Nors “pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai“, Trakų salos pilis šiandien ne tik sėkmingai dirba kaip vienas žymiausių šalies muziejų ir Lietuvos turistų Meka, tačiau kartais nesigėdijama jos paeksploatuoti ir kitokiais tikslais. Štai rugpjūčio 13-ąją, penktadienį, šis paveldo objektas paverstas sistemingo garsų, išgaunamų virpinant stygas skleidimo ir viso to priėmimo klausos receptoriais vieta. Paprastai tariant, čia įvyko pirmasis Tuborg Green Rock Castle festivalis, kurio didžių didžiausia esmė buvo pasaulinio lygio suomių metalinių violančelistų grupės Apocalyptica pasirodymas, šįkart lydėtas kitų pasaulinio lygio žvaigždžių, irgi suomių The Rasmus. Abi šios grupės Lietuvoje lankosi jau nebe pirmą kartą, o Apocalypticos nariai net koncerto metu paminėjo, kad Lietuva yra viena dažniausiai šios grupės lankomų šalių. Taigi Apocalyptica jau eilinį kartą grįžo į Lietuvą, ir antrą kartą į Trakų salos pilį…  Bet kadangi pats iki šiol šios grupės nebuvau matęs nė karto, nusprendžiau šįsyk griebti už ragų, tai yra, už kampo bilietą ir legaliais būdais prasinešus pro apsaugos postus savo akimis išvysti, kaip kameriniais instrumentais brazdinami didieji thrash metalo šedevrai…

Įveikus tris apsaugos postus, kurių pirmojo praėjimas nekėlė jokių problemų, tuo tarpu 2 ir 3-čiame teko mažumėle luktelti, žiūrovus pasitinka pilies kieme įrengta scena ir Tuborg alaus atributika papuoštos palapinės-prekystaliai, su maistu ir gėrimais. Nežinau, čia džiaugtis ar verkti, bet per visą festivalį neišgėriau nė lašo renginio organizatorių propaguojamo alaus – manęs papirkti nepavyko. Na, bet čia tik tarp kitko, vis dėlto svarbiausias dalykas buvo juk muzika, tad geriau apie ją ir pakalbėkime. Bet prieš tai pora pastebėjimų apie publiką. Galiu pasidžiaugti, kad ji buvo gan kultūringa, rami, jokių buduliškų fizionomijų, nors pora mėgėjų pasistumdyti (pogu to nepavadinčiau) ir buvo.

Kaip visada, veiksams prasideda nuo apšildančių grupių. Šįkart jų vadimenį atliko du triraidžiai lietuvių kolektyvai ŽAS ir BIX. Pirmieji scenoje skandalingieji ŽAS su savo (nu) metaline programa.  “Sudrumskime ramybę“, “Kalbos inspekcija“, “Ne pieną gėręs, ne nuo pieno ir mirsi“ ir kiti gabalai iš to laikotarpio, kai ŽAS dar turėjo bent kažką bendro su roko  muzika atlikti neblogai, tačiau “gitarizuoti“ popsiškieji ŽAS gabalai apie cepelinus, kinofiliją ir karštas merginas su šaltu alum Joninių naktį, visiškai nuvylė. Kad net iš šūdo galima išspausti sviestą puikiai įrodė Andrius Mamontovas su “Pavasarinių žiedų“ koveriu ar tarkim latvių grinderiai Dehydratated Goat, savitai pergorję Lady Gagos “Poker Face“, bet ŽAS’ams to nepavyko. Peršasi mintis, kad per Velnio Akmenį ši grupė pasirodė geriau. Tiek atliktų kūrinių repertuaro, tiek ir nuoširdumo prasme. Jei anąkart buvau sužavėtas ŽAS sugebėjimo nuostabiai durniuoti scenoje, šįkart man kažko pritrūko. Kaip ten bebūtų, visai neblogas pasirodymas, bet iki koncerto Velnio Akmenyje “nedatraukia“.

Po to buvo BIX. Prieš savaitę Roko naktyse sąmoningai per daug nekreipiau dėmesio į jų pasirodymą (tik klausiau, o ne žiūrėjau), nes žinojau kad teks juos išvysti dar kartą. Ir galiu pasidžiaugti, BIX mano lūkesčius tikrai pranoko. Daug charizmos, įdomūs dainų tekstai ir gan savotiška muzika, kurioje yra alternatyvaus roko, ska, funk ir latin muzikos elementų tikrai užkabino. Anksčiau nekabindavo, o dabar užkabino. Tikrai geras, profesionalus ir energingas pasirodymas. Publika šėlo kaip įmanydama.

Po to atėjo metas vakaro žvaigždėms. Atrodė, kad pirmiau gros The Rasmus, juk Apocalyptica vis tiek yra aukštesnio kalibro grupė, ir būtent dėl jų atvažiavo didžiausia dalis publikos, bet vis tik pirmiau pasirodė Apocalyptica. Trys metalinės orientacijos violančelininkai ir meistriškai kalantis būgninkas. Jau iš pat pradžių grupė sugebėjo pavergti kone visus susirinkusiuosius. O jų išites nemažai. Visas Trakų pilies kiemas nuklotas žmonėmis (stovinčiais), bet kita vertus erdvės trūkumo nėra, į kiemą laisvai būtų tilpę gal net ir dar trečdalis tiek kiek buvo. Apocalyptica mane nudžiugino – didžioji dalis kūrinių įvairūs thrash metalo grupių koveriai, kurie skambėjo išties galingai ir įdomiai. Daug blastbytų, daug besikratančių galvų, kurių trys priklauso ir patiems Apoclayptica nariams. Keli kūriniai atlikti ir su kviestiniu vokalistu, kurio pavardės deja, nenugirdau, o ir šiaip neatrodė jis matytas, bet neesmė, vokalas visuose kūriniuose skmabėjo puikiai ir labai tiko. Vokalistas įrodė, galįs  “I am not Jezus“ sudainuoti ne ką prasčiau už Corey Taylor’ą, o ir “Bittersweet“ prilygo Ville Valo ir Lauri Ylonen duetui. Tiesa, gal kiek nuvylė tuo, kad nei toje dainoje, nei “Life Burns“ nedainavo pats The Rasmus vokalistas Lauri, kuris juk tuo metu buvo čia pat Trakų pilyje. Juk buvo unikali proga atlikti bent jau “Life Burns“ su originaliu jos vokalistu, bet deja ja Apoclyptica nepasinaudojo…

Be didžiųjų Metallicos, Sepultura, Kreator šedevrų ir pačios Apocalyptica sukurtų superhitų skambėjo ir šiek tik naujo kūrybos iš netrukus pasirodysianačio albumo  “7th Symphony“. Čia grupė pateikė nedidukę staigmeną. Vienoje kompozicijoje ketvirtąja violančele grojo pats grupės būgnininkas. Aišku jo partija labai minimali, bet vis tiek, įdomus sprendimas.  Bendrai paėmus, naujieji kūriniai visai patiko, nors vis tik neapleido mintis, kad metalo grupių koveriai, kuriais Apoclayptica ir išgarsėjo, savo lygiu ir sudėtingumu, vis tik pranoksta autorinę grupęs kūrybą. Kaip ten bebūtų, Apocalyptica tikrai parodė, kad sugeba surengti visapusiškai tobulą ir neprilygstamą šou, gal net ne ką prastesnį nei jų pačių dievukai Metallica.

Kaip jau sakiau, iš pradžių pasirodė keista, kad Apoclyptica grojo anksčiau už The Rasmus, bet vėliau supratau, kad tai buvo tikrai gera idėja, nes po Apoclypticos, dviejų apšildančių grupių ir 4 valandų grynojo stovėjimo jėgų paskutinei grupei liko neperdaugiausia. Vis dėlto, melodingieji suomių rokeriai The Rasmus vis tiek vežė. Tai buvo viena pirmųjų grupių, nuo kurių pradėjau klausytis roko muzikos, tad buvo gera prisiminti nostalgiškus ankstyvosios paauglystės laikus. Kas mane nustebino, kad nors The Rasmus neklausęs jau keli metai, bet žinojau beveik visas jų sugrotas dainas arba dar tiksliau pasakius, jie sugrojo beveik visas savo dainas, kurias aš žinojau.  Nors tokia muzika manęs jau seniai nebedomina, bet grupės pasirodymas patiko. Nariai nuoširdžiai bendravo su publika ir scenoje demonstravo aukščiausio lygio profesionalumą.  Vokalistas pajuokavo, kad Lietuvoje rado vietą kur norėtų gyventi, turėdamas omenyje ne ką kita, o Trakų pilį.

Iš atliktų kūrinių galėčiau išskirti kaip The Rasmus repertuarui nepaprastai ilgą kompoziciją “Immortal“, turinčią polinkį į progresyvą. Vienoje vietoje grupės bosistas demonstravo savo falceto duomenis: jo euforiškas ūksmas priminė Sigur Ros vokalą. Galbūt tai ir buvo pati netikėčiausia The Rasmus programos vieta.

Žodžiu, Tuborg Green Rock Castle fesitivalis tikrai pavykęs. Apocalyptica įrodė esanti viena tų grupių, kurią būtina pamatyti bent kartą gyvenime, o kitos grupės įtikino, kad jas irgi verta išvysti. Trakų pilis argumentavo, esanti tinkama vieta šiam festivaliui, o aš – kad tokiuose renginiuose laisvai įmanoma apsieiti ir be alaus (ypač kai už pasinaudojimą tualetu lupa 1 litą). Kažin, kas šiame festivalyje bus kita kartą? Vėl Apocalyptica? Žinant kaip dažnai ši grupė užsuka į Lietuva, būtų visai realu… 😀