Šiais laikais iš principo originalios, savitos ir daugiau į nieką nepanašios muzikos sukuriama itin mažai. Žinoma, visokių eksperimentonių, pasižaidimų su triukšmais ir avangardysčių netrūksta, bet kiek iš jų tikrai prigyja, o kiek taip ir užgęsta nepalikę ryškesnio pėdsako muzikos istorijoje. Tang Dynasty – viena tų iš tikro originalių grupių, pasižyminčių savitu, su niekuo daugiau asociacijų nekeliančiu (na beveik) skambesiu ir itin svariu indėliu sunkiojo metalo (jei jau ne pasaulinei, tai bent jau Kinijos) scenai. Pirmąja tikra kinų heavy metalo grupe laikomi 唐朝 Tang Chao (taip ši grupė vadinasi Kinijoje) puikiai pajėgė į vienon krūvon sulydyti klasikinį vakarietišką heavy metalą su turtinga Tolimųjų Rytų muzikos tradicija ir išgauti harmoningai vientisą ir originalų stilių.
Kaip ir derėtų tikėtis iš senų komunistinių perdylų, kuriems už sėdėjimą minkštame kompartijos krėsle ir oro gadinimą ne vien mokamos milžiniškos algos, bet ir kuriami šlovinantys šūkiai, ne tik metalo, bet ir roko muzika Kinijoje ilgą laiką buvo besąlygiškai draudžiama. Vakarietiška pop muzika Liaudies respubliką pasiekė gerokai pavėluotai, tad visai nereiktų stebėtis, kad dar kokiais 1985 metais sunkesnės muzikos už The Beatles ar Simon and Garfunkel šioje šalyje vargu ar buvo. Tai ir nulėmė tai, kad pirmoji metalo grupė susikūrė tik apie 1988 metus. Tang Dynasty įkūrė kinų kilmės amerikietis Kaiser Kuo, dirbęs žurnalistu Pekine. Tiesa, jo surinkta ir į “tikrąjį“ metalo kelią atvesta šutvė 1989 išsiskirstė, mat per šalį nusirito žiauri reperesijų banga ir kovai prieš taikius protestuotojus Tiananmenio aikštėje buvo pasitelkti tankai, kas reiškė, kad groti roką gali būti mirtinai pavojinga. Išsigandęs Kaiseris pabėgo į JAV, o likę grupės nariai po metų vėl susibūrė ir sėkmingai tęsė veiklą ir be didžiojo kinų metalo patriarcho. 1992 išleistas debiutinis albumas, kurio pavadinimas į anglų kalbą verčiamas kaip “A Dream Return To Tang Dynasty“ pranoko visus lūkesčius. Parduotas 2 milijonų kopijų tiražu, kas net pačioms populiariausioms pasaulio metalo grupėms būtų rimtas laimėjimas, opusas iš karto pavertė Tang Dynasty nemirtinga kinų sunkiosios muzikos klasika ir iškėlė kartelę taip aukštai, kad net iki šiol patys Tang Dynasty nesugeba jos peršokti. Maža to, grupę pripažino oficialioji Kinijos valdžia, tuo siekdama parodyti pasauliui, kokia neva demokratiška ir žodžio laisvę gerbianti yra Kinija. Tai buvo tartum džino išleidimas iš butelio – metalas, nors ir pamažu ir negausiai, bet paplito po visą šalį ir šiandien jo sustabdyti nepajėgtų nė tankai…
Deja, grupės neaplenkė ir tragedija. Skaudžioje autoavarijoje žūsta bosistas Zhang Ju. Smūgis grupei ko gero analogiškas tam, kurį patyrė Metallica, netekusi Cliffo Burtono. Daug kas sako, kad po Zhang mirties Tang Dynasty “jau nebe ta“. Vis dėlto, nors vėlesnieji albumai ir nesulaukė tokio populiarumo, kaip debiutas, mano nuomone, jie irgi puikūs. 1998 “Epic“ ir dar po dešimtmečio pasirodęs “Romantic Knight“ kiek kitokie, bet vis dėlto išlaiko grupei būdingą rytietišką skambesį apie kurį ir reiktų plačiau pakalbėti.
Nors Tang Dynasty dažnai įvardijama kaip heavy metalas, grupė iš esmės nepaiso šiam stiliui būdingų klišių ir stereotipų ir vietomis gan smarkiai nukrypsta nuo metalinės stilistikos vos ne prie kažko artimo rusiškam rokui (turiu omeny akustinių gitarų brazdinimą, bandant vaidinti dainuojamąją poeziją, kas iš pirmo karto gali nuvilti, bet vėliau pajunti, kad tai visai tinka). Lemtingą vaidmenį grupės kūryboje užima gausūs kinų klasikinės ir tradicinės muzikos elementai, tačiau jie su metalu jungiami taip harmoningai, kad atskirti kur ten baigiasi metalas ir prasideda folkas yra praktiškai neįmanoma. Vokalas irgi remiasi gilias tradicijas turinčia Pekino operos dainavimo maniera, kuri skamba ne tik savitai, bet ir ganėtinai “metališkai“. Galbūt rimtesnis trūkumas yra nepakankamai ryški ritmo sekcija ir šioks toks “akustiškumo“ perteklius, dėl ko Tang Dynasty muzika kai kam gali pasirodyti per lengva. Kitiems, ekstremalybių nemegėjams tai galbūt kaip tik bus privalumas.
Grupės tekstai atliekami idealiai švaria putonghua (bendrinė kinų kalba, dar žinoma kaip mandarinų dialektas), tad daugumai bus nesuprantami. Tang Dynasty dainos dažniausiai liūdnos ir filosofiškai poetiškos. Jose susipina egzistencialistinis būties tragizmas, nusivylimas gyvenimu, vienatvės, susvetimėjimo jausmas ir romantinis susižavėjimas didinga Kinijos istorija ypač Tang epocha (618–907 metai), kai Kinija buvo ne vien politiškai, ekonomiškai, bet ir kultūriškai stipriausia Pasaulio valstybė. Šitoks realybės ir fantazijų pasaulio supriešinimas, pabėgimas iš slegiančios rutinos ir laisvės siekimas gan tipiškas metalo muzikai, tačiau Tang Dynasty atveju įgauna naujų atspalvių, mat tuo pačiu tai yra ir užslėptas maištas prieš totalitarinę šalies sistemą. Žinoma šis maištas ganėtinai švelnus, kaip ir sąlyginai švelni yra ir pati Tang Dynasty muzika, tačiau kai kada kukli užuomina gali būti efektyvesnė už atvirą tiesos išsakymą…
A Dream Return To Tang Dynasty:
Nine Beats:
The Sun:
Choice (live):
Farewell (live):
The Time:
Mooon Dream:
Internacionalas:
Šiemet tęsiu Rokiškio Balbo tradiciją kaskart prieš Kalėdas pristatyti po vieną alterantyvų kalėdinį projektą arba jo albumą. Pernai šioje rubrikoje buvo 
…ir nusimanytų apie muziką, jis tikrai būtų priimtas į grupę Manowar. Šis Fentezi litertūros ir kino herojus matyt yra vienas iš Manowar įvaizdžio ir dainų įkvėpėjų, o pati grupės muzika alsuoja ta laukine karžygiška jėga, kurią įkūnija žymusis fantastinis Griovėjas. Kaip ten bebūtų, tai viena žymiausių ir įtakingiausių visų laikų sunkiojo metalo grupių, padariusių milžinišką įtaką ne vien daugeliui kitų heavy’istų. Manowar taip pat yra ir vieni iš pagrindinių įtariamųjų power bei viking metalo atsiradimo byloje (na gal ir per riebiai pasakyta, bet jų įtaka šiems stiliams tikrai nemaža). O labiausiai šis kvartetas žinomas dėl savo idealogijos, kuri vienus be galo ir be krašto žavi (ir verčia kartu su Eriku Adamsu vieningai užplėšti “Stand and fight…“), kitiems išspaudžai pašaipos gaidelę (“Other bands play, Manowar – gay“). Žodžiu, Manowar abejingų tikrai nepalieka.
Kadangi net trys iš eilės naujausi Blogo straipsniukai yra vienaip ar kitaip susiję su Jo Brutalybe Defu, o tuo labiau moderniuoju, tai nusprendžiau padaryti ryškų kontrastą ir šįkart atiduoti duoklę oldskūlui ir ne bet kokiam, o senajam gerajam Vokietijos hard’n’heavy metalui. Šis, dabar jau retai propaguojamas, o ir praeityje trumpai težibėjęs stilius atgyja paleidus senųjų laikų įrašus. Vienas tokių – 1980’aisiais pasirodęs antrasis Vokietijos metalo legendų Accept albumas “I’m Rebel“.
Taip jau lėmė likimas, kad paskutinė XX amžiaus dekada heavy metalo džentelmenams pašykštėjo sėkmės. Jei jau pasitraukus Adrianui Smitui fortūna nuo jų ėmė suktis, tai vokalisto Briuso Dikinsono išėjimas tapo didžiąja meidenų tragedija. Išėjęs frontmenas buvo pakeistas buvusiu Wolfsbane vokalistu Blaze Bayley. Jam tai buvo didžiausios svajonės išsipildymas, meidenams – viltis pakilti iš pelenų ir pradėti naują grupės etapą. Na iš pelenų grupė pakilo, bet deja, ne feniksu, o matyt tik viso labo putpele. Tad bandymai išskristi iš duobės ir atgauti 80-taisiais pelnytai užtarnautą šlovę truko pernelyg ilgai ir nebuvo labai sėkmingi.
Rokiškio Balbo 