Death


chuckschuldinerKadangi mokyklos atostogų pradžia yra puikus pretekstas nuveikti kažką ypatingo, tad ir nusprendžiau šį pretekstą išnaudoti. Ne, tikrai nešokau su guma nuo Televizijos bokšto, neišgėriau trijų litrų spirito ir nelaksčiau nuogas po Laisvės Alėją. Tiesiog pasijungiau ir peržiūrėjau legendinės progresyviojo techniškojo death metalo formacijos Death valandos trukmės vaizdo įrašą “Live in L.A. (Death & Raw)“ . Na o to pasekmės baisios. Tai yra baisiai malonios.

Šiame DVD pateikiamas grupės 1998-aisiais Los Andžele vykusio pasirodymo vaizdo įrašas. Kultinė Chuck’o Schuldiner’io grupė tuo metu buvo savo pačiame meninės kokybės zenite, o tas atsispindi ir koncerte: stipriausia (“The Sound Of Perserverance“ albumo) sudėtis, geriausi visų laikų grupės kūriniai (dauguma jų – iš paskutiniųjų Death albumų), nepriekaištnga grojimo technika ir profesionalus pasirodymas. Visada žavėjausi genialia Schuldiner’io kūryba, o išgirdus ir išvydus gyvą jos atlikimą mano sužavėjimas išaugo gal ir ne dvigubai, bet bent jau 50-čia procentų. Tiesa koncerte neišvysime jokių šou elementų, o ir pats grupės narių elgesys scenoje niekuo neypatingas. Tiesiog groja, karts nuo karto pakrato galvą ir panašiai. Bet užtenka ir to. Kuomet atlieki sitprią ir kokybišką muziką, visokie spec. efektai, įspūdingi kostiumai ar automatizuotos dekoracijos su tikromis patrankomis ar “natūralaus“ dydžio skraidančiais drakonais paprasčiausiai yra nereikalingos. Priešingai, jos tik nustelbtų pačią muziką, o ir į tą sceną, kurioje vyko koncertas jos vargu ar tilptų. Be to, stebėti itin technišką ir virtuozišką gitaristų bei būgninko grojimą yra kur kas įdomiau nei visiškai nevykusią ir neskoningą Radži šokėjų choreografiją, skirtą pridengti lygiai taip pat nevykusį ir akivaizdžiai nenuoširdų jo dainavimą. Na bet nenukrypkim nuo temos. Taigi kaip jau ir minėjau šis Death pasirodymas tikrai nuostabus.

Na kad paminėjau šio DVD privalumus, tai būtiana nepamiršti ir trūkumų. Silpnoji įrašo dalis – pats įrašas. Jokiu būdu nesitikėkite, kad išvysite kažką panašaus į Iron Maiden ar Metallica Live’us. “Live in L.A.“ yra mažabiudžetis, nufilmuotas kokiom 4-5 vaizdo kamerom nuo žiūrovų pusės ir minimaliai tepaliestas režisūros bei montažo. Tuo “Live in L.A.“ labiau primena gerai organizuotą bootlegą, panašų į “Immortal Live In Cologne (1993)“ nei jau minėtųjų meidenų DVD “Live After Death“. Kita vertus, tiek “Live In L.A.“, tiek ir “Live In Endover“ buvo išleisti vien tik tam, kad gauti pinigų Chuck’o smegenų auglio gydymui (deja jokie pinigai neišgelbėjo jo gyvybės..). Pačiam Death lyderiui grupės įamžinimas vizualiniu pavidalu matyt menkai terūpėjo, tad tie du DVD yra patys kokybiškiausi išlikę šios didingos ir ryškų pėdsaką ne vien metalo, bet ir apskritai visos XXa. pabaigos muzikos istorijoje palikusios grupės koncertiniai įrašai.

Beje, įdomi detalė. Įraše matyti ir koncerto žiūrovai. Kas keisčiausia, publikoje nesimato nė vieno ilgaplaukio (moterys nesiskaito). Visi arba nešioja trumpas šukuosenas, arba apskritia plikiai. Be to, dauguma iš jų vilki baltus berankovius marškinėlius. Jokių kožų, ar grandinių. Tokie jau buvo 1998-ųjų Los Andželo metalistai. Kita vertus, tada juk buvo nu metalo klestėjimo pikas, o būtent Kalifornija  pagrindinė šio stiliaus citadelė, panašiai kaip priešingoje JAV pusėje esanti Florida laikoma death’o ir thrash’o domenu. Taigi matyt dauguma Kalifornijos metalistų pasidavė Korn, Linkin Park ir kitų pseudo metalinių pop grupių įtakai, bet kita vertus, mainstream’as nesugebėjo užgniaužti šio sunkiojo stiliaus. “Džiugu matyti, kad metalas Los Andžele dar gyvas. Laikykitės tvirtai. Jokia jėga pasaulyje negali sunaikinti metalo“ – maždaug taip koncerto metu pasako Chuk’as Schuldiner’is. Ir jis teisus. Dar netolimoje praeityje buvusios populiarios mallcore grupės šiandien jau eina į užmarštį, tuo tarpu prieš aštuonerius metus iširusios Death šlovė nė neblėsta. Ir vargu ar kada išblės. Nes žmonės, susižavėję Chuck’o Schuldiner’io kūryba, niekada nemes jos kaip pasenusios, nemadingos, atsibodusios ar išaugtos. Nes Death – tai sudėtingas muzikinis ir filosfinis labirintas, kurį sunku pereiti. Jų muizika per daug gili ir paini, kad galėtų tapti banalia ir nuvalkiota.

hypocrisyTurbūt nė kiek neperdėsiu pavadindams Peterį Tagtgreną vienu aktyviausių Švedijos metalo scenos veikėjų. Tai ne tik pasaulinio lygio muzikos prodiuseris, bet ir multinstrumentalistas, valdantis tiek solinę tiek bosinę gitarą, mušamuosius, klavišinius bei vokalą. Maža to, visus šiuos savo sugebėjimus šis vyrukas aktyviai naudoja net keliose grupėse, bei daugybėje smulkesnių projektų. Na o daugiausiai laiko šis muzikantas ko gero yra sugaišęs ant savo melodic death’o kolektyve Hypocrisy.

Na o viskas prasidėjo dar 1990 metais, kai Peteris sukūrė solinį projektą Seditious. 1991 metais įrašytas 3 gabalų demo “Rest In Pain“. Peteris šiame opuse grojo gitara, bosu, būgnais ir dainavo. Bet kažkodėl jam nepatikęs vokalas, tad vaikinas pasikvietė Magnus Masse Bromberg’ą (labiausiai žinomas kaip į Lietuvą vis nesugebančių atvykti blekerių Dark Funeral vokalistas), ir su juo įrašė naują demuškės versiją, pavadintą “Rest In Pain ’92“. Kadangi Magnus vokalu Peteris liko patenkintas, nusprendė, kad galima solo projektą paversti normalia grupe, tad į Hypocrisy (tais metais pasikeitė grupės pavadinimas) priimti nuolatiniai muzikantai ir įrašytas debiutinis albumas Penetralia. Tai dar buvo tipiškas tuometinis švedų defas, kuris iš kitų grupių išsiskyrė gal tik tuo, kad poroje vietų panaudoti sintezatoriai. Tuometiniai grupės tekstai buvo kupini “tyros ir begalinės“ neapykantos krikščionybei ir… debiliškumo. Kvailesnių dainų lyrikų galima išgirsti nebent tik per “Pūką“, “Lietų“ ar “Ruskaja Radio“:

“Impotent god!
Why won’t you die?
You’re full of lies.
Go to hell!!!“

Na ankstyvasis defas, tiesa sakant, nepasižymėjo itin intelektualiais tekstais, taip kad gal ir nieko keisto, kad ir ankstyvųjų Hypocrisy dainų žodžiai savo lygiu vos teaplenkia Mango ar Minedo “perliukus“.

Po Penetralia sėkmės išleistas Osculum Obscenum buvo jau paskutinis Hypocrisy grynojo defo albumas. Vėliau iš grupės pasitraukus Magnus, vokalą vėl perima Peteris (šis sprendimas daugumos recenzentų vertinamas itin teigiamai). Taip prasideda nauja grupės melodic death metalo era. Tiesa trečiasis albumas The Fourth Dimension dar ganėtinai sunkus, bet palaipsniui grupės skambesys ima lengvėti, atsiranda vis daugiau atmosferinių sintezatoriaus partijų, o ir pati muzika tampa kur kas melodingesnė. Praeito dešimtmečio viduryje smarkiai išpopuliarėja melodic death metalas, o šio stiliaus ajatolomis tapusi Peterio komanda mėgaujasi šlovės ir triumfo vaisiais. Ji savo albume Abducted įtvirtina “žaliųjų žmogeliukų“, ateivių iš kosmoso tematiką, kuri tampa skiriamuoju grupės bruožu. Tačiau Hypocrisy nusprendžia išsiskirstyti ir atsisveikinimui išleidžia opusą The Final Chapter, kurio didelis pasisekimas ir fanų palaikymas paskatina “hipokrizius“ dar nesudėti gitarų ir būgnų lazdelių. O grupės neiširimo progą reikia atšvęsti. Geriausias atšventimas – naujo albumo įrašymas. Tad pasirodo 6-tasis grupės albumas, pavadintas tiesiog Hypocrisy. Tai pat švelniausias ir atmosferiškiausias formacijos darbas, kuriame dažniau nei kituose Hypocrisy relyzuose naudojamas ne vien kriokiantis, bet iš švarus vokalas, gausu sintezatorių ir lėtesnio tempo melodingų kompozicijų. Nemažai fanų nusivylė šiuo darbu, nors mano nuomone jis tikrai neblogas. Siekiant paneigti gandus apie neva grupės “suskystėjimą“, įrašomas Into The Abyss – visiška savo pirmatako priešingybė. Didelis greitis, ekstremalus ir šaltas skambesys, daug blastbeat’ų ir visišku amoralumu atsiduodantys tekstai. Palyginkite Hypocrisy ir Into The Abyss ir pamatysite, koks platus šios grupės kūrybinis repertuaras. O jei po to paklausysite dar ir jų opuso Catch 22, suprasite, kad ir tokios geros grupės gali žiauriai nusivažiuoti ir nusmukti vos ne iki nu metal lygio. Pastarąjį albumą galėčiau pavadinti “Slipknot ir ABBA mišiniu“. Visiškai dingęs melodingumas, dinamika, metalinė dainų struktūra ir emocijos (kurių Hypocrisy anksčiau netrūkdavo). Juos pakeitė primityvus gitarų brūžinimas žemoje tonacijoje, visiškai grynos rock/pop struktūros kompozicijos, ir sausi, nuobodūs, amerikoniškais keiksmažodžiais pergrūsti tekstai apie paaugliškas problemas (kurios 30tmečiams grupės nariams vargu ar galėtų būt aktualios). Be to visame albume tėra vos trys gitarų solo, kas melodingojo defo grupei tikrai per mažai. Turbūt nė nereikia aiškinti, kokios metalgalvių reakcijos sulaukė šis darbas. Po dviejų metų išleistas The Arrival jau buvo šioks toks grįžimas prie savo ankstesnio skambesio, bet dar ne itin pavykęs. Šis darbas mano nuomone vis dar blankus, nors turi ir porą itin stiprių dainų. Štai gabalas Ereaser manau ne tik puikiai tiktų Eurovizijai, bet galbūt netgi galėtų pretenduoti į laurus. Na o paskutinį grupės opusą Virus galėčiau pavadinti visos Hypocrisy kūrybos sinteze. Jame puikiai suderintas melodingumas, agresija, atmosfera ir emocijos. Labai stiprus ir dėmesio vertas darbas.

Tuo galima būtų supažindinimą su šia Švedijos melodingojo mirties metalo galiūne pabaigti, bet kaip visada galite dar pasižiūrėti porą rinktinių šios komandos klipelių, ar paspaudelioti linkučius 😀 .

Grupės namų puslapis
Virus recezenzija ferrume.
The Arrival recenzija
Išsamus straipsnis apie Peterį Tagtgreną

Ereaser:

Scrutinized:

Impotent God:

Inferior Devoties:

The Final Chapter:

Blood Red ThroneNorvegija – didžiausias juodojo metalo bastionas pasaulyje. Skandalingojo Mayhem lyderio, amžiną atilsį, Euronymous ir jo bendražygių pradėtos black metal revoliucijos padariniai šioje šalyje matomi ir šiandieną: 666 galybės norvegiškų bleko grupių, dar daugiau šio stiliaus gerbėjų, keletas supleškintų bažnyčių, bei pora visą pasaulį sukrėtusių žmogžudysčių bei savižudybių. Be to, kadangi vienas iš revoliucijos taikinių buvo “šabloniškas ir komerciškas“ death metalas, jo scena buvo tiesiog nušluota nuo Norvegijos fjordų ir kalnų, o jos gabaliukai tikriausiai sumesti lašišoms bei kitoms tų vietų vandenų gyventojoms šerti. Taigi Norvegijos metalo scenoje viešpatauja totalitarinis blacko režimas, o tuo tarpu defo reikalai ten ne ką geresni nei Lukašenkos priešininkų Baltarusijoje. Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, defo opozicija šioje Skandinavijos valstybėje egzistuoja, tad šįkart ir bus apšnekinėjami jos lyderiai Blood Red Throne.

Kuo dar originali ši grupė, neskaitant to, kad yra iš Norvegijos? Turbūt, kad niekuo. Jų muzika – tipiškas modernus ir šiuolaikiškas death metalas, be jokių nuokrypių, iškrypių ar grybavonių. Dainose neišgirsite beveik jokių ambientinių intarpų, citatų iš senovės Egipto papirusų, moteriško soprano pasispygavimų ar džiazo harmonijų. Tik grynas, sunkus ir kokybiškas defas. Ir beje visai nenuobodus. Blood Red Throne nėra iš tų grupių, kurių dainas nesunku atskirti vieną nuo kitos, tačiau jos tikrai ne vienodos (priešingai nei daugybės kitų šios stiliaus grupių). Dainų tematika irgi neorginali – žudynės, skerdynės ir pasitaškymai kraujais. Tokios tematikos defo pilnos pakampės ir užukampiai, tad “Kraujo spalvos sosto“ muzikos pavadinti intelektualia neapsiverčia liežuvis. Vartyk nevartęs – vis tiek neišeis. Bet kam tai rūpi. Tai muzika atsipalaidavimui ir headbang’inio pobūdžio tūsofkėms, o ne intelektualiems apmąstymams.

Tad tokie tie Norvegijos defo opozicijos lyderiai, sėdintys didingame ir, kaip pridera mirties metalui, kraujais aptaškytame soste. Galbūt ši grupė ir nepasižymi jokiomis inovacijomis, stulbinačiu techniškumu ar nesveiku brutalumu, bet tai viena iš tų grupių, apie kurios muzikos sukeliamus jausmus galima taikliai apibūdinti vienu žodžiu: “Veža“. Ir tuo viskas pasakyta.

Oficiali tinklapencija

My Space

Taste of God

Smite (live):

Šis straipsniukas yra labiau skirtas pradedantiesims ar šiaip apie metalą ne itin daug nusimantiems žmonėms, tad manau nė vienas bent vidutinis metalgalvis neras čia nieko naujo (o visokie trve veteranai pateiktą informaciją turbūt net vidury nakties iš lovos pakelti be problemų galėtų iškalt). Teko susidurt su nemažai apie metalą nenusimančių žmonių, kurie maišo, neskiria death metalo nuo black’o arba netgi teigia, jog tai tas pats sh. Savaime aišku, šie abu stiliai turi tikrai nemažai bendrų bruožų, tačiau visgi jie ganėtinai skirtingi, ir pajusti tuos skirtumus ne taip jau ir sunku. Na o aš palyginsiu šias metalo atšakas tam tikrais aspektais, kad dar labiau išryškinčiau jų skirtingumą:

Kilmė Tiek defas, tiek blekas yra kilę iš thrash metalo, tačiau jų kilmės istovaderrija ganėtinai skirtinga. Nors terminas “black metal“ atsirado gerokai anksčiau nei death, bet tikrasis blekas (turiu omeny ne oldschool’ą, o modernųjį) susiformavo kur kas vėliau. Black metalo pradžia galima laikyt 1982 Venom albumą “Black metal“, defo – 1984 Possessed demo “Death metal“. Tiesa mirties metalas galutinai susiformavo apie 1988-uosius, tuo tarpu blekas tai padarė tik kokiais 1993, kai Mayhem vokalisto Dead’o savižudybė, bažnyčių deginimai, žmogžudystės ir kiti šokiruojantys skandalai atkreipė žiniasklaidos dėmesį. Visa tai paskatino pasaulio geležgalvius susidomėti Mayhem ir kitų pogrindinių Norvegijos grupių muzika, su kuria bleko įdėjos išplito po visą pasaulį.

Paplitimas Abiejų stilių grupių yra visame pasaulyje, tačiau pagrindiniai deatho arealai yra JAV, Švedija, Vokietija, Olandija, Didžioji Britanija ir Lenkija. Tuo tarpu blekas nėra populiarus JAV ir jį galima būtų laikyt daugiau europietišku muzikos stilium. Bleko tėvyne drąsiai galima vadinti Norvegiją (daugiausiai grupių yra būtent iš šios šalies), taip pat jis paplitęs Švedijoje, Graikijoje, Italijoje bei visose kitose Europos bei daugelyje kitų pasaulio šalių. Black metalo skambesys, labiau nei deatho, priklauso nuo šalies iš kurios kilus grupė, jos klimato sąlygų, religijos, kultūros ir temperamento. Gerame ir kokybiškame black metale neretai atsispindi jo kūrėjų šalies mentalitetas ir tautosaka.

Grojimo technika Tiek defas, tiek blekas yra greiti, intensyvūs ir ekstremalūs muzikos stiliai, tad panašumų šių stilių technikoje labai daug. Abiejuose stiliuose naudojamas kalantis ritmas (blast beat’ai) bei greiti gitarų tremolo bei kitokie grojimo būdai. Tačiau defas labiau koncentruotas į grojimo techniką, tad dažniausiai šio stiliaus grupės akivaizdžiai techniškenės nei bleko. Death metale būdingi staigūs ritmo, tempo, melodijos pokyčiai ir sudėtingi gitarų rifai, tuo tarpu blekui užtenka ir visiškai primityvių rifų ir monotoniško būgnų tvatijimo. Be to, bleke gali nebūti gitarų solo, tuo tarpu death’e jos yra privalomos ir dažnai ypač sudėtingos. Tiesa būna ir techniškų bleko grupių arba primityvių deferių (pvz Deicide arba Six Feet Under), bet statistiniu požiūriu defas vis tik yra žymiai techniškesnė muzika.

Dainų struktūraKaip jau minėjau, defui būdinga dinamika ir staigūs rifų pokyčiai, todėlblekeristai nemažai defo dainų panašios į chaotišką vaikų, nemokančių naudotis instrumentais pasižaidimą. Tačiau death metalo muzika tik sukelia chaoso įvaizdį. Iš tiesų viskas būna labai harmoninga ir iki menkiausių smulkmenų sudėliota į vietas (dažniausiai). Kita vertus, tokia didelė akordų kaita turi rimtą problemą: dauguma defo dainų yra sunkiai įsimenamos. Kiek kitaip yra su bleku. Tiesa šis stilius taip pat neretai chaotiškas ir visa kita, čia taip pat gausu staigių tempo/ritmo/melodijos pokyčių, bet jie ne tokie drąstiški, viskas daug paprasčiau, tad black metal dainos yra kur kas lengviau įsimenamos. Manau visi sutiksite, kad tokie gabalai kaip Satyricon “Mother North“ arba Mayhem “Freezing Moon“ yra tikri bleko “super hitai“.

Vokalas Abiejų stilių vokalai neįgudusiai ausiai gali skambėt bauginančiai ir vienodai. Tačiau šiuose stiliuose naudojamos skirtingos vokalavimo technikos. Death metalui būdingas growl’as (liet. kriokimas, riaumojimas), o blekui scream’as (rėkimas, klykimas). Defo vokalas būna ganėtinai monotoniškas ir paprastai vokalistas apima gan siaurą kriokimo diapazoną, tuo tarpu bleko vokalistas gali su savo gerkle išgauti įvairesnių garsų (vien ką sugeba Dani Filth). Gali bet ne visada išgauna. Kai kurie bleko vokalistai taip pat gali dainuoti siauram diapazone, o defo vokalistai kai kada sugeba labiau laviruot savo balsu. Tačiau death vokalai dažniausiai  būna žemi, o black metlao aukštesni, bet kaip ir visur, čia irgi pasitaiko išimčių.

Idėjos Tai vienas pagrindinių stilių skirtumų. Tiek defas, tiek blekas gali apdainuoti tas pačias temas, tačiau žiūrės į jas iš skirtingų pusių. Defas daugiau yra racionalistinis stilius ir žvelgia į žmogaus protą bei jo problemas ( psichinės ir psichologinės žmogaus problemos, moralė ir vertybės), o blekas koncentruojasi ties dvasiniais dalykais (transcendencija, būtis, visatos ir gamtos paslaptys, mistika, gamta). Jei black metalas labiau artimas romantizmui, tai defe dominuoja realizmas ir (post)modernizmas. Klausydamas bleko gali pajusti laukinę ir gaivališką gamtos jėgą, tuo tarpu defe į viską žiūrima pro socialinę, psichologinę ir etinę prizmę, tad gamta šiame stiliuje dažniausiai neegzistuoja, arba yra tik kaip fonas. Be to, bleko tekstai dažnai būna tamsūs ir migloti, tuo tarpu defe kai kada nevengiama moksliškumo ir, sakykim, mechaniškumo.

AprangaDeferiai savo išvaizda dažniaiusiai neišsiskiria iš kitų metalistų, tuo tarpu bleko atstovai turi itin savitą aprangos stilių. Bleko grupes nesunku atpažinti iš koncertų metu naudojamo corpsepaint grimo, bei įmantrių, dažnai viduramžius primenčių drabužių, bei aksesuarų. Taip pat blekeriai fotosesijų metu neretai su savim būna pasiėmę kas kirvį, kas kuoką ar kitą panašios paskirties rakandą. Tiesa kai kurios black metal grupės visų tų pribumbasų nenaudoja ir sava išvaizda neišsiskiria iš kitų metalistų.

Atšakos Tiek defas tiek blekas turi daug įvairių atšakų. Abu šie stiliai turi savo oldschool’inį ar melodingąjį variantą, gali būti jungiami su thrash’u, doom’u, industrial ar tradiciniu roku. Tiek black tiek death gali būti progresyvus, techniškas ar avantgardinis. Gan paplitęs symphonic black’as, tačiau būna ir sympho death grupių (bet reatai). Tačiau niekada nebūna brutal black metalo. Tai yra didelė klaida. Brutalus gali būti tik death’as, o terminas raw taip pat dažniausiai naudojamas vien tik black’ui apibūdinti.

SintezėEgzistuoja ir šių stilių mišinys – death/black metalas. Tai iš tiesų gan savitas ir abiejų stilių bruožų turintis tvarinys. Na o black’as su death’u gali būti jungiamas įvairiai ir iš tų stilių perimti skirtingus elementus. Death/black’as šiuo metu itin populiarus Lenkijoje ir grupė Behemoth yra ko gero pati žymiausia šio hibridinio stiliaus atstovė pasaulyje. Taip pat šį stilių groja neseniai Lietuvoje viešėję Behemoth tėvynainiai Crionics, nebeegzistuojanti švedų formacija Dissection, norvegai Zyklon ir t.t.

Tai tiek būtų šiandienos evangelijos. Jie kilo kokių neaiškumų, ar manote, kad kur nusišnekėjau, išdėstykit savo pasatabas komentaruose.

Kadangi progos nemokamai ir visiškai legaliai pasiklausyti pačio šviežiausio kokios nors kultinės grupės opuso nesimėto taip kaip cigarečių nuorūkos ant šaligatvio ar karvės blynų šuniškieji atitikmenys, nusprendžiau neatidėlioti reikalo ir vos ferrume sužinojęs, apie šią Olandijos deferių akciją, nedelsinat puolliau į jų My Space tinklapį klausytis ten publikuojamo, ką tik iškepto albumo “Rise To Ruin“. Jūs irgi jo galite pasiklausyti čia.

Gorefest – viena žymiausių ir geriausių Olandijos metalo grupių, bet prisipažinsiu, kad iki šiol nebuvau jos klausęs (kaip ir jokios kitos death metalo grupės iš šios tulpių ir vėjo malūnų šalies). Nors ir negaliu “Rise to Ruin“ lygint su kitais komandos darbais, bet drąsiai pasakysiu kad albumas tikrai puikus ir vertas dėmesio. Bent jau man jis patiko. Kūriniai įdomūs ir įtraukiantys, be to pakamai skirtingi ir nesusidaro įspūdis, kad visas albumas yra viena ilga daina, kas kartais pasitaiko klausant kai kuriuos defo opusus. Tačiau albumas ir neatrodo belekokių gabalų kratinys. Nors ir nežinau ar turi jis kokią nors konkretesnę koncepciją, bet klausant atrodo tikrai vientisas ir visos dainos viena su kita siejasi, dėl to jo klausyt neatsibodo, o ir visai norėtųsi išgirstii šį albumą dar bent kartą. Apibendrinant galiu pasakyti, kad ‘Rise to Ruin“ yra sunkus, įvairaus tempo (nuo lėto, vidutinio iki greito), galingas, modernus ir kokybiškas olandų mirties mokyklos kūrinys, kurį pirkti, arba bent jau perklausyti “maispeise“ tikrai verta.

therionTurbūt stereotipiškai mąstantis statistinis visuomenės individas nieku gyvu negalėtų susiet šių dviejų stilių ir net galbūt laikytų juos visiškom priešingybėm. Bet anaiptol tai nėra jokios priešingybės. Atvirkščiai – tai yra netgi labai artimi stiliai. Metalas savo nuotaika, dainų struktūra ir atmosfera netgi labai primena kai kuriuos klasikos kūrinius, ypač simfonijas. Tad nieko keisto, kad prieš gerus 10 metų išsivystė nauja atšaka – sympho metalas. O šio stiliaus vieni iš pradininkų ir populiarintojų yra švedų monstrai Therion.

Grupė susikūrė 1987 metais Švedijoje. Iš pradžių jie grojo death metalą. Ir reikia pasakyti, labai vykusį ir kokybišką death’ą. Pirmasis albumas “…Of darkness“ buvo geras tradicinis švediškas mirties metalas. Antrajame pilnametražime darbe “Beyond Santorium“ prasidėjo pirmieji eksperimentai. Tiesa tai dar buvo, kad ir progresyvus, bet vis dar death metalas. Tačiau dainoje “Symphony of death“ vis dėlto pasigirsta ir dviejų operos solistų balsai. Eksperimentai pavyko. Visas albumas, o ypač “Symphony of death“ skamba labai įdomiai. Tad grupės įkūrėjas ir vienintelis išlikęs pirmosios sudėties narys Christofer’is Johnson’as nusprendžia toliau eiti eksperimentų keliu. Tuo keliu grupė Therion eina ir šiandien, tad kiekvienas jų opusas skamba vis kitaip nei prieš tai buvę. Ir tas nuostabu. Įrašinėdami albumus, šie metalgalviai pasitelkia operos solistus, chorus ir simfoninį orkestrą, kuris puikiai papildo šiurkštų elektrinių gitarų ir būgnų skambesį. O savarbiausia, kad therion’ų ketveriukė niekaip negali atsikratyti kūrybine potencija (ir geriau jau tegul neatsikrato) Tai išleidžia du albumus vienu metu, tai vieną, bet dvigubą. Ir svarbiausia, kad kolkas visi jų darbai stiprūs, įdomūs ir kokybiški. Žinoma, kai kam gali nepatikti, kad grupė neteko savo ekstremalumo, bet čia jau skonio reikalas.

Dainų tekstai remiasi okultinėm ir mitologinėm temomis. Kabalistika, šumerų, babiloniečių, egiptiečių, persų, senovės graikų, vikingų mitai ar bibiliniai motyvai sudaro Therion lyrikos pagrindą, todėl suprasti kūrinių prasmę nėra lengva. Laimei mūsų mokykloje yra Antikos kultūros disciplina. Per šią pamoką mes kaip tik nagrinėdavom senovės tautų mitus, tad šiek tiek apie tai nusimanau, tačiau vis tiek dar daug dainose minimų dalykų liko nesuprasta. Kita vertus, atsirado puiki proga daugiau pasidomėti Kabalos mokymu, okultizmu ar islamo religija ;D.

Tad jei norite atsikratyti dar vieno kvailo stereotipo paie metalą, paklausykite Therion.

Oficiali svetainė
My space
To Megatherion

Summernight City

Blood of Kingu

« Ankstesnis puslapisKitas puslapis »