Entombed – nihilistiškas pakasynų rokenrolas iš Žuvėdijos

Būna kartais, kad supranti, jog kažką lig šiol esi pražiūrėjęs. Štai ir aš kažkada pastebėjau, jog beveik visiškai nesu susipažinęs su švedų mokyklos death metalu. Ši įžvalga mane ganėtinai šokiravo, mat death metalas vienas mėgiamiausių mano muzikos stilių, o juk Švedijos deatho  scena ilgą laiką buvo, o ir dabar yra viena pačių reikšmingiausių. Situaciją galima būtų palyginti su operos mėgėju, bemaž nieko nenusimančiu apie italų operą arba su užkietėjusiu krepšininio fanu, besidominčiu Eurolyga, bet ničnieko nenutuokiančiu apie NBA. Arba tualetinio popieriaus ekspertas, kuris… Na gerai, užteks tų palyginimų. Eikime prie pasekmių. Taigi, tas mano minėtasis pastebėjimas ir paskatino mane susidomėti Entombed, viena ryškiausių šios šalies “mirtinojo gelažiaus“ grupių.

Entombed kilo iš vienos archaiškiausių Švedijos deatho kompanijų Nihilist. Naujoji komanda perėmė savo pirmtakų puoselėtą kryptį tačiau joje savęs, priešingai nei teigia pavadinimas, “nepasilaidojo“, tad sulig kiekvienu albumu grupės propaguojama stitlistika gan kito. Pirmieji 2 albumai “Left Hand Path“ ir “Clandestine“ atsidavė pačiu gryniausiu švedų death metalo oldskūlu. Juos galima pavadinti stiliaus etalonu. Čia Entombed vieni pirmųjų panaudoja savitą, benzininio pjūklo skambesį primenantį gitarų tembrą, tapusį švediško death metalo skiriamuoju bruožu ir įrodymu, jog skandinaviškas deathas gali skambėti vsiai nepanašiai į amerikietiškąjį.

Ir nors pirmieji 2 albumai buvo itin puikiai sutikti metalinės liaudies, Entombed nusprendė mestis į kitą kelią. Nuo 1993 albumo “Wolverine Blues“ prasideda grupė death’n’roll’o era. Grupės stilistikoje vis ryškėja roko, o taip pat ir hardcore punko motyvai, dėl ko  grupės atžvilgiu atsiranda paburbėjimų. Tačiau Entombed nestokoja nei humoro, anei nihilizmo, tad brenda vis giliau į rokenrolo raistą, paskui save vis dar vilkdami death ir thrash metalo šleifą.  To pasekoje užgimsta dar rokenroliškesnio death metalo albumas “To Ride, Shoot Straight And Speak The Truth“, po kurio seka jau vargiai metalu bepavadintinas “Same Difference“, pripažįstamas nuosmukio dugnu. Ir nors šis darbas dažnai laikomas visišku šlamštelienos rinkiniu, aš asmeniškai nebūčiau linkęs jį vadinti blogu. Tai tikrai silpniausias grupės opusas, bet jis man visgi patiko. Apskritai, mano nuomone Entombed neišleido nė vieno blogo pilnametražio studijinio albumo (ep’akai jau kita kalba).  Visi jie savitai geri ir smagūs. Tas pasakytina ir apie sulig naujuoju tūkstantmečiu prasidėjusį grupės dalinį grįžimą prie šaknų (tiksliau, prie “Wolverine Blues“ stilistikos). Naujuosiuose darbuose “Morning Star“, “Inferno“ ir “Serpent Saints – The Ten Amendments“ kapinių gyventojai (turiu omeny ne mažuosius one.lt “neformalus“) vėl pasunkėja ir jų deathenroliškame skambesyje vėl “viršų paima“ deathas.

Trumpai apžvelgus grupės “kūrybinius grybavimus“ galima pamėginti paanalizuoti tųjų “grybų“ muzikines savybes. Visų pirma, kaip turbūt nesunku pastebėti iš vaizdo klipų, Entombed nėra labai “rimta“ grupė. Tiesa ankstyvojo laikotarpio kūrybai būdingas tipiškai “deferiškas“ požiūris, bet vėlesniuose dainų tekstuose gausu ironijos, satyros, nihilistiškos paniekos ir pankiško bet subtilaus “varymo ant sistemos“. Tiesa to “nerimtumo“ jokiu būdu negalima laikyti beidėjiškumu. Entombed tekstai išties geri, prasmingi, o kartais ir gan painūs. Tas pats pasakytina ir apie muziką. Grupės dainos įvairios, dinamiškos ir ekspresyvios, liaudiškai tariant “veža“.

Tad koks gi būtų viso to moralas?  Entombed yra viena tų chrestomatinių metalo grupių, kuria bent pasidomėti yra verta. O tuos, kas toleruoja šiurkščią, apšepusią ir energingą muziką, ši grupė turėtų ir visai rimtai “užkabinti“ .

Left hand Path:

Wolverine Blues:

Night of the Vampire:

Addiction King:

What you need:

Wreckage:

 

Accept “I’m rebel“ – nesurudijusi oldskūlo klasika

Kadangi net trys iš eilės naujausi Blogo straipsniukai yra vienaip ar kitaip susiję su Jo Brutalybe Defu, o tuo labiau moderniuoju, tai nusprendžiau padaryti ryškų kontrastą ir šįkart atiduoti duoklę oldskūlui ir ne bet kokiam, o senajam gerajam Vokietijos hard’n’heavy metalui. Šis, dabar jau retai propaguojamas, o ir praeityje trumpai težibėjęs stilius atgyja paleidus senųjų laikų įrašus. Vienas tokių – 1980’aisiais pasirodęs antrasis Vokietijos metalo legendų Accept albumas “I’m Rebel“.

Albumą sudaro 8 dainos, kurių bendra trukmė 33 minutės. Kūriniai nesudėtingi, tipiškos roko dainų strūktūros, vidutinio tempo ir be jokių “vikrutasų“. Tekstai irgi paprasti ir sakyčiau nė velnio nemetaliniai. Pusė yra apie meilę, kita pusė apie maištavimą ir panašius dalykus. Hard’n’Heavy yra stilius turintis tiek hard rock, tiek ir heavy metal bruožų, bet “I’m Rebel“ persvara aiškiai hardroko pusėje. O to priežastis paprasta – “I’m Rebel“ yra absoliučiai komercinis opusas. 1980 metais dar visiškai jauna grupė buvo visiškoje leidybinės firmos „Metronome“ priklausomybėje, panašioje į tą, kurioje yra Mango, Amberlife ir kitos brolių Bendžių šefuojamos popso grupės. Visa albumo muzika ir dainų žodžiai buvo sukurti “Metronome“ prodiuserio, Accept tik aklai vykdė nurodymus. Štai kodėl “I’m Rebel“ neišgirsime jokių metalo idėjų, o ir muzika nepasižymi originalumu ir atitinka visus 1980-ųjų pop muzikos standartus. Dainoms netgi buvo pritaikytas disco ritmas, kad opusas dar labiau atitiktų visas tuometinias mados tendencijas. Taigi nieko keisto, kad ir albumo dainų žodžiai labiau panašūs į Take That, N’Sync, Backstreet Boys ar lietuviškojo jų klono NEO lyric’sus, nei į tarkim metalo patriarchų Judas Priest…

Kita vertus, kad ir koks “I’m Rebel“ bebūtų popsas, albumas sukaltas išties kokybiškai, o dainos yra netgi labai vežančios ir puikiai įsimenančios. Paprasti, bet žiauriai kabinantys rifai, energingas ir su niekuo nesumaišomas įžymusis Udo Dirchsneiderio vokalas, senoviški gitarų solo, bei jau minėtasis disco muzikos ritmas daro šį albumą ypač smagiu ir puikai tinkamu vakaruškoms, diskotekoms ar tiesiog sueina kaip puikus nuotaikingas muzikinis fonas. Be to visai įdomu išgirsti, kaip karjeros pradžioje skambėjo Accept – viena svarbiausių ne tik Vokietijos, bet ir apskritai pasaulio metalo grupių, šio stiliaus raidoje palikusi labai didelį ir gilų pėdsaką. Tiesa vėlesni Accept darbai kur kas rimtesni ir aukštesnio lygio, bet ir “I’m Rebel“ visai vertas dėmesio.

Beje. Ypač rekomenduoju šį albumą visiems Lordi gerbėjams. Įsistikinsite, kad ir prieš 30 metų muzika buvo ne ką prastesnė, nei dabar, o gal net ir geresnė. Tam kad pasiekti populiarumą, Accept’ams nereikėjo jokių įspūdingų monstrų kostiumų ar pergalės Eurovizijoje. Tai jie iškovojo savo kokybišku ir energingu grojimu. Taip kad… DO IT, DO IT, DO IT TONIGHT, YOU’RE THE GIRL OF MY LIIIIIIIIIIIIIIIIFFFFFE 😀