Subtilieji eksperimentatoriai The Gathering

Paradise Lost, Anathema, Tiamat, Katatonia, Theatre Of Tragedy. Visas šias grupes sieja tai, kad pradėjusios karjerą nuo lėto ir depresyvaus death/doom metalo, vėliau jos pasuko radikalių permainų ir eksperimentų keliu. Anathema ėmė sekti Pink Floyd pėdomis, Paradise Lost muzika įgavo Depeche Mode bruožų, o gothic metalą išvystę Theatre Of Tragedy pateisino savo pavadinimą tragiškai nusivažiuodami iki popso. Į šį ex-doomerių eksperimentatorių klubą pakliūna ir olandai The Gathering. Esminis skirtumas tas, kad jei daugumos šių grupių stiliaus pakeitimas sulaukė nemažai priešiškumo, tai The Gathering metamorfozės netgi daugelio metalistų vertinamos itin pozityviai. Tiesa sakant, doomiškieji grupės opusai visiškai nugrimzdo į užmarštį ir nuskendo vėlyvosios olandų kūrybos šešėlyje. Na bet nieko čia keisto. Į grupę atėjus žaviajai vokalistei Annekei van Giersbergen, The Gathering ėmė skambėti absoliučiai kitaip. Tačiau tas jų naujas skambesys, priešingai nei senasis, buvo savitas, originalus ir vargiai su kuo nors supainiojamas. Taigi galima netgi teigti, kad tikrieji The Gathering susiformavo su Annekės atėjimu.

Jausmingas ir švelnus Anneke van Giersbergen vokalas (kiek primenantis Jurgos Šeduikytės balsą), gan paprasta, bet labai subtili ir melodinga dainų kompozicija, praturtinta kompiuteriniais sample’ais bei papildomais programuotų būgnų loop’ais, sunkiai suprantami dainų tekstai (norint suvokti kai kurių esmę, reiktų giliai pasiknisti ir paanalizuoti) ir su kiekvienu albumu vis kintantis skambesys. Taip galima apibūdinti van Giersbergen eros The Gathering kūrybą. Grupė nepaiso jokių stilistinių rėmų ir kuria tai kas jiems patinka, nevengdami įsibrauti į kitų stilių teritorijas: nuo progresyviojo gothic metalo, iki post roko, trip roko, ar future pop. Tikri liberalai (ne veltui olandai). The Gathering kūryboje jaučiama ir stipri Radiohead įtaka. Net keli grupės nariai “O.K. Computer“ laiko mėgstamiausiu savo albumu. Na o svarbiausia, kad šie olandai puikiai suderina visus skirtingus stilius, suteikdami muzikai gaivumo, ir gyvumo įspūdį. Psichodelika, groteskas, romantika ir avangardas susilieja The Gathering dainose, sukurdami euforišką atmosferą. Klausant jų muzikos taip ir norisi įlipti į kokią “keistą mašiną“ ir suskambus laisvės varpui, išmatuoti (išmatos čia ne prie ko) Žemės planetą. Arba atsidurti kokiam 50-aisiais pastytame Juodosios Šviesos rajono name su baisiais paveikslais ir suprasti, kodėl “raudona yra lėta spalva“. Na bet užteks tų aliuzijų…

Beje, įdomus faktas. The Gathering yra mėgstamiausia death metalo titanų Morbid Angel gitaristo Trey Azagthoth grupė. Prisiminus tai ką groja patys Morbid Angel, šis faktas atrodo gan paradoksalus, bet kita vertus, jei žmogus klauso/groja brutalūchą, tai dar nereiškia, kad jis nesidomi ir visai kitokia muzika. Trey yra puikus to įrodymas (aš taip pat 🙂 ).

Deja, šiemet Anneke paliko The Gathering, tam kad galėtų susikoncentruoti ties nauju soliniu projektu Agua de Annique. Taigi grupė liko be vokalistės, atvedusios ją į šlovę. Bet tikiuosi, kad jie greit ras pamainą Annekei ir dar nustebins nekomercinės muzikos pasaulį (pageidautina teigiamai). Tiesa pakeisti tokią talentingą vokalistę bus nelengva, bet viliuosi, kad jiems pavyks.

Oficialus tinklapis
MySpace

Leaves:

My Electricity:

Monsters:

King for a Day:

Liberty Bell:

Strange Machines (live):

 

Hypocrisy – nuo bedieviškų blevyzgonių iki NSO

Turbūt nė kiek neperdėsiu pavadindams Peterį Tagtgreną vienu aktyviausių Švedijos metalo scenos veikėjų. Tai ne tik pasaulinio lygio muzikos prodiuseris, bet ir multinstrumentalistas, valdantis tiek solinę tiek bosinę gitarą, mušamuosius, klavišinius bei vokalą. Maža to, visus šiuos savo sugebėjimus šis vyrukas aktyviai naudoja net keliose grupėse, bei daugybėje smulkesnių projektų. Na o daugiausiai laiko šis muzikantas ko gero yra sugaišęs ant savo melodic death’o kolektyve Hypocrisy.

Na o viskas prasidėjo dar 1990 metais, kai Peteris sukūrė solinį projektą Seditious. 1991 metais įrašytas 3 gabalų demo “Rest In Pain“. Peteris šiame opuse grojo gitara, bosu, būgnais ir dainavo. Bet kažkodėl jam nepatikęs vokalas, tad vaikinas pasikvietė Magnus Masse Bromberg’ą (labiausiai žinomas kaip į Lietuvą vis nesugebančių atvykti blekerių Dark Funeral vokalistas), ir su juo įrašė naują demuškės versiją, pavadintą “Rest In Pain ’92“. Kadangi Magnus vokalu Peteris liko patenkintas, nusprendė, kad galima solo projektą paversti normalia grupe, tad į Hypocrisy (tais metais pasikeitė grupės pavadinimas) priimti nuolatiniai muzikantai ir įrašytas debiutinis albumas Penetralia. Tai dar buvo tipiškas tuometinis švedų defas, kuris iš kitų grupių išsiskyrė gal tik tuo, kad poroje vietų panaudoti sintezatoriai. Tuometiniai grupės tekstai buvo kupini “tyros ir begalinės“ neapykantos krikščionybei ir… debiliškumo. Kvailesnių dainų lyrikų galima išgirsti nebent tik per “Pūką“, “Lietų“ ar “Ruskaja Radio“:

“Impotent god!
Why won’t you die?
You’re full of lies.
Go to hell!!!“

Na ankstyvasis defas, tiesa sakant, nepasižymėjo itin intelektualiais tekstais, taip kad gal ir nieko keisto, kad ir ankstyvųjų Hypocrisy dainų žodžiai savo lygiu vos teaplenkia Mango ar Minedo “perliukus“.

Po Penetralia sėkmės išleistas Osculum Obscenum buvo jau paskutinis Hypocrisy grynojo defo albumas. Vėliau iš grupės pasitraukus Magnus, vokalą vėl perima Peteris (šis sprendimas daugumos recenzentų vertinamas itin teigiamai). Taip prasideda nauja grupės melodic death metalo era. Tiesa trečiasis albumas The Fourth Dimension dar ganėtinai sunkus, bet palaipsniui grupės skambesys ima lengvėti, atsiranda vis daugiau atmosferinių sintezatoriaus partijų, o ir pati muzika tampa kur kas melodingesnė. Praeito dešimtmečio viduryje smarkiai išpopuliarėja melodic death metalas, o šio stiliaus ajatolomis tapusi Peterio komanda mėgaujasi šlovės ir triumfo vaisiais. Ji savo albume Abducted įtvirtina “žaliųjų žmogeliukų“, ateivių iš kosmoso tematiką, kuri tampa skiriamuoju grupės bruožu. Tačiau Hypocrisy nusprendžia išsiskirstyti ir atsisveikinimui išleidžia opusą The Final Chapter, kurio didelis pasisekimas ir fanų palaikymas paskatina “hipokrizius“ dar nesudėti gitarų ir būgnų lazdelių. O grupės neiširimo progą reikia atšvęsti. Geriausias atšventimas – naujo albumo įrašymas. Tad pasirodo 6-tasis grupės albumas, pavadintas tiesiog Hypocrisy. Tai pat švelniausias ir atmosferiškiausias formacijos darbas, kuriame dažniau nei kituose Hypocrisy relyzuose naudojamas ne vien kriokiantis, bet iš švarus vokalas, gausu sintezatorių ir lėtesnio tempo melodingų kompozicijų. Nemažai fanų nusivylė šiuo darbu, nors mano nuomone jis tikrai neblogas. Siekiant paneigti gandus apie neva grupės “suskystėjimą“, įrašomas Into The Abyss – visiška savo pirmatako priešingybė. Didelis greitis, ekstremalus ir šaltas skambesys, daug blastbeat’ų ir visišku amoralumu atsiduodantys tekstai. Palyginkite Hypocrisy ir Into The Abyss ir pamatysite, koks platus šios grupės kūrybinis repertuaras. O jei po to paklausysite dar ir jų opuso Catch 22, suprasite, kad ir tokios geros grupės gali žiauriai nusivažiuoti ir nusmukti vos ne iki nu metal lygio. Pastarąjį albumą galėčiau pavadinti “Slipknot ir ABBA mišiniu“. Visiškai dingęs melodingumas, dinamika, metalinė dainų struktūra ir emocijos (kurių Hypocrisy anksčiau netrūkdavo). Juos pakeitė primityvus gitarų brūžinimas žemoje tonacijoje, visiškai grynos rock/pop struktūros kompozicijos, ir sausi, nuobodūs, amerikoniškais keiksmažodžiais pergrūsti tekstai apie paaugliškas problemas (kurios 30tmečiams grupės nariams vargu ar galėtų būt aktualios). Be to visame albume tėra vos trys gitarų solo, kas melodingojo defo grupei tikrai per mažai. Turbūt nė nereikia aiškinti, kokios metalgalvių reakcijos sulaukė šis darbas. Po dviejų metų išleistas The Arrival jau buvo šioks toks grįžimas prie savo ankstesnio skambesio, bet dar ne itin pavykęs. Šis darbas mano nuomone vis dar blankus, nors turi ir porą itin stiprių dainų. Štai gabalas Ereaser manau ne tik puikiai tiktų Eurovizijai, bet galbūt netgi galėtų pretenduoti į laurus. Na o paskutinį grupės opusą Virus galėčiau pavadinti visos Hypocrisy kūrybos sinteze. Jame puikiai suderintas melodingumas, agresija, atmosfera ir emocijos. Labai stiprus ir dėmesio vertas darbas.

Tuo galima būtų supažindinimą su šia Švedijos melodingojo mirties metalo galiūne pabaigti, bet kaip visada galite dar pasižiūrėti porą rinktinių šios komandos klipelių, ar paspaudelioti linkučius 😀 .

Grupės namų puslapis
Virus recezenzija ferrume.
The Arrival recenzija
Išsamus straipsnis apie Peterį Tagtgreną

Ereaser:

Scrutinized:

Impotent God:

Inferior Devoties:

The Final Chapter:

 

Anathema – kryptinga stilių kaita ir nenusakomas nuoširdumas

Ši grupė mane sužavėjo jau nuo pirmojo išgirdimo. Jų depresyvi muzika pasižymi giliu liūdesiu ir dramatiškumu, kuris tiesiog prikausto klausytoją ir leidžia įsijausti į albumo lyrinį “aš“. O tas dramatiškumas kuriamas tiek lyrinėm, tiek ir muzikinėmis išraiškos priemonėmis. Grupės kūryba tiesiog paperka savo nuoširdumu, kuris jaučiamas ne vien vokale, bet ir visų instrumentų partijose, bei bendroje muzikos atmosferoje. Tiek gitaros, tiek klavišiniai ar net būgnai liepsnoja giliomis emocijojomis ir taip paremia kad ir nestiprų, bet malonų “pinkfloydišką“ Vincent Cavanagh’o balsą. Reikia paminėti, kad Anathema’os kūrybinis kelias yra itin vingiuotas. Įkurta 1990 brolių Daniel ir Vincent Cavanagh’ų, grupė tapo vienais iš death/doom metalo novatorių ir yra priskiriama vadinamajai “Peaceville’io trijulei“, kuriai dar be Anathemos priklausė Pardise Lost ir My Dying Bride. Ankstyvoji grupės kūryba, kaip ir pridera death/doom metalui, pasižymi lėtu, sunkiu ir depresyviu skambesiu. Vėliau grupė puola į eksperimentus ir jų skambesys pamažu lengvėja, muzika tampa melodingesnė ir subtilesnė (kas labai papiktina senuosius fanus), bet išlaiko savo nuoširdumą ir dramtizmą. Nuo 1996 albumo “Eternity“, pastebimas grupės sekimas savo tėvynainių Pink Floyd pėdomis. To albumo stilių galima būtų pavadinti athmospheric doom metalu, bet kuo toliau, tuo labiau doomo (ir apskritai metalo) bruožai grupės muzikoje nyksta, užleisdami vietą progresyvaus, psichodelinio ir alternatyvaus roko elementams. Naujausios grupės kūrybos jau nebealima pavadinti metalu, skambesys gerokai palengvėjęs, tačiau nė velnio nesupopsėjęs ir vis dar nuoširdus. Taigi nors šios britų grupės repertuaras ir pasižymi stebėtina įvairove, visa jų muzika yra gili, jausminga ir (bent jau mano nuomone) kokybiška.

My space kertelė

Dainos The Silent Enigma klipas

One Last Goodbye koncertinis klipas

Judgement koncertinis klipas