Straipsnis ruoštas radijo stočiai Lafesta

Diena, tiksliau, dvi dienos, kurių Lietuvoje laukė daugelis – nuo pusžalių gitarinę muziką mėgstančių keliolikmečių, kurių nemaža dalis dar prieš pusmetį buvo aistringi Lady Gagos fanatai iki visiškų tikrojo metalo veteranų, sunkiąja muzika gyvenančių jau tikrai ne pirmą ir net ne antrą dešimtmetį. Nuo „telebimbamiško“ amžiaus vaikučių pabiručių iki jų tėvelių ir močiučių. Nuo visiškų skustagalvių iki metrinių galvos plaukų savinink(i)ų… Į pirmą kartą Lietuvoje koncertuojančios paties aukščiausio įmanomo kalibro grupės žmonijos istorijoje koncertą neatbaidė nei kosminės bilietų kainos, nei numanymas, kad namo po koncerto teks grįžti be Vilniaus viešojo transporto pagalbos.

Metallica į savo koncertą Vilniuje sutraukė išties nemenką kiekį žmonių. Tai buvo aišku jau vien iš šimtametrinės eilės, nusidriekusios prie įėjimo į Siemens areną net ir 20 valandą – kaip tik tuo metu oficialiai ir turėjo prasidėti koncertas. Kadangi man teko garbė toje eilėje prastovėti kone pusvalandį, pirmosios iš 2 apšildančių grupių, įžymiųjų prancūzų progresyvaus death metalo veikėjų Gojira temačiau tik paskutinį kūrinį. Gaila buvo praleisti šią grupę, bet vis dėlto tą vakarą ne jie svarbiausi.

Antroji iš apšildančių grupių Fear Factory – šimtaprocentiniai amerikiečiai tiek išvaizdos, tiek ir atliekamos muzikos prasme. Masyvieji vyrukai pašėrė publiką galingo industrial/death/thrash/groove metalo doze, kuri visai tiko apšilimui ir išsijudinimui. Tiesa publikos abi apšildančios grupės sutraukė ne itin daug. Nors didžioji salės stovimų ir sėdimų vietų dalis buvo užpildyta visą laiką, iki scenoje pasirodant Metallicai nemenkas plotas stovimame sektoriuje buvo tuščias.

Vis tik su pagrindinių vakarų kaltininkų pasirodymu padėtis gerokai pasikeitė. Žiūrovų koncentracija kvadratiniame metre padvigubėjo, o gal net ir patrigubėjo. Metallica žiūrovus pasitiko įspūdingais šviesos efektais ir ženkliai kitokiu garsu. Susidaro įspūdis, kad Metallicos pasirodymui buvo įjungta kokius 5 kartus daugiau kolonėlių negu apšildančioms grupėms ir garsas buvo atitinkamai kartų stipresnis – kone jautėsi vibracija, bet tuo pačiu ir švaresnis ir kokybiškesnis. Jeigu per apšildančių grupių pasirodymus garsas buvo labai „siemensiškas“ (t.y. keliantis norą perduoti padėką jos projektuotojams susitikus akis į akį asmeniškai), tai grojant Metallicai jis buvo ganėtinai „antisiemensiškas“ ir unikalių scenos akustikos bruožų įgaudavo tik tam tikrose vietose tam tikru laiku – arenos okupantų įvesta „geležinė“ tvarka davė savo.

Unikalus sprendimas pastatyti sceną salės viduryje, suteikiant progą grupę matyti iš visų pusių ir demokratiškai patenkinti kuo didesnė masių dalies poreikius pasiteisino. Kol įspūdingo stoto bosistas užvedinėjo šiaurinės dalies publiką, įsikūrusieji scenos pietuose galėjo pasigėrėti Kirko Hammeto pirštų lakstymu po gitaros grifą, o rytiečiai apturėjo akistatą su charizmatiškuoju vokalistu ir ritminės gitaros valdytoju James‘u Hetfieldu ir atvirkščiai. Nors dėl savo profesijos būdamas prikaustytas prie kėdės, būgninkas Larsas Ulrichas irgi nevengdavo nulipti nuo savo scenos centre įmontuotos kartkartėmis besisukančios pakylos su būgnų komplektu ir pabendrauti su publika. Specialieji efektai, nors ir nė iš tolo neprilygsta matytiesiems Rammstein pasirodymo metu, bet įspūdingi. Iš grindų besiliejančios ugnies pliūpsniai, kartkartėmis nuo lubų besileidžiantys metaliniai karstai, įspūdingi šviesos ir lazerių efektai ir gausybė koncerto pabaigoje prikritusių didžiulių balionų, kuriuos grupės nariai su malonumu išspardė į publiką.
Neišvengiamai reikia pagirti ir repertuarą, kuriuo pats asmeniškai likau labai patenkintas. Naujojo grupės opuso „Death Magnetic“ kūriniai skambėjo galingai ir stipriai, senieji, 80-ųjų eros thrasho „šmotai“ tvokstelėjo dar stipriau, o Black Album – Reload periodo gabalai, kurių, laimei, buvo ne itin daug irgi atlikti neprastai. Sugrotos bene visos reikšmingos grupės baladės – nuo Fade to Black iki Nothing Else Matters, bei nemažai pačių geriausių „ektremaliųjų“ grupės dainų (Master of Puppets, Battery, Seek and destroy ir t.t.). Man asmeniškai iki pilnos laimės trūko tik „Sad But True“ nebuvimo, pakeičiant jį kad ir į Creeping Death ar kokį kitą greitesnį „thrash‘istinį“ kūrinį…

Viską susumavus belieka tik teigti – metalikinė Siemens arenos okupacija buvo bene geriausias įvykis per visą šio abejotinos kokybės statinio istoriją ir vargu ar kada nors jame įvyks kažkas geresnio ir pranokstančio jį. Patys penktą dešimtį perkopę Metallicos muzikantai įrodę, turį dar nemažai energijos ir gebantys sukurti išties įspūdingą šou. Kitas klausimas, kiek dar juose liko to nuoširdumo ir tikėjimo savo pačių dainose propaguotais idealais? Ar noras „to make you feel good“ liko vienintelis grupės muzikinės veiklos tikslas kas reikštų kad iš Metallicos jau seniai likusi tik forma, o turinys prasmegęs kažkur su seniai praėjusia ir nebesugrįšiančia jaunyste? Be jokio abejo taip. Kita vertus, nepaisant šio ryškaus trūkumo, legendinės grupės Metallica koncertas pranoko visus lūkesčius, kurie, jau ir taip buvo dideli.