The Sins of Thy Beloved – puikus “true“ gothic metalo pavyzdys

Gotikinis metalas daugeliui sunkiosios muzikos mėgėjų asocijuojasi su nuobodžia, seilėta, šabloniška muzika su per daug į priekį iškeltu saldžiu princesišku mergelės vokalu, ultraprimityviomis gitarų ir būgnų partijomis ir juoką keliančiomis ambicijomis sintezatoriumi imituoti simfoninį orkestrą. Iš tiesų, nemažai šiuolaikinių female fronted gotthic metalo grupių akivaizdžiai pasuko komercijos keliu, ko rezultatas – šis stilius pradėtas laikyti kone popso sinonimu. Tačiau tokia padėtis buvo ne visada. Pačioje šio stiliaus aušroje jo pionierių muzika nieko bendro neturėjo nei su komercija,  nei paviršutiniškumu. Ankstyvasis gothic metalas buvo kur kas sunkesnis, įvairesnis ir kas svarbiausia – nuoširdesnis. Žinoma ir dabar yra keletas teisingų, komercijos nesugadintų grupių. Kad ir norvegai The Sins of Thy Beloved.

Susikūrusi 1996 metais, grupė plėtojo ankstyvajai tėvynainių Theatre of Tragedy ir Tristania kūrybai būdingą tamsų, romantišką, gerokai prisodrintą doomo, deatho ir iš dalies black metalo skambesį, nuo kurio, priešingai patiems šio stiliaus pradininkams Theatre of Tragedy,  niekada nenukrypo. Grupė pasižymėjo keliomis keistenybėmis. Visų pirma, neįprastai didele sudėtimi – scenoje iš viso grodavo net 8 muzikantai, tarp kurių 2 klavišininkai, kai kitos grupės paprastai išsitenka su vienu. Be to itin svarbų vaidmenį atlieka smuikas, bet nepasiant to, kad tai praktiškai pagrindinis melodinis TSOTB instrumentas, tiek įrašuose tiek ir koncertuose grojęs smuikininkas Pete Johansen niekada nebuvo oficialus grupės narys. Kaip ten bebūtų, muzikai nuo to visai ne blogiau.

Na o bene pagrindinis grupės arkliukas, angeliškas, seksualus, bet tuo pačiu mažumėle asketiškai šaltas ir santūrus Anita Auglend balsas, puikiai derantis prie muzikos ir kontrastuojantis su dviem šiurščiais vokalais. Pirmajame TSOTB opuse Lake of Sorrow dominavo žemas vyriškas death growlas, tačiau antrajame albume Perpetual Desolation greta jo atsiranda ir aukštas blekeriškas screamas, kuris netgi periima iniciatyvą,  kai kuriose kūriniuose growlui palikdamas daugiau pritariamąjį vaidmenį.

Jei jau prakalbome apie albumus,  dabar kaip tik ir būtų proga juos trumpai apžvelgti. Iki šiol išleisti tik 2 pilnametražiai studijiniai įrašai, kurie nors ir mažumėle skirtingi, idealiai išlaiko tikrojo gothic/doom metalo skambesį. 1998-ųjų Lake of Sorrow galima būtų pavadinti standartiniu to meto goth metalo kūriniu. Standartiniu gerąja ir tik gerąja prasme. Galbūt jo tematika  ir banali (nelaiminga meilė, kančia,  sielvartas, savižudybės troškimas), o dainų tekstai primityvūs ir dargi su šiurkščiomis gramatikos klaidomis , liudijančiomis apie ne itin geras anglų kalbos žinias, tačiau bendra atmosfera ir itin stirpus emocinis krūvis bei kone tobula visa ko dermė palieka gilų įspūdį. Antrasis albumas Perpetual Desolation ne tik pasižymi geresnės kokybės įrašu, bet ir didesne muzikine ir konceptine įvairove, taip pat ir sunkesniu skambesiu ir gerokai techniškesniu atlikimu, bet tuo pačiu netenkama ir dalies emocinio užtaiso. Kompozicijos šiame darbe ir toliau išlieka tokios pat ilgos (vidutinė TSOTB dainos trukmė ~7 minutes, tad apie kažkokį jų muzikos komerciškumą negali būti nė kalbos), tačiau kiek įvairesnės, sudėtingesnės, spalvingesnės. Nemažai pakito ir dainų tematika – pereita daugiau prie misticizmo, apokaliptinių motyvų, gamtos stichijų, netgi satanizmo. Galima sakyti, antrajame albume grupė bandė  pažvelgti į black metalo probleminį lauką iš gotikos perspektyvos. Gan įdomiai skamba ir Metallica kūrinio “The Thing That Should Not Be“  koveris, nors galbūt idėja thrash metalo legendinį “šmotą“ atlikti goth metalo maniera ir nėra itin vykusi…

Taip jau susiklostė istorija, kad po 2 išleistų albumų, 2001-aisiais grupė paniro į letargo miegą, mat pasitraukus 3 nariams, ypač išskirtinio balso vokalistei Anitai Auglend, TSOTB nebagalėjo sėkmingai funkcionuoti. Grupė bandė koncertuoti su kviestinėmis vokalistėmis, tačiau didelės sėkmės šie mėginimai neusilaukė, o kūrybiniame fronte jau aštuonerius metus visiškas štilis. Tačiau reikia paminėti, kad nors grupės veikla ilgą laiką buvo įšaldyta, ji niekada oficialiai neiširo, o  2007-aisiais grįžus Anitai, vis pasigirsta kalbų apie artėjantį naują albumą. Ar jis tikrai kada nors pasirodys, kol kas dar neaišku. Dar neaiškiau ar neatsispirs grupė pagundai pasukti lengvesniu ir pelningesniu popso keliu kas reikštu dar vieno banalaus ir šabloniško Within Temptation ar Xandria lygio surogato atsiradimą jais jau ir taip juodai pergrūstoje pseudometalinio popso jūroje. Kaip ten bebūtų, viskas ką ši grupė sukūrusi iki šiol, bent jau mano kuklia nuomone yra nuostabu. Galbūt ši muzika patiks ne kiekvienam, vieniems ji pasirodys per švelni, kitiems per daug nuobodi ar ištęsta, tretiems galbūt nuo moteriško (arba vyriško šiurkštaus) vokalo paleis vidurius, bet kita vertus – gera muzika tuo ir skiriasi nuo popso, kad nesisitengia įtikti visiems, o laukia kol bus atrasta tų, kam ji tikrai dvasiškai artima ir reikalinga.

Pandemonium:

All Alone:

Lake Of Sorrow:

FOREVER (su ispaniškais subtitrais ;D):

 

Celtic Frost – tamsieji oldskūlo ekscentrikai

Rūstus oldskūliškas skambesys, tamsi ir mistiška nuotaika, techniškumu nepasižyminčios, bet užtat lakią kūrėjų fantaziją atskleidžiančios kompozicijos, kuriose gausu staigmenų, eksperimentų ir itin drąsių akibrokštų. Tai Celtic Frost – viena tų grupių, kurių įtaka vėlesnei metalo raidai sunkiai išmatuojama. Šie šveicarai prikišo nagus prie daugybės metalo stilių formavimosi. Defas, blekas, dūmas, trešas, simfoninis ir gotikinis metalas, o kur dar devynios galybės avangardinio ir eksperimentinio gelažio poržanrių. Žodžiu, tai be galo įdomi ir įvairialypė grupė, tikrai verta bent paviršutiniško mano paknabinėjimo.

Reikia pripažinti, kad Celtic Frost istorija ne ką mažiau įdomi už pačią muziką. Frostų pirmtakė buvo pogrindinė oldschool black metalo grupė Hellhammer, įkurta su visai banaliu tikslu – tapti šveicarišku Venom klonu, tačiau ačiū dievui (o gal šėtonui) jų primityvūs kėslai neišsipildė – koją kišo muzikinis neišprusimas ir tiesiog nemokėjimas groti. To pasekoje gimė primityvus ir kreivas, tačiau kupinas jėgos Hellhammer stilius, kuris dėl prastos įrašų kokybės įgijo itin tamsų ir pragarišką skambesį. Nedidukė Hellhammer diskografija, trys demo juostos ir vienintelis EP, 1982-1984 metais buvo ko gero pati sunkiausia ir kraupiausia muzika pasaulyje (šiuo atžvilgiu turbūt aplenkė ir pačius Venom), todėl sulaukė milžiniško metalistų susidomėjimo ir įkvėpė daugelį ekstremaliojo metalo grupių, tarp jų ir Mayhem.

Gyvavusi vos pora metų Hellhammer iširo, tačiau neilgai trukus buvęs gitaristas ir vokalistas Tomas Gabrielis  Fischeris ir bosistas Martinas Ericas Ainas vėl suvienijo jėgas ir 1984 įkūrė Celtic Frost. Ši grupė jau nebeseka kitų pėdomis. Priešingai, Celtic Frost patys pramina kelią ateities kartoms, kuriuo eina daug įvairių stilių atstovų. Pvz., nemažai grupių, įkvėptų antrojo frostų albumo “To Mega Therion“, pasivadino Megatherion arba Therion. Vieni jų yra žymieji sympho metalo pionieriai iš Švedijos, kurių ankstyvojoje kūryboje (ypač pirmuose 4 albumuose) “keltų“ įtaka itin jaučiama. Ir nieko keisto. Jau pirmuosiuose Celtic Frost opusuose “Morbid Tales“ ir “To Mega Therion“ skambantis metalas buvo kitoks, nei įprasta tiems laikams. Nors muzikos pagrindą sudaro thrash metalas, bet jos atmosfera gerokai tamsesnė ir subtilesnė, nei įprasto thrasho, o mistiški dainų tekstai visai nepanašūs į agresyvius slėjerių ir ko. lyriksus. O kur dar deferiškos gitarų soluotės, neretai pasireiškiantis doom’iškas lėtumas ar kartkartėm girdimos rūsčios orkestruotės, skelbiančios neišvengiamą blogio triumfą. Toks tas tradicinis Celtic Frost oldskūlinio thrash/black/death/doom metalo skambesys.

Bet rodos Tomas Gabrielis Fisheris nelabai mėgsta eiti tiesiu keliu, jam reikia zigzagų. Tad frostai, užuot toliau puoselėję tradicines pirmapradžio death/black’o vertybes, nusprendžia pakeisti savo blynų tešlos receptūrą, tad trečiasis jų patiekalas “Into The Pandemonium“ gaunasi gerokai kitoks nei ankstesnė kūryba. Albumas šokiruoja savo novatoriškumu, eklektika ir tuo metu metalui dar nestandartinėmis meninės raiškos priemonėmis – moteriškais vokalais, smuiko melodijomis, gotikos elementais ir netgi elektroniniais breakbeat’o ritmais. Ko gero tai pirmas toks eksperimentinis metalo albumas, ir reikia pripažinti, eksperimentas labai vykęs (neskaitant minėtojo breakbeat’o “One in the Pride“, kuris tikrai užknisa). Su lyg šiuo darbu niūri ir šiurkšti Celtic Frost muzika įgauna liūdnojo gotikinio grožio atspalvių, kurie, bent jau mano manymu, “keltams“ labai tinka.

Nors 1987 metais “Into The Pandemonium“ ir sukėlė sumaištį metalo pasaulyje, dar didesnė sumaištis kilo po metų, grupei išleidus visišką pirmtako priešingybę – standartinį glam’inio hard roko albumą “Cold Lake“. Taip pasielgti galėtų tik frostai. Tiesa, nors “Cold Lake“ ir buvo komercinis darbas, komerciškai sėkmingu jis netapo – blynas prisvilo. Tad supratę, jog su “pėdkelnės ir skudurai“ jiems netinka, Celtic Frost grįžo į “tikrojo blogio kelią“ su albumu “Vanity/Nemesis“ , kurio dainų struktūra gan artima tradiciniam rokui, bet Celtic Frost įrodo, kad ir standartinės struktūros dainos gali skambėti įdomiai ir avangardiškai. Deja, po šio opuso grupė nutyla. Toji tyla tęsiasi gerą dešimtmetį, bet štai naujajame tūkstantmetyje grupė atgyja ir išleidžia modernų, tačiau labai brandų ir senąja dvasia pulsuojantį albumą “Monotheist“. Šis darbas kaip niekad sunkus, masyvus, šaltas ir doom’iškas. Be to, jis turi aiškią ir sėkmingai išplėtotą koncepciją: itin niūriomis spalvomis elegiškai piešiama Dievo mirtis ir neišvengiamai prie susinaikinimo artėjantis pasaulis. Šiuo albumu Celtic Frost įrodo, kad jų kūrybinis potencialas dar anaiptol neišsemtas, bet…

Grupės istorija daro itin netikėtą posūkį, kone mirties kilpą. Dėl rimtų nesutarimų iš grupės pasitraukia jos įkūrėjas, vokalistas, gitaristas ir vienintelis narys, išbuvęs nuo pat pradžios, Tomas Gabrielis Fischeris. Toks poelgis atrodo sunkiai įmanomas, nes būtent Fischeris buvo grupės siela. Ar Martinas Ericas Ainas sugebės perimti vadovavimą ir toliau sėkmingai vesti frostus kūrybos keliu, ar šiai legendai atėjo galas? O galbūt senoji grupės dvasia atgims naujajame Fischerio projekte Triptykon? Į šiuos klausimus bus galima atsakyti tik ateityje. O kol kas belieka tik mėgautis senąja grupės kūryba ir laukti…

Straipsnis apie grupę iš hell-music.lt
Grupės tinklapis
My Space

Into The Crypts Of Rays (1985) :

Circle Of The Tyrants (1986):

Cherry Orchards (1988):

Wine In My Hand (Third From The Sun) (1989):

A Dying God Coming Into Human Flesh (2006):

 

Lacrimosa – kai kuriuos dalykus lyginti beprasmiška…

Kad ir itin pavėluotai, bet sveikinu visus ištikimuosius svetainės lankytojus arba šiaip atsitiktinai užklydusiuoisus su Naujaisiais metais ir linkiu daug [įrašykit tai, ko labiausiai trūksta] ir [kitas trokštamas dalykas] 🙂 . Atsiprašau, kad kaip niekad ilgam laiko tarpui apleidau blogą, tačiau tai dariau ne iš tinginystės ar kokių kitų blogųjų užmačių. Tiesiog pastaruoju metu esu labai apsikrovęs visokiausiais rimtais darbais ir net labai norėdamas, nebūčiau sugebėjęs parašyti naują straipsnį. Bet laimei pavyko gauti laisvesnį laiko gabalokšnį, tad juo ir pasinaudosiu.

Šįkart aptarsiu gotkinio simfoninio roko grupę iš Šveicarijos – Lacrimosa. Galbūt šią kapelą daug kas jau seniausiai žinote, mat populiarumo stoka ji nepasižymi. Vis dėlto, tikrai atsiras žmonių, kuriems žodis Lacrimosa tėra tik bereikšmė 9 raidžių kombinacija. Vienas to įrodymų – itin didelis pop grupės Tokyo Hotel fanų skaičius. Prieš įspūdingą Lacrimosa frontmeno Tilo Wolffo įvaizdį, sunkiai identifikuojamos lyties komerciniai fake emo karalaičiai atrodo lyg nupezę viščiukai. Tą patį galima pasakyti ir palyginus abiejų grupių muziką. Žodžiu, peršasi akivaizdi išvada, jog susipažinus su Lacrimosa kūryba, toliau mėgti Tokyo Hotel yra tiesiog neįmanoma.

Tikrai atsiprašau tų, kuriems toks paradokslaus šių grupių palyginimas atrodo gryniausia šventvagystė (tokia pat kaip lyginti Minedą su Deep Purple), tiesiog abi šios grupės man nesąmoningai pasirodė turinčios porą bendrų bruožų. Abiejų  lyderiai išsiskiria įspūdingom ševeliūrom, o dainos jausmingos ir atliekamos vokiečių kalba. Tačiau pasigilinus labiau, visas panašumas išgaruoja. Lacrimosa muzikoje tiesiog idealiai dera šiurkštūs metaliniai rifai, gotiškas niūrumas ir visom RGB skalės spalvom žaižaruojančios simfoninės orkestruotės. Tiesa tokių stilių jungimas šiais laikais jau nebėra kažkas ypatingo, tačiau Lacrimosa žavi tuo, jog šiuos stilius sulieja itin savitai ir nebanaliai. Dėl to grupės muzika turi specifinę atmosferą, tiesiog stulbinačią savo nuotaikų įvairove – nuo liūdesio, skausmo, vienatvės, iki džiaugsmo, vilties ar netgi visiškos euforijos. Ir visos šios emocijos perteikiamos labai įtikinamai, lyg būtų paties muzikos autoriaus išgyventos ir ilgai bei kruopščiai brandintos. Vokiški dainų tekstai taip pat duoda savotiško šarmo ir nuo anglų kalbos pervargusiai ausiai skamba maloniai ir gaiviai, o be to jie nėra labai jau paprastai suvokiami ir nereta reikalauja rimtesnio gilinimosi ir interpretacijų. Tad viską apibendrinus tampa aišku, kad lyginti Lacrimosa su Tokyo Hotel yra visiškai absurdiška. Tai kodėl aš tokiom absurdiškom nesąmonėm užsiiminėju? Te šis klausimas lieka atviras…

Na o jei trokštate apie šią originalią grupę sužinoti daugiau, portale bernardinai.lt galite rasti išsamią Lacrimosa biografiją

Satura:

Lichtgeschtalt:

Alleine Zu Zweit:

 

Subtilieji eksperimentatoriai The Gathering

Paradise Lost, Anathema, Tiamat, Katatonia, Theatre Of Tragedy. Visas šias grupes sieja tai, kad pradėjusios karjerą nuo lėto ir depresyvaus death/doom metalo, vėliau jos pasuko radikalių permainų ir eksperimentų keliu. Anathema ėmė sekti Pink Floyd pėdomis, Paradise Lost muzika įgavo Depeche Mode bruožų, o gothic metalą išvystę Theatre Of Tragedy pateisino savo pavadinimą tragiškai nusivažiuodami iki popso. Į šį ex-doomerių eksperimentatorių klubą pakliūna ir olandai The Gathering. Esminis skirtumas tas, kad jei daugumos šių grupių stiliaus pakeitimas sulaukė nemažai priešiškumo, tai The Gathering metamorfozės netgi daugelio metalistų vertinamos itin pozityviai. Tiesa sakant, doomiškieji grupės opusai visiškai nugrimzdo į užmarštį ir nuskendo vėlyvosios olandų kūrybos šešėlyje. Na bet nieko čia keisto. Į grupę atėjus žaviajai vokalistei Annekei van Giersbergen, The Gathering ėmė skambėti absoliučiai kitaip. Tačiau tas jų naujas skambesys, priešingai nei senasis, buvo savitas, originalus ir vargiai su kuo nors supainiojamas. Taigi galima netgi teigti, kad tikrieji The Gathering susiformavo su Annekės atėjimu.

Jausmingas ir švelnus Anneke van Giersbergen vokalas (kiek primenantis Jurgos Šeduikytės balsą), gan paprasta, bet labai subtili ir melodinga dainų kompozicija, praturtinta kompiuteriniais sample’ais bei papildomais programuotų būgnų loop’ais, sunkiai suprantami dainų tekstai (norint suvokti kai kurių esmę, reiktų giliai pasiknisti ir paanalizuoti) ir su kiekvienu albumu vis kintantis skambesys. Taip galima apibūdinti van Giersbergen eros The Gathering kūrybą. Grupė nepaiso jokių stilistinių rėmų ir kuria tai kas jiems patinka, nevengdami įsibrauti į kitų stilių teritorijas: nuo progresyviojo gothic metalo, iki post roko, trip roko, ar future pop. Tikri liberalai (ne veltui olandai). The Gathering kūryboje jaučiama ir stipri Radiohead įtaka. Net keli grupės nariai “O.K. Computer“ laiko mėgstamiausiu savo albumu. Na o svarbiausia, kad šie olandai puikiai suderina visus skirtingus stilius, suteikdami muzikai gaivumo, ir gyvumo įspūdį. Psichodelika, groteskas, romantika ir avangardas susilieja The Gathering dainose, sukurdami euforišką atmosferą. Klausant jų muzikos taip ir norisi įlipti į kokią “keistą mašiną“ ir suskambus laisvės varpui, išmatuoti (išmatos čia ne prie ko) Žemės planetą. Arba atsidurti kokiam 50-aisiais pastytame Juodosios Šviesos rajono name su baisiais paveikslais ir suprasti, kodėl “raudona yra lėta spalva“. Na bet užteks tų aliuzijų…

Beje, įdomus faktas. The Gathering yra mėgstamiausia death metalo titanų Morbid Angel gitaristo Trey Azagthoth grupė. Prisiminus tai ką groja patys Morbid Angel, šis faktas atrodo gan paradoksalus, bet kita vertus, jei žmogus klauso/groja brutalūchą, tai dar nereiškia, kad jis nesidomi ir visai kitokia muzika. Trey yra puikus to įrodymas (aš taip pat 🙂 ).

Deja, šiemet Anneke paliko The Gathering, tam kad galėtų susikoncentruoti ties nauju soliniu projektu Agua de Annique. Taigi grupė liko be vokalistės, atvedusios ją į šlovę. Bet tikiuosi, kad jie greit ras pamainą Annekei ir dar nustebins nekomercinės muzikos pasaulį (pageidautina teigiamai). Tiesa pakeisti tokią talentingą vokalistę bus nelengva, bet viliuosi, kad jiems pavyks.

Oficialus tinklapis
MySpace

Leaves:

My Electricity:

Monsters:

King for a Day:

Liberty Bell:

Strange Machines (live):

 

Sirenia – gęstanti gotiško metalo viltis

Norvegiškas metalas. Turbūt kiekvienam metalgalviui šis žodžių junginys asocijuojasi su Mayhem, Darkthrone, Gorgoroth ir kitomis tamsųjį “necrosound’ą“ propaguojančiomis black metal formacijomis. Tačiau blekas nėra vienintelis Norvegijos sunkiosios scenos pasididžiavimas. Šioje atšiaurioje senųjų vikingų ir fjordų šalyje užgimė ir kiek lengvesnis, bet ne mažiau atmosferiškas stilius – gothic metalas. Theatre of Tragedy išpopuliarintas “beauty and the beast“ pobūdžio vokalinis duetas tapo pagrindiniu jo skiriamuoju bruožu. Kita Norvegijos grupė Tristania pažengė dar toliau ir įvedė trečią vokalą – greta vyriško growl’o ir jam oponuojančio švelnaus moteriško soprano atsirado ir žemas švarus vyriškas balsas (kokie dažnai būna senajame gothic roke). Toks vokalinis sąstatas kartais juokais vadinamas “meilės trikampiu“. Kitas Tristanijos bruožas – karts nuo karto pasigirstantis lotyniškai giedantis choras. Taigi ne veltui Tristania laikoma viena originaliausių ir kokybiškiausių šio stiliaus grupių. Bet taip jau gavosi, kad vienas iš Tristanijos įkūrėjų ir pagrindinis žodžių ir muzikos autorius Morten Veland juos paliko. Ši netektis grupei Tristania buvo stiprus smūgis, bet laimei ne mirtinas ir net po šios netekties Tristania išlaikė savo kokybę ir per daug nenusivažiavo. Užtat Morten’as pradėjo naują grupę – Sirenia.

Savo skambesiu grupė labai primena Tristania ir galbūt būtų galima ją pavadinti pastarųjų klonu. Tačiau šiuo atveju kaltinti klonavimu yra apsurdiška, nes abi grupės yra to paties gerbiamo Morteno Velando kūryba. Tiesa Sirenia yra ne tiek grupė, kiek vieno žmogaus projektas. Mortenas kuria muziką, žodžius, įrašo visas instrumentų (išskyrus smuiko) partijas ir dar yra kriokiantysis vokalistas. Žinoma jis neišsiverčia be mišraus choro, profesionalaus smuikininko bei švaraus vyriško ir moteriško vokalų pagalbos (juk nemėgins pats išklykčioti soprano partijų, juolab kad tokia muzika nėra kuriama specialiai gėjams). Koncertų metu jam talkina “gyvi“ muzikantai, nors klavišinių ir choro partijas atlieka kompiuteris. Šiaip aš esu prieš bet kokią dalinę fonogramą koncerte, geriausia kai viskas atliekama vien tik gyvai, tačiau gotai elektroniką toleruoja kur kas labiau nei metalistai ir jiems tokia “smulkmena“ matyt nekelia problemų. Tiesa Sirenia gyvuose pasirodymuose nenaudoja ir bosinės gitaros (kas vėlgi gotams turbūt neatrodo didelis trūkumas), bet ir be jos žemų garsų užtektinai. Abudu gitaristai groja žemoje tonacijoje ir jei neklystu naudoja septynstyges gitaras (arba nužemintas šešiastyges). Tačiau jie neatlieka gitarinių soluočių. Laimei Velandas šios rokui privalomos kiekvieno kūrinio dalies neatsisakė – pakankamai virtuoziški soliakai atliekami smuiku (ir jie nenusileidžia tradicinėms metalo gitarų soluotėms). Gan įdomus sprendimas.

Tekstai irgi yra stiprioji grupės pusė. Reikia pripažinti, kad Mortenas Velandas yra puikus anglų kalbos žinovas. Nors dainos rašomos ne gimtąja kalba, bet jų lyrika išties turtinga ir romantiškai poetiška. Gausu vien litertūrinėje anglų kalboje vartojamų žodžių ir išsireiškimų, ir prisipažinsiu, kad nežinojau beveik pusės jų reikšmės. Kita vertus buvo puiki proga praturtinti savo žodyną.

Tačiau tai ką aš parašiau labiau tinka 2002 – 2006 grupės kūrybai apibūdinti. Per tą laikotarpį išleisti 2 puikūs albumai “At Sixes And Sevens“ ir “An Elixir For Existence“, taip pat EP “Sirenian Shores“. Muzikine prasme abu darbai man išties patiko, nors “An Elixir…“ koncepcija kažkaip priimtinesnė, (“At sixes…“ labiau savižudiškas, o jo siužetas baigiasi lyrinių subjektų venų susipjaustymu, kuris man pasirodė nesuprantamas). “Sirenian Shores“ iš esmės nėra nieko naujo, tik pateikiamos kelios perkurtų dainų versijos ir vienas koveris, bet skamba visai smagiai.

Kad ir kaip bebūtų, iki 2006 Sirenia buvo viena stipriausių gothic metalo grupių, kurios muziką teigiamai vertino net ir kai kurie rimti brutalūzai (ko nepasakytum apie daugelį kitų gothic metalo formacijų). Sirenia buvo pavizdys, kad ir gotiškas metalas gali būti kokybiškas ir neprimityvus. Deja su naujuoju albumu “Nine Destinies and a Downfall“ skambesys pasikeitė. Kad ir kaip liūdna pripažinti, Sirenia smarkiai nusivažiavo. Susiradę pastovius narius ir naują vokalistę Monika Pedersen, jie tapo dar vienu Evanesence klonu. Grupės muzika smarkiai suprimityvėjo, prarado viską ką turėjo savito ir originalaus, ir beveik neliko ne tik metalo, bet ir gotikos elementų. Dabartinė jų kūryba mažai tesiskiria nuo Within Temptation, Lacuna Coil, Evanesnce ir kitų praeityje gerų, bet su laiku visiškai nupopsėjusių ir suvienodėjusių female fronted metalo grupių. Deja gothic metalas miršta ir kokybiškų stiliaus grupių gretos retėja. Laimei, senoji Morteno grupė Tristania vis dar laikosi. Lieka tikėtis, kad jos jaunesnioji sesuo paklydėlė dar grįš į metalinį doros kelią. Nors viltis kvailių motina…

My Mind’s Eye (albumo versija) (2007):

The Other Side (2007):

On The Wane (Live At Inferno Festival) (2003):

In A Manica (Live At Inferno Festival) (2003)

 

Kičo ir absurdo meistrai Type O Negative

Ką turi bendro metalo protėviai Black Sabbath, gothic rokeriai The Sisters of Mercy ir hardcore/punk legendos The Misfits? O gi tai, kad visos šios trys labai skirtingų svorio kategorijų grupės yra amerikiečių Type O Negative įkvėpėjai. Ši Bruklino ketveriukė sulydė šių trijų grupių stilių, įdėdami dalelę savęs ir dar velnias žino ko. Taip gimė gothic doom metalo formacija Type O Negative.

Jau vien tas faktas, kad grupės kūryba tvirtai išsisdrėbia net kelių stilių teritorijose, leistų daryti išvadą kad jų muzika labai įvairi. Ir ši hipotezė tikrai teisinga: jų repertuare yra ir greitos, ir velniškai lėtos muzikos. Nuotaika tikrai labai įvairi: nuo depresyvios, agresyvios, iki melancholiškos, psichodeliškos ar netgi linksmos ir nuotaikingos. Grupė išnaudoja visas gotiškos paletės spalvas, ir patikėkit, spalvų ir atspalvių gotikoje yra žymiai daugiau nei popse. Eklektikos “priduoda“ ir ganėtainai įvairus vokalas. Abiejų grupės vokalistų balsai ganėtinai skirtingi: frontmeno ir bosisto Peter Steele vokalas varijuoja nuo žemo ir emocionalaus gotiško iki griežto pankiško, o gitaristo Kenny Hickey vokalas aukštas ir švelnus, primena britroko vokalistus arba net The Beatles.

Taip pat būtina paminėti grupės dainų tekstus. Juose gausu ironijos, autoironijos, sarkazmo, grotesko ir daug daug juodo humoro. Type O Negative šaiposi iš visko – skausmo, mirties, kančios, gyvenimo, religijos, pašiepia įvairias socialines ir politines problemas, bei vartotojišką kutūrą. Tiesa šis tas kliūna ir gotams, pankams, skinams ir popsui. Štai jų žymiausias kūrinys, 11 minučių “Black No1“ apdainuoja tipišką (tiesa gal stereotipinę) gotę, “We hate everyone“ pasityčioja iš absurdiškos kairiųjų ir dešiniųjų politinių grupuočių kovos, o “Kill all white people“ iš rasisizmo. O kur dar šaipymasis iš sveikatos apsaugos sistemos, kuriai dedikuotas praktiškai visas “Life is killing me“ albumas (o ypač jo titulinė daina) arba iš transvestitų (“Angry Inch“). Bet turbūt labiausiai jie šaiposi patys iš savęs. Štai išduotas savo merginos, visą skausmą Peter Steele išliejo albume “Slow deep and hard“, kuriame jis savo mylimajai žiauriai atkeršija, ją nužudydamas su asfalto grąžtu. Žinoma tai tik jo fantazija, tačiau grupė net ir savo biografijoe pateikia tai kaip tikrą faktą.

Bet būtų nuodemė nepaminėti apie romantiškąją grupės kūrybos pusę. Grupė sukūrusi tikrai nemažai gražių ir originalių dainų apie meilę, pradedant Love You to death, In Praise of Bachus, Be my Druidess, baigiant vampyrišku sielvartu alsuojančia Bloody kisses ar nuostabaus grožio balade apie vilkolakiais virtusius įsimylėjelius Wolf Moon. Bet nebūtų jie kičo ir absurdo meistrai, kaip kad aš pavadinau…. Kai kuriose dainose muzikos ir lyrikos nuotaikos labai žavingai nesutampa, o tas sukelia puikią juoko dozę. Štai kad ir linksmos nuotaikos kūrinys “Pyretta Balze“ yra apie lyrinio “aš“ norą nusižudyti, o daina apie artimųjų netektį “Everything dies“ kažkodėl sukelia juoką. Tai parodo, kad grupės nariai puikiai moka “dirbti su žodžiu“ ir yra geri aktoriai, tad savo žodžiams gali suteikti kitokią prasmę ir užslėti dainose gilias potekstes.
Tokie jau tie tragikomiškieji Type O Negative. Sunki, vežanti, bet tuo pačiu lyriška muzika. Juodas, bet intelektualus humoras ir itin plati jausmų skalė daro Type O negative muziką išskirtine ir nepakartojama. Kas juos klausę, manau man tikrai pritars.

Oficiali svetainė
My space kertelė

My girlfriend’s girlfriend:

Black #1:

Love You To Death:

Christian Woman (singlo versijos klipas):

I dont wanna be me:

Everything Dies:

Christian woman (pilnos versijos klipas, visai kitoks nei singlo versijos):