Nors didysis Rammstein sugrįžimas su naujuoju albumu įvyko ne taip jau ir neseniai, tačiau nuolatinis laiko stokos perteklius suteikė galimybę jį apžvelgti tik dabar. Tad ką mums pateikia šeštasis skandalingųjų germanų darbas? Ar buvo išlaikyta žymioji vokiška kokybė? Ar gabalai ir toliau “kala į klyną“? Ar grupė išlaikė savo radikaliai cinišką požiūrį, kuriuo jie žavėjo iki tol? Su didžiausia nuostaba akyse (tiksliau sakant ausyse) galiu patvirtinti, kad taip.
Vos nuo pirmųjų albumo akordų apima maloniai keistas jausmas. Wtf? Šis darbas galėtų pretenduoti į sunkiausio Rammstein albumo titulą, ir jei toks jis ir nėra (vis tik sunkumas – labai jau subjektyvi sąvoka), tačiau akivaizdžiai yra pats metališkiausias. Grupės stilių galima apibūdinti kaip trijų komponentų – metalo, industrialo ir to, ką sąlyginai galima pavadinti komerciniu roku – mišinį. Kiekviename albume šių komponentų santykis nevienodas. “Herzeleid“ yra maždaug lygiavertis metalo ir industrialo mišinys su šiek tiek komercinio roko, “Sehnsucht“ dominuoja industrialas, “Mutter“ sudėtyje visi trys komponentai paskirstyti maždaug lygiomis dalimis, o savotiškuose Rammstein Load/Reload opusuose “Reise, Reise“ ir “Rosenrot“, vyrauja komercinis rokas su šiek tiek metalo ir menkais industrialo likučiais. Ir štai “Liebe ist für alle da“ pateikia dar kitokį derinį, kuriame šįkart liūto dalį gauna metalas (industrialas ir toliau lieka užguitas).
Taigi, ryškiausias skirtumas nuo ankstesnių albumų tas, kad skambesyje ženkliai daugiau metalo elementų. Būgnų partijose gausu dviejų bačkų ritmų, ir apskritai ritmo partijos iki tol nebuvo tokios sudėtingos, kokios jos paskutiniame grupės darbe. Gitarų rifai irgi techniškesni ir kaip niekad anksčiau artimi metaliniam skambesiui. Žinoma, iki tikro metalo dar toli, bet Rammstein visai ir nepretenduoja į true metalistų statusą.
Nedera pamiršti ir unikalios Rammstein lyrikos. Vokiečių kalbos mėgėjai vėl galės pasimėgauti subtiliu žodžių žaismu ir šokiruojančiu romantiškų ir makabriškų vaizdinių deriniu. Ir šįkart tekstai tokie pat aštrūs, o tematikos pobūdis nepakito. Maža to, galima pajusti šiokį tokį grįžimą prie šaknų, t.y. prie debiutiniame “Herzeleid“ nagrinėtų motyvų, kas reiškia, kad “Liebe ist für alle da“ tematika šiurkštesnė ir labiau iškrypėliška nei jo pirmtake “Rosenrot“, pasižymėjusiame šiokiu tokiu “sterilumu“. Šįkart vyraujanti albumo tema – nepasotinamas gyvuliškas gašlumas. Ją puikiai atspindi ir albumą reprezentuojantis atvirai pornografinis dainos “Pussy“ vaizdo klipas, kuriuo grupė dar kartą peržengė jau ir taip toli nuslinkusią padorumo kartelę ir tuo pačiu sudavė simbolinį, tačiau mirtiną smūgį MTV. Grupėms daugiau nebereikia veidmainiškai tūpčioti prieš pasikėlusius muzikos televizijos diktatorius, tikintis kad šie susimylės ir prileis juos prie galimybės pasirodyti žydrajame ekrane. Jie gali nevaržomi reklamuotis internete ir įgyti populiarumo be didžiosios Komercijos Mašinos pagalbos.
Ir pripažinkime, ši grupė pasižymi fenomenaliu sugebėjimu idealiai derinti komerciškumą su meniškumu. Jau nuo pat susikūrimo Rammstein niekada neneigė esą komercinė grupė, tačiau popsiškumo etiketės jiems priklijuoti irgi neišeina – jų kūryba itin tiksliai, subtiliai ir žaismingai paliečia opiausias visuomenės žaizdas – tai ne visada pavyksta net nuoširdžiausioms idėjiniu požiūriu ramštainams artimo death metalo grupėms. Vokiečių tanz metalo pionieriai sugeba ne tik išlikti populiarūs, bet ir ištikimi savo idealams. Šiuo požiūriu galima įžvelgti tam tikrų sąsajų su legendiniais AC/DC, jau ne pirmą dešimtmetį stebinančiais pasaulį savo sugebėjimu neprarasti šarmo. Aišku, teigti, kad Rammstein taps vokiškaisiais “eisidesais“ dar ankstoka, tačiau jau šeštas nei jėgos, nei populiarumo nestokojantis albumas, kuriame grupė sugeba ne vien išlaikyti savo firminius bruožus, bet ir skambėti šviežiai bei aktualiai, teikia nemažai vilčių…
“Wtf? Ką ši apgailėtina mallcore grupė veikia alternatyviosios ir nekomercinės muzikos tinklaraštyje?“ – turbūt būtent tai pagalvojote išvydę šį rašinį. Ir nieko keisto. Grupė Slipknot (aišku, turiu omeny ne 80-ųjų amerikos crossover trašistus 
Parėjusi iš darbo mama manęs paklausė, ar girdėjau tokį muzikantą Lauryną Jukonį. Šis žmogus yra mamos bendradarbis (inžinierius) ir sužinojo, kad šis laisvalaikiu užsiima muzikos kūrimu. Neilgai paieškojus internete paaiškėjo, jog tai ne kas kitas, o žymiojo ambient/industrial projekto “Girnų Giesmės“ autorius. Lietuviškosios elektroninės muzikos scena nesidomiu, tad iki šiol buvau tik girdėjęsprojekto pavadinimą ir daugybę labai teigiamų atsiliepimų apie jo muziką. Na o pasiklausęs keleto grupės oficialiam tinklalapyje publikuojamų kūrinių, prie liaupsių galėčiau prisdėti ir aš, bet kadangi tikrai nesu šioje srityje išprusęs ir mano žinios apie industrial subkultūrą apsiriboja tik jos egzistavimo fakto žinojimu ir kelių industrial rock/metal formacijų klausymu tai geriau patylėsiu. Galiu tik pasakyti, kad Girnų Giesmių muzika ganėtinai sunki ir tikrai ne tokia “easy listening“ kaip daugumos popsistų ir technūškinikų. Bet tai yra tikrų tikriausias menas, o ne primityvus fonas tūsofkėms. Na o įdomiausia tai, kad G.G. sugeba suderinti šaltą ir grėmėzdišką insdustrial’ą su Lietuvių liaudies ir pagoniškaisiais motyvais, sukuriant mistišką, o kai kada net šiurpą varančią atmosferą. Taip kad projektas pateisina pavadinimą – sunkus ir mechaniškas skambesys primena girnų malimą, bet tuo pačiu girnos asocijuojasi su senove, tautosaka ir tais laikais, kai dar lietuviai barzdočiai (kurie dar garbino gamtos dievybes) kantriai brūžindavo du didžiulius akmenis ir tokiu būdu maldavo grūdus…
Rokiškio Balbo 