Experimental


Rūstus oldskūliškas skambesys, tamsi ir mistiška nuotaika, techniškumu nepasižyminčios, bet užtat lakią kūrėjų fantaziją atskleidžiančios kompozicijos, kuriose gausu staigmenų, eksperimentų ir itin drąsių akibrokštų. Tai Celtic Frost – viena tų grupių, kurių įtaka vėlesnei metalo raidai sunkiai išmatuojama. Šie šveicarai prikišo nagus prie daugybės metalo stilių formavimosi. Defas, blekas, dūmas, trešas, simfoninis ir gotikinis metalas, o kur dar devynios galybės avangardinio ir eksperimentinio gelažio poržanrių. Žodžiu, tai be galo įdomi ir įvairialypė grupė, tikrai verta bent paviršutiniško mano paknabinėjimo.

celtic frostReikia pripažinti, kad Celtic Frost istorija ne ką mažiau įdomi už pačią muziką. Frostų pirmtakė buvo pogrindinė oldschool black metalo grupė Hellhammer, įkurta su visai banaliu tikslu – tapti šveicarišku Venom klonu, tačiau ačiū dievui (o gal šėtonui) jų primityvūs kėslai neišsipildė – koją kišo muzikinis neišprusimas ir tiesiog nemokėjimas groti. To pasekoje gimė primityvus ir kreivas, tačiau kupinas jėgos Hellhammer stilius, kuris dėl prastos įrašų kokybės įgijo itin tamsų ir pragarišką skambesį. Nedidukė Hellhammer diskografija, trys demo juostos ir vienintelis EP, 1982-1984 metais buvo ko gero pati sunkiausia ir kraupiausia muzika pasaulyje (šiuo atžvilgiu turbūt aplenkė ir pačius Venom), todėl sulaukė milžiniško metalistų susidomėjimo ir įkvėpė daugelį ekstremaliojo metalo grupių, tarp jų ir Mayhem.

Gyvavusi vos pora metų Hellhammer iširo, tačiau neilgai trukus buvęs gitaristas ir vokalistas Tomas Gabrielis  Fischeris ir bosistas Martinas Ericas Ainas vėl suvienijo jėgas ir 1984 įkūrė Celtic Frost. Ši grupė jau nebeseka kitų pėdomis. Priešingai, Celtic Frost patys pramina kelią ateities kartoms, kuriuo eina daug įvairių stilių atstovų. Pvz., nemažai grupių, įkvėptų antrojo frostų albumo “To Mega Therion“, pasivadino Megatherion arba Therion. Vieni jų yra žymieji sympho metalo pionieriai iš Švedijos, kurių ankstyvojoje kūryboje (ypač pirmuose 4 albumuose) “keltų“ įtaka itin jaučiama. Ir nieko keisto. Jau pirmuosiuose Celtic Frost opusuose “Morbid Tales“ ir “To Mega Therion“ skambantis metalas buvo kitoks, nei įprasta tiems laikams. Nors muzikos pagrindą sudaro thrash metalas, bet jos atmosfera gerokai tamsesnė ir subtilesnė, nei įprasto thrasho, o mistiški dainų tekstai visai nepanašūs į agresyvius slėjerių ir ko. lyriksus. O kur dar deferiškos gitarų soluotės, neretai pasireiškiantis doom’iškas lėtumas ar kartkartėm girdimos rūsčios orkestruotės, skelbiančios neišvengiamą blogio triumfą. Toks tas tradicinis Celtic Frost oldskūlinio thrash/black/death/doom metalo skambesys.

Bet rodos Tomas Gabrielis Fisheris nelabai mėgsta eiti tiesiu keliu, jam reikia zigzagų. Tad frostai, užuot toliau puoselėję tradicines pirmapradžio death/black’o vertybes, nusprendžia pakeisti savo blynų tešlos receptūrą, tad trečiasis jų patiekalas “Into The Pandemonium“ gaunasi gerokai kitoks nei ankstesnė kūryba. Albumas šokiruoja savo novatoriškumu, eklektika ir tuo metu metalui dar nestandartinėmis meninės raiškos priemonėmis – moteriškais vokalais, smuiko melodijomis, gotikos elementais ir netgi elektroniniais breakbeat’o ritmais. Ko gero tai pirmas toks eksperimentinis metalo albumas, ir reikia pripažinti, eksperimentas labai vykęs (neskaitant minėtojo breakbeat’o “One in the Pride“, kuris tikrai užknisa). Su lyg šiuo darbu niūri ir šiurkšti Celtic Frost muzika įgauna liūdnojo gotikinio grožio atspalvių, kurie, bent jau mano manymu, “keltams“ labai tinka.

Nors 1987 metais “Into The Pandemonium“ ir sukėlė sumaištį metalo pasaulyje, dar didesnė sumaištis kilo po metų, grupei išleidus visišką pirmtako priešingybę – standartinį glam’inio hard roko albumą “Cold Lake“. Taip pasielgti galėtų tik frostai. Tiesa, nors “Cold Lake“ ir buvo komercinis darbas, komerciškai sėkmingu jis netapo – blynas prisvilo. Tad supratę, jog su “pėdkelnės ir skudurai“ jiems netinka, Celtic Frost grįžo į “tikrojo blogio kelią“ su albumu “Vanity/Nemesis“ , kurio dainų struktūra gan artima tradiciniam rokui, bet Celtic Frost įrodo, kad ir standartinės struktūros dainos gali skambėti įdomiai ir avangardiškai. Deja, po šio opuso grupė nutyla. Toji tyla tęsiasi gerą dešimtmetį, bet štai naujajame tūkstantmetyje grupė atgyja ir išleidžia modernų, tačiau labai brandų ir senąja dvasia pulsuojantį albumą “Monotheist“. Šis darbas kaip niekad sunkus, masyvus, šaltas ir doom’iškas. Be to, jis turi aiškią ir sėkmingai išplėtotą koncepciją: itin niūriomis spalvomis elegiškai piešiama Dievo mirtis ir neišvengiamai prie susinaikinimo artėjantis pasaulis. Šiuo albumu Celtic Frost įrodo, kad jų kūrybinis potencialas dar anaiptol neišsemtas, bet…

Grupės istorija daro itin netikėtą posūkį, kone mirties kilpą. Dėl rimtų nesutarimų iš grupės pasitraukia jos įkūrėjas, vokalistas, gitaristas ir vienintelis narys, išbuvęs nuo pat pradžios, Tomas Gabrielis Fischeris. Toks poelgis atrodo sunkiai įmanomas, nes būtent Fischeris buvo grupės siela. Ar Martinas Ericas Ainas sugebės perimti vadovavimą ir toliau sėkmingai vesti frostus kūrybos keliu, ar šiai legendai atėjo galas? O galbūt senoji grupės dvasia atgims naujajame Fischerio projekte Triptykon? Į šiuos klausimus bus galima atsakyti tik ateityje. O kol kas belieka tik mėgautis senąja grupės kūryba ir laukti…

Straipsnis apie grupę iš hell-music.lt
Grupės tinklapis
My Space

Into The Crypts Of Rays (1985) :

Circle Of The Tyrants (1986):

Cherry Orchards (1988):

Wine In My Hand (Third From The Sun) (1989):

A Dying God Coming Into Human Flesh (2006):

slipknot“Wtf? Ką ši apgailėtina mallcore grupė veikia alternatyviosios ir nekomercinės muzikos tinklaraštyje?“ – turbūt būtent tai pagalvojote išvydę šį rašinį. Ir nieko keisto. Grupė Slipknot (aišku, turiu omeny ne 80-ųjų amerikos crossover trašistus Slipknot) tapo puikiu sunkiosios muzikos nupopsinimo ir pritaikymo plačiosioms masėms pavyzdžiu. Holivudiškos baisuoklių kaukės, primityvi, nervinga, dirbtina agresija perkrauta muzika, pozeriškas piktnaudžiavimas satanistine simbolika ir bereikšmiai, pseudonihilistiniai tekstai apie tai kad žmonės yra šūdas. Taip galima būtų apibūdinti šią bene sunkiausią ir pseudoagresyviausią visų laikų popso grupę. Tačiau tokie jie buvo ne visada. Kažkada vienam iš sunkiosios muzikos forumų teko skaityti, kad pirmąjame savo albume Slipknot grojo gerokai kitokią muziką, tad prieš kelias dienas dsrock muzikos archyve užtikus jų pirmąjį studijinį darbą, nusprendžiau užmesti ausį. Ir reikia pasakyti… visai įdomu.

Kai Mate.Feed.Kill.Repeat buvo įrašytas, Slipknot dar buvo menkai žinoma undergroundo grupė. Nebuvo jokių kaukių, velns žino ką veikiančių didžėjų, krūvos vadybininkų ir prodiuserių ar 2 papildomų būgnininkų. Grupę tada sudarė 6 nariai, iš kurių dabartinėje sudėtyje likę tik 3. Žodžiu, Slipknot tada buvo vos ne kita grupė. Tai parodo ir pati MFKR albumo muzika, skambanti gerokai priešingai nei viskas, ką grupė sukūrė vėliau.

Man šis darbas sukėlė gan prieštaringus jausmus. Vieni kūriniai ar jų dalys apstulbino, kiti kiek nuvylė. tačiau dėl vieno dalyko esu tikras – tai pats originaliausias, profesionaliausias ir eklektiškiausias Slipknot albumas. Tai dar ne nu metalas, tad muzikoje ryškiai jaučiamas laisvės groti ką nori ir kaip nori pojūtis, nesilaikoma jokių pop kanonų, nėra ir kažkokių klišių. Čia daug (ir netgi labai staigių ir netikėtų) tempo, ritmo, metro ir melodijos pokyčių, instrumentinių pragrojimų, pora tikrų metalo soliakų ir netgi perėjimų į tikrų tikriausią džiazą ar funk’ą su virtuoziškomis bosinės gitaros partijomis. Žodžiu, gausi stilių mišrainė. MFKR stilių galima pavadinti alternative experimental industrial progressive groove metal. Skamba žavingai :D.

Deja, nors MFKR ir skamba įdomiai, o kai kurie gabalai visai veža, yra vietų, kuriose vis dėlto išlenda “nu metalinė“ Slipknot pusė, primenenti į ką ši formacija pavirs po kelių metų. Tai pirmiausia galima pasakyti apie silpniausią (net ir dabatinių) Slipknot vietą – vokalą. Nemėgstu thrashcore’inio rėkimo, jis man skamba šlykščiai (priešingai nei growlas ar blekeriškas scream’as), nors kartais toks dainavimo būdas ir nemaišo. Bet šiuo atveju vokalisto bliovimas tiesiog nervina. Vietomis taip disharmoniškai užplėšia, kad kyla noras griebti kuoką ir suskaldyti kolonėles. Beje, disharmonijos šiame albume (kaip ir visoje Slipknot kūryboje) per akis, ir ji labai neskoninga. Vienoje dainoje gitara tai bjauriai džiržgia, kad ima skaudėti galvą ir tenka pasileisti Necrophagist (įdomus pastebėjimas – brutalūcha puikai numalšina visus skausmus, atsiradusius po nu-metal, house, trance, techno, PŪKO radijo klausymo ;D). Maža to, viename gabale pasigirsta tikrų tikriausias repavimas. Tiesa, jis pasimiršta kitame kūrinyje išgirdus kažką panašaus į Pain Of Salvation progresyvųjį fankmetalį, tik su žymiai prastesniu vokalu. Na, o visų blogiausias gabalas yra 9 minučių trukmės užslėptas gabalas Dogfish Rising. Tai kažkoks neskoningas pasižaidimas su garso aparatūra ir semplais. Geriau jo ir nebūtų.

Taigi pabaigai galėčiau pridurti, kad tai gan įdomus albumas, bet kaip ir visa Slipknot kūryba – nevertas jūsų pinigų. Netgi nemanau, kad jį verta  mp3 formatu nelegalai parsipumpuoti iš interneto. Užtenka tik vieną kitą kartą įdomumo dėlei pasiklausyti per dsrock , kad eilinį sykį pamatyti, kaip komercija žudo muziką.

the gathering

Paradise Lost, Anathema, Tiamat, Katatonia, Theatre Of Tragedy. Visas šias grupes sieja tai, kad pradėjusios karjerą nuo lėto ir depresyvaus death/doom metalo, vėliau jos pasuko radikalių permainų ir eksperimentų keliu. Anathema ėmė sekti Pink Floyd pėdomis, Paradise Lost muzika įgavo Depeche Mode bruožų, o gothic metalą išvystę Theatre Of Tragedy pateisino savo pavadinimą tragiškai nusivažiuodami iki popso. Į šį ex-doomerių eksperimentatorių klubą pakliūna ir olandai The Gathering. Esminis skirtumas tas, kad jei daugumos šių grupių stiliaus pakeitimas sulaukė nemažai priešiškumo, tai The Gathering metamorfozės netgi daugelio metalistų vertinamos itin pozityviai. Tiesa sakant, doomiškieji grupės opusai visiškai nugrimzdo į užmarštį ir nuskendo vėlyvosios olandų kūrybos šešėlyje. Na bet nieko čia keisto. Į grupę atėjus žaviajai vokalistei Annekei van Giersbergen, The Gathering ėmė skambėti absoliučiai kitaip. Tačiau tas jų naujas skambesys, priešingai nei senasis, buvo savitas, originalus ir vargiai su kuo nors supainiojamas. Taigi galima netgi teigti, kad tikrieji The Gathering susiformavo su Annekės atėjimu.

Jausmingas ir švelnus Anneke van Giersbergen vokalas (kiek primenantis Jurgos Šeduikytės balsą), gan paprasta, bet labai subtili ir melodinga dainų kompozicija, praturtinta kompiuteriniais sample’ais bei papildomais programuotų būgnų loop’ais, sunkiai suprantami dainų tekstai (norint suvokti kai kurių esmę, reiktų giliai pasiknisti ir paanalizuoti) ir su kiekvienu albumu vis kintantis skambesys. Taip galima apibūdinti van Giersbergen eros The Gathering kūrybą. Grupė nepaiso jokių stilistinių rėmų ir kuria tai kas jiems patinka, nevengdami įsibrauti į kitų stilių teritorijas: nuo progresyviojo gothic metalo, iki post roko, trip roko, ar future pop. Tikri liberalai (ne veltui olandai). The Gathering kūryboje jaučiama ir stipri Radiohead įtaka. Net keli grupės nariai “O.K. Computer“ laiko mėgstamiausiu savo albumu. Na o svarbiausia, kad šie olandai puikiai suderina visus skirtingus stilius, suteikdami muzikai gaivumo, ir gyvumo įspūdį. Psichodelika, groteskas, romantika ir avangardas susilieja The Gathering dainose, sukurdami euforišką atmosferą. Klausant jų muzikos taip ir norisi įlipti į kokią “keistą mašiną“ ir suskambus laisvės varpui, išmatuoti (išmatos čia ne prie ko) Žemės planetą. Arba atsidurti kokiam 50-aisiais pastytame Juodosios Šviesos rajono name su baisiais paveikslais ir suprasti, kodėl “raudona yra lėta spalva“. Na bet užteks tų aliuzijų…

Beje, įdomus faktas. The Gathering yra mėgstamiausia death metalo titanų Morbid Angel gitaristo Trey Azagthoth grupė. Prisiminus tai ką groja patys Morbid Angel, šis faktas atrodo gan paradoksalus, bet kita vertus, jei žmogus klauso/groja brutalūchą, tai dar nereiškia, kad jis nesidomi ir visai kitokia muzika. Trey yra puikus to įrodymas (aš taip pat 🙂 ).

Deja, šiemet Anneke paliko The Gathering, tam kad galėtų susikoncentruoti ties nauju soliniu projektu Agua de Annique. Taigi grupė liko be vokalistės, atvedusios ją į šlovę. Bet tikiuosi, kad jie greit ras pamainą Annekei ir dar nustebins nekomercinės muzikos pasaulį (pageidautina teigiamai). Tiesa pakeisti tokią talentingą vokalistę bus nelengva, bet viliuosi, kad jiems pavyks.

Oficialus tinklapis
MySpace

Leaves:

My Electricity:

Monsters:

King for a Day:

Liberty Bell:

Strange Machines (live):

Sveiki visi ! Kaip matote (o gal net girdite) aš sugrįžau! Tikrai labai atsiprašau visų už tai, kad gana ilgą laiką tingėjau, miegojau ir primerkta viena akim stebėjau šio blog’o gyvenimą iš aukšto medžio.. Ačiū kolegai, kuris vis stūmė stūmė ir paaaagaliau nustūmė nuo tos prakeiktos šakos, todėl štai aš vėl rašau (: Beje, reikėtų jam dėkot ir už didelį darbą, nes blog’as tapo tikrai gana populiarus. Nors žinoma šiek tiek gaila, kad rašoma VIEN apie metalą ir dėl to svetainė tampa VIEN apie šią tamsiąją muziką, tačiau tai jau mano kaltė, nes tą kitą frontą turėjau palaikyti aš (: Tikiuos pasitaisyt, nors kolkas nepažadu, nebauskit.

Sugalvojau sukurti naują skiltį – Muzikiniai atradimai. Čia dėsiu trumpus aprašymus apie visiškai naujai atrastas ir mažai girdėtas grupes. Taip tikiuosi išplėsti jūsų muzikinį akiratį ir galbūūūt playlistą (:

Taigi, kapstydamasis savo kompiuteryje, tarp senai klausytos muzikos atradau labai mielą širdžiai Jazz’o albumą “Jazz at the pawnshop“ su kuriuo leidau vasarą Kroatijoje. Perklausęs keletą kartų, užsimaniau pasiieškoti daugiau panašių dainų ir kelionė privedė prie australų eksperimentinio jazz’o grupės – Roam the Hello Clouds.

Grupę sudaro vieni talentingiausių savo srities muzikantų Australijoje: būgnų ir perksuijos virtuozas, savo šalyje įvardijamas kaip pats įdomiausias/keisčiausias būgninkas, o nepriklausomas muzikinis žurnalas The Wire apie jį rašė “Whoever programmed him should be mighty proud.“, tai Lorencas Paikas (Laurence Pike), “elektrikas“, jau nuo pat mokyklos laikų, su savo iš kišenpinigių susitaupytu sampler’iu greitai šturmavęs radiją ir klausytojų širdis – Deivas Mileris (Dave Miller), bei klaikiai gerai improvizuojantis, vienas reikšmingiausių Australijos trimitininkų – Filas Sleiteris (Phil Slater).

Kaip matome, muzikantai tikrai ne iš kelmo spirti, bet kaip gi jie groja? Muzika minimalistinė, tačiau profesionalumas begalo gerai jaučiamas. Sudetingos kompozicijos, besikeičiantys greičiai, metrai t.t.. Perkusijos čia begalės. Lorencas aiškiai parodo iš kokio molio jis drėbtas . Trimito melodijos nesudėtingos, tačiau jos atliekamos kiek tik galima jausmingiau, o tas labai pagyvina muziką. Deivas virtuoziškai išpuošia visas dainas smulkmeniška elektronika, bei apkabinėja jas pačių netikėčiausių garsų girliandom. Beto, Deivui priklauso ir bosisto vaidmuo, nors šis instrumentas ir sugrūstas į jo mažytį Mac’ą, tačiau nežinant, gali pasirodyt jog tai tikra bosinė gitara. Visi šie garsai susilieję kuria tylią, bet kartu ir intensyvią atmosferą, tad prieš miegą klausyt gal ir nelabai išeis. Tačiau jei trūksta idėjų, įkvėpimo arba šeip norit skirt valandėlę apmąstymams, tai ši muzika tinka puikiai.

Tai dar vienas įrodymas, kad grožis slypi paprastume (:

Oficiali svetainė (kurioje TIK intervių su grupe. Gan smagus. Paskaitykit)

MySpace

anubiTurbūt daugumai Lietuvos nemetalistų žodis “Anubi“ nieko nesako. Tačiau tai viena originaliausių iš visų kada nors gyvavusių lietuviškų grupių, savo keistu ir mistišku skambesiu galinti nustebinti ne tik lietuvius bet ir muzikos mėgėjus iš užsienio. Anubi grojo visus standartus ir rėmus laužantį avangardinį black metalą. Deja GROJO. Mat 2002 metais Mičigano ežere (JAV) nuskendo grupės lyderis Lord Ominous (tikroji pavardė Martynas Meškauskas) ir tuo grupės egzistavimas baigėsi. Liko tik jo atminimui skirta svetainė. Taip čia glaite plačiau pasiskaityti grupės istoriją.

Na o aš galiu pridurti, jog Anubi muzika tikrai labai įdomi, keista ir manau kad turėtų patikti visiems eksperimentinės kūrybos megėjams. Beje. Visi grupės tekstai yra lietuviški. Lord Omnious tvirtai pasisakė už gimtosios kalbos vartojimą muzikoje ir aš jo požiūrį palaikau. Bet kuri daina skamba žymiai geriau, jei ją atlieka savo gimtąja kalba. Tokia mano nuomonė.