Novembers Doom – ne visa kas amerikoniška atsiduoda hamburgeriais

Masyvūs ir slegiantys gitarų rifai, nuožmūs būgnų tratesiai ir dūštančių lėkščių kanonados, harmoninga brutalaus kriokimo ir kalnų šaltinio tyrumo švaraus vokalo kaita, nežabota agresija ir ją keičiantys melodingi, švelnūs intarpai. Ir visas tai, toli gražu ne koks tai tai nu ar, atsiprašant, džiamdafakinkoras, toks madingas šiuolaikinėje 50 žvaigždučių vėliavos valstybėje.  Tai melancholiškieji Novembers Doom – viena grupių, paneigiančių stereotipą, kad viskas kas iš JAV yra banalu, lėkšta ir pripūsta silikono.

Šie amerikiečiai susikūrė gan seniai ir savo karjerą pradėjo kaip death/thrash metalo grupė, bet kažkur apie 1995 metus jie jau buvo apsitoję ties tuo, kuo jie tikrai gali sužavėti metalo pasaulį – depresyvaus ir traiškančio death/doomo. Pradėję nuo kažko artimo ankstyviesiems My Dying Bride ir Anathema, vyrukai netrukus išvystė savitą ir sunkiai su kuo nors supainiojamą skambesį.

Grupės pavadinimas gan tiksliai atspindi jos stilistiką, kuriamą nuotaiką ir statusą (pripažinkime, kad atliekamo stiliaus įtraukimas į grupės pavadinimą jau iš anksto suteikia grupei tam tikrą autoritetingumo aureolę, pvz. Death ar Metallica). Juos galima vienais iš stiliaus etalonų: tiek sunkumo, tiek sugebėjimo kurti tinkamą nuotaiką tiek ir originalumo prasme. Novembers Doom stilius su kiekvienu albumu vis kinta, bet tuo pačiu išlieka lengvai atpažįstamas. Grupė nuolat plaukioja tarp Schilos ir Charibdės, tiksliau deatho į šią dichotomiją įtraukdami dar ir švelnaus ir gaivaus it pavasarinis lietutis džiazo motyvų, kurie ne tik sušvelnina aštriąsias anuodviejų stilių briaunas, bet ir sustiprina muzikos dramatizmą.

Trumpai apžvelkime Novembers Doom kūrybines klajones. Debiutinis albumas  “Amid Its Hallowed Mirth“ – masyvus, ultraflėgmatiškai lėtas grynojo death/doomo monolitas su tam tikrom aliuzijom į funeral’ą. Nešlifuotas deimantas kurio viduje slypi  įstabi taurios ir tragiškos meilės istorija. Ties “Of Sculptured Ivy and Stone Flowers“ prasideda grupės “chruščiovmetis“. Skambesys palengvėja, randasi daugiau ramių melodingų vietų, pagausėja švaraus vokalo partijų. Vis dėlto šis darbas dar nėra pakankamai subalansuotas – sunkiose vietose vis lauki ramių vietų, o ramiose trokšti brutalybės sugrįžimo. Tačiau kiti du darbai “The Knowing“ ir “To Welcome the Fade“ savo pirmtako problemos išvengia – grupė suranda aukso vidurį ir pasiekia savo kūrybos viršūnę. Du itin įdomūs ir kone visapusiškai tobuli albumai kuriuose žavi viskas: skambesys, stilistinė įvairovė,  dramatiška nuotaika ir nuostabūs dainų tekstai. Su “The Pale Haunt Departure“ jaučiami ženklūs kūrybiniai pokyčiai. Ir nereikia stebėtis – doom metalo grupės retai užsistovi vienoje vietoje ir nuolat keičia savo stilistiką. Vis tik Novembers Doom atvejis gan išskirtinis – grupė pasirinko ne švelnėjimo, lengvėjimo ar galbūt popsėjimo kelią o greičiau priešingai – ženkliai pakrypo į death metalo pusę, gerokai apkastruodami doomą. Visgi “The Pale Haunt Departure“ man patinka ir vis dar galėčiau priskirti jį grupės aukso amžiaus laikotarpiui. Tuo tarpu “The Novella Reservoir“ demonstruoja dar radikalesnį “nudeathėjimą“ – muzika skamba itin sunkiai brutaliai ir traiškančiai. Šis darbas irgi neblogas, bet jame jau nebėra to jausmingo dramatizmo, kas mažumėle nuvilia. Naujausias opusas “Into Night’s Requiem Infernal“ daug kuo primeną “rezervuarą“. Esminis skirumas glūdi lyrikoje – grupė šįkart nuo profaniškųjų jausmų pereina prie sakraliųjų – nagrinėjama tikėjimo Kristumi problema (atkreipkit dėmesį į tai kad pavadinimas trumpinasi kaip INRI). Šis grupės sprendimas bent jau manęs nebuvo sutiktas labai palankiai…

Taigi, nepaisiant visų klajojimų ir metamorfozinių išdaigų, Novembers Doom iki šiol išlieka kaip viena iškiliausių ir turbūt žymiausių death/doom metalo grupių.  Ir nors šiuolaikinė JAV metalo scena neretai apibūdinama epitetais komercija, popsas, pataikavimas masėms ir originalumo stoka, šios grupės tai neliečia.  Novembers Doom skambesys niekuo – nei hamburgeriais, nei coca-cola nei Lady Gaga anei Bušu nė per paties mažiausio nosies plaukelio puspindulį neatsiduoda.

Autumn Reflection:

Rain:

The Pale Haunt Departure:

 

Entombed – nihilistiškas pakasynų rokenrolas iš Žuvėdijos

Būna kartais, kad supranti, jog kažką lig šiol esi pražiūrėjęs. Štai ir aš kažkada pastebėjau, jog beveik visiškai nesu susipažinęs su švedų mokyklos death metalu. Ši įžvalga mane ganėtinai šokiravo, mat death metalas vienas mėgiamiausių mano muzikos stilių, o juk Švedijos deatho  scena ilgą laiką buvo, o ir dabar yra viena pačių reikšmingiausių. Situaciją galima būtų palyginti su operos mėgėju, bemaž nieko nenusimančiu apie italų operą arba su užkietėjusiu krepšininio fanu, besidominčiu Eurolyga, bet ničnieko nenutuokiančiu apie NBA. Arba tualetinio popieriaus ekspertas, kuris… Na gerai, užteks tų palyginimų. Eikime prie pasekmių. Taigi, tas mano minėtasis pastebėjimas ir paskatino mane susidomėti Entombed, viena ryškiausių šios šalies “mirtinojo gelažiaus“ grupių.

Entombed kilo iš vienos archaiškiausių Švedijos deatho kompanijų Nihilist. Naujoji komanda perėmė savo pirmtakų puoselėtą kryptį tačiau joje savęs, priešingai nei teigia pavadinimas, “nepasilaidojo“, tad sulig kiekvienu albumu grupės propaguojama stitlistika gan kito. Pirmieji 2 albumai “Left Hand Path“ ir “Clandestine“ atsidavė pačiu gryniausiu švedų death metalo oldskūlu. Juos galima pavadinti stiliaus etalonu. Čia Entombed vieni pirmųjų panaudoja savitą, benzininio pjūklo skambesį primenantį gitarų tembrą, tapusį švediško death metalo skiriamuoju bruožu ir įrodymu, jog skandinaviškas deathas gali skambėti vsiai nepanašiai į amerikietiškąjį.

Ir nors pirmieji 2 albumai buvo itin puikiai sutikti metalinės liaudies, Entombed nusprendė mestis į kitą kelią. Nuo 1993 albumo “Wolverine Blues“ prasideda grupė death’n’roll’o era. Grupės stilistikoje vis ryškėja roko, o taip pat ir hardcore punko motyvai, dėl ko  grupės atžvilgiu atsiranda paburbėjimų. Tačiau Entombed nestokoja nei humoro, anei nihilizmo, tad brenda vis giliau į rokenrolo raistą, paskui save vis dar vilkdami death ir thrash metalo šleifą.  To pasekoje užgimsta dar rokenroliškesnio death metalo albumas “To Ride, Shoot Straight And Speak The Truth“, po kurio seka jau vargiai metalu bepavadintinas “Same Difference“, pripažįstamas nuosmukio dugnu. Ir nors šis darbas dažnai laikomas visišku šlamštelienos rinkiniu, aš asmeniškai nebūčiau linkęs jį vadinti blogu. Tai tikrai silpniausias grupės opusas, bet jis man visgi patiko. Apskritai, mano nuomone Entombed neišleido nė vieno blogo pilnametražio studijinio albumo (ep’akai jau kita kalba).  Visi jie savitai geri ir smagūs. Tas pasakytina ir apie sulig naujuoju tūkstantmečiu prasidėjusį grupės dalinį grįžimą prie šaknų (tiksliau, prie “Wolverine Blues“ stilistikos). Naujuosiuose darbuose “Morning Star“, “Inferno“ ir “Serpent Saints – The Ten Amendments“ kapinių gyventojai (turiu omeny ne mažuosius one.lt “neformalus“) vėl pasunkėja ir jų deathenroliškame skambesyje vėl “viršų paima“ deathas.

Trumpai apžvelgus grupės “kūrybinius grybavimus“ galima pamėginti paanalizuoti tųjų “grybų“ muzikines savybes. Visų pirma, kaip turbūt nesunku pastebėti iš vaizdo klipų, Entombed nėra labai “rimta“ grupė. Tiesa ankstyvojo laikotarpio kūrybai būdingas tipiškai “deferiškas“ požiūris, bet vėlesniuose dainų tekstuose gausu ironijos, satyros, nihilistiškos paniekos ir pankiško bet subtilaus “varymo ant sistemos“. Tiesa to “nerimtumo“ jokiu būdu negalima laikyti beidėjiškumu. Entombed tekstai išties geri, prasmingi, o kartais ir gan painūs. Tas pats pasakytina ir apie muziką. Grupės dainos įvairios, dinamiškos ir ekspresyvios, liaudiškai tariant “veža“.

Tad koks gi būtų viso to moralas?  Entombed yra viena tų chrestomatinių metalo grupių, kuria bent pasidomėti yra verta. O tuos, kas toleruoja šiurkščią, apšepusią ir energingą muziką, ši grupė turėtų ir visai rimtai “užkabinti“ .

Left hand Path:

Wolverine Blues:

Night of the Vampire:

Addiction King:

What you need:

Wreckage:

 

Ex Deo “Romulus“ – metale atgimusi imperija

Sunkioji muzika gali padėti mokytis istorijos. Tai jau seniai įrodė brutaliais ir techniškais rifais Senovės Egipto civilizaciją restauruojantys amerikiečiai Nile ar baltų dvasia alsuojanti Obtest, Skyforger, Ha Lela ir visa plejada kitų pagoniškojo metalo grupių. Na, o šviežias Kanados deferių Kataklysm vokalisto Maurizio Iacono projektas irgi patvirtina šią tezę. Ex Deo muzika, įamžinta kol kas tik debiutiniame albume “Romulus“, nukelia mus į tamsius ir kruvinus Romos klestėjimo laikus. Kiekviena albumo daina – tai didingas epinis paskojimas apie vis kitą romėnų civilizacijos istorijos įvykį ar gyvenimo aktualiją.

Kaip ir įprasta metalinei lyrinei stilistikai, viena pagrindinių apdainuojamų temų yra Romą kurstę arba pačių romėnų sukurstyti karai. Vieni jų grobikiški, kiti brolžudiški. Pradedant pirmojo Romos karaliaus Romulo įsitvirtinimu soste nužudžius savo brolį dvynį Remą (o kas sakė, kad karalius Mindaugas buvo vienintelis išgama, valdžios vardan pasikėsinęs į gimines), baigiant Cezario vykdytu Galijos užkariavimu pilietinio karo numalšinimu, ar jau po Cezario mirties vykusiu kitu pilietiniu karu, atvedusiu valdžion Oktavianą Augustą. Greta karo minimos ir kitos Romos valstybės problemos: sunki vergų dalia, ar desperatiškas gladiatorių likimas. Visa tai vaizduojama tartum pirmu asmeniu (pasakotojo-kaukės situacija), bandant įsijausti į tuometines Antikos pasaulio aktualijas. Šios pateikiamos ne naiviai romantiškai, kaip kad būdinga animaciniams filmukams, ar hėgeliškoms eurocentrikų sapalionėms apie neva harmonijos ir tobulumo kupiną graikų-romėnų civilizaciją, o gan niūriomis spalvomis, paliekant erdvės apmąstymams.

Projekto muzika labai tinka prie vaiduojamos tematikos. Melodingas, geriausiomis Bathory tradicijomis ir šiuolaikišku deathu paremtas epinis metalas, atliekamas pagrinde gan vidutiniu, karinio maršo tempu. Maždaug tokiu, kokiu turėjo žygiuoti Romos legionieriai. Pakiliai, karo dvsios kupinai muzikai papildomo patoso suteikia įspūdingos simfoninės aranžuotės, kurių svarba Ex Deo muzikai, manyčiau, visai leidžia bent dalinai grupę priskirti ir simfometalo kategorijai.  Nesu susipažinęs su Kataklysm muzika, tad negaliu pasakyti, ar Maurizio šiame projekte savo vokalines galimybes eksploatuoja gerai, ar mažumėle “chaltūrina“, tačiau bendrai paėmus, jo gan plataus diapazono growlas skamba puikai ir muzikai visai visai tinka.

Apie įrašo, suvedimo ir t.t. kokybę galiu paskyti tik tiek, kad viskas tobula. Visos gitaros, būgnai, vokalai, orkestro aranžuotės skamba puikiai, nušlifuotai, gal net šventavagiškai perdėm švariai. Kita vertus, nėr ko tikėtis. Juk grupės krikštatėviai yra patys Nuclear Blast, o jie savo augintinius oi kaip popina (eina sau, koks dviprasmis žodis ;D). Vos dienos šviesą išvydęs projektas jau turi profesionalų, ir net labai kokybišką vaizdo klipą, kelis stambaus kalibro specialiuosius svečius įrašų sesijoje (vienas jų lankėsi ką tik praūžusiame Velnio Akmenyje), gerą reklaminę kampaniją  ir, manau, visai nemažą būrį gerbėjų, prie kurių prisidedu ir aš pats.

MY SPACE

Romulus:

 

“The Album I Enjoy Very Much“: Paradise Lost – Gothic

Nors ir naivu tikėtis, bet vis tiek gaila, kad nebuvo tokios temos anglų kalbos egzamine.  Tada tai būčiau pavaręs. 😀 Bet ne esmė. Esmė tame, jog benagrinėjant “kas būtų jeigu būtų“ koncepciją, nusprendžiau, kad bent jau šią akimirką būčiau aptarinėjęs Paradise Lost antrąjį albumą “Gothic“.  Tiesiog  iš visų staigiai į galvą atėjusių albumų šis man atrodo labiausiai priartėjęs prie tobulybės.  Prie jo tiesiog nėra kaip prikibti. Nei per ilgas, nei per trumpas, kokybiškai prodiusuotas ir kruopščiai nušlifuotas, tačiau neperšlifuotas, išlaikant subtilų šiurkštumą, dar labiau išryškinantį visą opuso grožį. Pridėkime ir tai, jog savo laiku tai buvo labai novatoriškas albumas, pramynęs kelią ne tik tolimesniam death/doom’o  vystymuisi, bet ir padėjęs pamatus visam gothic metalui.  Žodžiu – šedevras.

Ryškiausias “Gothic“ bruožas – nenusakomo grožio solinės gitaros partijos, atliktos Gregoro Mackintosho. Būtent solinė gitara šiame albume yra viso ko centras, o ritminė ir bosinė gitara su būgnais tik pridengia ją iš užnugario ir savo šiurkštumu sukuria kontrastą, dar labiau išryškinantį jausmingas Mackintosho melodijas. Dar vieną kontrastą Paradise Lost sukūrė į vokalinę sferą įvesdami moterišką vokalą. Sesijinė vokalistė Sarah Marrion bažnyčios giedotojai artimu asketišku balsu atlieka tai, ko frontmenas Nick Holmes savo monstrišku growlu vienas nesugebėtų – prasiskverbia iki pačių klausytojo sielos gelmių ir leidžia jam stipriau pajusti tą  niūrų doomišką  liūdesio grožį, apvalantį nuo bergždžio tuštybės skausmo, kuris nesvetimas kiekvienam iš mūsų. Tačiau nors ir išskyriau Mackintoshą su Marrion, vieni jie nelabai ką sugebėtų. “Gothic“ ir yra stiprus tuo, kad jame viskas puikiai dera tarpusavyje: žemi deferiški gitarų rifai, paprastas, bet efektingas mušamųjų darbas, “malonaus tembro“ kriokiantis vokalas, ir jam pritariantis angeliškas, bet anaiptol ne saldus  moters balsas, unikalaus skambesio solinė gitara ir negausūs gotikinio roko elementai.

Nedera pamiršti ir tekstų. Kai pirmą kartą juos nagrinėjau, nebuvau labai sužavėtas. Tiesa sakant jie man pasirodė gan neskoningi. Visur vien gyvenimo beprasmybė, mirties laukimas ir savižudiškos mintys.  Ir kas svarbiausia, noras žudytis tose dainose visai nemotyvuotas. Tipo:

Žmogas nr.1: O, kaip blogai jaučiuosi….

Žmogas nr.2: Gal pabandyk nusižudyti?

Žmogas nr.1: Puiki mintis!

*persipjauna gerklę ir miršta*

Tačiau po kiek laiko suvokiau albumo esmę ir nuomonė apie “Gothic“ dainas iš esmės pasikeitė. Šis albumas – tai šiuolaikinės visuomenės moralinės krizės atspindys. Gyvename sumaterialėjusiame pasaulyje, kuriame  vis mažiau lieka vietos meilei ir žmogiškajai šilumai. Šias ir kitas amžinąsias vertybes išstumia tuščiaviduris pinigų ir tuščių malonumų kultas. Na o visu tuo ilgai sotus nebūsi. Materialinių vertybių pavergtas žmogus vieną dieną supranta, jog tai, ko jis ilgai troško, neatneša jam džiaugsmo ir tada prasprogsta iliuzijų kiautas ir atsiveria visos jo sielos gelmės… kuriose nieko nėra. Ši beviltiškumo būsena, nusivylimas gyvenimu ir visa jo esybe ir veda žmogų į savęs sunaikinimą. Būtent ši būsena ir vaizduojama Paradise Lost opuse “Gothic“. Bent jau tokia būtų mano interpretacija.

Taigi, toks tas 1991- ųjų “Gothic“, ko gero reikšmingiausias (neskaitant debiutinio “Lost Paradise“) Didžiosios Britanijos death/doom metalo pionierių Paradise Lost albumas. Galbūt vėlesnė šios grupės kūryba niekada taip ir neįsitvirtins grojaraštyje, bet “Gothic“ (ir “Lost Paradise“), jame apsistojo jeigu ne amžinai, tai bent jau labai ilgam.

 

Celtic Frost – tamsieji oldskūlo ekscentrikai

Rūstus oldskūliškas skambesys, tamsi ir mistiška nuotaika, techniškumu nepasižyminčios, bet užtat lakią kūrėjų fantaziją atskleidžiančios kompozicijos, kuriose gausu staigmenų, eksperimentų ir itin drąsių akibrokštų. Tai Celtic Frost – viena tų grupių, kurių įtaka vėlesnei metalo raidai sunkiai išmatuojama. Šie šveicarai prikišo nagus prie daugybės metalo stilių formavimosi. Defas, blekas, dūmas, trešas, simfoninis ir gotikinis metalas, o kur dar devynios galybės avangardinio ir eksperimentinio gelažio poržanrių. Žodžiu, tai be galo įdomi ir įvairialypė grupė, tikrai verta bent paviršutiniško mano paknabinėjimo.

Reikia pripažinti, kad Celtic Frost istorija ne ką mažiau įdomi už pačią muziką. Frostų pirmtakė buvo pogrindinė oldschool black metalo grupė Hellhammer, įkurta su visai banaliu tikslu – tapti šveicarišku Venom klonu, tačiau ačiū dievui (o gal šėtonui) jų primityvūs kėslai neišsipildė – koją kišo muzikinis neišprusimas ir tiesiog nemokėjimas groti. To pasekoje gimė primityvus ir kreivas, tačiau kupinas jėgos Hellhammer stilius, kuris dėl prastos įrašų kokybės įgijo itin tamsų ir pragarišką skambesį. Nedidukė Hellhammer diskografija, trys demo juostos ir vienintelis EP, 1982-1984 metais buvo ko gero pati sunkiausia ir kraupiausia muzika pasaulyje (šiuo atžvilgiu turbūt aplenkė ir pačius Venom), todėl sulaukė milžiniško metalistų susidomėjimo ir įkvėpė daugelį ekstremaliojo metalo grupių, tarp jų ir Mayhem.

Gyvavusi vos pora metų Hellhammer iširo, tačiau neilgai trukus buvęs gitaristas ir vokalistas Tomas Gabrielis  Fischeris ir bosistas Martinas Ericas Ainas vėl suvienijo jėgas ir 1984 įkūrė Celtic Frost. Ši grupė jau nebeseka kitų pėdomis. Priešingai, Celtic Frost patys pramina kelią ateities kartoms, kuriuo eina daug įvairių stilių atstovų. Pvz., nemažai grupių, įkvėptų antrojo frostų albumo “To Mega Therion“, pasivadino Megatherion arba Therion. Vieni jų yra žymieji sympho metalo pionieriai iš Švedijos, kurių ankstyvojoje kūryboje (ypač pirmuose 4 albumuose) “keltų“ įtaka itin jaučiama. Ir nieko keisto. Jau pirmuosiuose Celtic Frost opusuose “Morbid Tales“ ir “To Mega Therion“ skambantis metalas buvo kitoks, nei įprasta tiems laikams. Nors muzikos pagrindą sudaro thrash metalas, bet jos atmosfera gerokai tamsesnė ir subtilesnė, nei įprasto thrasho, o mistiški dainų tekstai visai nepanašūs į agresyvius slėjerių ir ko. lyriksus. O kur dar deferiškos gitarų soluotės, neretai pasireiškiantis doom’iškas lėtumas ar kartkartėm girdimos rūsčios orkestruotės, skelbiančios neišvengiamą blogio triumfą. Toks tas tradicinis Celtic Frost oldskūlinio thrash/black/death/doom metalo skambesys.

Bet rodos Tomas Gabrielis Fisheris nelabai mėgsta eiti tiesiu keliu, jam reikia zigzagų. Tad frostai, užuot toliau puoselėję tradicines pirmapradžio death/black’o vertybes, nusprendžia pakeisti savo blynų tešlos receptūrą, tad trečiasis jų patiekalas “Into The Pandemonium“ gaunasi gerokai kitoks nei ankstesnė kūryba. Albumas šokiruoja savo novatoriškumu, eklektika ir tuo metu metalui dar nestandartinėmis meninės raiškos priemonėmis – moteriškais vokalais, smuiko melodijomis, gotikos elementais ir netgi elektroniniais breakbeat’o ritmais. Ko gero tai pirmas toks eksperimentinis metalo albumas, ir reikia pripažinti, eksperimentas labai vykęs (neskaitant minėtojo breakbeat’o “One in the Pride“, kuris tikrai užknisa). Su lyg šiuo darbu niūri ir šiurkšti Celtic Frost muzika įgauna liūdnojo gotikinio grožio atspalvių, kurie, bent jau mano manymu, “keltams“ labai tinka.

Nors 1987 metais “Into The Pandemonium“ ir sukėlė sumaištį metalo pasaulyje, dar didesnė sumaištis kilo po metų, grupei išleidus visišką pirmtako priešingybę – standartinį glam’inio hard roko albumą “Cold Lake“. Taip pasielgti galėtų tik frostai. Tiesa, nors “Cold Lake“ ir buvo komercinis darbas, komerciškai sėkmingu jis netapo – blynas prisvilo. Tad supratę, jog su “pėdkelnės ir skudurai“ jiems netinka, Celtic Frost grįžo į “tikrojo blogio kelią“ su albumu “Vanity/Nemesis“ , kurio dainų struktūra gan artima tradiciniam rokui, bet Celtic Frost įrodo, kad ir standartinės struktūros dainos gali skambėti įdomiai ir avangardiškai. Deja, po šio opuso grupė nutyla. Toji tyla tęsiasi gerą dešimtmetį, bet štai naujajame tūkstantmetyje grupė atgyja ir išleidžia modernų, tačiau labai brandų ir senąja dvasia pulsuojantį albumą “Monotheist“. Šis darbas kaip niekad sunkus, masyvus, šaltas ir doom’iškas. Be to, jis turi aiškią ir sėkmingai išplėtotą koncepciją: itin niūriomis spalvomis elegiškai piešiama Dievo mirtis ir neišvengiamai prie susinaikinimo artėjantis pasaulis. Šiuo albumu Celtic Frost įrodo, kad jų kūrybinis potencialas dar anaiptol neišsemtas, bet…

Grupės istorija daro itin netikėtą posūkį, kone mirties kilpą. Dėl rimtų nesutarimų iš grupės pasitraukia jos įkūrėjas, vokalistas, gitaristas ir vienintelis narys, išbuvęs nuo pat pradžios, Tomas Gabrielis Fischeris. Toks poelgis atrodo sunkiai įmanomas, nes būtent Fischeris buvo grupės siela. Ar Martinas Ericas Ainas sugebės perimti vadovavimą ir toliau sėkmingai vesti frostus kūrybos keliu, ar šiai legendai atėjo galas? O galbūt senoji grupės dvasia atgims naujajame Fischerio projekte Triptykon? Į šiuos klausimus bus galima atsakyti tik ateityje. O kol kas belieka tik mėgautis senąja grupės kūryba ir laukti…

Straipsnis apie grupę iš hell-music.lt
Grupės tinklapis
My Space

Into The Crypts Of Rays (1985) :

Circle Of The Tyrants (1986):

Cherry Orchards (1988):

Wine In My Hand (Third From The Sun) (1989):

A Dying God Coming Into Human Flesh (2006):

 

Atheist – Tikriesiems genijams laikas nebaisus

Nemažai didžių žmonių, kurių vardus šiandien žino netgi kiekvienas skaičiuoti vos iki 100 temokantis pradinukas ar visiškai prasigėręs Naujosios Vilnios šiukšliadėžių garbės admirolas (liaudiškai bomžu vadinamas), mirė būdami nesuprasti. Kokia geniali Johano Sebastiano Bacho muzika, buvo suprasta tik praėjus 100 metų po jo išėjimo Anaplinin. Vincentas van Gogas šiandien už savo paveikslus galėtų pasistatyti galbūt net didesnį namą nei Maiklo Džeksono Neverlendas, o gyveno šis olandas vos galą su galu besudurdamas. Ir tokių paradoskų istorijoje yra tūkstančiai. Panašių pavyzdžių, tik gal ne tokių ryškių ir tragiškų nesunku atrasti ir sunkiojoje muzikoje. Vienas jų – progresyvieji Amerikos deferiai Atheist.

Ši, 1984 susikūrusi grupė 9 dešimtmečio pabaigos ekstremaliojo metalo kontekste skambėjo taip neįprastai ir novatoriškai, kad buvo nepriimta pernelyg jautrių ir prie tokios egzotikos dar nepripatusių metalgalvių ausų. 1989, kuomet pasaulyje klestėjo grynas ir dar ganėtinai primityvus ankstyvasis defas, ekstremaliojo metalo jungimas su džiazu daugeliui atrodė vos ne šventvagiškas. Jau vien ką byloja leidybininkų sprendimas atidėti debiutinio grupės albumo “Piece Of Time“ leidimą metams, siekiant išvengti 1989 pasirodžiusių Death ir Morbid Angel albumų konkurencijos. Taigi, savo gyvavimo laikais, Atheist didelio populiarumo nesulaukė ir nė vienas iš trijų jos albumų didelio pelno muzikantams neatnešė. 1993 “ateistai“ išsilakstė. Atrodytų, grupė turėjo būti pasmerkta sudegti užmaršties
krematoriumuose, juolab kad toks likimas ištinka ir daugelį praeityje buvusių netgi labai garsių superst(ar)’ų popso atlikėjų. Bet nė velnio. Praėjus porai metų, metalinė visuomenė pribresta novatoriškai muzikai. Suklestėjęs ir vis labiau bujojantis techno ir progressive metalas smarkiai praplėčia sunkiosios muzikos ribas, įneša naujų vėjų ir intelektualumo, tad akivaizdu, kad prisimintos būna ir pirmosios progresyvios defo grupės – Pestilence, Cynic bei Atheist. Jos iškeliamos į metalo Olimpą, o jų įrašai tampa retenybe, už kuriuos neretas kolekcionierius ir nemažą pinigų sumą pasiryžta pakloti. Žodžiu, situacija primena Bacho arba van Gogo pavyzdį. Skirtumas tas, kad ji nėra tokia tragiška, mat 2006 Atheist atsikuria, perleidžia senuosius įrašus (kurie būna tiesiog graibstyte išgraibstyti melomanų) ir sudalyvauja daugybėje metalo koncertų bei festivalių, kur sulaukia itin didelio publikos dėmesio. Kone Bjauriojo ančiuko istorija…

Na bet užteks tos istorijos, geriau pereikime prie muzikos. Atheist vieni pirmųjų death/thrash metale pritaikė džiazo teoriją, taip sukurdami savo unikalų skambesį. Jų dainos itin chaotiškos, ir iš pirmo nugirdimo galbūt gali pasirodyti, kad tai kažkokių vaikigalių belenkoks instrumentų pabrūžinimas, bet geriau įsiklausius pasidaro akivaizdu, kad taip nė velnio nėra. Priešingai – Atheist muzika yra itin techniška, harmoninga ir kiekvienas akordas joje kruopščiai nušlifuotas ir dar su Mister Proper išblizgintas. Net žodžiais sunku apsakyti įspūdžius, išgirdus ką išdarinėja būgnininkas, bosistas ar gitaristai. Beklausant tokios muzikos ir džiazą visai galima pamėgti (arba džiazmenams metalą). Be to įdomus ir savitas Kelly Shaefer vokalas, kiek primenatis Chuck Schuldiner ar John Tardy manierą. Priešingai nei daugumos nūdienos kriokalių, jo growlas yra ganėtinai aukštas, neperdaug gyvuliškas (pliusas brutalūchos nemėgėjams), o žodžiai dainuojami aiškiai. Išskirtinės ir pačios grupės kompozicijos, kurios yra ganėtinai trumpos (kas prog metalui nelabai būdinga) ir nepaisant viso sudėtingumo, staigių melodijos ir ritmo pokyčių, labai kabinančios ir gan įsimintinos. Tiesiog tobulas technikos/smagumo santykis.

Taigi Atheist sugebėjo įveikti laiką ir “nepripažintų genijų sindromą“ bei užsitarnavo kultinės grupės statusą, kurį sėkmingai pateisina ne tik kūryboje, bet gyvuose pasirodymuose. Nuoširdžiai tikiuosi, kad kada nors pavyks šiuos progresyvistus išvysti savo akimis, nes kad tai tikrai dėmesio verta grupė, parodė ne vien jų albumai, bet ir Youtube užtikti vaizdo įrašai. Popsas bijo laiko, o laikas bijo Atheist. Tegyvuoja visų rūšių ir sunkumų prog’as \m/

Progarchyvai
Namų puslapis

Mother Man (Live Wacken 2006) su bosinės gitaros solo: