Straipsnis ruoštas radijo stočiai Lafesta:

Pirtis. Vantos, karšti akmenys, garai ir daug plikų prakaituojančių kūnų, kurių savininkai linksmai leidžia laiką. Rugpjūčio 17-ąją Vilniaus klube New York irgi buvo tikra pirtis. Tik kiek kitokia: vantas pakeitė ilgi, į visas puses besiplaikstantys ir aplinkinius vanojantys gaurai, buvo daug prakaituotų kūnų, bet šie buvo ne visai pliki, bet bent jau mažumėle apsirengę, na o kad visi jie buvo laimingi ir gerai praleido laiką, tai jau visiškai tiesa. Karštų akmenų čia irgi nebuvo, bet buvo kai kas gerokai sunkesnio – net keturios brutalios geležies grupės, kurių visų galingiausia – didieji death metalo meistrai Cannibal Corpse iš JAV. Ši viena pačių žymiausių visų laikų mirtinojo metalo grupių, kartu su trim mažesniaisiais savo palydovais užkūrė tokią pirtį, kad daugeliui net garai iš ausų lėkė. Na, bet apie viską iš pradžių.

Nors ir specialiai netikrinau laikrodžio, bet atrodo, kad koncertas šįkart nevėlavo ir prasidėjo (o taip pat ir baigėsi) maždaug laiku. Tai vienas iš nedaugelio iškalbingų faktų, rodančių nepriekaištingą renginio organizacinę pusę. Alus, kaip tokio masto renginiams irgi buvo netradiciškai geras. O ką galima pasakyti apie kultūrinę koncerto pusę? Ji velnioniškai puiki!!! Pirmas to argumentas – jaunieji vilniečiai Paralytic.

Paralytic buvo vienintelė lietuviška iš „kanibalus“ apšildžiusių grupių, o be to ir pati jauniausia. Tačiau nors visi jos nariai nepilnamečiai, Paralytic groja tikrai labai labai gerai ir net pačių Cannibal Corpse kontekste pasirdoė tikrai kokybiškai. Kūriniai ne tik nenuobodūs, bet ir ganėtinai sudėtingi, o patys vaikinai, ypač vokalistas, scenoje jaučiasi tikrai puikiai. Galbūt jiems dar trūksta šiek tiek atsipalaidavimo, jiems, kaip ir kitiems tokio amžiaus jauniesims muzikantams dar būdingas kiek per didelis susikoncentravimas ties tuo ką groja, bet kita vertus, grupė jau dabar pasiekusi tikrai neprastų kokybinių aukštumų ir tikrai turi potencialą jau artimoje ateityje tapti viena stipriausių Lietuvos death metalo kapelijų.

Tuo visas „lietuviškumas“ NewYork klubo scenoje tą vakarą ir baigėsi, o prasidėjo „suomiškumas“. Torture Killer, grojantys muziką, idėjine, o iš dalies ir muzikine prasme artimą „žmogrijų lavonams“, kalbant lietuviško pop folko terminais, tikrai „davė garo“ ir suteikė daug „gero ūpo“. Beveik plikas vokalistas, savo likusį kuokštelį galvos plaukų susipynes į smulkias kasytes, kartu su savo bendražygiais tvojo iš peties. Daug kas nesusilaikė ir puolė į įnirtingų pogo stumdavonių kvaitulį. Ilgaplaukės galvos sukosi, o besiplaikstanti plaukų jūra priminė vieną tų audrų, nunešančių pusę Palangos tilto. Torture Killer muzika, itin brutali, bet tuo pačiu ir vietomis melodinga, paliko išties gerą įspūdį. Žodžiu ir suomiai sugeba gerai groti tokią muziką.

Per trečiąją grupę, dar vienus suomius Soulfallen salė santykinai ištuštėjo. Čia nebevyko pogas, o ir erdvės atsirado daugiau. Dar prieš jų pasirodymą girdėjau labai daug nuomonių, kad jų muzika, švelniai tariant, nieko gero, o po jų pasirodymo, beveik visi iš taip sakiusių dar kartą patvirtino savo nuomonę. Na, o man šie meldodingą death/black metalą grojantys suomiai man vis tik labai patiko. Jų didžiai melancholiška, melodinga ir atmosferiška muzika, kad ir stilistiniu požiūriu gerokai skyrėsi nuo kitų to vakaro grupių, bet tas kontrastas buvo kaip tik naudingas gelbstint nuo potencialios monotonijos grėsmės.

Na ir pagaliau ketvirtieji scenoje buvo tie, dėl kurių visa šita košė ir užvirė – paties aukščiausio kalibro pasaulinio lygio death metalo superžvaigždės iš Niujorko Cannibal Corpse. Kažin ar tik ne specialiai tam ir buvo parinktas klubas New York, kad šie brutalistai jaustųsi kaip namie?

Didieji kanibalizmo, nekrofilijos, nekropedofilijos, ir kitų sadistiškiausių nukrypimų, iškrypimų ir perkrypimų bardai įrodė esą tikrai puikios formos. Vienas po kito tvojami kruviniausi ir labiausiai pašvinkę grupės hitai suskambo su didžiausia jėga ir jau pirmosiomis gaidomis privertė daugelį smarkiai pasukti galvas. Žmonių per „kanibalus“ susirinko tiek daug kiek tiek įmanoma, o pogas čia tiesiog klestėjo. Daug žmonių, mažai vietos, tvankuma, karštuma, prakaito žliaugimo intervalai muša visus asmeninius rekordus… Bet velniop visus tuos nepatogumus – kai muzika veža, galima ištverti dar ne tiek. O šįkart ji tikrai vežė. Panašu, kad ir patys nariai šėlsta ne ką mažiau už publiką. Ypač tai pasakytina apie patį vokalistą, maestro Corpsegrinderį. George‘as Fisher‘is ne tik sugeba dainuoti tartum berti į žirnius į sieną, bet tas bėrimas ne šiaip sau koks, o itin nuožmus ir įspūdingas. Jis, kai nereikia dainuoti, ima enrgingai sukti galvą, rodydamas tikrai neeilinius galvakračio tempo ir ištvermės sugebėjimus.

Nors Cannibal Corpse pasirodymas trunka virš valandos, tačiau jam pasibaigus nejučiom kyla klausimas: „taip greitai? Negi jau baigėsi?“. Deja taip. Visas koncertas buvo toks geras, kad ne tik kad neprailgo, bet ir prabėgo it 7 minutėms 58 sekundėms artimas laiko tarpas. Puiki brutalistiška pirtis, puikus koncertas, puikus Velnio Akmens Post Scriptum ir kaip niekad stipraus vasaros metalinių renginių sezono uždarymas.