Alternative


liebeNors didysis Rammstein sugrįžimas su naujuoju albumu įvyko ne taip jau ir neseniai, tačiau nuolatinis laiko stokos perteklius suteikė galimybę jį apžvelgti tik dabar. Tad ką mums pateikia šeštasis skandalingųjų germanų darbas? Ar buvo išlaikyta žymioji vokiška kokybė? Ar gabalai ir toliau “kala į klyną“? Ar grupė išlaikė savo radikaliai cinišką požiūrį,  kuriuo jie žavėjo iki tol? Su didžiausia nuostaba akyse (tiksliau sakant ausyse) galiu patvirtinti, kad taip.

Vos nuo pirmųjų albumo akordų apima maloniai keistas jausmas. Wtf?  Šis darbas galėtų pretenduoti į sunkiausio Rammstein albumo titulą, ir jei toks jis ir nėra (vis tik sunkumas – labai jau subjektyvi sąvoka), tačiau akivaizdžiai yra pats metališkiausias. Grupės stilių galima apibūdinti kaip trijų komponentų – metalo, industrialo ir to, ką sąlyginai galima pavadinti komerciniu roku – mišinį. Kiekviename albume šių komponentų santykis nevienodas. “Herzeleid“ yra maždaug lygiavertis metalo ir industrialo mišinys su šiek tiek komercinio roko, “Sehnsucht“ dominuoja industrialas, “Mutter“ sudėtyje visi trys komponentai paskirstyti maždaug lygiomis dalimis, o savotiškuose Rammstein Load/Reload opusuose “Reise, Reise“ ir “Rosenrot“, vyrauja komercinis rokas su šiek tiek metalo ir menkais industrialo likučiais. Ir štai “Liebe ist für alle da“ pateikia dar kitokį derinį, kuriame šįkart liūto dalį gauna metalas (industrialas ir toliau lieka užguitas).

Taigi, ryškiausias skirtumas nuo ankstesnių albumų tas, kad skambesyje ženkliai daugiau metalo elementų. Būgnų partijose gausu dviejų bačkų ritmų, ir apskritai ritmo partijos iki tol nebuvo tokios sudėtingos, kokios jos paskutiniame grupės darbe. Gitarų rifai irgi techniškesni ir kaip niekad anksčiau artimi metaliniam skambesiui. Žinoma, iki tikro metalo dar toli, bet Rammstein visai ir nepretenduoja į true metalistų statusą.

Nedera pamiršti ir unikalios Rammstein lyrikos. Vokiečių kalbos mėgėjai vėl galės pasimėgauti subtiliu žodžių žaismu ir šokiruojančiu romantiškų ir makabriškų vaizdinių deriniu.  Ir šįkart tekstai tokie pat aštrūs, o tematikos pobūdis nepakito. Maža to, galima pajusti šiokį tokį grįžimą prie šaknų, t.y. prie debiutiniame “Herzeleid“ nagrinėtų motyvų, kas reiškia, kad “Liebe ist für alle da“ tematika šiurkštesnė ir labiau iškrypėliška nei jo pirmtake “Rosenrot“, pasižymėjusiame šiokiu tokiu “sterilumu“. Šįkart vyraujanti albumo tema – nepasotinamas gyvuliškas gašlumas. Ją puikiai atspindi ir albumą reprezentuojantis atvirai pornografinis dainos “Pussy“ vaizdo klipas, kuriuo grupė dar kartą peržengė jau ir taip toli nuslinkusią padorumo kartelę ir tuo pačiu sudavė simbolinį, tačiau mirtiną smūgį MTV. Grupėms daugiau nebereikia veidmainiškai tūpčioti prieš pasikėlusius muzikos televizijos diktatorius, tikintis kad šie susimylės ir prileis juos prie galimybės pasirodyti žydrajame ekrane. Jie gali nevaržomi reklamuotis internete ir įgyti populiarumo be didžiosios Komercijos Mašinos pagalbos.

Ir pripažinkime, ši grupė pasižymi fenomenaliu sugebėjimu idealiai derinti komerciškumą su meniškumu. Jau nuo pat susikūrimo Rammstein niekada neneigė esą komercinė grupė, tačiau popsiškumo etiketės jiems priklijuoti irgi neišeina – jų kūryba itin tiksliai, subtiliai ir žaismingai paliečia opiausias visuomenės žaizdas – tai ne visada pavyksta net nuoširdžiausioms idėjiniu požiūriu ramštainams artimo death metalo grupėms.  Vokiečių tanz metalo pionieriai sugeba ne tik išlikti populiarūs, bet ir ištikimi savo idealams. Šiuo požiūriu galima įžvelgti tam tikrų sąsajų su legendiniais AC/DC, jau ne pirmą dešimtmetį stebinančiais pasaulį savo sugebėjimu neprarasti šarmo.  Aišku, teigti, kad Rammstein taps vokiškaisiais “eisidesais“ dar ankstoka, tačiau jau šeštas nei jėgos, nei populiarumo nestokojantis albumas, kuriame grupė sugeba ne vien išlaikyti savo firminius bruožus, bet ir skambėti šviežiai bei aktualiai, teikia nemažai vilčių…

slipknot“Wtf? Ką ši apgailėtina mallcore grupė veikia alternatyviosios ir nekomercinės muzikos tinklaraštyje?“ – turbūt būtent tai pagalvojote išvydę šį rašinį. Ir nieko keisto. Grupė Slipknot (aišku, turiu omeny ne 80-ųjų amerikos crossover trašistus Slipknot) tapo puikiu sunkiosios muzikos nupopsinimo ir pritaikymo plačiosioms masėms pavyzdžiu. Holivudiškos baisuoklių kaukės, primityvi, nervinga, dirbtina agresija perkrauta muzika, pozeriškas piktnaudžiavimas satanistine simbolika ir bereikšmiai, pseudonihilistiniai tekstai apie tai kad žmonės yra šūdas. Taip galima būtų apibūdinti šią bene sunkiausią ir pseudoagresyviausią visų laikų popso grupę. Tačiau tokie jie buvo ne visada. Kažkada vienam iš sunkiosios muzikos forumų teko skaityti, kad pirmąjame savo albume Slipknot grojo gerokai kitokią muziką, tad prieš kelias dienas dsrock muzikos archyve užtikus jų pirmąjį studijinį darbą, nusprendžiau užmesti ausį. Ir reikia pasakyti… visai įdomu.

Kai Mate.Feed.Kill.Repeat buvo įrašytas, Slipknot dar buvo menkai žinoma undergroundo grupė. Nebuvo jokių kaukių, velns žino ką veikiančių didžėjų, krūvos vadybininkų ir prodiuserių ar 2 papildomų būgnininkų. Grupę tada sudarė 6 nariai, iš kurių dabartinėje sudėtyje likę tik 3. Žodžiu, Slipknot tada buvo vos ne kita grupė. Tai parodo ir pati MFKR albumo muzika, skambanti gerokai priešingai nei viskas, ką grupė sukūrė vėliau.

Man šis darbas sukėlė gan prieštaringus jausmus. Vieni kūriniai ar jų dalys apstulbino, kiti kiek nuvylė. tačiau dėl vieno dalyko esu tikras – tai pats originaliausias, profesionaliausias ir eklektiškiausias Slipknot albumas. Tai dar ne nu metalas, tad muzikoje ryškiai jaučiamas laisvės groti ką nori ir kaip nori pojūtis, nesilaikoma jokių pop kanonų, nėra ir kažkokių klišių. Čia daug (ir netgi labai staigių ir netikėtų) tempo, ritmo, metro ir melodijos pokyčių, instrumentinių pragrojimų, pora tikrų metalo soliakų ir netgi perėjimų į tikrų tikriausią džiazą ar funk’ą su virtuoziškomis bosinės gitaros partijomis. Žodžiu, gausi stilių mišrainė. MFKR stilių galima pavadinti alternative experimental industrial progressive groove metal. Skamba žavingai :D.

Deja, nors MFKR ir skamba įdomiai, o kai kurie gabalai visai veža, yra vietų, kuriose vis dėlto išlenda “nu metalinė“ Slipknot pusė, primenenti į ką ši formacija pavirs po kelių metų. Tai pirmiausia galima pasakyti apie silpniausią (net ir dabatinių) Slipknot vietą – vokalą. Nemėgstu thrashcore’inio rėkimo, jis man skamba šlykščiai (priešingai nei growlas ar blekeriškas scream’as), nors kartais toks dainavimo būdas ir nemaišo. Bet šiuo atveju vokalisto bliovimas tiesiog nervina. Vietomis taip disharmoniškai užplėšia, kad kyla noras griebti kuoką ir suskaldyti kolonėles. Beje, disharmonijos šiame albume (kaip ir visoje Slipknot kūryboje) per akis, ir ji labai neskoninga. Vienoje dainoje gitara tai bjauriai džiržgia, kad ima skaudėti galvą ir tenka pasileisti Necrophagist (įdomus pastebėjimas – brutalūcha puikai numalšina visus skausmus, atsiradusius po nu-metal, house, trance, techno, PŪKO radijo klausymo ;D). Maža to, viename gabale pasigirsta tikrų tikriausias repavimas. Tiesa, jis pasimiršta kitame kūrinyje išgirdus kažką panašaus į Pain Of Salvation progresyvųjį fankmetalį, tik su žymiai prastesniu vokalu. Na, o visų blogiausias gabalas yra 9 minučių trukmės užslėptas gabalas Dogfish Rising. Tai kažkoks neskoningas pasižaidimas su garso aparatūra ir semplais. Geriau jo ir nebūtų.

Taigi pabaigai galėčiau pridurti, kad tai gan įdomus albumas, bet kaip ir visa Slipknot kūryba – nevertas jūsų pinigų. Netgi nemanau, kad jį verta  mp3 formatu nelegalai parsipumpuoti iš interneto. Užtenka tik vieną kitą kartą įdomumo dėlei pasiklausyti per dsrock , kad eilinį sykį pamatyti, kaip komercija žudo muziką.

heveinBūtent šitaip, nuostabos ir džiaugsmo užvaldyti turėtumėte sušukti perskaitę šią rašliavonę jeigu ilgus metus buvote kankinami ir kone negyvai užėsti klausimo: “Kur po galais prašapo Max Lilja, ketvirtasis Apocalyptica violančelistas?“ Galiu jus nuraminti. Jis nemetė nei savojo stryko, anei metalo muzikos. Jojo violančelė anaiptol nepavirto krosnių kuru ir niekaip kitaip nebuvo išniekinta. Išmestas ar i išėjęs (kaip ten buvo konkrečiau nesigilinau) iš Apocalyptica, jis tapo kitos, taip pat gan įdomios metalo kapelijos nariu. Taigi, jūsų (tiksliau mano) teismui, Hevein, naujosios kartos melodingojo thrash’o atstovai iš Suomijos.

Grupė labiausiai išsiskiria tuo, kad be tradicinių roko instrumentų (vokalas, gitara, bosas, mušamieji) joje yra ir smuikas, bei minėtojo Max Lilja kontroliuojama violančelė. Žinoma, klasikiniai instrumentai metale šiandien jau nebe naujiena: juos gan plačiai naudoja sympho, doom, black, power, pagan, prog ir avantgarde metalo grupės, bet thrash’as ir klasikiniai instrumentai – retokai praktikuojamas derinys. Taip pat thrash’as retai kada būna emocionalus ir lyriškas, o Hevein muzika būtent tokia. Jos niekaip nepavadinsi oldschool’u – 80-ųjų dvasios čia nerasi nei su žiburiu, nei su google ar CŽV pagalba. Tad Hevein turbūt ne ta grupė, kuri galėtų sužavėti konservatyvius ir užkietiejusius senosios kartos trašystus. Bet šiems suomiams tai ne motais. Jie šventvagiškai laužo visus senojo gerojo stiliaus standartus, suteršdami savo muziką Pantera, Sepultura, The Haunted, Anathema, minėtųjų Apocalyptica bei gotenmburginio melodefo įtaka. Žinant, kokie skirtingi šių formacijų propaguojami stiliai, iš Hevein galima laukti visko. Iš tiesų tai modernus ir dinamiškas agresijos ir melancholijos mišinys, kuriame šiurkštūs gitarų rifai pinasi su atmosferiškomis styginių melodijomis, o vokalas varijuoja nuo beveik kriokiančio iki švelniai emocionalaus (panašiai kaip ir daugelyje groove arba metalcore grupių).

Galbūt kai kurie (o kai kada ir aš pats) kiek kreivai žiūri į naujausias thrash’o (nors gal šiuo atveju tiksliau būtų sakyti post-thrash’o) grupes. Ultramodernus skambesys neretai būna šaltas ir atsiduodantis plastmase, o ir pačios grupės be blizgančio įpakavimo daugiau neturi ko pasiūlyti klausytojui. O kur dar vemti verčiančios asociacijos su nu-metalu, kurių išties gausu. Laimei, apie Hevein taip pasakyti negalėčiau. Jų dainose nesijaučia nei poza, nei perdėta agresija, nėra jos ir persaldintos. Kompozicijos įvairios, dinamiškos, jose nerasime nei vieno rifo perbrūžinimo, nei mieguistumą sukeliančio monotoniško blastinimo. Bent jau mano nuomone, Hevein kūriniai “sukalti“ skoningai ir profesionaliai, tačiau neusardant trapios ir melancholiškos atmosferos. Dėl to jų pakolkas vienintelis albumas “Sound over matter“ nesikandžioja ir po pirmojo išgirdimo vilioja paklausyti dar ir dar. Tik visada reikia jausti saiką.

Tai tiek apie dabartinį buvusiojo apokalipsės violančelininko projektą. O dabar kaip ir įprasta pabaigai, šusnelė nuorodų ir vaizdeliai iš didžiai gerbiamos Jutūbės.

Ocialioji svetainė
“Mano Erdvė“

Last drop of innocence:

Bleed the Day (live bootleg):

x-mas projectAteina Kalėdos, ne tik viena svarbiausių ir laukiamiausių, bet tuo pačiu ir viena labiausiai komercializuotų bei subanalintų krikščioniškųjų švenčių. Prekybos centrai nebe pirmą mėnesį stovi apsikarstę lemputėmis ir spalvingomis girliandomis, televizorius kaip įmanydamas bando suvimdyti vis nesibaigiančia kalėdinių reklamų doze, o radijo stotys vis suka tas pačias nuvalkiotas Kalėdinio pobūdžio dainuškas, kurios gal ir neblogos, bet girdint po 60 kartų per savaitę gali sukelti tokius pat fiziologinius procesus kaip ir tos TV reklamos. Daug kas sutiks, kad masinė vartotojiška kultūra pavertė šią šventę (kaip ir daugelį kitų) beperasmiu pinigų švaistymo ir persivalgymo maratonu. Bet ką daryt, kad to išvengti? Yra keletas būdų: galima išvažiuoti kur nors į vienišą miško trobelę ir švęst Kalėdas gamtos glėbyje, galima eit į bažnyčią, daryt gerus darbus ir pajusti krikščioniškąją šventės prasmę… arba dėti skersą ant visų kalėdinių klišių ir rasti palaimą išsityčiojant iš jų. Šį kelią pasirinko ir nemenkas būrys Vokietijos metalo grandų, suvienijusių jėgas dėl bendro tikslo: kalėdinių giesmių profanacijos. 1985 metais susibūrę grupių Living Death, Rage, Mekong Delta, Steeler, Holy Mosses ir kt. albume “X-Mas Project vol1“ oldskūlinio speed/power metalo stiliumi perdainavo daugelį žymiausių kalėdinių giesmių ir dainų, tokių kaip Jingle Bells, Silent Night, Holy Night, Oh, Tannenbaum ir t.t. 1995 metais projektas vėl atsikūrė ir įrašė “X-Mas Project vol2“ , kuriame be minėtųjų grupių prisjunge ir Capricorn, Holy Mother ir alkoholiškųjų trašystų Tankard nariai. Tiesa man teko klausyti tik pirmojo jų albumo, tad toliau kalbėsiu vien tik apie jį.

1985-ųjų “X-Mas Project“ trunka vos 29 minutes, bet kaip tokiai blevyzgonei albumo trukmė ne per trumpa. Tai tipiškas vokiško kirpimo 80-ųjų speed/power metalas, su visais savo atributais: greitu kalančiu būgnų ritmu, triukšmingais gitarų rifais, melodingais ir smarkiai išplėtotais gitarų solo ir aukštais forsuotais vokalais. Tiesa vokalai šiame albume skamba itin skystai, daug kur ryškiai nepataiko į toną, be to girdisi akivaizdžiai per tyliai, juos beveik visose dainose gan gožia gitaros. Susidaro įspūdis, kad įrašinėjant albumą, kompanija buvo gerokai įkalus, bet tai turbūt ir yra pagrindinė “X-Mas Project“ idėja. Išties šis albumas yra linksmas, trumpas, nenušlifuotas ir alučiu atsiduodantis nihilistiškas dėjimas ant pripažinkime, kad išsigimusios Kalėdų šventės. Tiesa “X-Mas Project“ išraiškos priemonės labiau primena pankiškąsias, bet juk metalas nemažai buvo įtakotas hardcore scenos, tad šios dvi subkultūros turi nemažai bendro, tad manau kad šis albumas “po prikolu“ režime turėtų patikti ne vien geležgalviams, bet ir hardcore/punk mėgėjams ar šiaip kokiems sunkesniai muzikai netolerancijos nejaučiantiems klausytojams. Kažko rimto iš jo tikėtis tikrai neverta, bet perklausius porą kartų per Kalėdas, jis turėtų pakelti nuotaiką.

P.S. Sveikinu visus maloniuoius Rokiškio Balbo skaitytojus su minėtosiomis šventėmis 😉

the gathering

Paradise Lost, Anathema, Tiamat, Katatonia, Theatre Of Tragedy. Visas šias grupes sieja tai, kad pradėjusios karjerą nuo lėto ir depresyvaus death/doom metalo, vėliau jos pasuko radikalių permainų ir eksperimentų keliu. Anathema ėmė sekti Pink Floyd pėdomis, Paradise Lost muzika įgavo Depeche Mode bruožų, o gothic metalą išvystę Theatre Of Tragedy pateisino savo pavadinimą tragiškai nusivažiuodami iki popso. Į šį ex-doomerių eksperimentatorių klubą pakliūna ir olandai The Gathering. Esminis skirtumas tas, kad jei daugumos šių grupių stiliaus pakeitimas sulaukė nemažai priešiškumo, tai The Gathering metamorfozės netgi daugelio metalistų vertinamos itin pozityviai. Tiesa sakant, doomiškieji grupės opusai visiškai nugrimzdo į užmarštį ir nuskendo vėlyvosios olandų kūrybos šešėlyje. Na bet nieko čia keisto. Į grupę atėjus žaviajai vokalistei Annekei van Giersbergen, The Gathering ėmė skambėti absoliučiai kitaip. Tačiau tas jų naujas skambesys, priešingai nei senasis, buvo savitas, originalus ir vargiai su kuo nors supainiojamas. Taigi galima netgi teigti, kad tikrieji The Gathering susiformavo su Annekės atėjimu.

Jausmingas ir švelnus Anneke van Giersbergen vokalas (kiek primenantis Jurgos Šeduikytės balsą), gan paprasta, bet labai subtili ir melodinga dainų kompozicija, praturtinta kompiuteriniais sample’ais bei papildomais programuotų būgnų loop’ais, sunkiai suprantami dainų tekstai (norint suvokti kai kurių esmę, reiktų giliai pasiknisti ir paanalizuoti) ir su kiekvienu albumu vis kintantis skambesys. Taip galima apibūdinti van Giersbergen eros The Gathering kūrybą. Grupė nepaiso jokių stilistinių rėmų ir kuria tai kas jiems patinka, nevengdami įsibrauti į kitų stilių teritorijas: nuo progresyviojo gothic metalo, iki post roko, trip roko, ar future pop. Tikri liberalai (ne veltui olandai). The Gathering kūryboje jaučiama ir stipri Radiohead įtaka. Net keli grupės nariai “O.K. Computer“ laiko mėgstamiausiu savo albumu. Na o svarbiausia, kad šie olandai puikiai suderina visus skirtingus stilius, suteikdami muzikai gaivumo, ir gyvumo įspūdį. Psichodelika, groteskas, romantika ir avangardas susilieja The Gathering dainose, sukurdami euforišką atmosferą. Klausant jų muzikos taip ir norisi įlipti į kokią “keistą mašiną“ ir suskambus laisvės varpui, išmatuoti (išmatos čia ne prie ko) Žemės planetą. Arba atsidurti kokiam 50-aisiais pastytame Juodosios Šviesos rajono name su baisiais paveikslais ir suprasti, kodėl “raudona yra lėta spalva“. Na bet užteks tų aliuzijų…

Beje, įdomus faktas. The Gathering yra mėgstamiausia death metalo titanų Morbid Angel gitaristo Trey Azagthoth grupė. Prisiminus tai ką groja patys Morbid Angel, šis faktas atrodo gan paradoksalus, bet kita vertus, jei žmogus klauso/groja brutalūchą, tai dar nereiškia, kad jis nesidomi ir visai kitokia muzika. Trey yra puikus to įrodymas (aš taip pat 🙂 ).

Deja, šiemet Anneke paliko The Gathering, tam kad galėtų susikoncentruoti ties nauju soliniu projektu Agua de Annique. Taigi grupė liko be vokalistės, atvedusios ją į šlovę. Bet tikiuosi, kad jie greit ras pamainą Annekei ir dar nustebins nekomercinės muzikos pasaulį (pageidautina teigiamai). Tiesa pakeisti tokią talentingą vokalistę bus nelengva, bet viliuosi, kad jiems pavyks.

Oficialus tinklapis
MySpace

Leaves:

My Electricity:

Monsters:

King for a Day:

Liberty Bell:

Strange Machines (live):

pasauliai susidaužoKą bendro turi Suomija su sunkiąja muzika? O gi labai daug. Juk iš šios šalies kilo devynios galybės įvairiausių grupių: pradedant nuo  pistgočių garbstomų pop roko dievukų Him ir The Rasmus ar Eurovizijos revoliucionierių Lordi, baigiant žymiaisiais Nightwish, melodeferiškais Insomnium, Eternal Tears Of Sorrow, poweristais Sonata Arctica, Sinergy, ektremaliaisiais doomeriais Shape Of Despair ir velnias žino kokį stilių grojančiais Children Of Bodom. Bet turbūt šiuo metu plačiausiai pasaulyje žinoma ir pati originaliausia Suomijos grupė yra jau ketvirtą kartą Lietuvon užsukanti Apocalyptica. O to užsukimo pretekstas – siekis pristatyti savo naujausią opusą Worlds Collide. Tad kodėl gi nepažiūrėjus ko gi jau pridirbo šaunieji Suomijos violančelistai šį kartą?

Pirmą kartą Apocalyptica pasaulį sužavėjo įrodę, jog galima Metallica repertuarą sugrot keturiom violančelėm. Vėliau paaiškėjo, kad jie ne vien koverius grot sugeba – jų pačių kūrybos melodijos taip pat buvo teigiamai įvertintos. Po to kamerinių instrumentų draugiją papildė modernus būgnų komplektas. Vėliau grupė nieko originalus nebesugalvojo, bet to jau visai nereikėjo populiarumui išlaikyti. Grupė jau yra žinoma ir turi fanų visame pasaulyje. Na bet užteks tų įžangų. Imkimės vertinti patį albumą.

“Worlds Collide“ sudaro 11 kūrinių, kurių visi maždaug vienodo ilgio (apie 4 minutes). Šįkart neišgirsime nė vieno koverio, mat visas kompozicijas sukūrė autoriai. Gerai tai ar ne – kiekveino asmeninė nuomonė, bet reikia pripažinti, kad grupė muziką kurti moka. Kompozicijos gražios ir kabinančios. Puikai įsipaišo ir kviestiniai muzikantai, kurių gan nemažai: Corey Taylor (Slipknot/Stone Sour), Dave Lombardo (Slayer), Tomoyasu Hotei, Cristina Scabbia (Lacuna Coil), Till Lindemann (Rammstein) ir Adam Gontier (Three Days Grace). Tiesa pirmuoju albumo singlu pasirinkta daina “I’m not Jezus“ su Corey Tailor man nepatiko (išvis laikyčiau tai pačiu prasčiausiu ne tik albumo, bet ir apskritai Apocalyptica kūriniu), tačiau Till Lindeman ar Lacuna Coil vokalistės Christina Scabbia vokalinė intervencija išties vykusi. Visada malonu girdėti mėgstamus balsus kiek kitokiame amplua. Tačiau vis dėlto albumas netenkina šimtu procentų. Trūkumas tas, kad visos dainos perdėm standartiškos ir nepateikia nieko novatoriško ar nenuspėjamo. Reikia pripažinti, kad Apocalyptica dabar tiesiog naudojasi savo violančeliškumu. Jeigu jie grotų ne šiais klasikiniais instrumentais, o elektrinėm gitarom, tai tebūtų vidutiniška alternatyvaus roko grupelė, kokių vien per MTV galima išvytsi per dieną bent 10 (o kur dar visokie andergraundai). Ir šiaip susidaro įspūdis, kad kuo toliau, tuo labiau Apocalyptica stengiasi užmaskuot savo violančeliškumą. Kai kuriose albumo vietose išvis buvo sunku patikėti kad grojama ne fuzuotomis gitaromis. Bet kad violančelės gali imituoti elektrinės gitaros skambesį buvo įrodyta jau pirmajame jų albume, o dabar jau reiktų pasirinkti kitus kūrybinio progreso kelius (pvz.: parodyti kuo violančelė pranašesnė už elktrinę gitarą). O grupė priešingai, kuo tolaiu tuo albiau artėja prie visiškai standartiško ir jau nusivalkiojosio mainstream roko.

Taigi nors “Worlds Collide“ nepateikia nieko naujo ar originalaus, man šis albumas pasirodė visai kokybiškas ir kabinantis. Jame neatrasime nieko, ką reiktų giliai nagrinėti ar kas duotų peno filosofiniams apmąstymams. Tiesiog tai puiki muzika fonui arba lengvam pasiklausymui. Puikiai tinka tiek brutalūzams (plačių pažiūrų), tiek klasikinės muzikos megėjams, tiek ir visai paprastoms ir neužgrūdintoms, prie sunkenybių ar įmantrybių nepratusioms ausims.

feat. Corey Taylor – I’m not Jesus:

Kitas puslapis »