Alternative


zalieji taipaiKą turi bendro metalo protėviai Black Sabbath, gothic rokeriai The Sisters of Mercy ir hardcore/punk legendos The Misfits? O gi tai, kad visos šios trys labai skirtingų svorio kategorijų grupės yra amerikiečių Type O Negative įkvėpėjai. Ši Bruklino ketveriukė sulydė šių trijų grupių stilių, įdėdami dalelę savęs ir dar velnias žino ko. Taip gimė gothic doom metalo formacija Type O Negative.

Jau vien tas faktas, kad grupės kūryba tvirtai išsisdrėbia net kelių stilių teritorijose, leistų daryti išvadą kad jų muzika labai įvairi. Ir ši hipotezė tikrai teisinga: jų repertuare yra ir greitos, ir velniškai lėtos muzikos. Nuotaika tikrai labai įvairi: nuo depresyvios, agresyvios, iki melancholiškos, psichodeliškos ar netgi linksmos ir nuotaikingos. Grupė išnaudoja visas gotiškos paletės spalvas, ir patikėkit, spalvų ir atspalvių gotikoje yra žymiai daugiau nei popse. Eklektikos “priduoda“ ir ganėtainai įvairus vokalas. Abiejų grupės vokalistų balsai ganėtinai skirtingi: frontmeno ir bosisto Peter Steele vokalas varijuoja nuo žemo ir emocionalaus gotiško iki griežto pankiško, o gitaristo Kenny Hickey vokalas aukštas ir švelnus, primena britroko vokalistus arba net The Beatles.

Taip pat būtina paminėti grupės dainų tekstus. Juose gausu ironijos, autoironijos, sarkazmo, grotesko ir daug daug juodo humoro. Type O Negative šaiposi iš visko – skausmo, mirties, kančios, gyvenimo, religijos, pašiepia įvairias socialines ir politines problemas, bei vartotojišką kutūrą. Tiesa šis tas kliūna ir gotams, pankams, skinams ir popsui. Štai jų žymiausias kūrinys, 11 minučių “Black No1“ apdainuoja tipišką (tiesa gal stereotipinę) gotę, “We hate everyone“ pasityčioja iš absurdiškos kairiųjų ir dešiniųjų politinių grupuočių kovos, o “Kill all white people“ iš rasisizmo. O kur dar šaipymasis iš sveikatos apsaugos sistemos, kuriai dedikuotas praktiškai visas “Life is killing me“ albumas (o ypač jo titulinė daina) arba iš transvestitų (“Angry Inch“). Bet turbūt labiausiai jie šaiposi patys iš savęs. Štai išduotas savo merginos, visą skausmą Peter Steele išliejo albume “Slow deep and hard“, kuriame jis savo mylimajai žiauriai atkeršija, ją nužudydamas su asfalto grąžtu. Žinoma tai tik jo fantazija, tačiau grupė net ir savo biografijoe pateikia tai kaip tikrą faktą.

Bet būtų nuodemė nepaminėti apie romantiškąją grupės kūrybos pusę. Grupė sukūrusi tikrai nemažai gražių ir originalių dainų apie meilę, pradedant Love You to death, In Praise of Bachus, Be my Druidess, baigiant vampyrišku sielvartu alsuojančia Bloody kisses ar nuostabaus grožio balade apie vilkolakiais virtusius įsimylėjelius Wolf Moon. Bet nebūtų jie kičo ir absurdo meistrai, kaip kad aš pavadinau…. Kai kuriose dainose muzikos ir lyrikos nuotaikos labai žavingai nesutampa, o tas sukelia puikią juoko dozę. Štai kad ir linksmos nuotaikos kūrinys “Pyretta Balze“ yra apie lyrinio “aš“ norą nusižudyti, o daina apie artimųjų netektį “Everything dies“ kažkodėl sukelia juoką. Tai parodo, kad grupės nariai puikiai moka “dirbti su žodžiu“ ir yra geri aktoriai, tad savo žodžiams gali suteikti kitokią prasmę ir užslėti dainose gilias potekstes.
Tokie jau tie tragikomiškieji Type O Negative. Sunki, vežanti, bet tuo pačiu lyriška muzika. Juodas, bet intelektualus humoras ir itin plati jausmų skalė daro Type O negative muziką išskirtine ir nepakartojama. Kas juos klausę, manau man tikrai pritars.

Oficiali svetainė
My space kertelė

My girlfriend’s girlfriend:

Black #1:

Love You To Death:

Christian Woman (singlo versijos klipas):

I dont wanna be me:

Everything Dies:

Christian woman (pilnos versijos klipas, visai kitoks nei singlo versijos):

linkinparkaiDžiugu, kad mano straipsnis apie marketingo metodus Linkin Park opuse “Minutes to Midnight“ sulaukė atgarsio net ir už šio blogo ribų. Štai kokia diskusija vyksta viename iš lietuviškųjų grupės fanų tinklapių. Tai pat toje diskusijoje buvo pateikta nuoroda į puikų straipsnį, apie tai jog visos Linkin Park dainos yra vienodos. Labai teisingas straipsnis, puikiai patvirtinantis mano argumentus. Jau seniai man atrodė, kad Numb yra Pushing me away klonas…

Na o kadangi esu didelis sociologijos, psichologijos ir kitų panašių marazmų mylėtojas, tai neatsispyriau pagundai mažumėlę paanalizuoti šios grupės gerbėjus. Galima būtų išskirti keletą grupės fanų kategorijų (jos būdingos ir daugelio kitų pop atlikėjų gerbėjams):

Veteranas. Buvęs fanas. Klauso daug ir įvairios muzikos, ir kartais dar užsileidžia LP įdomumo dėlei ar apimtas nostalgijos. Drąsiai reiškia savo nuomonę ir nėra apribotas kažkokiais tai rėmais. Neretai LP vertina kaip buvusią paauglystės muziką, gali jų nekęsti arba vertint kritiškai (“kai klausiau LP, buvau dar jaunas kvailas ir neišmaniau nieko apie muziką“), bet jausti jai pagarbą už pastūmėjimą link sunkesnių ir rimtesnių stilių (metalo, prog roko, indie, gotikos ar klasikos)

Liberalas. Didelis fanas, kuriam LP yra mėgstmiausia grupė, nepaisant to, kad jie yra komercinė pop grupė ir visai ne metalas. Dažniausiai klauso daug įvairios muzikos, retais atvejais netgi žino kas yra tikrasis metalas (gotika, prog rokas, hardkoras) ir gali atskirti death’ą nuo power’io (crust punk nuo metallcore, darkwave nuo batcave, space rock nuo zeuhl). Gerbia kitų nuomonę ir nejaučia neapykantos tiems kieno nuomonė priešiška LP atžvilgiu, jeigu ta nuomonė protinga ir argumentuota. Po kelių metų dažniausiai pereina į veteranų kategoriją.

Fanatikas. Turbūt didžiausia tikrųjų LP fanų dalis (arba bent jau pati triukšmingiausia). Konservatyvūs, siaurų pažiūrų. Linkin Park jiems aukščiau visko.Būdingi šūkiai: “Lp foreva“, “Linkin Park dievai, visos kitos grupės šūdas“. Beveik visos šios kategorijos merginos įsimylėjusios Česterį. Internetinėje erdvėje atpažįstmi iš tokių nickų kaip: Chaz, Shinoda(visi jų vardai ir pavardės bei visokios jų moduliacijos), Meteora, LP_fanė(as), hybrid/child, linkinas, pushmeaway ir daug panašių. Moka mintinai visų dainų tekstus ir itin mėgsta tai parodyti įvairiausiais būdais. Dažniausiai rengiasi kaip reperiai arba emo (arba kaip emoreperiai). Elgesiu panašūs į pastaruosius. Į bet kokią grupės kritiką atsako kaltinimais varymu ant kitaminčių ir netolerancija. Baisiai įsižeidžia, kai kas pasako kad LP negroja metalo arba yra pop. Nenori tikėti net akivaizdžiais to įrodymais. Dažniausiai nieko neišmano apie tikrąjį metalą ar kitokius nemainstreaminius stilius, o neretai ir apskritai nieko nenutuokia apie muziką. Kai kurie mokosi grot gitara, bet apsiriboja tik mokėjimu pabrūžint “In the end“ rifą ir akordus (mano kad tai krūta). Sužinoję apie LP koncertą Lietuvoje greičiausiai privarytų į kelnes (čia tik hipotezė) arba apsižliumbtų iš džiaugsmo. Reikia paminėti kad fanatikų kategorija ne vienalytė ir galima būtų išskirti dar bent keletą subkategorijų (pagal fanatiškumo laipsnį), bet to nedarysiu.

Pozeris. Žmogus klausantis LP tik dėl mados ir bandantys pritapti prie minios. Turi daugumą fanatiko bruožų. Vienintelis skirtumas – iš tikrųjų nemėgsta LP muzikos. Galimas daiktas, kad paslapčia klauso Yvos Cicinienės (bendrinis lietpopsio pavadinimas) arba Britnės Pussycat – Acholeros repertuaro.

Na apie tuos kam LP nėra ir niekada nebuvo mėgstamiausia grupė nekalbėsiu.

Aišku jums iškilo klausimas: pričiom čia ta Bažnyčia? A vot pritom, kad dauguma fanatikų kategorijos atstovų daug kuo primena religinius fanatikus arba bent jau davatkas ir dievobaimingus krikščionybės ar kitos religijos atstovus. Jei krikščionybės fanatikai sakytų: “Žmogų sukūrė Dievas, ir jokie mokslininkai man neįrodys kad jis kilo iš bezdžionės “, tai LP fanatikas: “LP nėra popsas ir jokie straipsniai neįtikins kad esu neteisus“. Kaip krikščionys nedrįsta suabejoti Kristaus dieviškumu, tai LP fanai niekada nepripažins, kad jų garbinama grupė yra komercinė. Taip jūs teisingai mane supratote. LP (ar kitos pop grupės) fanatizmas yra beveik tokia pati religija kaip ir krikščionybė. Žinoma tai skamba paradoksaliai ar net galbūt absurdiškai, bet geriau apsvarsčius, manau sutiksite, kad tiesos šiuose mano paistaluose tikrai yra. Šiais laikais nemažai žmonių laiko save ateistais, teigia kad Dievo nėra, bet patys nė nepajunta kaip jų sieloje Dievo vietą užima koks nors stabas: Leninas, Britnė, A. Rimiškis , “BC Žalgiris“ ar tie patys Linkin Park. Turbūt akivaizdu, kad daugelis LP fanų didesnę ekstazę pajustų palietę Shinodą nei tarkim Tiurino drobulę, o gal net ir patį prisikėlusį Kristų (apie visokius tai popiežiuas šmopežius net nekalbu, juos geriausiu atveju būtų galima pavadinti tik Kristaus menedžeriais, o ir LP menedžeriai jų fanamas visai neįdomūs). Taigi nuolat silpstanti Bažnyčia šiandien turi grumtis dėl tikinčiųjų išsaugojimo ne tik su kitom religijom, sektom ar satanistų grupuotėm, bet ir su “pop dievukais“, kurie masėms yra žymiai patrauklesni, nei kažkoks prieš du tūkstantmečius miręs pamokslautojas. Gerai, kad Bažnyčia pamažu praranda savo įtaką ir vis mažiau kišasi į politiką ar žmonių gyvenimus (prieš 100 metų už tokius pasisakymus buvo galima pakliūt kalėjiman) , bet blogai, kad dauguma žmonių krikščioniškas moralės normas išmaino į tų “pop dievukų“ kišamus vartotojiškos visuomenės idealus, kurie visuomenei yra tikrai labai žalingi.

linkinai Čia alternatyvios ir nekomercinės (dažniausiai) muzikos blogas, tad jums gali iškilti klausimas: kokios bieso čia aš rašau apie pop grupę? Jaunesniuosius ir siauresnių pažiūrų (nors jie ir bando apsimesti labai “open minded“) žmones būtinai papiktintų tokio klausimo iškelimas. “Kas per pop grupė? Wtf? Linkin park gi yra undergroundas. Jie kartu su Korn, Slipknot ir Limp Bizkit yra kovotojai prieš popsą. Taigi jų muzika labai sunki. LP gali nemėgti tik tie kur klauso visokių Yvų ir cicinų.“ Jeigu šie žodžiai atitinka jūsų nuomonę ir ją būtent taip ketinote išreikšti šio straipsnio komentaruose, tik pridėdami daugiau visokių falą ir jo panaudojimo pagal paskirtį būdus atspindinčius įvairių kalbų žodžius, žinokite, kad jūsų nuomonė yra neteisinga. Jei netikite, perskaitykite iki galo šiuos mano papeziojimus.

Na o aš nusprendžiau pažvelgti į šį naujausiąjį Linkin Park albumą, bet ne tradiciškai. Daugiausiai dėmesio skirsiu albume panaudotoms marketingo gudrybėms atskleisti. O tų gudrybių tikrai daug ir jos panaudotos genialiai, tai liudija opuso pardavimų skaičius ir didelis visuomenės susidomėjimas. Netgi iškyla klausimas kas talentingesni: grupė ar jos prodiuseriai, vadybininkai ir kiti su LP dirbantys žmonės. Palieku šį klausimą atvirą.

Taigi pradėkime nuo to, kad albumas išleistas praėjus 4 metams nuo jų ankstesnio darbo “Meteora“. Be to albumo išleidimas buvo gerokai atidėliotas, Mike Shinoda grupės fanams žarstė pažadus apie albumo pasirodymą 2006-ųjų vasarą. Tačiau grupės fanai turėjo “pakentėti“ dar beveik metus, mat “Minutes to Midnight“ pasirodė tik 2007 pavasarį (tingiu ieškot konkrečios datos). Bet kodėl grupė taip neskuba su albumais? Tarkim Lietuvos popso gigantai Mango kasmet “padaro“ po albumą, o Rimiškis per metus iškepė jų net dvi “štukas“. Susidaro išvada, kad LP kuria brandžius albumus, o ne kepa belekokius. Tiesos tame yra, bet pagrindinė priežastis kita. Tiesiog yra pigiau įrašyti vieną albumą ir parduoti 100 000 jo kopijų, nei išleisti tris albumus ir taip pat parduoti 100 000 jų kopijų. Bet kad apsimokėtų išleisti vieną albumą vietoj trijų, reikia kad muzika sužavėtų kuo didesnę auditorijos dalį. Kad taip gautųsi, grupė prikuria labai daug gabalų. Šiam albumui buvo sukurta net 100 dainų demo. 100 dainų :OOO. Tiek užtektų minimum 5 normaliems albumams ir dar liktų keletas dainų tinkančių bonusams ir B-side’ams. Tačiau leidybinei kompanijai labiau apsimoka įrašyt 1 albumą. Taigi iš 100 dainų atrenkamos tik 12 geriausių. Geriausių reiškia labiausiai patiksiančių potencialiems pirkėjams (t.y. 12-17 metų paaugliams). Na, o kad patikti tiems žmonėms, visai nereikia sukurti kažkokį tai šedevrą, kur būtų laužomi muzikiniai standartai ar originaliai interpretuojamos didžiosisos tiesos. Nebūtina mėginti pranokti Pink Floyd muzikos gilumu ar Led Zeppelin instrumentų valdymo technika. Nebūtina mėgint sugrot sunkiau už Morbid Angel ar melodingiau už Hammerfall. Paprasčiausiai dauguma LP fanų šių ir kitų panašių grupių nėra net girdėję, todėl juos galima nustebinti kad ir vienu rifu ir trim akordais per vieną dainą ir emocionaliu spygavimu. Žodžiu, lengiviausiai limpa paprasta ir pagal visus pop kanonus sukurta muzika. Tokia yra ir Lnkin Park. Ir nepritariu nuomonei, kad Britney Spears yra didesnis popsas už LP. Abi grupės naudoja iš esmės tuos pačius standartus, o tai kuo jos skiriasi yra tik kosmetiniai skirtumai. Na pažvelkime į dainų struktūras. Jos visose dainose absoliučiai vienodos. Įžanga, posmas, priedainis, posmas, priedainis, bridžas, priedainis x2, kartais dar pabaiga. Žinoma tai pati genialiausia dainų struktūra, bet kai kada dainos situacija reikalauja nukrypti nuo jos. O “Minutes to Midnight“ situacija tiesiog raginte ragina nukrypti nuo radijo formato standartų ir sugroti kokį ilgesnį instrumentalą, pakeisti ritmą ar tempą bei intensyvumą. To deja neišgirsime nė viename Linkin Park albume (nors šiek tiek to užuomazgų buvo senajame Hybrid Theory EP, kurį dabar laikyčiau menine prasme geriausiu ir nuoširdžiausiu jų darbu). Vis ta pati pop/rock struktūra, be jokios dinamikos ar dramatizmo. Taip pat ir be nuoširdumo. Kas nors gal suprieštaraus – Chesteris labai nuoširdžiai dainuoja. Tačiau man tas nuoširdumas tikrai neatrodo įtikinamas. Nuoširdumas turi eiti ne vien iš vokalo, bet iš visų instrumentų, dainos struktūros ir lyrikos. Puikus to įrodymas grupių Anathema, My Dying Bride, The Gathering ar tų pačių Led Zeppelin muzika (dar galima paminėti Burzum, Immortal ar Mayhem, bet jų dainos visai apie kitokius dalykus). Taigi pasiklausius mano minėtų grupių pamatai, kad LP muzika ne tokia jau ir nuoširdi. Juolab kad dainos atrinktos tik kelios iš 100 konvejeriu iškeptų gabalų.

Na dar kelios marketingo gudrybės. Ant “MTM“ viršelio puikuojasi “Parental Advisory. Exliptic content“ ženkliukas, pespėjantis apie keiksmažodžius dainose. Na Linkin Park iki šiol buvo viena iš nedaugelio nu metal grupių, vengusių necenzūrinių žodžių. Bet šįkart nusprendė specialiai prisipiešti tą ženkliuką, mat jis masina paauglius, manačius, kad “keiktis yra krūta“. Visame albume yra vos porą kartų pavartotas žodis “f**k“, bet tokiose vietose, kur jo visai ir galima išvengti ir skamba jis labai jau dirbtinai. Be to šis albumas gerokai kitoks nei ankstesni. Beveik neliko nu metal bruožų ir hip hopo žymiai mažiau. Tas aišku labai sveikintina, bet vargu ar taip būtų atsitikę, jei nu metalo šlovė nebūtų pradėjus blėsti, o kadangi limpiskitiška muzika jau išeina iš mados, tai… Patys suprantat. O ir didžiavimasis, jog pagaliau atsirado gitarų soluotės irgi skamba juokingai. Juk soluotė privalomas dalykas kiekvienai roko dainai, o Linkin Park iš to sugebėjo padaryt sensaciją. Tai jau pavadininčiau pinigų melžimu iš kiekvieno pirstelėjimo. Na ir paskutinė gudrybė, jog įrašinėjant albumą buvo panaudotos devynios glaybės visokių nestandartinių muzikos instrumentųWe wrote in new ways and used instruments and equipment we hadn’t experimented with, from vintage guitars and amps to mellotron to Rick Rubin’s original 808 drum machine he used on the Beastie Boys’ first record. Jei nežinočiau tai ir nebūčiau to pastebėjęs. Susidaro įspūdis, kad tie instrumentai panaudoti tik tam, kad šis faktas būtų tik dar vienas reklaminis arkliukas.

Taigi tokie mano pastebėjimai perklausius šį albumą. Galima būtų ir giliau knistis, bet kad jau ir taip daug prirašiau. Be to, kaip matot, recenzijoje stengiausi išlikti objektyvus ir kuo mažiau pateikti savo emocijom paremtą nuomonę. Kai kas sako, kad su šiuo albumo grupė palengvėjo ir nupopsėjo, bet aš manau, kad koks jie buvo popsas, toks ir liko :D. Sunkumas anaiptol nėra tinkamas rodiklis popsui nuo nepopso atskirti. Beje, nepaisant visų silpnųjų vietų ir komerciškumo, man albumas patiko.

Anathema

Ši grupė mane sužavėjo jau nuo pirmojo išgirdimo. Jų depresyvi muzika pasižymi giliu liūdesiu ir dramatiškumu, kuris tiesiog prikausto klausytoją ir leidžia įsijausti į albumo lyrinį “aš“. O tas dramatiškumas kuriamas tiek lyrinėm, tiek ir muzikinėmis išraiškos priemonėmis. Grupės kūryba tiesiog paperka savo nuoširdumu, kuris jaučiamas ne vien vokale, bet ir visų instrumentų partijose, bei bendroje muzikos atmosferoje. Tiek gitaros, tiek klavišiniai ar net būgnai liepsnoja giliomis emocijojomis ir taip paremia kad ir nestiprų, bet malonų “pinkfloydišką“ Vincent Cavanagh’o balsą. Reikia paminėti, kad Anathema’os kūrybinis kelias yra itin vingiuotas. Įkurta 1990 brolių Daniel ir Vincent Cavanagh’ų, grupė tapo vienais iš death/doom metalo novatorių ir yra priskiriama vadinamajai “Peaceville’io trijulei“, kuriai dar be Anathemos priklausė Pardise Lost ir My Dying Bride. Ankstyvoji grupės kūryba, kaip ir pridera death/doom metalui, pasižymi lėtu, sunkiu ir depresyviu skambesiu. Vėliau grupė puola į eksperimentus ir jų skambesys pamažu lengvėja, muzika tampa melodingesnė ir subtilesnė (kas labai papiktina senuosius fanus), bet išlaiko savo nuoširdumą ir dramtizmą. Nuo 1996 albumo “Eternity“, pastebimas grupės sekimas savo tėvynainių Pink Floyd pėdomis. To albumo stilių galima būtų pavadinti athmospheric doom metalu, bet kuo toliau, tuo labiau doomo (ir apskritai metalo) bruožai grupės muzikoje nyksta, užleisdami vietą progresyvaus, psichodelinio ir alternatyvaus roko elementams. Naujausios grupės kūrybos jau nebealima pavadinti metalu, skambesys gerokai palengvėjęs, tačiau nė velnio nesupopsėjęs ir vis dar nuoširdus. Taigi nors šios britų grupės repertuaras ir pasižymi stebėtina įvairove, visa jų muzika yra gili, jausminga ir (bent jau mano nuomone) kokybiška.


My space kertelė


Dainos The Silent Enigma klipas


One Last Goodbye koncertinis klipas


Judgement koncertinis klipas

« Ankstesnis puslapis