Straipsnis ruoštas radijo stočiai Lafesta

Šiemetinis black, pagan, folk metalo ir baltiškosios kultūros festivalis Kilkim Žaibu, atsisakęs nuo savo klasikinės vietos, „Plūgo brolių“ poilsiavietės, dėl kurios renginys neretai juokais vadintas „Kriskim plūgu“, persikėlė į Žemaitiją, į Varnius, prie Lūksto ežero. Miestelio, kadaise garsėjusio kaip Žemaitijos katalikybės religinis centras, iš kurio sklidusi paties Motiejaus Valančiaus propaguota blaivybės šviesa, apylinkės savaitgaliui tapo Lietuvos pagoniškojo metalo meka iš kurios į visas puses į Žemaitiją sklido sunkiosios muzikos garsai. Festivalio aplinka pasirodė išties nepriekaištinga. Gražus miškas, žolytė, ežeras – viskas tvarkinga. Skėčiai su staliukais norintiems pavalgyti, pakankamas užkandžių pasirinkimas, palapinės su grupių albumais ir atributika, įvairių senovinių amatų prekystaliais ir galimybė pašaudyti iš lanko ar apžiūrėti senovinę baltų karinę ekipuotę sudarė pasitvirtinusį įspūdį, kad ir be muzikos klausymo festivalyje bus ką veikti.

Pirmoji Kilkim Žaibu diena tradiciškai skirta black metalui. Koncertą pradėjo vilniečiai Inquisitor, sugroję visą iš eilės savo neseniai išleistą debiutinį albumą „Quantum Theory of Id“. Kadangi su kolega Domantu į festivalį atvykome neseniai, pusę Inquisitor pasirodymo praleidome statydamai palapinę, tačiau tai neleido mums išvengti šios grupės muzikos antpuolio. Ji palapinių miestelį pasiekė visiškai švari ir aiški – garso kokybė nepriekaištinga. Galbūt toks intelektualus ir progresyvus black metalas ne itin tiko festivalio atidarymui – pradžiai labiau būtų pasiteisinę kažkas paprastesnio, bet labiau užvedančio, o ne metafizinės odisėjos po aukštąsias materijas. Kita vertus, Inquisitor pasirodymu likau visiškai patenkintas ir netgi sužavėtas, o be to ir pasisėmęs tam tikrų naujų minčių ir idėjų, kurių dėl vietos stokos čia neminėsiu.

Vėliau scenoje pasirodė pagoniškojo epinio black metalo grupė Bestia iš Estijos. Tipiškas black metalo sceninis įvaizdis: juodai-baltai išpaišyti veidai, viduramžius menantys kostiumai, grandinės, spygliai. Lygiai taip pat ir tipiška black metalo muzika. Vis dėlto grupė paliko neblogą įspūdį, o jų energinga ir paprasta muzika (tokia kokios ir reikia koncerto pradžiai) tiko apšilimui. Gal šie estai man į pabaigą kiek ir pabodo, bet šiaip jų pasirodymas gan patiko.

Su po ilgokos pertraukos į sceną grįžusisiais Kauno deatheriais Ossastorium įvyko lemtingas lūžis oro tendencijose. Prieš tai buvusią saulėkaitą pakeitė smarkūs lietaus pliūpsniai lydimi įspūdingos perkūnijos, pateisinusios festivalio pavadinimą. Džiaugdamasis, kad vos pabirus pirmiems kukliems lietaus lašeliams apsivilkau lietpaltį, išgelbėjusį nuo kone vienintelių drabužių permirkimo, puoliau į nepaprastai smagų galvakračio maratoną. Merkiama lietaus publika pasidalino į dvi grupes: pirmieji pasislėpę po lietsargiais ir bijodami net krustelti ramiai stebėjo pasirodymą, o antrieji nusispjovę į visas peršlapimo grėsmes ugninngai šėliojo. Buvo ir tokių, kurie išsirengę iki pusės it kiaulės voliojosi po purvus. Kyla klausimas: ši staigi liūtis sustiprino Ossastorium pasirodymo įspūdžius ar juos užgožė? Tarkim aš kuo puikiausiai prisimenu šėliones lietuje, gausybę linksmų purslais besitaškančių ir permirkusiais rūbais žmonių, bet jau visiškai nebepamenu ką Ossastorium grojo. Kaip ten bebūtų, jų muzika žiūrovus užvedė kuo puikiausiai. Liūtis kaip prasidėjo su Ossastorium, taip jiems baigus groti ir nurimo. Prilyta labai daug, oras ženkliai atšalo, bet daugiau lietus mėgautis festivalio malonumais nebetrukdė.

Ketvirtoji grupė Azaghal iš Suomijos, kaip ir Bestia pasirodė pasipuošę black metalui būdingu corpsepaint‘u. Jų muzika tipiškas, visai neišskirtinis, agresyvus ir galingas black metalas. Vis dėlto, nors grupė ir negroja nieko išskirtinio, bet jų muzika pakankamai užvedanti ir jų beklausydamas net pamiršau apie kažkokį šabloniškumą ar primityvumą. Žodžiu, kad ir neišskirtinė, bet labai kokybiška kapelija.

Toliau apturim grupę, kurią sąlyginai galima pavadinti „mažaisaisiais pirmosios dienos hedlaineriais“. Kauniečių Nahash pasirodymo laukė daugelis, tarp jų ir aš. Tai viena iš tų nedaugelio lietuviškų grupių, kurias aš vertinu pasauliniame muzikos kontekste ir vertinu itin gerai, netgi būčiau linkęs juos laikyti lygiaverčiais stambiausioms festivalio žvaigždėms. Tiek originalia, vargiai su kuo nors supainiojama muzika, tiek įspūdingu ir iki menkiausių smulkmenų apgalvotu įvaizdžiu ar teatrališku elgesiu ši grupė per kiekvieną savo pasirodymą įtraukia į slėpiningą sąmonės būseną ir užhipnotizuoja. Šis Nahash pasirodymas – ne išimtis. Viskas buvo ypatingai stipru, kokybiška ir kas svarbiausia, dvasinga.

Atėjo metas pirmosios dienos koncerto pribaigimui, kuriam ne veltui pasirinkta karingiausia Australijos grupė – Destroyer 666. Bekompromisiškumas, besąlygiškas tikslo siekimas ir nuožmi karo dvasia, plūstanti iš kiekvieno dainos akordo. Visai kaip Manowar, bet ŽYMIAI sunkiau, energingiau ir įtikinamiau. Keturi įspūdingo stoto Destroyer 666 muzikantai nė akimirkai neleido suabejoti savo užtikrintumu ir charizma. Bet, kad ir kokie savimi pasitikintys ir užtikrinti šie savitą black ir thrash metalo mišinį atliekantys vyrai atrodė scenoje, žvaigždžių liga ar pasipūtimas jiems svetimas. Juos ne kartą buvo galima išvysti besišnekučiuojančius su žiūrovais ir stebinčius kitų grupių pasirodymus, o barzdotąjį bosistą mačiau su žiūrovais bešėlstantį per lietuvaičių Obtest pasirodymą.

Antroji diena prasidėjo Kovarnio istorijos klubo inscenizuotomis baltų kovomis ir smagiomis varžytuvėmis tarp improvizuotų žemaičių ir aukštaičių komandų, kuriose pademonstruotos autentiškos senovinės rungtys ir žaidimai, kurių svarbiausias „numušk genį“ vyko antroje dienos pusėje. Smagus komandinis vyriškas žaidimas paliko daug linksmų įspūdžių ir suteikė festivaliui papildomų spalvų.

Muzikinę antros dienos programą pradėjo autentiškos liaudies muzikos kolektyvas Ugniavijas. Šių trijų jaunų vyrų atliekamos senovinės karo ir alaus dainos, kurioms jie pritarė būgnais ir kanklėmis labai tiko koncerto pradžiai. Žmonės jų klausėsi sėdėdami ant žolės ir maloniai šnekučiuodamiesi ar gurkšnodami alutį.

Folklorinę programą tęsė lenkai Percival, su savo ankstyvųjų viduramžių muzikos projektu. Trys charizmatiški muzikantai – liutnios virtuozas ir dvi merginos, kurių viena mušė būgną, o kita čirpino kažkokį senovinį smuiko prosenelį grojo įdomiai, žaismingai ir šiltai bendravo su publika. Pasirodymą kiek aptemdė dėl prastų oro sąlygų mažumėle pagedęs senovinis styginis instrumentas, kurį pasirodymo vidury ilgokai derino.

Po to scenon žengė lietuviškieji power metalistai Thundertale. Kažko ypatingo apie juos pasakyti negalėčiau, tiesiog tipiškas Thundertale pasirodymas, užvedęs nemažai žiūrovų. Tiesa, grupė šįkart nuprendė koncentruotis į lietuviškas savo dainas ir netgi savo žymiąją baladę „Thunder ,Take me away“ pavertė į „Žavaigžde, šviesk man aukštai“. Vienas tų atvejų, kai pavyksta dainos tekstą į kitą kalbą išversti sėkmingai.

Lenkų folk metalo grupė Percival Schuttenbach, kurios pagrindą sudaro tie patys prieš tai jau su projektu Percival pasirodę muzikantai, parodė koks netradicinis ir nenuspėjams gali būti folk metalas. Šie lenkai ne tik sužavėjo begaliniu charizmatiškumu ir puikiu humoro jausmu, bet ir labai savito stiliaus muzika, kuriai drąsiai galima klijuoti ir progresyvaus, o iš dalies ir avantgardinio metalo etiketę.

Toliau scenoje eilė išskirtiniam pasirodymui. Po ilgos pertraukos atsikūrė vieni iš lietuviškojo pagan metalo pionierių – Poccolus. Ši atgimusi lietuvių metalo legenda buvo itin laukiama daugelio susirinkusiųjų. Man asmeniškai jie didelio įspūdžio nepaliko ir susiklausė sausokai. Galbūt dėl to kaltas mano pernelyg mažas susipažinimas su grupės kūryba, nežinau. Kita vertus, džiugu kad grupė atsikūrė, jų muzika Lietuvos scenai reikalinga, o galbūt su laiku ir pats sugebėsiu juos pamėgti.

Kad ir kaip gaila bebūtų, bet dėl kažkokių kliūčių kelyje, lenkų blackeriai Christ Agony neatvažiavo. To pasekoje, atėjo metas groti paskutiniams likusiems Kilkim Žaibu lietuviams. Pagoniškieji karžygiai Obtest visada sulaukia didelio publikos dėmesio. Šis kartas – ne išimtis. Esu Obtest matęs nesuskaičiuojamą daugybę kartų, ir nė karto jie nepasišiukšlino. Ir šįkart sugrota nemažiau kokybiškai ir užtikrintai. Publika skandavo jų dainų žodžius. Išskirtinis šio pasirodymo bruožas – sugrotas visas „Auka seniams dievams“ albumas.

Jau bebaigiant temti pasigirsta ragų triūbijimo garsai, primenantys kažkelintų metų ukrainiečių eurovizinį hitą – Ruslanos „Wild Dances“. Bet tai tikrai ne ji. Tai ženklas, kad atėjo metas vienai pagrindinių šiųmetinių „Žaibų“ grupių – pagan blackeriams iš Ukrainos Nocturnal Mortum. Išties įspūdinga muzika, kurioje susilieja galingas ir labai savitas simfoninis black metalas ir ukrainiečių liaudies muzikos motyvai. Ši grupė parodo, koks originalus gali būti black metalas, supintas su etninės muzikos tradicija. Klausytis Nocturnal Mortum albumų įdomu, jie užburia savo atmosferiškumu ir kūrybiniu vientisumu. Pasirodo, koncertuose ši grupė nemažiau stipri. Jie ne tik gerai klausosi, bet ir žiūrisi scenoje. Įspūdingi kostiumai, gerai suderintas apšvietimas ir tvirtybe spinduliuojantys žvilgsniai neleido suabejoti grupės užtikrintumu. Neabejotinai įspūdžiai būtų buvę didesni, jei nebūčiau taip pervargęs, kad vos begalįs pajudėti iš vietos.

Na ir visą festivalį vainikavo po vidurnakčio prasidėjęs airių Primordial koncertas. Nors grupės vokalistas pasirodė gerokai įkaušęs ir nuolat išsidirbinėjo ir rodė žiūrovams nepadorius ženklus, bei neskoningai daug keikėsi, kas itin papiktino nemažai žiūrovų, Primordial pasirodymas man paliko itin daug gerų įspūdžių. Puiki, skausminga, liūdna ir tuo pačiu pakili ir jėgos kovai suteikianti muzika, kurią grupės lyderis dar ir įkūnijo teatrališkais pantomimos judesiais, surengdamas kone mono spektaklį. Tai neabejotinai didelis privalumas, bet jame galima įžvelgti ir trūkumą. Vokalistas savo arogantišku ir itin energingu elgesiu nustelbė kitus grupės narius kurie tik pasyviai atliko savo instrumentų partijas, tad liko jo šešėlyje. Kita vertus, negalima nepagirti grupės vokalisto už šiokį tokį nusimanymą Lietuvos istorijoje. Tarkim jis žinojo faktą, kad lietuviai buvo paskutiniai pagonys Europoje. Grupė netikėtai prarado būgninką, tad jų pasirodymas būtų neįvykęs, jei naujasis ritmušys nebūtų sugebėjęs išmokti ritmo partijų per dvi dienas.Kaip ten bebūtų, nors Primordial ir grojo tokiomis kone ekstremaliomis sąlygomis, tačiau sugebėjo parengti visai gerą pasirodymą.

Apibendrinant galima pasakyti, kad „Kilkim Žaibu“ ir šįkart sublizgėjo savo kokybe ir idėjiškumu. Jau vienuoliktą kartą rengtas festivalis turi savo susiformavusias tradicijas ir užtarnautą gerą vardą, kuriuo verta pasitikėti. Galima sakyti, jog „Kilkim Žaibu“ yra kokybės ženklas, tad į klausimą ar verta ten važiuoti kitais metais tegali būti tik vienas atsakymas: „Būtinai“. Nes tai vienas tokių renginių, kurie tiesiog negali apvilti.