Nors nuožmi ir užsitęsusi krizė ir pakirto sunkiosios muzikos renginių didybę ir privertė pogrindžio sceną labiau koncentruotis ties smulkaus masto vietinių ir artimojo užsienio grupių koncertais, pasaulinio lygio žvaigždžių į Lietuvą prisivilioti vis tik pavyko. Bene pirmieji žymūnai šiemet, pasiryžę taranuoti Lietuvos geležgalvius buvo skandalingieji vokiečių blackeriai Nargaroth, tapę esminiu trečiojo Trejų Šešerių festivalio akcentu.  Juos pridengė dar keturios ekstremalaus pobūdžio grupės: latvių blackeriai Nycticorax ir Urskumug, estų deatheriai Nihilistcrypt ir vietiniai “juoduliai“ Inquisitor.

Į festivalį nebuvo įleidžiami žmonės, dėvintys pirštines nupjautais galais. Gal tai ir netapo priežastim kam nors nepatekti į renginį, bet vis dėlto, žmonių nebuvo daug.  Visi laisvai išsiteko mažojoje Mulen Ružo salėje ir problemų dėl vietos stokos niekam apturėti neteko. Renginys šįkart vėlavo negausiai ir tai džiugina. Pirmieji pasirodė latvių balckeriai Nycticorax. Šįkart grupė paliko geresnį įspūdį nei pirmąkart. Jų atliekamas dinamiškas ir nešabloniškas blackas kompozicijos atžvilgiu patiko, bet sceninės energijos  ir jėgos grupėj stigo.  To pasekmė – vangi ir ne itin susidomėjusi publika. Vis tik Nycticorax, nors lėtai bet vis tik užvežė. Deja, vos spėjau įsijausti į grupės muziką, o ji jau ir baigėsi…

Vėliau atėjo metas lietuvaičiams Inquisitor. Juos kaip ir Nycticorax teko garbė matyti antrą kartą ir šįkart įspūdį paliko geresnį.  Muzikantai grojo itin techniškai, kompozicijos sudėtingos ir permainingos, ale nei dvasios, nei nuoširdumo neįžvelgiau visiškai. Nežinau, ar garsas buvo prastas, ar tokią muziką reikia ilgai virškinti, bet nors ir stebėjau visą pasirodymą nuo pradžios iki galo, vienintelis įspūdį palikęs dalykas buvo itin virtuoziškos būgnų partijos.

Po dviejų blacko kolektyvų atėjo metas vieninteliams vakaro neblackeriams Nihilistcrypt. Keturi vaikinai iš Estijos, grojantys uniforminį brutal death metalą buvo pirmieji scenos žmonės, išjudinę didesnią dalį publikos.  Tiesa jų muzika absoliučiai šabloniška ir neįdomi, bet pasikratymui ir gaurų pakedenimui visai tiko.

Paskutiniai apšildytojai latviai Urskumug matyti pirmą kartą. Iš pradžių baisiai nusivyliau, nes nežinojau, kad grupė neturi būgnininko, bet įpusėjus jų pasirodymui tai pasimiršo ir sugebėjau įsijausti į muziką. Nors jų atliekmo stiliaus pavadinimas tribal black metal skamba įdomiau už muziką kurią jie groja, bet buvo gan neblogai. Džiugu ir tai, kad braliukai išmoko keletą lietuviškų frazių, tad su publika bendravo praktiškai vien mūsų kalba. Tik truputėlį susimovė atsisveikindami su žiūrovais  “labas vakaras“, kas sukėlė šiokį tokį juoko pliūpsnį.

Prieš šiemetinių festivalio pagrindinės grupės Nargaroth pasirodymą buvau mažumėle nusivylęs.  Nė viena iš prieš tai grojusių grupių nepaliko didesnio įspūdžio, o ir iš Nargaroth, absoliučiai klišinės burzumiškojo modelio minimalistinio black metalo grupės kažko ypatingo nesitikėjau. Dar labiau nuvylė ir žadėtoji “staigmena“ – Nargaroth pasirodė be bosisto. Tačiau paaiškėjo, kad viskas lig šiol teko patirti per vakarą yra niekis, palyginus su tuo kas dar bus…

Scenoje absoliutinis Nargaroth lyderis ir siela Kanwulfas, dabar vadinamas Ash’u, atrodė itin rūsčiai ir didingai. Lygiai taip pat skambėjo ir jo pragariškas vokalas bei gitaristo ir būgninko atliekama muzika. Nors muzika ir nesudėtinga, bet atlikta idealiai techniškai ir kas svarbiausia – su didžiausiu draivu. Štai ko trūko visoms iki tol grojusioms šiemetinių Trejų Šešerių grupėms – atmosferos, pasitikėjimo savimi ir tikėjimo tuo ką darai ir teatrališkumo. Muzikantai, ypač pats Ash’as scenoje atrodė esą ne šiaip paprasti žmonės, o kažkas aukštesnio.  Black metalas tartum prisunktas mįslingos laukinės magijos užbūrė ir hipnotizavo.  Įdomu ir tai kad pasitvirtino žymioji frazė “Black metal ist Krieg“. Visą Nargaroth pasirodymą vyko nežmoniškos grumtynės dėl galimybės prasibrauti kuo arčiau scenos. Pačiam  nusišypsojo sėkmė ne tik netikėtai atsidurti pirmoje eilėje, bet ir joje išsilaikyti visą laiką, tačiau pastangos išsilaikyti buvo tikrai titaniškos. Kai kurie veikėjai įnirtingai ir agresyviai stumdėsi, bandė prasibrauti į priekį, tad scenoje budėjusių apsaugininių pagalba buvo būtina. Kita vertus, tai įnešė šiek tiek ekstremalumo ir dar labiau sustiprino Nargaroth pasirodymo įspūdžius.

Apibendrinat galiu pasakyti,  jog vien dėl Nargaroth renginį laikau visiškai pavykusiu ir vertu tiek dėmesio, tiek ir išleistų pinigų. Galbūt kitos grupės ir nepaliko ypatingo įspūdžio, Nargaroth ne tik nenuvylė, bet dar ir gerokai nustebino ir parodė, koks turi būti tikras ir nuoširdus black metalas.