dainuotų kaip Possessed, o ir iki tol tokių nebuvo labai daug. Galbūt toks vokalo pasirinkimas XXI amžiuje būtų  pakankamai originalus sprendimas (“nauja tai kas pamiršta sena“ principas), tačiau toji anime grupė oldschool’o dvasia nė truputėlio nekvepia, tad šis sprendimas atrodytų visai nelogiškas. Tad tai, kad DMC vadina save death metalo grupe yra nemažiau kvaila, negu teiginys, jog Andrius Rimiškis yra koloratūrinis sopranas.

Tiesa, neteisingu savęs priskyrimu “mirtinojo metalo“ stiliui šio filmuko neatitikimai tikrovei dar nesibaigia. Nemažiau kvailai atrodo patys grupės nariai. Nė vienas jų net nepanašus į metalistą. Grupės lyderis, vokalistas Negishi negali pakęsti sunkiosios muzikos, o kiti 2 grupės nariai tokie mėmės, kad vargiai galima patikėti, kad jie bent kiek prisideda prie kūrybinio proceso. Tad kyla klausimas: kas gi kuria grupės muziką, kas inicijuoja pasirinktą kryptį, jei nė vienas  narys jos net nemėgsta. Susidaro įspūdis, kad viskas griežtosios vadybininkės rankose.  Žodžiu, tipiška “marionetinio“ valdymo grupė, kas vėlgi, death metalui yra apskritai nebūdinga. Net pati “popsiškiausia“ šio stiliaus grupė Six Feet Under turi nepalyginamai didesnę kūrybinę nepriklausomybę, nei DMC. Tiesiog sveiku protu nesuvokiama kaip galėjo susikurti tokia grupė. Peršasi išvada, kad ją komercijos tikslais įkūrė leidybinė firma Death Records (ir turėk tu man įžūlumo šitaip išniekinti tokį trve pavadinimą). Tik vat štai,  nieko absurdiškesnio už brutal death metalo grupės sukūrimą vien komercijos tikslais turbūt ir būti negali. 1990-1993 metais, šio stiliaus klestėjimo aukso amžiuje pasaulyje tebuvo gal 5 death metalo grupės, galinčios pragyventi vien iš savo muzikos, visiems kitiems, tai tik brangus laisvalaikio užsiėmimas, iš kurio tikėtis materialinės naudos tolygu beprotystei. Tačiau filmuke gerokai prasilenkiama su realybe – DMC populiarumu prilygsta kokiems KISS ar Tokyo Hotel. Paaiškinimas gali būti tik vienas – autoriai akivaizdžiai nesiorientuoja metalo subkultūroje.

Dar keli nesąmonių muziejaus verti fenomenai. Grupės nariai ilgų plaukų neturi, tad nešioja perukus ;D.Norėdami pareklamuoti savo albumą, grupės nariai koncertuoja prekybos centre, kuriame net yra specialus stendas su jų atributika (kažin ar net Britney Spears nusiritusi iki tokio lygio).  DMC koncertų metu nevyksta nei pogas, mosh’as nei galvakratis, o stage dive’u užsiima nebent tik pats Krauseris. Grupės fanai visai nepanšūs į metalistus. Visi jie tokie buki, kad net rimtai tiki, kad Krauseris yra pats Pragaro šėtonas. Be to dauguma jų nešioja skiauteres, arba neturi ilgų plaukų, o apie “kožas“, “kerzus“ ar grandinesar apverstus kryžius negali būti nė kalbos. Dar man labai didelė naujiena buvo tai, jog metalistai nekenčia pankų ir reperių ir juos visada daužo (reperių galbūt iš tikrųjų metalistai nekenčia, bet juos daugiau ignoruoja, negu bando sudoroti jėga).

Na ir ko gero “epic fail“ yra “black metalo“ karalius Jack ill Dark iš… Nepatikėsite, ne iš Norvegijos, ne Švedijos, ne Didžiosos Britanijos ir net ne iš Transilvanijos, kad bent būtų logiška, o iš JAV :D. Koks gi dar  dar didysis juodojo metalo korifėjus, o ne šiaip koks undergroundinis Judas Iscariot, yra iš Amerikos? Susidaro nemalonus įspūdis, kad omenyje turimas Ozzy Osbournas (nors jis šiaip britas) ar, neduokdie, Marilyn Manson. Tik neklauskite manęs, ką jie turi bendro su black metalu, nes aš tikrai nežinau.

Galų gale, pasakojimas apie virtuozą gitaristą-serijinį žudiką, kurio gitara raudona nuo jo aukų kraujo yra žemiau kičo, o įsivaizdavimas kad jėga įsiveržęs į sceną ir “pagaidinęs“ joje grojančią kitą grupę įrodysi, kad esi baisiai kietas metalistas išvis nežinau iš kur ištrauktas.

Taigi, DMC yra lėkštais ir klaidingais stereotipais paremtas  anime apie totalaus popso grupę, daugiau dėmesio skiriančią įvaizdžiui ir kitų grupių pasirodymų žlugdymui, nei pačiai kūrybai. Tiek grupė, tiek jos fanai yra visiški pozeriai. Jeigu filmuką vertinti kaip metalo parodiją, tai ji absoliučiai nevykusi, kaip kad nevykęs būtų filmas apie II pasaulinį karą, kuriame Hitleris vilkėtų Napoleono armijos leitanato uniformą, būtų plikas ir pasipuošęs basanavičiška barzda, vietoj svastikos nešiotų “Adidas“ prekinė ženklą, o jį vaidinantis aktorius būtų juodaodė moteris. Metalo dvasios Detroit metal City nejusti nė kvapo, muzikos irgi beveik. Esmė neužgriebta. Pats filmukas, jei atmesime visus tuos netikslumus visai neprastas. Yra nemažai juokingų vietų, siužetas nenuobodus, tad manau dėmesio vertas. Svarbu tik neįtikėti, kad metalistai iš tikrųjų yra tokie banalūs bukapročiai, kaip kad ten pavaizduota…