Šituos vokiečių alkothrashistus visai atsitiktinai užtikau slampinėdamas po metalo archyvus. Dėmesį jie patraukė savo nerimtumu, dainomis apie hamburgerius, “sex, drugs and rock’n’roll“ tipo idealogijos reinkarnacija thrash metale ir pačiu propaguojamu stiliumi – crossover – kuris šiais laikais itin nepopuliarus ir retas. Tiesa sakant, toks jis buvo visada. Bent jau man asmeniškai neteko girdėt, kad bent viena šio stiliaus grupė būtų pakliuvusi į MTV ar kokiu kitu būdu pasipainiojusi mainstrymui po kojomis. Bet velniop visas tas masines madas ir popsovinius skiedalus. Jūsų dėmesiui visiškas undergroundų undergroundas su merkantiliškos prodiuserio rankos nepagadintais “naminiais“ įrašais ir mėgėjišku (bet ne gėjišku) požiūriu į muziką.
Iki šiol su crossoveriu praktikoje susidūręs buvau ne daug, tad nesiimsiu vertinti pačios grupės novatoriškumo. Subjektyvia nuomone, jie visiškai atitinka tipiško crossover apibrėžimą – greitos ir labai trumpos pripankuoto ir už’hardcore’into thrash metalo (o gal metalizuoto hardcore panko?) kompozicijos, nepasižyminčios ypatingu sudėtingumu, tačiau prisodrintos nežabota jėga ir agresija. Vokalistas žodžius mala ypatinga greitakalbe, kurios pavydėtų net Eminemas, būgninkas savo kalimu bando pasiekti šviesos greitį, o gitarų partijos paprastos, bet kabinančios. O už vis smagiausi yra dainų žodžiai, kurių tematika – alkoholizmas, šėlionės, neapykanta policininkams, greitas maistas, thrašistų buitis ir panašios blevyzgonės. Grupė išleidusi porą demuškių ir 9 gabalų 14 minučių trukmės albumą, kažkodėl pripažintą pilnametražiu(?). Jį galima visai legaliai parsisiųsti iš Beer Pressure myspace puslapio ir mėgautis jo absoliučiai bekompromisiniu prikoliškumu.
Ši grupė galbūt net ir lietuviško metalo kontekste neatrodytų ypatingai (tiesa veikiančių crossover thrash kapelų lyg ir nėra), jau nekalbant apie pasaulinį. Kita vertus, jie to ir nesiekia. Kol vieni raunasi plaukus ir plėšo stygas bei plastikus bandydami nustebinti pasaulį naujomis mandravonėmis, kiti maloniai leidžia laiką rūsyje ar palėpėje, gurkšnoja alutį, kemša “junk food’a“ ir groja kanonišką, bet laiko patikrinantį ir niekada neišsisemiantį thrash metal ir hardcore punk mišinį…
Ką turi bendro metalo protėviai Black Sabbath, gothic rokeriai The Sisters of Mercy ir hardcore/punk legendos The Misfits? O gi tai, kad visos šios trys labai skirtingų svorio kategorijų grupės yra amerikiečių Type O Negative įkvėpėjai. Ši Bruklino ketveriukė sulydė šių trijų grupių stilių, įdėdami dalelę savęs ir dar velnias žino ko. Taip gimė gothic doom metalo formacija Type O Negative.
Pastaruoju metu metalo/hardcoro/post-hardcoro grupių yra pridygę kaip nuogų kojų atšilus orams, tačiau didžioji dalis iš jų – paskutinis šūdas. Kokybiškų grupių yra kokie vos keli procentai, o ir tos giliai užkastos, bei paprastam klausytojui sunkiai pasiekiamos.Naršant po maispeiso muzikines anketas (kur beje dažniausiai ir slepiasi mažiau populiaros, naujos, bet kartu ir talentingos grupės) atradau grupę, kuri vos ne nuo pirmų natų ir klyksmų mane privertė susižavėt – Memphis May Fire.
Rokiškio Balbo 