Penktadinis atnešė dvigubą laimės porciją: ne tik pavyko dar kartą išvysti vienais asmeninių lietuviško metalo favoritų laikomą melodingojo death metalo grupę Mandragora, bet ir dar kartą užkopti į metalo zikuratą – Profsąjungų rūmuose įsikūrusį Mulen Ružą. Pastarasis, dar neseniai buvęs bene reikšmingiausia sunkiosios muzikos renginių buveine Vilniuje, o vėliau užgesęs, vėl prisikėlė naujam gyvenimui. Penktadienį po šio klubo skliautais ir vėl “kalė sunkusis metalas“ – švęsdama gyvavimo dešimtmetį, Mandragora surengė galingą koncertą, kuriame dalyvavo ne vien dabartiniai, bet ir buvę grupės nariai.

Vos atsidūrus Mulen Ruže, koją blogai nuotaikai pakišo netikėta staigmena – tikrų tikriausia veikianti rūbinė su numeriukais! Šimts perkūnų! Šito tokioje andegraundiškoje vietoje visiškai nesitikėjau! Taip pat pagalius į nepasitenkinimo ratus kaišiojo ir maloniai pasikeitusi aplinka – viskas švaru, gražu, jauku ir skoninga. Senoji klubo dvasia ne tik išlaikyta, bet dar ir įgavusi akivaizdžios brandos. Knietėjo paanalizuoti ir tualetų reformas, bet tam tąkart neatsirado preteksto…

Renginio pradžia kaip visada vėlavo, bet kadangi vėlavau ir pats, tai laukti ilgai neteko. Susiderinę gitaras ir prisisukę būgnų lėkštes, dabartinės sudėties Mandragoros muzikantai pradėjo stiprų ir kokybišką pasirodymą. Pirmoji koncerto dalis skirta naujajai kūrybai, tad daugelis dainų ne itin girdėtos, tačiau pasižymi tipiška grupės stilistika ir skamba gerai. Kaip ir įprasta, iš pradžių publika, kurios susirinkę išties nemažai, vangiai reaguoja į muziką, bet pamažu visi įsivažiuoja ir prasideda energingi metaliniai šokiai. Grupės nariai dirba nepriekaištingai, o vokalistas Arvydas kartkartėm nevengia ir teatrališkų judesių. Matosi, kad grupė rimtai pasiruošusi.

Pirmoji dalis baigiama viena žinomiausių grupės kompozicijų “The End Of War“, kurios viduryje vokalistas padeda mikrofoną ant žemės ir pasišalina nuo scenos, o jo vieton stoja netikėtai pasirodęs senasis grupės kriokalistas Audrius. Tai tartum simbolinė jungtis tarp dabarties ir praeities ir užuomina į tai, kas laukia žiūrovų antrojoje renginio dalyje…

Bet prieš tai – konkursas, Mandragoros dešimtmečio marškinėliams įsigyti. Du vokalisto atrinkti jaunuoliai turėjo šokinėti per šokdynę, tiksliau gitarų laidus. Pademonstravęs puikią gitaros laido valdymo techniką, marškinėlius laimėjo Rapolas.

Po pertraukos žiūrovų laukė unikali proga sugrįžti į praeitį.  Scenoje pasirodė tokia Mandragora, kokia ji buvo prieš gerą penkmetį – su plikagalviu bosistu-vokalistu Audriumi Riabovu priešakyje. Iš dabartinės sudėties muzikantų, scenoje liko tik grupės siela – nepakeičiamasis gitaristas Rimas. Retro sudėtimi grupė atliko senuosius savo gabalus, kurie kabino nemažiau, o gal net ir daugiau nei naujieji. Vėl buvo metalinių šokių, vėl ant įkaitusio parketo liejosi prakaitas, alus ir krito žmonės…

Sunku neta pasakyti kuri Mandragora – senoji ar naujoji pasirodė geriau. Abu sąstatai tvojo iš peties ir įrodė kad Mandragora ne tik buvo, bet ir iki šiol yra išties stipri gyvai grojanti grupė. O Mulen Ružas dar kartą patvirtino savo feniksiškąją prigimtį. Ko gero jei reikėtų, jis galėtų atgimti ir iš pelenų…