Įspūdžiai


Nors nuožmi ir užsitęsusi krizė ir pakirto sunkiosios muzikos renginių didybę ir privertė pogrindžio sceną labiau koncentruotis ties smulkaus masto vietinių ir artimojo užsienio grupių koncertais, pasaulinio lygio žvaigždžių į Lietuvą prisivilioti vis tik pavyko. Bene pirmieji žymūnai šiemet, pasiryžę taranuoti Lietuvos geležgalvius buvo skandalingieji vokiečių blackeriai Nargaroth, tapę esminiu trečiojo Trejų Šešerių festivalio akcentu.  Juos pridengė dar keturios ekstremalaus pobūdžio grupės: latvių blackeriai Nycticorax ir Urskumug, estų deatheriai Nihilistcrypt ir vietiniai “juoduliai“ Inquisitor.

Į festivalį nebuvo įleidžiami žmonės, dėvintys pirštines nupjautais galais. Gal tai ir netapo priežastim kam nors nepatekti į renginį, bet vis dėlto, žmonių nebuvo daug.  Visi laisvai išsiteko mažojoje Mulen Ružo salėje ir problemų dėl vietos stokos niekam apturėti neteko. Renginys šįkart vėlavo negausiai ir tai džiugina. Pirmieji pasirodė latvių balckeriai Nycticorax. Šįkart grupė paliko geresnį įspūdį nei pirmąkart. Jų atliekamas dinamiškas ir nešabloniškas blackas kompozicijos atžvilgiu patiko, bet sceninės energijos  ir jėgos grupėj stigo.  To pasekmė – vangi ir ne itin susidomėjusi publika. Vis tik Nycticorax, nors lėtai bet vis tik užvežė. Deja, vos spėjau įsijausti į grupės muziką, o ji jau ir baigėsi…

Vėliau atėjo metas lietuvaičiams Inquisitor. Juos kaip ir Nycticorax teko garbė matyti antrą kartą ir šįkart įspūdį paliko geresnį.  Muzikantai grojo itin techniškai, kompozicijos sudėtingos ir permainingos, ale nei dvasios, nei nuoširdumo neįžvelgiau visiškai. Nežinau, ar garsas buvo prastas, ar tokią muziką reikia ilgai virškinti, bet nors ir stebėjau visą pasirodymą nuo pradžios iki galo, vienintelis įspūdį palikęs dalykas buvo itin virtuoziškos būgnų partijos.

Po dviejų blacko kolektyvų atėjo metas vieninteliams vakaro neblackeriams Nihilistcrypt. Keturi vaikinai iš Estijos, grojantys uniforminį brutal death metalą buvo pirmieji scenos žmonės, išjudinę didesnią dalį publikos.  Tiesa jų muzika absoliučiai šabloniška ir neįdomi, bet pasikratymui ir gaurų pakedenimui visai tiko.

Paskutiniai apšildytojai latviai Urskumug matyti pirmą kartą. Iš pradžių baisiai nusivyliau, nes nežinojau, kad grupė neturi būgnininko, bet įpusėjus jų pasirodymui tai pasimiršo ir sugebėjau įsijausti į muziką. Nors jų atliekmo stiliaus pavadinimas tribal black metal skamba įdomiau už muziką kurią jie groja, bet buvo gan neblogai. Džiugu ir tai, kad braliukai išmoko keletą lietuviškų frazių, tad su publika bendravo praktiškai vien mūsų kalba. Tik truputėlį susimovė atsisveikindami su žiūrovais  “labas vakaras“, kas sukėlė šiokį tokį juoko pliūpsnį.

Prieš šiemetinių festivalio pagrindinės grupės Nargaroth pasirodymą buvau mažumėle nusivylęs.  Nė viena iš prieš tai grojusių grupių nepaliko didesnio įspūdžio, o ir iš Nargaroth, absoliučiai klišinės burzumiškojo modelio minimalistinio black metalo grupės kažko ypatingo nesitikėjau. Dar labiau nuvylė ir žadėtoji “staigmena“ – Nargaroth pasirodė be bosisto. Tačiau paaiškėjo, kad viskas lig šiol teko patirti per vakarą yra niekis, palyginus su tuo kas dar bus…

Scenoje absoliutinis Nargaroth lyderis ir siela Kanwulfas, dabar vadinamas Ash’u, atrodė itin rūsčiai ir didingai. Lygiai taip pat skambėjo ir jo pragariškas vokalas bei gitaristo ir būgninko atliekama muzika. Nors muzika ir nesudėtinga, bet atlikta idealiai techniškai ir kas svarbiausia – su didžiausiu draivu. Štai ko trūko visoms iki tol grojusioms šiemetinių Trejų Šešerių grupėms – atmosferos, pasitikėjimo savimi ir tikėjimo tuo ką darai ir teatrališkumo. Muzikantai, ypač pats Ash’as scenoje atrodė esą ne šiaip paprasti žmonės, o kažkas aukštesnio.  Black metalas tartum prisunktas mįslingos laukinės magijos užbūrė ir hipnotizavo.  Įdomu ir tai kad pasitvirtino žymioji frazė “Black metal ist Krieg“. Visą Nargaroth pasirodymą vyko nežmoniškos grumtynės dėl galimybės prasibrauti kuo arčiau scenos. Pačiam  nusišypsojo sėkmė ne tik netikėtai atsidurti pirmoje eilėje, bet ir joje išsilaikyti visą laiką, tačiau pastangos išsilaikyti buvo tikrai titaniškos. Kai kurie veikėjai įnirtingai ir agresyviai stumdėsi, bandė prasibrauti į priekį, tad scenoje budėjusių apsaugininių pagalba buvo būtina. Kita vertus, tai įnešė šiek tiek ekstremalumo ir dar labiau sustiprino Nargaroth pasirodymo įspūdžius.

Apibendrinat galiu pasakyti,  jog vien dėl Nargaroth renginį laikau visiškai pavykusiu ir vertu tiek dėmesio, tiek ir išleistų pinigų. Galbūt kitos grupės ir nepaliko ypatingo įspūdžio, Nargaroth ne tik nenuvylė, bet dar ir gerokai nustebino ir parodė, koks turi būti tikras ir nuoširdus black metalas.

Penktadinis atnešė dvigubą laimės porciją: ne tik pavyko dar kartą išvysti vienais asmeninių lietuviško metalo favoritų laikomą melodingojo death metalo grupę Mandragora, bet ir dar kartą užkopti į metalo zikuratą – Profsąjungų rūmuose įsikūrusį Mulen Ružą. Pastarasis, dar neseniai buvęs bene reikšmingiausia sunkiosios muzikos renginių buveine Vilniuje, o vėliau užgesęs, vėl prisikėlė naujam gyvenimui. Penktadienį po šio klubo skliautais ir vėl “kalė sunkusis metalas“ – švęsdama gyvavimo dešimtmetį, Mandragora surengė galingą koncertą, kuriame dalyvavo ne vien dabartiniai, bet ir buvę grupės nariai.

Vos atsidūrus Mulen Ruže, koją blogai nuotaikai pakišo netikėta staigmena – tikrų tikriausia veikianti rūbinė su numeriukais! Šimts perkūnų! Šito tokioje andegraundiškoje vietoje visiškai nesitikėjau! Taip pat pagalius į nepasitenkinimo ratus kaišiojo ir maloniai pasikeitusi aplinka – viskas švaru, gražu, jauku ir skoninga. Senoji klubo dvasia ne tik išlaikyta, bet dar ir įgavusi akivaizdžios brandos. Knietėjo paanalizuoti ir tualetų reformas, bet tam tąkart neatsirado preteksto…

Renginio pradžia kaip visada vėlavo, bet kadangi vėlavau ir pats, tai laukti ilgai neteko. Susiderinę gitaras ir prisisukę būgnų lėkštes, dabartinės sudėties Mandragoros muzikantai pradėjo stiprų ir kokybišką pasirodymą. Pirmoji koncerto dalis skirta naujajai kūrybai, tad daugelis dainų ne itin girdėtos, tačiau pasižymi tipiška grupės stilistika ir skamba gerai. Kaip ir įprasta, iš pradžių publika, kurios susirinkę išties nemažai, vangiai reaguoja į muziką, bet pamažu visi įsivažiuoja ir prasideda energingi metaliniai šokiai. Grupės nariai dirba nepriekaištingai, o vokalistas Arvydas kartkartėm nevengia ir teatrališkų judesių. Matosi, kad grupė rimtai pasiruošusi.

Pirmoji dalis baigiama viena žinomiausių grupės kompozicijų “The End Of War“, kurios viduryje vokalistas padeda mikrofoną ant žemės ir pasišalina nuo scenos, o jo vieton stoja netikėtai pasirodęs senasis grupės kriokalistas Audrius. Tai tartum simbolinė jungtis tarp dabarties ir praeities ir užuomina į tai, kas laukia žiūrovų antrojoje renginio dalyje…

Bet prieš tai – konkursas, Mandragoros dešimtmečio marškinėliams įsigyti. Du vokalisto atrinkti jaunuoliai turėjo šokinėti per šokdynę, tiksliau gitarų laidus. Pademonstravęs puikią gitaros laido valdymo techniką, marškinėlius laimėjo Rapolas.

Po pertraukos žiūrovų laukė unikali proga sugrįžti į praeitį.  Scenoje pasirodė tokia Mandragora, kokia ji buvo prieš gerą penkmetį – su plikagalviu bosistu-vokalistu Audriumi Riabovu priešakyje. Iš dabartinės sudėties muzikantų, scenoje liko tik grupės siela – nepakeičiamasis gitaristas Rimas. Retro sudėtimi grupė atliko senuosius savo gabalus, kurie kabino nemažiau, o gal net ir daugiau nei naujieji. Vėl buvo metalinių šokių, vėl ant įkaitusio parketo liejosi prakaitas, alus ir krito žmonės…

Sunku neta pasakyti kuri Mandragora – senoji ar naujoji pasirodė geriau. Abu sąstatai tvojo iš peties ir įrodė kad Mandragora ne tik buvo, bet ir iki šiol yra išties stipri gyvai grojanti grupė. O Mulen Ružas dar kartą patvirtino savo feniksiškąją prigimtį. Ko gero jei reikėtų, jis galėtų atgimti ir iš pelenų…

 

Turiu vilties ir tikėjimo, kad kiek ištikimesni ir įdėmesni šio žiniatinklio skaitytojai vis dar prisimena, kad per Velnio Akmenį praleidau lietuvių diasporoje Italijoje pastaruoju metu gyvenančio, bet tėvynėn kartais grįžtančio Simono black metalo grupės Luctus pasirodymą. Laimei, progos atsigriebti už šią netektį ilgai laukti neteko – penktadienį grupė nusprendė užkurti pirtį jaukioje Kiaušinio papėdėje įsikūrusiame “Metro“ klube. O kad būtų dar karščiau, pagalbon pasitelktas jaunas, bet brandaus amžiaus muzikantų ir ne mažiau brandų thrash metalą grojantis trio Icebreaker. Visiškai nedidelė salė, kurioje netgi būgnams nereikėjo jokio įgarsinimo ir beveik nulinė perskyra tarp atlikėjų ir žiūrovų jau iš karto leido suprasti, kad nusimato jaukus, nedidelis ir absoliučiai undergroundinis koncertukas su visais to privalumais ir trūkumais (kurių šįkart lyg ir nebuvo).  Tad per daug nebesiceremonykime ir pereikime iškart prie veiksmo.

Trukt už vadžių, o gal tiksliau, stygų ir štai jau “Metro“ aidi gaudžia nuo kad ir senobiško, bet užtat nemirtingo thrasho (tiesa iki jo dar buvo kone valanda tradicinio vėlavimo, bet bala jo nematė). Trys, metalo undergrounde puikiai pažįstami veikėjai susibūrę po Icebreaker vėliava išties puikiai pralaužė ledus. Įspūdingai tą salės funkcijas atliekantį kambarėlį užgrūdusi publika vos ne iš karto puolė į siautulingą galvakratį, kuklų, bet visai smagų pogą ir kitas beprotiškas šėliones. Senieji thrashistai tvojo smagiai, stipriai ir tiesiog brutaliai nužudė ir išprievartavo net menkiausią priežastį jais nusivilti. Padėtį dar labiau pagyvino šiltas, visiškai betarpiškas ir humoro nestokojantis bendravimas su publika. Pasirodymo grojaraštis irgi be prieškaitų – sugroti gabalai iš bene visų grupės kūrybinių laikotarpių… ;D

Po pertraukėlės, per kurią vos spėjau atgauti kvapą ir jėgas, sekė pačių Luctus pasirodymas. Nors drabužiai jau iki tol buvo permirkę nuo prakaito, o plaukai visiškai išsitaršę, nė neketinau tausoti jėgų. Grupės siela Simonas ir jam talkinantys Kauno industrial gothic metalistų Xess nariai atakavao publiką tamsia, energinga ir karinga muzika. Publika savo ruožtu davėsi kaip patrakę. Visur ir į visas puses plaikstėsi gaurai, nevaržomai liejosi energija, prakaitas ir alus. Garsas buvo puikus, nors vietomis bandė veržtis noise/industiral scenai būdingi motyvai, bet laimei, šių disharmoniškų šniokštesių maištas buvo akimirksniu palaužtas – matyt neatlaikė dvasinio black metalo užtaiso.  O jo buvo nemažai. Tiek Simonas, tiek kiti nariai labai įsijautė į tai ką daro, tad sakyčiau, iš esamų sąlygų grupė išspaudė maksimumą. Net ir labai norėdamas negalėčiau rasti prie ko prisikabinti.

Taigi, nors viduje ir buvo beprotiškai tvanku, tačiau pats koncertas praėjo be priekaištų. Renginys, nors ir mažo kalibro ir neypatingai reikšmingas, tačiau su kaupu patenkino visus mano lūkesčius ir iš anksto keltus reikalavimus. Šioje vietoje teliktų tik pridurti porą banalių frazių apie išsitaškymo išbaigtumą ir pojūčius kaklo srityje…

Pagaliau sulaukėme pirmo tikro, kokybiško, universalaus ir vien į metalo muziką orientuoto festivalio. Nors sakoma, kad pirmasis sklindis visuomet prisvyla ir net jei šis pasakymas ir tiktų Velnio Akmeniui apibūdinti, kepinys vis tiek gavosi ypatingai gardus. Nors ir teko peržiūrėti devynias galybes internetinių komentarų, išgirsti daugybės draugų ir pažįstamų nuomonių, tačiau nesusidūriau nė su vienu neigiamu vertinimu. Kalbu, savaime aišku, apie stabilios psichikos žmonių pasisakymus.  Savąją gausiai empiriškai paremtą nuomonę apie Velnio Akmenį, tiksliau jo koncertinę programą pateiksiu ir aš. Tie, kam nepatinka mano superkolosalūs beletristiniai pilstymai, glaustą festivalio apžvalgą gali pasiskaityti Lafestoje (ten yra ir daug kokybiškų nuotraukų).

Penktadienio koncertą pradėjo nacionalinių brutalo pajėgų veteranai iš Utenos korpuso Saples. Žiūrovų šie veikėjai nesulaukė labai daug, bet kaip pradžiai manau jų buvo pakankamai. Daugeliui Lietuvos metalistų žinoma grupė surengė visai ne prastą pasirodymą, kuris puikiai atstojo apšilimą prieš artėjančią velniavą…

Tiesa, velniava buvo dar ne iškart, prieš tai dar scenoje pasirodė gotiškieji latvių death/doom’ininkai Heaven Grey. Beje, įdomi tendencija: latviai šį kartą “aprūpino“ festivalį doomu (Heaven Grey, Frailty), lenkai nuožmiu ir bedievišku death metalu (Trauma ir Azarath), o norvegai – inteletualia ir nešabloniška muzika (Keep of Kalessin, Leprous, dalinai Code). Pirmoji iš dviejų Latvijos “lemties ir mirties“ grupių – Heaven Grey, negausiai juos stebinčiai publikai leido bent trumpam prisiminti romantišką rudens melancholiją. Oras tam visai tiko. 20 valandą visą dieną kepinusi saulė jau buvo praradusi savo galybę, o švelniai plaukus kedenantis vėjelis netrukdė susikoncentruoti į lyrišką ir už širdies griebiančią muziką. Sopulingas vokalas, ankstyviesiems Anathema ir Paradise Lost artimas skambesys ir prie elektrinių gitarų visai deranti violančelė paliko visai gilų įspūdį.

Trečioji vakaro grupė –  kreivi norvegų progresyvistai Leprous. Susidarė įspūdis, kad antrasis gitaristas savąjį instrumentą derinti pradėjo tik prasidėjus pasirodymui,  mat visą pirmą dainą jis praleido kovodamas su techniniais nesklandumais. Laimei, ir be antros gitaros grupė skambėjo puikiai, o prijungus gitarą suskambo dar puikiau. Grupės nariai demonstravo ne tik išskirtinę grojimo techniką ir įspūdingą kūrybinį potencialą, bet ir surengė išties nuoširdų bei energingą šou. Ypač įstrigo energijos nestokojantis būgnininkas, grojantis su milžiniškomis hi-hat lėkštėmis (iš tiesų ten įdėti crash’ai) ir nenaudojantis ride’o.  Neabejotinai vienas įdomiausių ir profesionaliausių festivalio būgininkų ir viena labiausiai sužavėjusių grupių…

Vėliau Velnio Akmenyje – istorinis įvykis. Bene pirmą kartą Lietuvoje galėjome išvysti grupę iš  Islamo civilizacijos erdvės. Jordaniečiai Bilocate – grupė uždrausta savo šalyje, tad akivaizdu, kad jie groja ne dėl pinigų ar neturėjimo ką veikti, bet iš idėjos. Tai atsiskleidžia tiek įdomioje grupės kūryboje, tiek ir nuoširdžiame jų pasirodyme. Niūrų ir paslaptingą orientalistinį dark metalą grojantys pietiečiai nestokojo nei temparamento, nei energijos. Šią grupę jau palaikė gerokai didesnis būrys žiūrovų ir kiek teko girdėti, didžioji dalis jais nenusivylė.

Kitas ekskliuzyvas, skandalingųjų Žas pasirodymas. Charizmatiškasis vokalistas Marius Trū Sabaka, už būgnų sėdintis ir visai neblogai grojantis Choras, retkarčiais ant scenos užlipantis Bilas kartu su dar trim profesionaliais muzikantais surengė bene rokenroliškiausią festivalio šou. Visiška eklektika pasižyminti programa, kurioje puikiai derėjo metaliniai Žas gabalai, buvusių Žas narių grupių Parricide, Regredior ir Ghostorm kūryba, bei Lietuvos metalistų himnu tituluojamas kūrinys, kurio dėl necenzūrino pavadinimo čia neminėsim, sulaukė  itin aktyvaus žiūrovų palaikymo.  Manau šis koncertas bent jau metalistų akyse reabilitavo visas popsines Žasų nuodėmes. Sūnums paklydėliams  atleista…

Keep of Kalessin. Taip vadinasi pati stambiausia pirmo vakaro grupė. Ir visai ne veltui. Techniškieji norvegai visiškai pateisino savo, kaip vakaro headliner’ių statusą. Įdomi, didinga, vietomis net pompastiška muzika, sugrota ne tik nepriekaištingai preciziškai, bet ir su didžiule doze draivo ir energijos. Visi keturi nariai nardė kaip žuvys po sceną (na gerai, būgninkas ne, bet jis grojo labai jau energingai), kratė galvas ir betarpiškai bendravo su publika, kurios per jų pasirodymą buvo daugiau nei iki tol. Viskas buvo velniškai nuostabu. Daugiau tegaliu tik pridurti, kad ši grupė buvo, liaudiškai tariant,  “visiškas išsitaškymas“.

Pirmosios dienos pabaigai tiesiog idealiai tiko tamsiųjų Kauno mistikų Nahash pasirodymas. Juos mačiau pirmą kartą, bet to tikrai užteko, kad galėčiau prisidėti prie paplitusios nuomonės, jog tai pati geriausia ir originaliausia lietuviška black metalo grupė. Taip pat tai ir geriausiai vaizdą su muzika sugebanti suderinti grupė. Kupinas neperregimos tamsumos ir teatrališkumo pasirodymas ir po bekraščius nebūties tolius plukdanti muzika paliko daug gilių įspūdžių. Po blekerišku grimu veidus paslėpę nariai ne tik grojo, bet ir atrodė taip įtikinamai, jog aš beveik patikėjau, jog prieš save regiu ne tikrus žmones, o mįslingas anapusinio pasaulio būtybes, alsuojančias magija ir transcendentalumu…

Taigi, pirmoji festivalio diena buvo neišpasakytai gera, netgi per gera, kaip pirmai dienai. Tačiau antroji Velnio Akmens diena žadėjo ne ką mažiau geros muzikos. Pirmieji instrumentus “prakalbinę“ šiauliečiai Stranger Aeons suteikė geros nuotaikos visam rytui. Progresyvios, bet ne perdėm masturbatoriškos kopozicijos sugrotos šiltai ir stipriai. Grupei neustrukdė net bosisto negalėjimas dalyvauti festivalyje – jį pavaduojantis Kostas Balčiūnas savo pareigą atliko taip gerai, kad aš net negalėjau patikėti, kad ten jis, o ne tikrasis grupės keturstygininkas.

Danus Crocell prieš festivalį buvau visai be reikalo nurašęs. Maniau, kad tai visai eilinė modernaus death metalo grupė, kuri tiesiog ištirps kitų festivalio deferių kontekste.  Empiriniai faktai parodė mano absoliutinį apsišovimą. Crocell pasirodymas buvo tikrai nerealiai užvedantis, muzikantai grojo įsijautę, o pats vokalistas labai nuoširdžiai ir betarpiškai bendravo su publika, numetė porą sąmojų ir pritaikęs džentelmeniškumo taisyklę alumi apdovanojo porą gražiausių pirmoje eilėje stovėjusių merginų.

Savąja stilistika iš visų kitų labiausiai išsiskyrę italų progresyvaus heavy/power metalo atlikėjai The Prowlers grojo rekordiškai mažai publikai.  Manau, daugelis be reikalo ignoravo šią grupę, nes grojo jie tikrai gerai ir nuoširdžiai. Kita vertus, tokios stilistikos muzika Lietuvoje itin nepopuliari. Vokalisto balsas vietomis labai priminė Briuso Dikinsono vokalą, kas bent jau man buvo didelis pliusas, o grupės kompozicijos skambėjo ne tik įdomiai bet ir smagiai.

Antroji iš dviejų Latvijos deleguotų death/doom metalo grupių Frailty pakreipė festivalio eigą lėtesne tėkme. Lėtos, slegiančios ir vietomis melodingos kompozicijos suėjo neblogai, bet bent jau man kažko pritrūko, kad galėčiau juos pavadinti kažkuo daugiau nei eiline šio stiliaus grupe. Tiesa, kad ir kokie jie bebūtų, Baltijos šalyse bent jau kol kas lygių jiems nėra.

Luctus pasirodymo beveik nemačiau, tad jo ir nekomentuosiu. Po kelių valandų pertraukos, antrąją koncerto dalį pradėjo dėl Lenkijos kelių gerokai pavėlavę lenkų death metalo veteranai Trauma. Jie publiką taranavo ganėtinai stipriu, kokybišku  senosios mokyklos death metalu, kuris susiklausė neblogai, tačiau jie grojo trumpokai ir nepasakyčiau, kad itin nuoširdžiai.

Anykštėnai Dissimulation sulaukė ypatingo publikos, ypač tėviškėnų palaikymo. Šie atžygiavo iškilmingai nešini grupės vėliava ir skanduodami grupę ir Anykščių miestą šlovinančius šūkius. Dissimulation pasirodymas, nors muzikantai, ypač būgninkas keliose vietose nusigrojo, paliko didelį įspūdį.

Kiti lietuvių numylėtiniai, vilniečiai Obtest irgi tvojo iš peties. Kaip visada ši grupė sulaukė didelio palaikymo tiek iš publikos, tiek ir iš manęs. Apie juos galėčiau prirašyti daug beletristikos, bet esmei perteikti užteks ir dviejų žodžių: Buvo jėga \m/.

Vėliau atėjo laikas lenkų burnotojams Azarath. Reikia pasakyti, kad tai visiškai eilinė tipiška nuožmaus techniško lenkiško death/black metalo grupė, kokių toje šalyje be proto daug. Vis dėlto, nepaisant to, kad visa jų muzika šabloniška ir paremta nuvalkiotomis, daugybę kartų girdėtomis klišėmis, mane jie visai užvežė.

Ir štai atėjo metas vieniems iš vakaro headliner’ių, įtakingai olandiško death metalo grupei Sinister. Iš kitų išoriškai jie išsiskyrė tuo, kad beveik visi nariai vienodai pliki, tačiau tas plikumas nereiškia nei grupės polinkio į budizmą, nacionalizmą, ar neduokdie, prielankumo forsams. Sinister muzika – grynų gryniausiais death metalas be jokių nuokrypimų. Ir reikia pripažinti, labai geras ir kokybiškas death metalas. Jų dainos, gal ir nesiekia sunkumo aukštumų, tačiau prasmingai sukomponuotos ir su mintimi. Manau nė nereikia aiškinti, kad ši grupė man labai patiko.

Pati didžiausia festivalio sensacija, brazilai Sepultura pasirodymą pradėjo po itin ilgo instrumentų derinimo. Kad ir kaip bebūtų gaila, man ši grupė didelio įspūdžio nepaliko. Senosios dainos užkabino, tačiau naujieji gabalai, kurių buvo kiek daugiau nei pusė, nelindo nė per kur. Tačiau mano nuomonė visiškai nesutapo su didžiosos publikos dalies požiūriu. Stebėti Sepultura susirinko ne tik beveik visi festivalio metalistai, bet ir priėjo daug subkultūrai nepriklausančių žmonių iš Anykščių, o gal ir iš dar kitų miestų, tad prie scenos virė tikrų tikriausias pragaras. Reikia pripažinti, kad grupė pasirodė nepriekaištingai. Muzikantai negailėjo jėgų, o apšvietimas buvo visiškai tobulas. Itin didelį įspūdį paliko melsvai apšviestas būgninkas, kuriam grojant į visas puses tiško vandens purslai. Net kilo mintis, kad vaizdas įspūdingumu prilygsta naujamečiam Tūkstantmečio fejerverkui nuo Archikatedros stogo.  Koncertą pradėję ir be jokio bendravimo su publika atkalę nemažą dalį gabalų, grupė iš pradžių sukėlė nenuoširdumo įspūdį, bet vėliau į žiūrovus prabilę frontmenas Derrick Green ir idėjinis vadas Andreas Kisser tokį įspūdį visiškai išsklaidė. Galima pridurti dar ir tai, kad Greenas vilkėjo Velnio Akmens marškinėlius, o futbolo komandų aprangą kolekcionuojantis Kisseris pasipuošė, kiek pavyko įskaityti, ar tai Kūtvėlų čempionato, ar vienos iš jo grupių marškinėliais (oficialius Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės marškinėlius jis gavo viešėdamas  Lietuvoje 2007-aisiais).

Nors renginio kulminacija pasibaigė, dar liko dvi grupės.  Paskutiniąją festivalio grupę, melodeferius iš Švedijos Diabolical deja teko praleisti – tiesiog fiziškai nebūčiau sugebėjęs juos išklausyti, o ir jų muzika tokiai vėlyvai nakčiai (tiksliau ankstyvam rytui) ne itin tiko. Užtat prieš juos pasirodžiusius britų/norvegų novatorius Code, kad ir ramiai sėdėdamas ant suoliuko, bet išklausiau su didžiausiu malonumu. Originali, nepaprastai tamsi ir užburianti muzika, visai panašiai kaip ir naktį prieš tai skambėję Nahash, itin tiko tamsiajam paros metui, nes būtent tada atsiskleidė tikrasis jos grožis ir dvasia. Ko gero tai daugiausiai švaraus vokalo naudojanti man žinoma black metalo grupė. Ir tas jiems netgi labai tinka. Prie nepakartojamos, XIX amžiaus britų romantizmą, Svynį Todą, Džeką Skerdiką, daktarą Džekilą ir misterį Haidą ir  Londono ūkanas menančios muzikos puikiai derėjo ir labai teatrališkas vokalisto elgesys scenoje, padedantis geriau suprasti dainų esmę. Tai buvo nepakartojama. Mano, nuomone, geriausia antrosios festivalio dienos grupė.

Taigi Velnio Akmuo tikrai pavyko. Oras buvo toks geras, jog susidarė įspūdis, kad pats Dievas norėjo, kad jis įvyktų (arba velnias, bet tuomet reikštų, kad Dievas buvo bejėgis jam pasipriešinti ;D). Didelis ačiū organizatoriams už sklandų renginį, visoms grupėms už tikrai aukšto lygio pasirodymus, Lietuvos Egzorcistų asociacijai už cirką ir nemokamą reklamą bei daugybei malonių, draugiškų ir labai nuostabių žmonių, su kuriais per tris festivalio dienas teko susitikti. Šiemetinis festivalis savo meniniu lygiu jau aplenkė Be2gether ir Roko naktis. Tad belieka palinkėti, kad jis taptų tradiciniu ir ateityje stotų į draugišką konkurenciją net pačiam Mėnuo Juodaragiui, o taip pat įgautų ir tarptautinį mastą.

Birželio 12-14 dienomis Lietuvoje siautė bent 3 stambūs renginiai: plačiai išreklamuotas alternatyvaus  mainstreamo festivalis “Be2gether“ Gudijos pasienyje, “Bike Show Millenium 2009“ Kaune ir pagoniškojo bei juodojo metalo orgija “Kilkim Žaibu“ Joniškio apylinkėse, ir nors pasirinkimas nemažas, manau, kad kiekvienas bent kiek padorus metalistas nė nedvejodamas rinkosi pastarąjį renginį. Taip pasielgiau ir aš ir kadangi už šį poelgį neteko užmokėti gyvybe, tai užmokėsiu šia rašliava. Festivalis buvo išties puikus ir įspūdžių labai daug, tad nordėdamas taupyti jūsų laiką ir kantrybę apsiribosiu vien muzikiniais įspūdžiais, visa kita palikdamas už teksto ribų.

Atvykom kelios valandos prieš koncertinės programos pradžią, tad laiko įsikurti, apžiūrėti teritoriją ir pabendrauti buvo į valias. Džiugu, kad nors apsiniaukę, lietaus dar nebuo nė kvapo. Įdomu kiek ilgai tokia padėtis išsilaikys? Bet apie tai vėliau, o dabar pereikime tiesiai prie muzikos.

Ji prasidėjo nuo rusakalbių Latvijos blekerių Nycticorax apie kuriuos visi atsiliepė vieningai – šūdas. Šią nuomonę palaikau ir aš. Nesupratau kieno kaltė, grupės ar įgarsinimo, ar mano paties, bet girdėjosi tik būgnai ir šiokie tokie įrodymai, kad gitaros tikrai prijungtos. Iš vokalisto dainavimo neįmanoma buvo net suprasti kokia kalba atliekamos dainos, tad jei būtų pasakę, kad dainuojama hindi kalba arba gruziniškai su islandišku akcentu, būčiau tikrai patikėjęs. Ir kad ir kaip gibsuotarankis vokalistas besistengtų, galios muzikai suteikti nepavyko.

Antroji grupė, pamėgtieji šiaulių blekeriai Argharus šįkart mane kažodėl nuvylė.  Žinoma, jie skambėjo nepalygninamai geriau nei prieš tai grojusieji, vokalistas, kažkodėl šįkart atsisakęs bosisto etato, ir atsidėjęs vien dainavimui turėjo charizmos kaip ir visada ir energijos grupei netrūko, bet pati muzika skambėjo kažkaip prastai, vokalo išvis beveik nesigirdėjo. Nežinau, ar tai įgarsinimo problemos ar tiesiog nepripratau prie jų naujosios kūrybos…

Na, o nuo Saltus pasibaigė visi mano nusiskundimai muzika. Šie lenkų pagan blackeriai surengė tikrai stiprų pasirodymą. Kažkodėl maniau kad grupėje daugiau narių, tad nustebau išvydęs scenoje tik 3 “instrumentuočius“, bet hū kierz, svarbiausia kad muzika skambėjo puikiai ir nuteikiė galvakračiui, o ir garsas buvo be priekaištų.

Ketvirtąją, techniškiausią to vakaro grupę Infernal War mačiau tik nuo vidurio. Gan tipiškas Behemoth stiliaus death/blackas su masyvia ritmo sekcija, daug greičio, dviejų bačkų tratijimo ir agresyvaus patoso. Galingas pasirodymas, nors dvasios jiems kažkiek pritrūko. Vis dėlto, būtent jų viena iš dainų šiuo metu skamba mano smegeninėje ir niekaip nesugeba iš jos dingti. Man asmeniškai kiek juokingai atrodė buduliškos fizionomijos vokalistas, tiek išvaizda (turiu omeny kūno sudėjimą, ne blekerišką aprangą ar corpsepaintą)  tiek ir manieromis žiauriai priminęs vieną bendraklasį. Vis dėlto,  gan neblogas pasirodymas.

O penktadienio blasfemijas vainikavo neabejotinai originaliausia, įdomiausia, true’iškiausia ir visaip kitaip teigiamai “-iausia“ vakaro grupė Root iš Čekijos su pačiu čekų antitėvustanislovu, didžiuoju satanizmo patriarchu Big Boss. Šio žilabarzdžio senio charizma, šiltas ir visai netradicinis elgesys scenoje ir bendravimas su publika ko gero nepaliko abejingų. Root muzika, alsuojanti nemaria oldskūlo dvasia, kupina nenuspėjamų melodijos vingių, nebanaliai tamsios atmosferos ir nesuvaidinto bedieviškumo, liaudiškai tariant, kalė į klyną. Gal tik keista, kad pačioje kultiškiausioje tos dienos metalo grupėje nebuvo nė vieno ilgaplaukio…

Būtent per Root ir prasidėjo tas nelemtasis lietus, be perstojo pliaupęs visą naktį ir pavertęs “Plūgo brolių“ teritoriją  pliurzos karalyste. Kai kurios palapinės paskendo, bet laimei mūsiškė išsivertė beveik be nuostolių. Šeštadienio pirmoje pusėje lietus nurimo, matyt “gavo pompą“ nuo tokio nuolatinio pliaupimo, ir buvo priverstas laikinai pailsėti.  O festivalis tęsėsi. Antros dienos koncertą pradėjo istorinių kovos  klubų Vilkatlakiai ir Hospitalierių ordinas jungtinė parodomoji programa, kurioje su komentarais pademonstruoti senovės baltų ir kryžiuočių pėstininkų karybos būdai. Nepaisant to, kad kovos suvaidintos, bet atrodė itin tikroviškai, kovotojai vieni kitus daužė negailėdami, taip kad net byrėjo skydai ir lūžo kirviai. Žodžiu įspūdingas pasirodymas, priminęs tuos senus laikusm kai narsūs pagonys lietuviai didvyriškai gynė savo žemes nuo svetimšalių vyrų, bandžiusių ugnim ir kalaviju parodyti kaip reikia “mylėti artimą savo“. Vėliau pasirodė latvių folkloro ansamblis Vilki, ir atliko keletą latvių  liaudies dainų.  Šis kolektyvas labiausiai sulaukė latvių žiūrovų dėmesio. Kai kurie net nurodinėjo kapelai ką dainuoti…:D

Po to scenoje suskambo gerokai sunkesnis, bet dar ne metalnis koletyvas iš Lietuvos – Atalyja. Šią grupę mačiau pirmą kartą, bet likau sužavėtas šio progresyviojo folk roko kolektyvo originaliomis ir spalvingomis liaudies dainų interpretacijomis. Visi nariai aukšto lygio profesionalai, tad nieko keisto, kad ir jų muzika nuostabi. Beje, įdomus sutapimas, bet būtent nuo Atalyjos pasirodymo vėl pradėjo lyti. Va ką reiškia pavadinimo galia…

Ir štai pirmasis šeštadienio metalo pasirodymas – žemaičiai Meressin. Naujai atsikūrę kultiniai Telšių oldschool black metalo puoselėtojai dėjo kad ir trumpą, bet tikrai stiprų pasirodymą. Audiovizualinius įspūdžius šiek tiek sustiprino ir papildomas perkusininkas, daužęs ko gero savadarbį mini būgnų komplektą. Džiugu, kad Meressin atgimė, su malonumu lauksiu naujų jų koncertų.

Loits pasirodymo regėjau tik 3-4 paskutines dainas, tad objektyviai jų vertinti negaliu, bet tai ką girdėjo paliko tikrai gerą įspūdį. Visiškai neturiu prie ko prikibti.

Estų desantas tęsėsi. Antroji grupė iš šios šalies – Metsatoll pasveikino “Žaibus“ originaliu heavy metalo ir estų liaudies muzikos mišiniu. Jų pasirodymą ketinau stebėti ramiai – reikėjo pataupyti jėgas likusioms grupėms, tačiau tai neitin sekėsi. Kaip galima tokią puikią grupę stebėti ramiai? Į šį klausimą neigiamai atsakytų ir visa ta krūva estų, sulindusių prie pat scenos, mosuojančių nacionalinėmis vėliavomis ir dainuojančių kartu su grupe.

Na ir atėjo metas didžiausiems šių metų kraštutinuoliams, ne tik vieniems festivalio, bet ir mano asmeninių favoritų Impaled Nazarene. Šiems jau visiškai negailėjau jėgų. Ir ne aš vienas. Visa publika šėlo kaip paskutiniai bepročiai.  Skandalingieji suomiai, dėję ant visko, ant ko tik įmanoma dėti, savo unikalia muzika, savyje talpinančia black’o tamsumas ir grindcore’o pamišimą tobulai užvedė publiką. Nebaisus buvo nei lietus, nei klampus purvas, kuris liejosi laisvai.

Priešpaskutiniai festivalyje – latviai Skyforger. Nors juos regėjau trečią kartą, vis tiek likau sužavėtas. Tvirtos, pagonybės dvasia persmelktos kompozicijos, šiltas, bendravimas su publika, ir visiškas įsijautimas į muziką. Ne veltui tai žymiausia Baltijos šalių metalo grupė ir vieni gerbiamiausių pagan metalo atlikėjų pasaulyje! Tiesa buvau pavargęs, tad daugiau dėmesio skyriau ne metalšokiams, o įsiklausymui į muziką ir pačių muzikantų stebėjimui, bet ir gerai, nes ankstesniais kartais Skyforger pasirodymai būdavo juodai praheadbanginami.

Net jei tai jau būtų buvusi pabaiga,  vis tiek būčiau padaręs išvadą, kad “Kilkim Žaibu“ festivalis buvo didžių didžiausia jėga. Bet dar juk ne viskas, dar liko ypatingieji svečiai – Amon Amarth. Šios grupės pasirodymas pakėlė jau ir taip labai aukštą festivalio įvertinimą dar keliais punktais. Galingieji viking metalo korifėjai iš Švedijos, pagrindinė (nors tikrai ne vienintelė) šiųmetinių “žaibų“ vinis, kaip ir tikėjausi, pasirodė puikiai. Viskas sugrota kokybiškai, vokalistas, kad ir atrodė išdidus, bet su publika bendravo maloniai, žodžiu, nėr ko prikišti. Na galima būtų prikišti ir kai kurie prikiša jų “sužvaigždėjimą“, mat koncertui ruošėsi ne patys, viską už juos atliko milžiniškas techninis personlas, galų gale ir iš pačių muzikantų jautėsi šiek tiek pozos, bet kita vertus, tai žymiausia pasaulyje viking metalo grupė, ir viena populiariausių metalo grupių apskritai. Tokio lygio žvaigždės retai užsuka į Lietuvą (ir kalbu ne vien apie metalo muziką). Tad man tas jų “žvaigždiškumas“ nekliudė, o atlikta programa buvo tokia, kad bent jau aš vargiai galėčiau prie ko prikibti.  Po tokios grupės galima ramiai ir be jokios sąžinės graužaties eiti miegoti. O miego tikrai reikėjo…

Viską apibendrinanus, “Kilkim Žaibu 10“ paliko daug neišdildomų įspūdžių. Stiprus muzikinis sąstatas, puiki koncepcija, pakankamai nebloga organizcija, daugybė nuostabių žmonių – visa tai ir daug kitų privalumų begėdiškai nusvėrė lietų, purvą, šaltį, problemas su tualetais ir kitus trūkumus, kurie kiek žemesnio lygio renginį neišviengiamai būtų pavertę katastrofa.

Šių metų balandžio 19-ąją Vilniaus alternatyvios muzikos klube “Musė“ pagaliau karaliavo doomas. Ir šįkart ne vien “mirtinoji“ jo forma, kuri dar dar turi šiokio tokio populiarumo, bet  gerokai ekstremalesnė ir gurmaniškesnė jo atmaina – ultralėtasis “pakasynų lemties“ metalas. Funeral doomas kažkada man buvo ta riba, ties kuria skverbimasis į ekstremalesnes metalo teritorijas sustojo. Šis stilius ilgą laiką man buvo terra incognita, bet paskatintas gandų apie Mournful Congregation, Longing For A Dawn ir pražiopsotojo Ferrum Rust’o vėliavnešių Mourning Beloveth bendrą koncertą Vilniuje, dėjau ant visų demarkacinių linijų ir su didžiausiu pasimėgavimu kolonizavau egzotiškąją funeral doomo žemę…  Na bet šįkart kalbėsiu ne apie asmeninius muzikos atradimus, o pačią jų kulminaciją. Tad daugiau nesisimulkindami pereikime prie koncertografijos.

Po tradicinio vėlvimo, šįkart trukusio apie pusvalandį, mažytė “Musės“ salė suūžė nuo kanadiečių Longing For A Dawn gitarų brazdesio, boso dundesio ir būgnų barškesio.  Ypatingai lėta, ganėtinai monotoniška, tačiau nenusakomai gili ir melancholiška muzika, papildyta nuolatiniu ambient’iniu fonu nors ir ne iš karto, bet greitai pagriebė ir įsiurbė į savo euforišką garsų pasaulį. Man šių prancūzakalbių kanadiečių muzika sukėlė upės srovės nešamo rąsto ar nesibaigiančio kritimo į bedugnę įspūdį. Longing For A Dawn tiesiog paskandino publiką savo tamsiame superlėtos muzikos sraute, prasiskverbiančiame iki pačių sielos gelmių ir išplaunančiame iš jos visą silevartą ir skausmą. Pasakiška anestezijos dozė prieš rimtesnį mėsinėjimą…

Po gan ilgo (sugrotos net trys dainos :D), bet tikrai nenuobodaus pasirodymo atėjo metas australiškajam pakasynų maršui. Mournful Congregation, nors ir propaguojantys tą patį funeral doomą, skambėjo visai kitaip.  Jų muzika neturi tokio ryškaus atmosferinio atspalvio, kaip kad Longing For A Dawn, tačiau pasižymi gerokai dinamiškesnėmis kompozicijomis, vietomis net įgaunančiomis vos ne progressive bruožų. Įdomu ir tai, kad sudėtyje net trys gitaristai, kas metalo grupei itin nebūdinga. Mournful Congregation muzika man sukėlė asociacijų su važiavimu triratuku į statoką kalną. Mini iš visų jėgų, o vos judi iš vietos.  Tokia ta australų muzika – super lėta, slegianti, atmiežta agonija ir skausmu, tačiau gili ir dvasinga. Net šiokie tokie techniniai nesklandumai ir elektra besispjaudantis vokalisto mikrofonas nesugebėjo sumenkinti šių funeral doomo veteranų didybės. Tą patvirtino ir visiškai apsipatenkinusi publika.

Paskutinioji vakaro grupė, legendiniai airiai Mourning Beloveth nuo scenos pliūptelėjo jau “normalesnio“ tempo muzikos.  Po lėtapėdiškų laidotuvių maršų airių kūryba neatrodė ypatingai sunki ar slegianti, tačiau tai nė kiek nesuprastino jų pasirodymo.  Man buvo puiki proga atsigriebti už nesudalyvavimą 2008-ųjų Ferrum Rust, kitiems galimybė antrą kartą gimtojoje šalyje išvysti vienus iškiliausių “mirties lemtininkų“. Kaip ir kitos dvi koncerto grupės – Mourning Beloveth taip pat nenuvylė ir savo harmonininguoju garso virpesių kratiniu užhipnotizavo publiką, nepalikdami abejingų anei nusivylusių.  Nes buvo tikrai jėga.

Tą vėlyvų sekmadienio vakarą iš “Musės“ išėjau skaudančiu kaklu, ūžiančiom ausim, tačiau visiškai dvasiškai apsivalęs ir laimingas. Katarsis įvyko! Visos trys grupės paliko neišdildomų įspūdžių ir įrodė (nors tai jau seniai visiems aišku), kad nors doomas ir nepopuliariausias metalo stilius, bet tikrai ne pats prasčiausias.  \m/ Death ’till Funeral \m/

« Ankstesnis puslapisKitas puslapis »