Emperor – transcendentinių jėgų valdovai

Svaiginanti kosmoso begalybė, apgaubta neperregimos mistikos.  Transcendentinės gamtos jėgos, kerinčios savo amžinybe ir didingumu. Jų prigimtis ir veikimas –  visiška paslaptis. To negalima suvokti protu, tai galima tik pajusti… Kelionė į neįžengiamus Tamsos pasaulius, kur viešpatauja gaivališka magija. Ten nuvesti gali tik Juodasis metalo Imperatorius. Pasirenkite akistatai su Emperor…

Po Darkthrone ir Burzum, tai yra bene viena labiausiai kopijuojamų black metalo komandų. Jų įtakotų grupių gausu tiek Norvegijoje, tiek ir už jos ribų. Papildę black metalo instrumetų sąstatą klavišiniais, bei suformavę jų taikymo šiame stiliuje koncepciją, taip pat bene pirmieji parodę kaip black metale turi skambėti švarus vokalas, tamsieji norvegai ne tik davė pradžią simfoniniam black metalui, bet ir galima sakyti, galutinai apibrėžė ir  įtvirtino šio stiliaus standartus. Tiesiog neįmanoma paneigti Emperor įtakos tokioms grupėms kaip Dimmu Borgir, Old Man’s Child, Anorexia Nervosa ar bet kuriai kitai tipiškai symphoblacko grupei, kurių nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio priviso kaip tarakonų. Ir nors Emperor muzika gerokai melodingesnė nei kitų ankstyviausiųjų Norvegijos vadinamojo Black Metal Circle grupių, sunkumu joms ji tikrai nenusileidžia. Masyvūs gitarų rifai, triuškinančios būgnų partijos ir svaiginantis greitis rodo, jog šis imperatorius ne koks išpleręs mamyčių sūnelis, į sostą atsisėdęs tik paveldėjimo dėka, bet nuožmus tamsos karžygys, atėję į valdžią perpjovęs keletą gerklių ir sutrynęs konkurentus į dulkes.

Pradėję kaip pogrindinio raw blacko atstovai, Emperor su laiku vis drąsiau turtino savo muzikinį skambesį. Nors debiutinis albumas “In the Nightside Eclipse“ dėl savo tamsios atmosferos, įspūdingų rifų ir kone tobulos klavišinių ir gitarų dermės vieningai laikomas vienu geriausių visų laikų black metalo albumų, nuomonės apie vėlesnę grupės kūrybą kontraversiškesnės. Emperor skambesys su laiku tampa vis pompastiškesnis, techniškesnis, o idėjos vis sunkiau perprantamos. Dėl savo masiškumo kai kurie vėlesni Emperor darbai bent iš pirmo žvilgsnio skamba kaip košė, kurią išvalgyti sugeba ne kiekvienas.  Nuolat eksperimentuodami su garsais muzikantai staiga pamato, kad tai ką jie groja, jau nebegalima pavadinti black metalu. Taip atsiranda gan miglotas stilius, gavęs extreme symphonic metal pavadinimą. Įvažiavimu į jo teritoriją baigiasi ir kitų symphoblackerių Dimmu Borgir, bei Cradle of Filth muzikinės klajonės…

Emperor sudėtyje grojo daug iškilių Norvegijos metalo veikėjų. Tokie muzikantai kaip Samoth, Mortis, Tchort , Faust, Trym Torson ir kiti pasižymėjo nesuskaičiuojamoje galybėje įvairiausių Norvegijos grupių ir projektų, kuriuos visus net sunku ir būtų išvardinti. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie patį grupės lyderį, kūrybingąjį Ihsahn, kuris po Emperror iširimo, savo kūrybinę misiją sėkmingai tęsia soliniame projekte. Įdomus faktas, kad šis vyriškis 2002-aisiais gavo savo gimtojo  Notoddeno miesto kultūros premiją, kaip žymiausias ir labiausiai nusipelnęs miesto gyventojas. Bet ko norėti – juk tai Norvegija. Ten meninkai gerbiami, ir jokie, atsiprašant,“egzorcistai“ nė nebando pilti ant jų savo šlykštaus teologinio birzgalo…

Ir nors mistiškojo Imperatoriaus seniai nebėra, jo vardas neišblėsta iš metalistų atminties, o tūkstančiai pasiekėjų visame pasaulyje eina jo išmintais takais.  Ir nors simfoninis-melodininis metalas garsėja jį atliekančių grupių gausa, vargu ar kada nors atsiras komanda, galinti savo spindesiu užgožti Emperor…

The Loss And Curse Of Reverence:

Empty:

I Am The Black Wizards (Wacken 2006):

 

Chthonic – požemio demonai iš “batareikų“ salos

Taivanis, ko gero, daugeliui asocijuojasi su mikroschemomis, kompiuterine technika, maitinimo elementais ir kitais pusmetalio silicio gaminiais. Tačiau ne vien pusmetaliai veisiasi toje Tolimųjų Rytų saloje. Yra ten ir tikrų tikriausio juodojo metalo. Tuo buvo galima įsitikinti dar niūrų 2007 lapkričio vakarą per didžiųjų bažnytpliekybos metrų Marduk koncertą. Tą kartą švedus apšildė minėtosios salos simfoblekeriai Chthonic. Kaip jau rašiau reportaže apie Marduk, ši grupė grodama gyvai paliko visai nemenką įspūdį, o ir albumuose jie skamba labai smagiai, tad nusprendžiau šią egzotišką taivaniečių formaciją aptarti plačiau.

Stilistiniu požiūriu Chthonic kūryba artima tam, ką grojo Dimu Borgir ir Cradle Of Filth klasikiniu savo laikotarpiu, bet nesupraskite manęs neteisingai. Tai nėra eilinis minėtųjų grupių klonas. Nors taivaniečiai ir naudoja daugelį skandinaviškajam blackui būdingų elementų (blastbytai, klykiantis vokalas, blackeriški gitarų rifai ir t.t.), pati muzikos atmosfera ir dainų tematika visiškai kitokia nei vikingų žemės tamsulių. Čia gausu rytietiškų motyvų ir melodijų, kurios atliekamos ne vien savito skambesio klavišiniais, bet ir vaitojančiu dvistygiu rytietišku smuiku er-hu, suteikiančio muzikai ypatingą emocinį atspalvį. Džiugu, jog ir grupės gitaristas nesikuklina, ir vos ne kiekvienoje dainoje užplėšia po solidų “soliaką“ (ko kai kuriose blacko grupėse nė su prožektoriumi nerasi). Gal frontmeno Freddy Lim vokalas ir yra kiek artimas Dani Filth’o dainavimui, bet visgi skamba gerokai kitaip – be jokių Filth’ui būdingų gotiškų gašlumo gaidelių (ir vištelių :D) ir gerokai agresyviau. Jam talkina bosistė Doris, savo rytietiškais vokalizais suteikianti muzikai dar daugiau egzotikos. Dar vienas išskirtinumas – visos Chthonic dainos atliekamos klasikine (senąja) kinų ir taivaniečių minnan kalbomis, o kiekviena kalba, reikia pripažinti, kuria skirtingą muzikos atmosferą. Tad nori to ar nenori, taivanietiškas blackas skamba kitaip, nei anglakalbis.

Visi šie egzotiški Chthonic muzikos elementai, aukštas profesionalumo lygis ir įspūdingas sceninis įvaizdis nulėmė tai, jog minėtoji grupė sugebėjo prasimušti į pasaulinį metalo mainstream’ą ir dabar sėkmingai skinasi kelią pripažinimo link. Štai pernai grupė sugebėjo sugrot ir Ozzfest’e, ir Wacken’e – didžiausiuose sunkiosios muzikos festivaliuose po atviru dangumi, o paskutinis jų albumas – Seediq Bale išleistas visame pasaulyje. Galima dar pridurti, jog šis opusas įrašytas Danijoje, o susižeidus grupės būgninkui, mušamųjų partijas įrašė Reno Killerich, grojęs su pačiais Dimu Borgir. Tai rodo, kad Chthonic nestokoja populiarumo, bent jau lyginant su daugeliu kitų Azijos grupių. Tiesa, tai nulėmė ir Taivanio vyriausybės finansinė parama. Kaip žinia, Kinija nepripažįsta Taivanio nepriklausomybės ir daro šiai valstybei stiprų politinį spaudimą, kurio pasekmės – Taivanis nepriimtas į Jungtines Tautas ir Pasaulio sveikatos organizaciją. Tad Chthonic nusprendė, jog gali reprezentuoti savo šalį ir pareikšti pasauliui apie Kinijos priespaudą per muziką. Buvo išleistas singlas UNlimited Taiwan, vienintelė jų daina anglų kalba, o grupė patraukė į grandiozinį turą po visą pasaulį, skelbdami: “ Mes ne kinai! Mes taivaniečiai! Neignoruokite mūsų!“ Reikia tikėtis, kad jų balsas bus išgirstas.

Tačiau, nors grupė yra politiškai aktyvi ir nestokoja patriotizmo, jų muzika (neskaitant dainos UNlimited Taiwan) visai ne politizuota. Chthonic dainos paremtos taivaniečių folkloru, mitologija bei istoriniais įvykiais. Jose vaizduojama didvyriška, bet bergždžia vietos partizanų kova su žiauriais japonų  okupantais, vietos aborigenų pasipriešinimas kinų kolonistams (todėl jų muzika uždrausta komunistinėje Kinijoje), o taip pat ir grumtynės tarp senųjų ir naujų dievų. Kaip sako patys muzikantai, jie stengiasi senuosius mitus pritaikyti šiandieniniam gyvenimui ir taip supažindinti su savo kultūra vakariečius. Ir manau jie teisūs. Vargu ar kada specialiai klausyčiau kinų-taivaniečių liaudies muzikos (nors ką gali žinoti), bet paklausyti taivanietiško metalo visai smagu. O  jo klausydamas, gali ir pakratyti galvą, ir susipažinti su egzotiškos šalies kultūra visai nebanaliu būdu.

Quasi Putrefaction:

Satan’s Horn:

Progeny Of Rmdax Tasing:

Onset of Tradegy:

Indigenous Laceration:

Bloody Gaya Fulfilled (Live):

UNlimited Taiwan:

 

Celtic Frost – tamsieji oldskūlo ekscentrikai

Rūstus oldskūliškas skambesys, tamsi ir mistiška nuotaika, techniškumu nepasižyminčios, bet užtat lakią kūrėjų fantaziją atskleidžiančios kompozicijos, kuriose gausu staigmenų, eksperimentų ir itin drąsių akibrokštų. Tai Celtic Frost – viena tų grupių, kurių įtaka vėlesnei metalo raidai sunkiai išmatuojama. Šie šveicarai prikišo nagus prie daugybės metalo stilių formavimosi. Defas, blekas, dūmas, trešas, simfoninis ir gotikinis metalas, o kur dar devynios galybės avangardinio ir eksperimentinio gelažio poržanrių. Žodžiu, tai be galo įdomi ir įvairialypė grupė, tikrai verta bent paviršutiniško mano paknabinėjimo.

Reikia pripažinti, kad Celtic Frost istorija ne ką mažiau įdomi už pačią muziką. Frostų pirmtakė buvo pogrindinė oldschool black metalo grupė Hellhammer, įkurta su visai banaliu tikslu – tapti šveicarišku Venom klonu, tačiau ačiū dievui (o gal šėtonui) jų primityvūs kėslai neišsipildė – koją kišo muzikinis neišprusimas ir tiesiog nemokėjimas groti. To pasekoje gimė primityvus ir kreivas, tačiau kupinas jėgos Hellhammer stilius, kuris dėl prastos įrašų kokybės įgijo itin tamsų ir pragarišką skambesį. Nedidukė Hellhammer diskografija, trys demo juostos ir vienintelis EP, 1982-1984 metais buvo ko gero pati sunkiausia ir kraupiausia muzika pasaulyje (šiuo atžvilgiu turbūt aplenkė ir pačius Venom), todėl sulaukė milžiniško metalistų susidomėjimo ir įkvėpė daugelį ekstremaliojo metalo grupių, tarp jų ir Mayhem.

Gyvavusi vos pora metų Hellhammer iširo, tačiau neilgai trukus buvęs gitaristas ir vokalistas Tomas Gabrielis  Fischeris ir bosistas Martinas Ericas Ainas vėl suvienijo jėgas ir 1984 įkūrė Celtic Frost. Ši grupė jau nebeseka kitų pėdomis. Priešingai, Celtic Frost patys pramina kelią ateities kartoms, kuriuo eina daug įvairių stilių atstovų. Pvz., nemažai grupių, įkvėptų antrojo frostų albumo “To Mega Therion“, pasivadino Megatherion arba Therion. Vieni jų yra žymieji sympho metalo pionieriai iš Švedijos, kurių ankstyvojoje kūryboje (ypač pirmuose 4 albumuose) “keltų“ įtaka itin jaučiama. Ir nieko keisto. Jau pirmuosiuose Celtic Frost opusuose “Morbid Tales“ ir “To Mega Therion“ skambantis metalas buvo kitoks, nei įprasta tiems laikams. Nors muzikos pagrindą sudaro thrash metalas, bet jos atmosfera gerokai tamsesnė ir subtilesnė, nei įprasto thrasho, o mistiški dainų tekstai visai nepanašūs į agresyvius slėjerių ir ko. lyriksus. O kur dar deferiškos gitarų soluotės, neretai pasireiškiantis doom’iškas lėtumas ar kartkartėm girdimos rūsčios orkestruotės, skelbiančios neišvengiamą blogio triumfą. Toks tas tradicinis Celtic Frost oldskūlinio thrash/black/death/doom metalo skambesys.

Bet rodos Tomas Gabrielis Fisheris nelabai mėgsta eiti tiesiu keliu, jam reikia zigzagų. Tad frostai, užuot toliau puoselėję tradicines pirmapradžio death/black’o vertybes, nusprendžia pakeisti savo blynų tešlos receptūrą, tad trečiasis jų patiekalas “Into The Pandemonium“ gaunasi gerokai kitoks nei ankstesnė kūryba. Albumas šokiruoja savo novatoriškumu, eklektika ir tuo metu metalui dar nestandartinėmis meninės raiškos priemonėmis – moteriškais vokalais, smuiko melodijomis, gotikos elementais ir netgi elektroniniais breakbeat’o ritmais. Ko gero tai pirmas toks eksperimentinis metalo albumas, ir reikia pripažinti, eksperimentas labai vykęs (neskaitant minėtojo breakbeat’o “One in the Pride“, kuris tikrai užknisa). Su lyg šiuo darbu niūri ir šiurkšti Celtic Frost muzika įgauna liūdnojo gotikinio grožio atspalvių, kurie, bent jau mano manymu, “keltams“ labai tinka.

Nors 1987 metais “Into The Pandemonium“ ir sukėlė sumaištį metalo pasaulyje, dar didesnė sumaištis kilo po metų, grupei išleidus visišką pirmtako priešingybę – standartinį glam’inio hard roko albumą “Cold Lake“. Taip pasielgti galėtų tik frostai. Tiesa, nors “Cold Lake“ ir buvo komercinis darbas, komerciškai sėkmingu jis netapo – blynas prisvilo. Tad supratę, jog su “pėdkelnės ir skudurai“ jiems netinka, Celtic Frost grįžo į “tikrojo blogio kelią“ su albumu “Vanity/Nemesis“ , kurio dainų struktūra gan artima tradiciniam rokui, bet Celtic Frost įrodo, kad ir standartinės struktūros dainos gali skambėti įdomiai ir avangardiškai. Deja, po šio opuso grupė nutyla. Toji tyla tęsiasi gerą dešimtmetį, bet štai naujajame tūkstantmetyje grupė atgyja ir išleidžia modernų, tačiau labai brandų ir senąja dvasia pulsuojantį albumą “Monotheist“. Šis darbas kaip niekad sunkus, masyvus, šaltas ir doom’iškas. Be to, jis turi aiškią ir sėkmingai išplėtotą koncepciją: itin niūriomis spalvomis elegiškai piešiama Dievo mirtis ir neišvengiamai prie susinaikinimo artėjantis pasaulis. Šiuo albumu Celtic Frost įrodo, kad jų kūrybinis potencialas dar anaiptol neišsemtas, bet…

Grupės istorija daro itin netikėtą posūkį, kone mirties kilpą. Dėl rimtų nesutarimų iš grupės pasitraukia jos įkūrėjas, vokalistas, gitaristas ir vienintelis narys, išbuvęs nuo pat pradžios, Tomas Gabrielis Fischeris. Toks poelgis atrodo sunkiai įmanomas, nes būtent Fischeris buvo grupės siela. Ar Martinas Ericas Ainas sugebės perimti vadovavimą ir toliau sėkmingai vesti frostus kūrybos keliu, ar šiai legendai atėjo galas? O galbūt senoji grupės dvasia atgims naujajame Fischerio projekte Triptykon? Į šiuos klausimus bus galima atsakyti tik ateityje. O kol kas belieka tik mėgautis senąja grupės kūryba ir laukti…

Straipsnis apie grupę iš hell-music.lt
Grupės tinklapis
My Space

Into The Crypts Of Rays (1985) :

Circle Of The Tyrants (1986):

Cherry Orchards (1988):

Wine In My Hand (Third From The Sun) (1989):

A Dying God Coming Into Human Flesh (2006):

 

Finntroll – aršios pasiutpolkės iš samanotų Suomijos pelkių

Ką gi, seniai jau nebuvau apsireiškęs. Vis koją kišo įvairūs techniniai nesklandumai, kurie pagaliau visi “sugaišti pagavo“, tad galiu vėl dalintis savo muzikiniais atradimais ir praradimais.

Šį kartą mano atradimas nebus koks tai subtilius ar sensacingas, mat kas domisi folk metalo scena, tam pavadinimas Finntroll turėtų būti girdėtas. Kitiems paaiškinsiu: Finntroll yra smagus smagus suomių sekstetas, grojantis originalų black metalo ir humppa (suomiškas polkos variantas) mišinį. Kaip jau byloja pavadinimas, pagrindinė dainų tema yra troliai – dideli, baisūs, nerangūs skandinavų mitologijos padarai, gyvenę vikingų (ir ugro finų) žemėse prieš atsikraustant žmonėms. Finntroll kūryboje jie tampa kovos su krikščionybe (itin būdingos black metal muzikai) ir moderniąja kosmopolitine Vakarų kultūra alegorija. Pakilę iš tamsių kalnų guolio ir vedami savo galingojo karaliaus Rivfader’io gremėzdiški žaliūkai rioglina Šiaurės Šalies laukais ir kemsynais, naikindami viską, kas pakliūva ir nepraleidžia progos suleisti dantų į sultingą bailaus krikščionio užpakalį… Žinoma, neapsieinama ir be alaus…

Taigi, tokias istorijas apie didingus trolių žygius prieš piktuosius okupantus krikščionis apdainuoja ši grupė. Tačiau, žodžiai anaiptol nėra svarbiausia Finntroll kūrybos pusė. Kur kas daugiau žmonių šį sekstetą vertina (arba peikia) dėl smagių ir stogą raunančių metalizuotų pasiutpolkių, puikiai tinkančių užstalės veiklai. Finntroll yra tartum modernieji Jungėnai (ar kitos Duokim garo/Gero ūpo repertuaro vakaruškų kaimo kapelos), tęsiantys liaudiškos šokių muzikos tradicijas, tik įvilkdami jas į black metalo rūbą ar apipindami mitologiniais motyvais.

Pati Finntroll kūrybos atmosfera išties šiaurietiška. Spalvingų (o neretai ir pagiringų) klavišinių melodijų ir šiurkščių gitarų rifų kontrastas kuria atmintyje samanotų žliugsinčių pelkių su sukiužusiomis bakūžėmis vaizdus. Žodžiu, klausant Finntroll galima mintyse atsidurti atšiauriojoje Suomijoje ir išvysti kaip troliai barzdočiai kirvius galanda ir eina pjauti kadaise juos iš gimtųjų žemių išgrūdusių krikščionių. 😀

Beje, nors grupė yra iš Suomijos, jie dainuoja švediškai. Gali pasirodyti keista, kodėl jie taip daro, bet tai visai nesunku paaiškinti. Švedų kalba yra antroji valstybinė Suomijos kalba, visai kaip Kanadoje – prancūzų. Na o grupės nariai (galbūt ir ne visi) priklauso fino švedų mažumai, tad štai kur visi šuns pakasimai.

Tiek apie šią smagią kerpėm ir alkoholiu atsiduodančią suomių  metalo band’ą.  Jei kada kartais išgirsite kažką baisiai maurojant ir išvysite dvimetriniu vėzdu mosikuojančią neholivudinę Šreko versiją, bėkit kiek kojos neša. Galbūt dar pavyks netapti Rivfader’io sėbrų užkanda…

Oficialus tinklapis
Myspace

Trollhammeren:

Nedgång:

 

Death ir black metal stilių palyginimas žaliems

Šis straipsniukas yra labiau skirtas pradedantiesims ar šiaip apie metalą ne itin daug nusimantiems žmonėms, tad manau nė vienas bent vidutinis metalgalvis neras čia nieko naujo (o visokie trve veteranai pateiktą informaciją turbūt net vidury nakties iš lovos pakelti be problemų galėtų iškalt). Teko susidurt su nemažai apie metalą nenusimančių žmonių, kurie maišo, neskiria death metalo nuo black’o arba netgi teigia, jog tai tas pats sh. Savaime aišku, šie abu stiliai turi tikrai nemažai bendrų bruožų, tačiau visgi jie ganėtinai skirtingi, ir pajusti tuos skirtumus ne taip jau ir sunku. Na o aš palyginsiu šias metalo atšakas tam tikrais aspektais, kad dar labiau išryškinčiau jų skirtingumą:

Kilmė Tiek defas, tiek blekas yra kilę iš thrash metalo, tačiau jų kilmės istorija ganėtinai skirtinga. Nors terminas “black metal“ atsirado gerokai anksčiau nei death, bet tikrasis blekas (turiu omeny ne oldschool’ą, o modernųjį) susiformavo kur kas vėliau. Black metalo pradžia galima laikyt 1982 Venom albumą “Black metal“, defo – 1984 Possessed demo “Death metal“. Tiesa mirties metalas galutinai susiformavo apie 1988-uosius, tuo tarpu blekas tai padarė tik kokiais 1993, kai Mayhem vokalisto Dead’o savižudybė, bažnyčių deginimai, žmogžudystės ir kiti šokiruojantys skandalai atkreipė žiniasklaidos dėmesį. Visa tai paskatino pasaulio geležgalvius susidomėti Mayhem ir kitų pogrindinių Norvegijos grupių muzika, su kuria bleko įdėjos išplito po visą pasaulį.

Paplitimas Abiejų stilių grupių yra visame pasaulyje, tačiau pagrindiniai deatho arealai yra JAV, Švedija, Vokietija, Olandija, Didžioji Britanija ir Lenkija. Tuo tarpu blekas nėra populiarus JAV ir jį galima būtų laikyt daugiau europietišku muzikos stilium. Bleko tėvyne drąsiai galima vadinti Norvegiją (daugiausiai grupių yra būtent iš šios šalies), taip pat jis paplitęs Švedijoje, Graikijoje, Italijoje bei visose kitose Europos bei daugelyje kitų pasaulio šalių. Black metalo skambesys, labiau nei deatho, priklauso nuo šalies iš kurios kilus grupė, jos klimato sąlygų, religijos, kultūros ir temperamento. Gerame ir kokybiškame black metale neretai atsispindi jo kūrėjų šalies mentalitetas ir tautosaka.

Grojimo technika Tiek defas, tiek blekas yra greiti, intensyvūs ir ekstremalūs muzikos stiliai, tad panašumų šių stilių technikoje labai daug. Abiejuose stiliuose naudojamas kalantis ritmas (blast beat’ai) bei greiti gitarų tremolo bei kitokie grojimo būdai. Tačiau defas labiau koncentruotas į grojimo techniką, tad dažniausiai šio stiliaus grupės akivaizdžiai techniškenės nei bleko. Death metale būdingi staigūs ritmo, tempo, melodijos pokyčiai ir sudėtingi gitarų rifai, tuo tarpu blekui užtenka ir visiškai primityvių rifų ir monotoniško būgnų tvatijimo. Be to, bleke gali nebūti gitarų solo, tuo tarpu death’e jos yra privalomos ir dažnai ypač sudėtingos. Tiesa būna ir techniškų bleko grupių arba primityvių deferių (pvz Deicide arba Six Feet Under), bet statistiniu požiūriu defas vis tik yra žymiai techniškesnė muzika.

Dainų struktūraKaip jau minėjau, defui būdinga dinamika ir staigūs rifų pokyčiai, todėl nemažai defo dainų panašios į chaotišką vaikų, nemokančių naudotis instrumentais pasižaidimą. Tačiau death metalo muzika tik sukelia chaoso įvaizdį. Iš tiesų viskas būna labai harmoninga ir iki menkiausių smulkmenų sudėliota į vietas (dažniausiai). Kita vertus, tokia didelė akordų kaita turi rimtą problemą: dauguma defo dainų yra sunkiai įsimenamos. Kiek kitaip yra su bleku. Tiesa šis stilius taip pat neretai chaotiškas ir visa kita, čia taip pat gausu staigių tempo/ritmo/melodijos pokyčių, bet jie ne tokie drąstiški, viskas daug paprasčiau, tad black metal dainos yra kur kas lengviau įsimenamos. Manau visi sutiksite, kad tokie gabalai kaip Satyricon “Mother North“ arba Mayhem “Freezing Moon“ yra tikri bleko “super hitai“.

Vokalas Abiejų stilių vokalai neįgudusiai ausiai gali skambėt bauginančiai ir vienodai. Tačiau šiuose stiliuose naudojamos skirtingos vokalavimo technikos. Death metalui būdingas growl’as (liet. kriokimas, riaumojimas), o blekui scream’as (rėkimas, klykimas). Defo vokalas būna ganėtinai monotoniškas ir paprastai vokalistas apima gan siaurą kriokimo diapazoną, tuo tarpu bleko vokalistas gali su savo gerkle išgauti įvairesnių garsų (vien ką sugeba Dani Filth). Gali bet ne visada išgauna. Kai kurie bleko vokalistai taip pat gali dainuoti siauram diapazone, o defo vokalistai kai kada sugeba labiau laviruot savo balsu. Tačiau death vokalai dažniausiai  būna žemi, o black metlao aukštesni, bet kaip ir visur, čia irgi pasitaiko išimčių.

Idėjos Tai vienas pagrindinių stilių skirtumų. Tiek defas, tiek blekas gali apdainuoti tas pačias temas, tačiau žiūrės į jas iš skirtingų pusių. Defas daugiau yra racionalistinis stilius ir žvelgia į žmogaus protą bei jo problemas ( psichinės ir psichologinės žmogaus problemos, moralė ir vertybės), o blekas koncentruojasi ties dvasiniais dalykais (transcendencija, būtis, visatos ir gamtos paslaptys, mistika, gamta). Jei black metalas labiau artimas romantizmui, tai defe dominuoja realizmas ir (post)modernizmas. Klausydamas bleko gali pajusti laukinę ir gaivališką gamtos jėgą, tuo tarpu defe į viską žiūrima pro socialinę, psichologinę ir etinę prizmę, tad gamta šiame stiliuje dažniausiai neegzistuoja, arba yra tik kaip fonas. Be to, bleko tekstai dažnai būna tamsūs ir migloti, tuo tarpu defe kai kada nevengiama moksliškumo ir, sakykim, mechaniškumo.

AprangaDeferiai savo išvaizda dažniaiusiai neišsiskiria iš kitų metalistų, tuo tarpu bleko atstovai turi itin savitą aprangos stilių. Bleko grupes nesunku atpažinti iš koncertų metu naudojamo corpsepaint grimo, bei įmantrių, dažnai viduramžius primenčių drabužių, bei aksesuarų. Taip pat blekeriai fotosesijų metu neretai su savim būna pasiėmę kas kirvį, kas kuoką ar kitą panašios paskirties rakandą. Tiesa kai kurios black metal grupės visų tų pribumbasų nenaudoja ir sava išvaizda neišsiskiria iš kitų metalistų.

Atšakos Tiek defas tiek blekas turi daug įvairių atšakų. Abu šie stiliai turi savo oldschool’inį ar melodingąjį variantą, gali būti jungiami su thrash’u, doom’u, industrial ar tradiciniu roku. Tiek black tiek death gali būti progresyvus, techniškas ar avantgardinis. Gan paplitęs symphonic black’as, tačiau būna ir sympho death grupių (bet reatai). Tačiau niekada nebūna brutal black metalo. Tai yra didelė klaida. Brutalus gali būti tik death’as, o terminas raw taip pat dažniausiai naudojamas vien tik black’ui apibūdinti.

SintezėEgzistuoja ir šių stilių mišinys – death/black metalas. Tai iš tiesų gan savitas ir abiejų stilių bruožų turintis tvarinys. Na o black’as su death’u gali būti jungiamas įvairiai ir iš tų stilių perimti skirtingus elementus. Death/black’as šiuo metu itin populiarus Lenkijoje ir grupė Behemoth yra ko gero pati žymiausia šio hibridinio stiliaus atstovė pasaulyje. Taip pat šį stilių groja neseniai Lietuvoje viešėję Behemoth tėvynainiai Crionics, nebeegzistuojanti švedų formacija Dissection, norvegai Zyklon ir t.t.

Tai tiek būtų šiandienos evangelijos. Jie kilo kokių neaiškumų, ar manote, kad kur nusišnekėjau, išdėstykit savo pasatabas komentaruose.

 

Bathory – paskutinieji oldschool blekeriai

Pirmosios bangos black metalas dar toli gražu nebuvo panašus į tai ką įprasta black’u vadinti šiandien. Tai buvo ilgas stilių kryžminimosi ir evoliucijos laikotarpis, kurio metu kelios ganėtinai skirtingos grupės į moderniojo bleko virimo katilą įpylė savo bruožų. Bleko ugnį įžiebė Venom, tačiau jie stiliui tesuteikė tik pavadinimą ir padėjo pamatus koncepcijai, bei paskatino daugybę jaunų grupelių sekti jų pėdomis. Bandę pamėgdžioti Venom, šveicarai Hellhammer įnešė į bleką minimalizmo (bei primityvizmo) bruožų, King Diamond buvo vienas iš corpsepaint (blekeriams būdingas sceninis grimas) pradininkų. O štai Bathory žengė dar toliau. Nors pirmąjame savo albume jie dar mėgdžiojo Venom, bet vėlesnė jų kūryba smarkai įtakojo bleko vystymąsi. Grupės lyderis Quorthon turbūt pirmasis ėmė naudot blekerišką scream’ą (iki tol black’e dominavo žemas grubus trašistinis arba aukštas spygaujantis heaviškas vokalas), o pats muzikos skambesys žymiai pasunkėjo, pašiurkštėjo ir įgavo šiaurietiškų bruožų. Taigi iš visų oldschool black metalo grupių Bathory skamba panašiausiai į šiuolaikinį šio sitiliaus variantą. Ši grupė užbaigė black metalo gamybos darbus,  bet jiems to buvo maža, tad sukūrė dar vieną naują stilių – viking metalą.

Daugelis genialių grupių turi kokių nors keistų ir įdomių “firminių dalykėlių“: pjaudamas soliakus  AC\DC gitaristas ekscentriškai strakalioja po sceną, Carcass kiekvienam savo  gitaros solo suteikė pavadinimą,  Morbid Angel albumų išdėstymas pagal senumą ir pagal alfabetą sutampa ir t.t. Bathory irgi turi savo “firminių keistenybių“. Dauguma albumų baigiasi tuo pačiu outro kūriniu, dauguma buvusių būgninkų vadinasi tuo pačiu Kothaar slapyvardžiu, kai kuriuose kūriniuose yra užslėpti akrostikai. Be to grupė nėra išleidusi nė vieno oficialaus demo įrašo, o koncertavo tik 2 kartus. Bathrory lyderis ir vienintelis pastovus narys Quorthon niekada neatskleisdavo žurnalistmas savo tikrojo vardo ir jį sumeluodavo. Grupę sudarydavo arba trys žmonės (gitara/vokalas, bosas, mušamieji), arba viską atlikdavo vienintelis Quorthon. Taigi iš esmės Bathory buvo vieno žmogaus grupė.

Reikia pripažinti, kad Quorthon buvo tikrai įvairiapusiškas žmogus. Pradėjusi nuo šiurkštaus tamsaus ir satanistine tematika persmelkto black metalo, grupė vėliau pasuko prie epiškenio ir labiau romantiško viking metalo. Ankstenį žvėrišką bliovimą pakeitė švarus ir sodrus vokalas, kompozicijos tapo lėtesnės ir melodingesnės. Ankstyvoji ir vėlesnioji Bathory muzika skiriasi kaip diena nuo nakties. O 1994 metais grupės stilius vėl pasikeitė. Šį kartą grupė ėmė groti sunkų ir oldskūlišką thrash’ą, kuris vėlgi nelabai panašus į ankstesnę Bathory kūrybą. Tiesa vėliau grupė vėl grįžta prie vikingų tematikos (ir ačiū dievui, nes bent jau mano nuomone thrash’istai iš jų nekokie). Be to reikia paminėti ir Quorthon solinį projektą (kuris ir vadinasi Quorthon). Ši muzika jau yra netgi ne metalas, o alternatyvus rokas su grundge priemaišom. Taigi manau sutiksit su manim, kad jo talentas tikrai buvo labai įvairiapusiškas. Deja 2004, ištikus širdies smūgiui, Quorthon mirė, o su juo amžiams nutilo ir Bathroy, palikusi pasauliui 12 albumų, 1 vaizdo klipą,  davusi pradžią skandinaviškam black’ui ir viking metalui, bei įkvėpusi daugelį grupių (vieni jų, mano jau anksčiau aprašytieji Immortal).

Fanų tinklapis
Oficilaus puslapis

One Rode To Asa Bay (vienintelis oficialus Bathory vaizdo klipas):

Pagal dokumentinio filmo ištraukas sukurtas Nordland video klipas:

Quorthon atminimui skirtas slideshow: