Folk


Strapsinis buvo parašytas Artimųjų rytų ir Pietų Azijos muzikos kurso Vilniaus universitete atsiskaitymui, bet manyčiau kad ši grupė bus įdomi ir garbiesiems tinklaraščio skaitytojams, juolab kad kažkokios panašios muzikos išgirsi tikrai ne kasdien.

Mynta yra world fusion music stiliaus grupė iš Švedijos. Savo muzikoje kolektyvas subtiliai maišo džiazą su klasikine indų muzika, į skambesį įpindami ir arabiškos, afrikietiškos, Lotynų Amerikos ir skandinaviškos folk muzikos elementų, taip sukurdami unikalų ir spalvingą muzikinį kokteilį, kurį pati grupė vadina „Nordic Ice with Indian Spice“ (šiaurietiškas ledas su indiškais prieskoniais). Grupės pavadinimas, iš švedų kalbos reiškia „mėtą“, augalą, kurio gaivinantis ir tuo pačiu pikantiškas skonis irgi atspindi grupės atliekamą stilių.

1979 metais įkurta bosisto Christian Paulin, Mynta iš pradžių grojo džiazroką su fanko elementais. Grupė sulaukė pripažinimo įvairiuose tarptautiniuose džiazo festivaliuose. 1987-aisiais koncertuodami Indijoje, švedų muzikantai susipažino su žymiu perkusistu, tablos virtuozu Fazal Qureshi, kuris itin palankai įvertina švedų kūrybą ir net sutinka su jais bendradarbiauti. Tai buvo lemtingas įvykis, paskatinęs radikalias stilistines Mynta muzikos permainas. Grupės kūryboje atsiranda vis daugiau indiškų motyvų, imama bendradarbiauti su įvairiais indų muzikantais, tad nuo tradicinio džiazo, grupė pasuka prie originalaus, įvairių kultūrų muzikines tradicijas sintetinančio stiliaus, pakėlusio juos į naują kokybinį lygmenį.

Grupė unikali ir savo sudėtimi. Nors Mynta bazuojasi Švedijoje, jos narių kilmės geografija įvairi. Įkurėjas, bosistas Christian Paulin, akustinią gitarą valdantis Max Åhman, būgninkas ir perkusistas Sebastian Printz-Werner yra švedai, fleitininkas ir saksofonistas Dallas Smith yra iš JAV, kur San Francisko Ali Akbar koledže studijavo klasikinę Indijos (hindustani tradicijos) muziką, o smuikininkas Santiago Jimenez kilęs iš Kubos.

Be šių, nuolatinių narių grupėje visada groja bent vienas, o kai kada ir keli kviestiniai muzikantai iš Indijos. Visų pirma tai vienas geriausių tablos mušikų pasaulyje Fazal Qureshi. Fazalas kilęs iš garsios muzikantų šeimos. Jo tėvas Ustad Alla Rakha (1919 – 2000) išpopuliarino tablą visame pasaulyje ir yra ko gero žymiausias šio instrumento virtuozas, garsus dar ir tuo kad nuolat šiuo instrumentu akomponuodavo Ravi Shankarui. Fazalo vyresnysis brolis Zakir Hussain (g. 1951) irgi pasaulinio lygio tablos meistras, grojęs vienoje pirmųjų indų jazz fusion grupių Shakti (gyvavo 1975-1977 metais), o jaunesnysis brolis Taufiq Qureshi (g.1955) taip pat groja tabla.

Kitas žymus muzikantas, bendradarbiaujantis su Mynta yra vokalistas Shankar Mahadevan, labiausiai žinomas, kaip Bolivudo filmų muzikos kūrėjas ir prodiuseris. Jis įgijęs Karnatakos tradicijos muzikinį išsilavinimą, be vokalo, dar groja vyna. Įdomu, kad pagal profesiją Shankaras yra profesionalus programuotojas.

Kartais su Mynta groja ir tablininkė Suranjana Ghosh, pavaduojanti Fazalą Qureshi, kai šis negali, mridango mušikas Sridhar Partasarathy ir kiti.

Grupė itin daug keliauja ir koncertuoja įvairiose pasaulio šalyse – tiek Vakaruose, tiek ir Rytuose. Išties pamėgta yra Indija, kur Mynta – itin dažnas svečias.

Iki šiol Mynta išleidusi 12 albumų, iš kurių du pirmieji atskleidžia ankstyvąjį, „iki indiškąjį“ grupės laikotarpį, o kiti žymi spalvingą ir vis progresuojantį grupės skambesį. Grupės Mynta kompozicijos daugiausiai instrumentinės. Jose tarpusavyje puikiai dera stipriai išreikšti rytietiški ir Lotynų Amerikos ritmai ir egzotiškos, nepaprastai spalvingos ir emocijomis žaižaruojančios melodijos, kurios kaip ir būdinga tikram džiazui, tarpusvyje pinasi ir vingiuoja. Myntos kūriniai nesiliauja stebinti savo dinamika, gausiais ritmo, tempo, melodijos pokyčiais ir subtilia nuotaikų kaita. Ir nors grupės atliekama muzika pasižymi sunkiai protu suvokiama stilistine eklektika, kur šiaurietiški skandianvų liaudies muzikos motyvai be jokio sąžinės graužimo plakami į vieną krūvą su pietietiško temperamento nestingančia Indijos ir musulmoniškų kraštų klasikine muzika, čia pat dar primaišant latinoamerikietiškų ir afrokubietiškų elementų ir visa tai suneriant ant bendro džiazo ir roko muzikos „karkaso“, Myntos kūryba nė truputėlio neatrodo chaotiška. Viskas joje kruopščiai dera tarpusavyje ir skamba itin harmoningai ir gyvai.

Nors Mynta muzikoje itin gausu indiškų ar arabiškų motyvų, šios grupės nedėrėtų vertinti kaip bandymo kopijuoti indišką ar arabišką muziką, ką galbūt bandytų daryti skeptikai. Savaime aišku, kad žmonės, gimę ir augę Europoje nesugebės prilygti profesionaliems indų muzikantams gelminių tos muzikos principų pajautimu ir natūraliu jų išreiškimu. Mynta dėrėtų vertinti ne dėl to kaip jiems pavyskta/nepavyksta atkartoti svetimų kultūrų muzikos, o dėl to, kaip jie ją interpretuoja. Kiekvienas kultūros elementas perėjęs iš vienos kultūrinės erdvės į kitą, įgauna naujų prasminių atspalvių ir būtent tie atspalviai ir jų perteikimas yra tai, kas grupę Mynta daro unikaliais ir nepakartojamais.

Tinklapis

MySpace svetainė

finntrol

Ką gi, seniai jau nebuvau apsireiškęs. Vis koją kišo įvairūs techniniai nesklandumai, kurie pagaliau visi “sugaišti pagavo“, tad galiu vėl dalintis savo muzikiniais atradimais ir praradimais.

Šį kartą mano atradimas nebus koks tai subtilius ar sensacingas, mat kas domisi folk metalo scena, tam pavadinimas Finntroll turėtų būti girdėtas. Kitiems paaiškinsiu: Finntroll yra smagus smagus suomių sekstetas, grojantis originalų black metalo ir humppa (suomiškas polkos variantas) mišinį. Kaip jau byloja pavadinimas, pagrindinė dainų tema yra troliai – dideli, baisūs, nerangūs skandinavų mitologijos padarai, gyvenę vikingų (ir ugro finų) žemėse prieš atsikraustant žmonėms. Finntroll kūryboje jie tampa kovos su krikščionybe (itin būdingos black metal muzikai) ir moderniąja kosmopolitine Vakarų kultūra alegorija. Pakilę iš tamsių kalnų guolio ir vedami savo galingojo karaliaus Rivfader’io gremėzdiški žaliūkai rioglina Šiaurės Šalies laukais ir kemsynais, naikindami viską, kas pakliūva ir nepraleidžia progos suleisti dantų į sultingą bailaus krikščionio užpakalį… Žinoma, neapsieinama ir be alaus…

Taigi, tokias istorijas apie didingus trolių žygius prieš piktuosius okupantus krikščionis apdainuoja ši grupė. Tačiau, žodžiai anaiptol nėra svarbiausia Finntroll kūrybos pusė. Kur kas daugiau žmonių šį sekstetą vertina (arba peikia) dėl smagių ir stogą raunančių metalizuotų pasiutpolkių, puikiai tinkančių užstalės veiklai. Finntroll yra tartum modernieji Jungėnai (ar kitos Duokim garo/Gero ūpo repertuaro vakaruškų kaimo kapelos), tęsiantys liaudiškos šokių muzikos tradicijas, tik įvilkdami jas į black metalo rūbą ar apipindami mitologiniais motyvais.

Pati Finntroll kūrybos atmosfera išties šiaurietiška. Spalvingų (o neretai ir pagiringų) klavišinių melodijų ir šiurkščių gitarų rifų kontrastas kuria atmintyje samanotų žliugsinčių pelkių su sukiužusiomis bakūžėmis vaizdus. Žodžiu, klausant Finntroll galima mintyse atsidurti atšiauriojoje Suomijoje ir išvysti kaip troliai barzdočiai kirvius galanda ir eina pjauti kadaise juos iš gimtųjų žemių išgrūdusių krikščionių. 😀

Beje, nors grupė yra iš Suomijos, jie dainuoja švediškai. Gali pasirodyti keista, kodėl jie taip daro, bet tai visai nesunku paaiškinti. Švedų kalba yra antroji valstybinė Suomijos kalba, visai kaip Kanadoje – prancūzų. Na o grupės nariai (galbūt ir ne visi) priklauso fino švedų mažumai, tad štai kur visi šuns pakasimai.

Tiek apie šią smagią kerpėm ir alkoholiu atsiduodančią suomių  metalo band’ą.  Jei kada kartais išgirsite kažką baisiai maurojant ir išvysite dvimetriniu vėzdu mosikuojančią neholivudinę Šreko versiją, bėkit kiek kojos neša. Galbūt dar pavyks netapti Rivfader’io sėbrų užkanda…

Oficialus tinklapis
Myspace

Trollhammeren:

Nedgång: