Rokiškio Balbo

Masyvūs ir slegiantys gitarų rifai, nuožmūs būgnų tratesiai ir dūštančių lėkščių kanonados, harmoninga brutalaus kriokimo ir kalnų šaltinio tyrumo švaraus vokalo kaita, nežabota agresija ir ją keičiantys melodingi, švelnūs intarpai. Ir visas tai, toli gražu ne koks tai tai nu ar, atsiprašant, džiamdafakinkoras, toks madingas šiuolaikinėje 50 žvaigždučių vėliavos valstybėje.  Tai melancholiškieji Novembers Doom – viena grupių, paneigiančių stereotipą, kad viskas kas iš JAV yra banalu, lėkšta ir pripūsta silikono.

Šie amerikiečiai susikūrė gan seniai ir savo karjerą pradėjo kaip death/thrash metalo grupė, bet kažkur apie 1995 metus jie jau buvo apsitoję ties tuo, kuo jie tikrai gali sužavėti metalo pasaulį – depresyvaus ir traiškančio death/doomo. Pradėję nuo kažko artimo ankstyviesiems My Dying Bride ir Anathema, vyrukai netrukus išvystė savitą ir sunkiai su kuo nors supainiojamą skambesį.

Grupės pavadinimas gan tiksliai atspindi jos stilistiką, kuriamą nuotaiką ir statusą (pripažinkime, kad atliekamo stiliaus įtraukimas į grupės pavadinimą jau iš anksto suteikia grupei tam tikrą autoritetingumo aureolę, pvz. Death ar Metallica). Juos galima vienais iš stiliaus etalonų: tiek sunkumo, tiek sugebėjimo kurti tinkamą nuotaiką tiek ir originalumo prasme. Novembers Doom stilius su kiekvienu albumu vis kinta, bet tuo pačiu išlieka lengvai atpažįstamas. Grupė nuolat plaukioja tarp Schilos ir Charibdės, tiksliau deatho į šią dichotomiją įtraukdami dar ir švelnaus ir gaivaus it pavasarinis lietutis džiazo motyvų, kurie ne tik sušvelnina aštriąsias anuodviejų stilių briaunas, bet ir sustiprina muzikos dramatizmą.

Trumpai apžvelkime Novembers Doom kūrybines klajones. Debiutinis albumas  “Amid Its Hallowed Mirth“ – masyvus, ultraflėgmatiškai lėtas grynojo death/doomo monolitas su tam tikrom aliuzijom į funeral’ą. Nešlifuotas deimantas kurio viduje slypi  įstabi taurios ir tragiškos meilės istorija. Ties “Of Sculptured Ivy and Stone Flowers“ prasideda grupės “chruščiovmetis“. Skambesys palengvėja, randasi daugiau ramių melodingų vietų, pagausėja švaraus vokalo partijų. Vis dėlto šis darbas dar nėra pakankamai subalansuotas – sunkiose vietose vis lauki ramių vietų, o ramiose trokšti brutalybės sugrįžimo. Tačiau kiti du darbai “The Knowing“ ir “To Welcome the Fade“ savo pirmtako problemos išvengia – grupė suranda aukso vidurį ir pasiekia savo kūrybos viršūnę. Du itin įdomūs ir kone visapusiškai tobuli albumai kuriuose žavi viskas: skambesys, stilistinė įvairovė,  dramatiška nuotaika ir nuostabūs dainų tekstai. Su “The Pale Haunt Departure“ jaučiami ženklūs kūrybiniai pokyčiai. Ir nereikia stebėtis – doom metalo grupės retai užsistovi vienoje vietoje ir nuolat keičia savo stilistiką. Vis tik Novembers Doom atvejis gan išskirtinis – grupė pasirinko ne švelnėjimo, lengvėjimo ar galbūt popsėjimo kelią o greičiau priešingai – ženkliai pakrypo į death metalo pusę, gerokai apkastruodami doomą. Visgi “The Pale Haunt Departure“ man patinka ir vis dar galėčiau priskirti jį grupės aukso amžiaus laikotarpiui. Tuo tarpu “The Novella Reservoir“ demonstruoja dar radikalesnį “nudeathėjimą“ – muzika skamba itin sunkiai brutaliai ir traiškančiai. Šis darbas irgi neblogas, bet jame jau nebėra to jausmingo dramatizmo, kas mažumėle nuvilia. Naujausias opusas “Into Night’s Requiem Infernal“ daug kuo primeną “rezervuarą“. Esminis skirumas glūdi lyrikoje – grupė šįkart nuo profaniškųjų jausmų pereina prie sakraliųjų – nagrinėjama tikėjimo Kristumi problema (atkreipkit dėmesį į tai kad pavadinimas trumpinasi kaip INRI). Šis grupės sprendimas bent jau manęs nebuvo sutiktas labai palankiai…

Taigi, nepaisiant visų klajojimų ir metamorfozinių išdaigų, Novembers Doom iki šiol išlieka kaip viena iškiliausių ir turbūt žymiausių death/doom metalo grupių.  Ir nors šiuolaikinė JAV metalo scena neretai apibūdinama epitetais komercija, popsas, pataikavimas masėms ir originalumo stoka, šios grupės tai neliečia.  Novembers Doom skambesys niekuo – nei hamburgeriais, nei coca-cola nei Lady Gaga anei Bušu nė per paties mažiausio nosies plaukelio puspindulį neatsiduoda.

Autumn Reflection:

Rain:

The Pale Haunt Departure:

Nors didysis Rammstein sugrįžimas su naujuoju albumu įvyko ne taip jau ir neseniai, tačiau nuolatinis laiko stokos perteklius suteikė galimybę jį apžvelgti tik dabar. Tad ką mums pateikia šeštasis skandalingųjų germanų darbas? Ar buvo išlaikyta žymioji vokiška kokybė? Ar gabalai ir toliau “kala į klyną“? Ar grupė išlaikė savo radikaliai cinišką požiūrį,  kuriuo jie žavėjo iki tol? Su didžiausia nuostaba akyse (tiksliau sakant ausyse) galiu patvirtinti, kad taip.

Vos nuo pirmųjų albumo akordų apima maloniai keistas jausmas. Wtf?  Šis darbas galėtų pretenduoti į sunkiausio Rammstein albumo titulą, ir jei toks jis ir nėra (vis tik sunkumas – labai jau subjektyvi sąvoka), tačiau akivaizdžiai yra pats metališkiausias. Grupės stilių galima apibūdinti kaip trijų komponentų – metalo, industrialo ir to, ką sąlyginai galima pavadinti komerciniu roku – mišinį. Kiekviename albume šių komponentų santykis nevienodas. “Herzeleid“ yra maždaug lygiavertis metalo ir industrialo mišinys su šiek tiek komercinio roko, “Sehnsucht“ dominuoja industrialas, “Mutter“ sudėtyje visi trys komponentai paskirstyti maždaug lygiomis dalimis, o savotiškuose Rammstein Load/Reload opusuose “Reise, Reise“ ir “Rosenrot“, vyrauja komercinis rokas su šiek tiek metalo ir menkais industrialo likučiais. Ir štai “Liebe ist für alle da“ pateikia dar kitokį derinį, kuriame šįkart liūto dalį gauna metalas (industrialas ir toliau lieka užguitas).

Taigi, ryškiausias skirtumas nuo ankstesnių albumų tas, kad skambesyje ženkliai daugiau metalo elementų. Būgnų partijose gausu dviejų bačkų ritmų, ir apskritai ritmo partijos iki tol nebuvo tokios sudėtingos, kokios jos paskutiniame grupės darbe. Gitarų rifai irgi techniškesni ir kaip niekad anksčiau artimi metaliniam skambesiui. Žinoma, iki tikro metalo dar toli, bet Rammstein visai ir nepretenduoja į true metalistų statusą.

Nedera pamiršti ir unikalios Rammstein lyrikos. Vokiečių kalbos mėgėjai vėl galės pasimėgauti subtiliu žodžių žaismu ir šokiruojančiu romantiškų ir makabriškų vaizdinių deriniu.  Ir šįkart tekstai tokie pat aštrūs, o tematikos pobūdis nepakito. Maža to, galima pajusti šiokį tokį grįžimą prie šaknų, t.y. prie debiutiniame “Herzeleid“ nagrinėtų motyvų, kas reiškia, kad “Liebe ist für alle da“ tematika šiurkštesnė ir labiau iškrypėliška nei jo pirmtake “Rosenrot“, pasižymėjusiame šiokiu tokiu “sterilumu“. Šįkart vyraujanti albumo tema – nepasotinamas gyvuliškas gašlumas. Ją puikiai atspindi ir albumą reprezentuojantis atvirai pornografinis dainos “Pussy“ vaizdo klipas, kuriuo grupė dar kartą peržengė jau ir taip toli nuslinkusią padorumo kartelę ir tuo pačiu sudavė simbolinį, tačiau mirtiną smūgį MTV. Grupėms daugiau nebereikia veidmainiškai tūpčioti prieš pasikėlusius muzikos televizijos diktatorius, tikintis kad šie susimylės ir prileis juos prie galimybės pasirodyti žydrajame ekrane. Jie gali nevaržomi reklamuotis internete ir įgyti populiarumo be didžiosios Komercijos Mašinos pagalbos.

Ir pripažinkime, ši grupė pasižymi fenomenaliu sugebėjimu idealiai derinti komerciškumą su meniškumu. Jau nuo pat susikūrimo Rammstein niekada neneigė esą komercinė grupė, tačiau popsiškumo etiketės jiems priklijuoti irgi neišeina – jų kūryba itin tiksliai, subtiliai ir žaismingai paliečia opiausias visuomenės žaizdas – tai ne visada pavyksta net nuoširdžiausioms idėjiniu požiūriu ramštainams artimo death metalo grupėms.  Vokiečių tanz metalo pionieriai sugeba ne tik išlikti populiarūs, bet ir ištikimi savo idealams. Šiuo požiūriu galima įžvelgti tam tikrų sąsajų su legendiniais AC/DC, jau ne pirmą dešimtmetį stebinančiais pasaulį savo sugebėjimu neprarasti šarmo.  Aišku, teigti, kad Rammstein taps vokiškaisiais “eisidesais“ dar ankstoka, tačiau jau šeštas nei jėgos, nei populiarumo nestokojantis albumas, kuriame grupė sugeba ne vien išlaikyti savo firminius bruožus, bet ir skambėti šviežiai bei aktualiai, teikia nemažai vilčių…

Penktadinis atnešė dvigubą laimės porciją: ne tik pavyko dar kartą išvysti vienais asmeninių lietuviško metalo favoritų laikomą melodingojo death metalo grupę Mandragora, bet ir dar kartą užkopti į metalo zikuratą – Profsąjungų rūmuose įsikūrusį Mulen Ružą. Pastarasis, dar neseniai buvęs bene reikšmingiausia sunkiosios muzikos renginių buveine Vilniuje, o vėliau užgesęs, vėl prisikėlė naujam gyvenimui. Penktadienį po šio klubo skliautais ir vėl “kalė sunkusis metalas“ – švęsdama gyvavimo dešimtmetį, Mandragora surengė galingą koncertą, kuriame dalyvavo ne vien dabartiniai, bet ir buvę grupės nariai.

Vos atsidūrus Mulen Ruže, koją blogai nuotaikai pakišo netikėta staigmena – tikrų tikriausia veikianti rūbinė su numeriukais! Šimts perkūnų! Šito tokioje andegraundiškoje vietoje visiškai nesitikėjau! Taip pat pagalius į nepasitenkinimo ratus kaišiojo ir maloniai pasikeitusi aplinka – viskas švaru, gražu, jauku ir skoninga. Senoji klubo dvasia ne tik išlaikyta, bet dar ir įgavusi akivaizdžios brandos. Knietėjo paanalizuoti ir tualetų reformas, bet tam tąkart neatsirado preteksto…

Renginio pradžia kaip visada vėlavo, bet kadangi vėlavau ir pats, tai laukti ilgai neteko. Susiderinę gitaras ir prisisukę būgnų lėkštes, dabartinės sudėties Mandragoros muzikantai pradėjo stiprų ir kokybišką pasirodymą. Pirmoji koncerto dalis skirta naujajai kūrybai, tad daugelis dainų ne itin girdėtos, tačiau pasižymi tipiška grupės stilistika ir skamba gerai. Kaip ir įprasta, iš pradžių publika, kurios susirinkę išties nemažai, vangiai reaguoja į muziką, bet pamažu visi įsivažiuoja ir prasideda energingi metaliniai šokiai. Grupės nariai dirba nepriekaištingai, o vokalistas Arvydas kartkartėm nevengia ir teatrališkų judesių. Matosi, kad grupė rimtai pasiruošusi.

Pirmoji dalis baigiama viena žinomiausių grupės kompozicijų “The End Of War“, kurios viduryje vokalistas padeda mikrofoną ant žemės ir pasišalina nuo scenos, o jo vieton stoja netikėtai pasirodęs senasis grupės kriokalistas Audrius. Tai tartum simbolinė jungtis tarp dabarties ir praeities ir užuomina į tai, kas laukia žiūrovų antrojoje renginio dalyje…

Bet prieš tai – konkursas, Mandragoros dešimtmečio marškinėliams įsigyti. Du vokalisto atrinkti jaunuoliai turėjo šokinėti per šokdynę, tiksliau gitarų laidus. Pademonstravęs puikią gitaros laido valdymo techniką, marškinėlius laimėjo Rapolas.

Po pertraukos žiūrovų laukė unikali proga sugrįžti į praeitį.  Scenoje pasirodė tokia Mandragora, kokia ji buvo prieš gerą penkmetį – su plikagalviu bosistu-vokalistu Audriumi Riabovu priešakyje. Iš dabartinės sudėties muzikantų, scenoje liko tik grupės siela – nepakeičiamasis gitaristas Rimas. Retro sudėtimi grupė atliko senuosius savo gabalus, kurie kabino nemažiau, o gal net ir daugiau nei naujieji. Vėl buvo metalinių šokių, vėl ant įkaitusio parketo liejosi prakaitas, alus ir krito žmonės…

Sunku neta pasakyti kuri Mandragora – senoji ar naujoji pasirodė geriau. Abu sąstatai tvojo iš peties ir įrodė kad Mandragora ne tik buvo, bet ir iki šiol yra išties stipri gyvai grojanti grupė. O Mulen Ružas dar kartą patvirtino savo feniksiškąją prigimtį. Ko gero jei reikėtų, jis galėtų atgimti ir iš pelenų…