Progresyvios Kalėdos su Trans-Siberian Orchestra

Nė nepastebėjau, kaip ant mūsų ir vėl užvirto Kalėdos. Švenčių stukteltas netikėtai prisiminiau kasmetinę žiniatinklio tradiciją kiekvieną kartą papasakoti apie kokį nors kalėdinį sunkiosios muzikos projektą. Ir jeigu ankstesniais metais dėmesio centre buvo visokios metalchaltūros, tai šiemet norėčiau atkreipti dėmesį į bene rimčiausią tokio pobūdžio kolektyvą. Amerikiečiai Trans-Siberian Orchestra, susibūrę 1996 metais, nusprendė ne šiaip sau primityviai pabirbinti gitaras populiarių kalėdinių dainuškų motyvais, bet kurti įspūdingą, įdomią ir šventinę nuotaiką atspindinčią muziką be jokio falšo ir blevyzgų.

Grupės kūryboje persipina šiltos kalėdų giesmės, neoklasikiniai motyvai, spalvingi progresyviojo roko pasažai ir trijų elektrinių gitarų jėga, sustiprinta styginių orkestro didybės. Didelė kūrybos dalis instrumentinė, tačiau yra ir nemažai vokalo ir choro partijų, kurias klasikine dainavimo maniera atlieka tiek vyriškos tiek moteriškos giminės balsų savininkai.

Trans-Siberian Orchestra kūryba išties profesionali, aukšto lygio ir tiesiog tobulai tinkanti ne visai tradicininiam senamadiškam, bet tuo pačiu ir ne perdėm profaniškam Kalėdų sutikimui. Tad svaigiam švenčių sukūryje nepamirškime tikrosios Kalėdų dvasios, nemirtingosios klasikos ir, žinoma, sunkiojo metalo \m/.

Christmas Canon Rock:

Wizards in Winter:

 

Detroit Metal City – o kur ten metalas?

Detroit Metal City (DMC) – milžiniško populiarumo sulaukęs 12 dalių  anime serialas, pasirodęs 2008 metais. Jame pasakojama apie fiktyvią japonų “death metalo“ grupę DMC, kuri dainuoja apie žudymus ir prievartavimus, o jos nariai vilki ekstravagantiškus kostiumus ir grimą bei skelbiasi neva esą iš pragaro. Pagrindinis filmuko veikėjas Negishi yra susidvejinusi asmenybė. Kasdieniam gyvenime tai saldus, banaliai romantiškas vaikinukas, gitara brazdinantis popsovas daineles apie meilę, tačiau užsivilkęs kostiumą jis tampa Johanesu Krauseriu II – žiauriu grupės DMC lyderiu, kuriam neegzistuoja jokios moralės normos. Pats Negiši negali pakęsti DMC atliekamos muzikos, kurią jis pats ir sukūrė (?) ir stengiasi nuslėpti nuo savo merginos, jog groja toje grupėje, kas priveda prie daugybės komiškų situacijų.

DMC idėja – sukurti metalo grupės parodiją – ganėtinai originali bet kaip jos įgyvendinimas? Pasakysiu trumpai ir aiškiai: visiškai nevykęs.  Metalo dvasios šiame anime nė su žiburiu nerasi, o logikos klaidų tiek daug, kad susidaro įspūdis, jog jei jo kūrėjai ir yra susidūrę su metalo subkultūra, tai tik labai paviršutiniškai.

Pradėkime nuo to, kad grupė Detoroito Metaru Shiti (kaip kad pavadinimą ištaria japonai) sakosi grojanti  brutal death metalą, kas reikštų, kad turėtų būti kažkas panašaus į:

Nieko panašaus į tai filmuke neišgirsime.Vis dėlto DMC muzika kur kas labiau primena štai ką:

Be to DMC įvaizdis labiau kelia asociacijas su black metalu:

Tačiau nepaisant to, kad atrodo kaip maždaug tipiški blackeriai, nei savo idėjomis, nei elgesiu scenoje o ypač už jos ribų į tokius jie ne itin panašūs. Bent jau man visas tas Krauserio cirkas ir skandalingas elgesys labiau primena tokį vieną su metalu mažai ką bendro turintį veikėją:

Na o grupės dainų žodžiai savo turiniu ir dvasia turbūt artimesni būtų goregrind arba porngrind stiliui negu death metalui. Štai kaip maždaug skamba šis stilius (iš anksto atsiprašau grind’o specialistų už galimai netikslų sąvokų vartojimą ir už tai kad parinktas dar ne pats geriausias pavyzdys):

Be viso to, neaptartas liko Krauserio vokalas, kuris tiesa sakant nepanašus į nieką. Tai tikrai ne death metalui būdingas growlas ir kažin ar blackeriškas screamas. Net nežinau su kuo būtų galima lyginti jo dainavimą. Gal su Possessed vokalu? Nors nesu visai tikras, bet vis dėlto:

Possessed dažnai laikoma pačia pirmąja death metalo grupe, tad dainuodamas truputėlį panašiai (?) kaip šių amerikiečių vokalistas, Krauseris bent nedidele dalimi galbūt ir pateisintų grupės DMC deatheriškumą. Bet. Po 1990-ųjų turbūt neliko nė vienos death metal grupės kuri dainuotų kaip Possessed, o ir iki tol tokių nebuvo labai daug. Galbūt toks vokalo pasirinkimas XXI amžiuje būtų  pakankamai originalus sprendimas (“nauja tai kas pamiršta sena“ principas), tačiau toji anime grupė oldschool’o dvasia nė truputėlio nekvepia, tad šis sprendimas atrodytų visai nelogiškas. Tad tai, kad DMC vadina save death metalo grupe yra nemažiau kvaila, negu teiginys, jog Andrius Rimiškis yra koloratūrinis sopranas.

Tiesa, neteisingu savęs priskyrimu “mirtinojo metalo“ stiliui šio filmuko neatitikimai tikrovei dar nesibaigia. Nemažiau kvailai atrodo patys grupės nariai. Nė vienas jų net nepanašus į metalistą. Grupės lyderis, vokalistas Negishi negali pakęsti sunkiosios muzikos, o kiti 2 grupės nariai tokie mėmės, kad vargiai galima patikėti, kad jie bent kiek prisideda prie kūrybinio proceso. Tad kyla klausimas: kas gi kuria grupės muziką, kas inicijuoja pasirinktą kryptį, jei nė vienas  narys jos net nemėgsta. Susidaro įspūdis, kad viskas griežtosios vadybininkės rankose.  Žodžiu, tipiška “marionetinio“ valdymo grupė, kas vėlgi, death metalui yra apskritai nebūdinga. Net pati “popsiškiausia“ šio stiliaus grupė Six Feet Under turi nepalyginamai didesnę kūrybinę nepriklausomybę, nei DMC. Tiesiog sveiku protu nesuvokiama kaip galėjo susikurti tokia grupė. Peršasi išvada, kad ją komercijos tikslais įkūrė leidybinė firma Death Records (ir turėk tu man įžūlumo šitaip išniekinti tokį trve pavadinimą). Tik vat štai,  nieko absurdiškesnio už brutal death metalo grupės sukūrimą vien komercijos tikslais turbūt ir būti negali. 1990-1993 metais, šio stiliaus klestėjimo aukso amžiuje pasaulyje tebuvo gal 5 death metalo grupės, galinčios pragyventi vien iš savo muzikos, visiems kitiems, tai tik brangus laisvalaikio užsiėmimas, iš kurio tikėtis materialinės naudos tolygu beprotystei. Tačiau filmuke gerokai prasilenkiama su realybe – DMC populiarumu prilygsta kokiems KISS ar Tokyo Hotel. Paaiškinimas gali būti tik vienas – autoriai akivaizdžiai nesiorientuoja metalo subkultūroje.

Dar keli nesąmonių muziejaus verti fenomenai. Grupės nariai ilgų plaukų neturi, tad nešioja perukus ;D.Norėdami pareklamuoti savo albumą, grupės nariai koncertuoja prekybos centre, kuriame net yra specialus stendas su jų atributika (kažin ar net Britney Spears nusiritusi iki tokio lygio).  DMC koncertų metu nevyksta nei pogas, mosh’as nei galvakratis, o stage dive’u užsiima nebent tik pats Krauseris. Grupės fanai visai nepanšūs į metalistus. Visi jie tokie buki, kad net rimtai tiki, kad Krauseris yra pats Pragaro šėtonas. Be to dauguma jų nešioja skiauteres, arba neturi ilgų plaukų, o apie “kožas“, “kerzus“ ar grandinesar apverstus kryžius negali būti nė kalbos. Dar man labai didelė naujiena buvo tai, jog metalistai nekenčia pankų ir reperių ir juos visada daužo (reperių galbūt iš tikrųjų metalistai nekenčia, bet juos daugiau ignoruoja, negu bando sudoroti jėga).

Na ir ko gero “epic fail“ yra “black metalo“ karalius Jack ill Dark iš… Nepatikėsite, ne iš Norvegijos, ne Švedijos, ne Didžiosos Britanijos ir net ne iš Transilvanijos, kad bent būtų logiška, o iš JAV :D. Koks gi dar  dar didysis juodojo metalo korifėjus, o ne šiaip koks undergroundinis Judas Iscariot, yra iš Amerikos? Susidaro nemalonus įspūdis, kad omenyje turimas Ozzy Osbournas (nors jis šiaip britas) ar, neduokdie, Marilyn Manson. Tik neklauskite manęs, ką jie turi bendro su black metalu, nes aš tikrai nežinau.

Galų gale, pasakojimas apie virtuozą gitaristą-serijinį žudiką, kurio gitara raudona nuo jo aukų kraujo yra žemiau kičo, o įsivaizdavimas kad jėga įsiveržęs į sceną ir “pagaidinęs“ joje grojančią kitą grupę įrodysi, kad esi baisiai kietas metalistas išvis nežinau iš kur ištrauktas.

Taigi, DMC yra lėkštais ir klaidingais stereotipais paremtas  anime apie totalaus popso grupę, daugiau dėmesio skiriančią įvaizdžiui ir kitų grupių pasirodymų žlugdymui, nei pačiai kūrybai. Tiek grupė, tiek jos fanai yra visiški pozeriai. Jeigu filmuką vertinti kaip metalo parodiją, tai ji absoliučiai nevykusi, kaip kad nevykęs būtų filmas apie II pasaulinį karą, kuriame Hitleris vilkėtų Napoleono armijos leitanato uniformą, būtų plikas ir pasipuošęs basanavičiška barzda, vietoj svastikos nešiotų “Adidas“ prekinė ženklą, o jį vaidinantis aktorius būtų juodaodė moteris. Metalo dvasios Detroit metal City nejusti nė kvapo, muzikos irgi beveik. Esmė neužgriebta. Pats filmukas, jei atmesime visus tuos netikslumus visai neprastas. Yra nemažai juokingų vietų, siužetas nenuobodus, tad manau dėmesio vertas. Svarbu tik neįtikėti, kad metalistai iš tikrųjų yra tokie banalūs bukapročiai, kaip kad ten pavaizduota…

 

Muzikos vagystės internetu: pražūtingi meno nuodai ar vaistai nuo chaltūros vėžio?

Kažkada “Respublijoje“ buvau užtikęs straipsnį apie tai, kad neva katastrofiškai mažėjantys kompaktinių diskų pardavimai skatina lietuviškos pop estrados žvaigždinus ir žvaigždinienes įrašinėti mažiau albumų. “Jeigu anksčiau klausytojai kasmet galėdavo džiaugtis nauja savo mėgstamo atlikėjo plokštele, tai šiandien jie priversti jos laukti net trejus metus“ – kažkaip maždaug panašiai ten buvo virkaujama ir dievagojamasi. Gaila kad neišsaugojau to straipsnio, mat senelis tą laikraštį panaudojo pagal pačią tinkamiausią jo paskirtį – įtiesė į šiukšlių kibirą. “Senas žirgas žino kelią“ – byloja senovės kinų išmintis; vienintelė blogybė tėra ta, kad negalėsiu remtis to “šedevro“ citatomis ir teks pasikliauti vien savo atmintim ir fantazija. Bet kita vertus, tokių straipsnių, televizijos ar radijo reportažų buvo jau daugybė ir visų jų turinys labai panašus: “rūpestingi“ autorių teisių gynimo agentūros atstovai, multimilijonieriai popmuzikos verslo oligarchai, kalantys milžiniškas “babkes“ iš kiekvieno Britnėj Pearst pirstelėjimo, tuštybės maninijos apsėsti paauglių dievukai, kenčiantys nuo kūrybinės krizės ir alkoholizmo ir visi kiti panašūs veikėjai vienu balsu šaukia – piratavimas žudo muziką!!! Ar tikrai tai tiesa? O gal čia tik senas geras atpirkimo ožių ieškojimas?

Viso to pradžia tradiciškai laikoma populiariosios grupės  Metallica byla prieš vieną pirmųjų p2p (failų mainų tinklas) bendruomenių – Napster. Teismo procesas apgynė grupės teisę į savo kūrinių nuosavybę ir nelegalūs mp3 mainai per Napster’į  užsiraukė. Komercinės muzikos leidybos gigantai laimėjo mūšį prieš piratus, bet tai tebuvo tik pradžia…

Kodėl aš vartoju terminą “leidybos gigantai“, o ne “autoriai“ ar “menininkai“? O vat būtent todėl, kad dar neatsakyta į  du esminius klausimus: ar tikrai nelegalūs failų mainai kenkia VISIEMS menininkams ir ar apskritai jie kenkia? Žiniasklaida paprastai priima tik teigiamą atsakymą, kurį pateikia kaip visišką aksiomą, absoliučiai objektyvią ir niekaip nenuginčijamą tiesą. Na, bet viskas tvarkoj, juk mass media nėra už filosofijos ir blaivaus mąstymo propagavimą. Taigi, pažvelkime kritiškai į tai, ką masinės žiniasklaidos priemonės teigia esant savaime aišku. Kaip sakiau, neaišku ar nelegalus mp3 bylų platinimas internetu kenksmingas visiems muzikos kūrėjams. Štai, kad ir tas pats Napsteris.  Metallica, Madonna ir Dr. Dre pareiškė patyrę nuostolius dėl šio tinklo veiklos, tuo tarpu Radiohead eksperimentinio albumo “Kid A“, kurio reklamai ir promocijai neskirta nė cento,  pardavimai kaip tik išaugo dėka Napsterio, o tokios indie tipo pogrindinės grupės kaip Dispatch apskritai išgarsėjo būtent dėl po internetą paskleistų jų dainų.

Štai ir priėjome prie dviašmenio kardo.  Grupės, neturinčios leidybinės kompanijos ir daugybės pinigų, ir grojančios tam tikro formato neatitinkančią muziką sunkiai gali išlįsti iš “rūsio“ į dienos šviesą. Visas eteris užkištas keleto stambių oligarchų kontroliuojamos muzikos industrijos kepiniais. Praktiškai beveik visos radijo stotys, ir beveik visi muzikiniai kanalai groja vien tik jų iškeptus atlikėjus, propaguojančius palygintį siauro diapazono muziką, telpančią į terminus mainstrymas, pop ir popsas. Kai kam gali pasirodyti, kad, pavyzdžiui, MTV repertuaras labai platus: juk grojami tokie stiliai kaip hip-hop, eurodance, technotrance, pop punk, soft rock, post grunge, emo rock,  nu metal, industrial alternative rock, r’n’b,  house, progressive house, progressive techno house ir daugybė kitų, žodžiu, plati stilių paletė. Bet tai tik iliuzija. Visi šie stiliai vienas nuo kito skiriasi žymiai mažiau, nei bet kurie 2 metalo, gotikos, progresyviojo roko ar pankroko, indie, ska, ar neofolko  substiliai, jau nekalbant apie dar platesnį džiazo ir rimtosios muzikos spektrą. Paprastai tariant, popsas, kuris savo apimtimi tėra tik blusa palyginus su kitų stilių dramblių kaimenėmis, okupavęs virš 80 procentų viso eterio.  Prasimušti, pasiekti pasaulinį populiarumą, patekti į čartus, gauti Grammy apdovanojimą ar būti įrašytam į pasaulinę muzikos istoriją be kontrakto su viena iš didžiųjų leidybos gigančių yra neįmanoma. O pasirašyti tokį kontraktą, tai tas pats kas parduoti sielą velniui. Teks atsisakyti kūrybinės ir asmeninės laisvės, aklai vykdyti prodiuserio, suinteresuoto iš tavo muzikos išmelžti kiekvieną įmanomą centą nurodymus, ir gal net groti vemti verčiančią nuobodybę. Tokie leiblų vergai jau nebėra žmonės – tai monstrai ir iškrypėliai, apakinti tuštybės ir laikinos šlovės spindesio, tad visai nereiktų stebėtis tarp jų paplitusiu alkoholizmu, narkomanija ar vaikų tvirkinimu (aliuzija į patys žinote ką ;D).

Populiariosios muzikos industrija, tai didžiulė merchantiliška mašina, klausanti vien rinkos ekonomikos dėsnių, ir mintanti pelnu.  Ji egzistuoja tam kad valgytų (pelną), o valgo tam, kad vėliau galėtų dar daugiau suvalgyti. Ir jos apetitas su lig kiekvienu dešimtečiu išauga dešimteriopai. Šią mašiną dar 1975-aisiais savo kultiniame albume “Wish You Were Here“ apdainavo Pink Floyd.  Didieji psichodelikos ir progresyvo genijai jau tada suvokė beesą brutalaus ir antikultūriško mechanizmo gniaužtuose.  Kūrinys “Wellcome to the Machine“ persmelktas didingo tragizmo ir rūstaus beviltiškumo jausmo ir manau, kad prisiminę ir įsiklausę į jį, geriau suprasite ką noriu pasakyti:

Jeigu jau 8-ajame dešimtmetyje, kai čartuose dar klestėjo išties originali ir ganėtinai aukšto lygio muzika, pop industrija labiau kenkė nei padėjo menui, tai ką jau kalbėti apie mūsų dienas, kai šitoks jos poveikis tiesiog akivaizdus ir nenuneigiamas. Norėdami padidinti pelną ir sumažinti išlaidas, leidybininkai visom išgalėm mažina muzikos kūrimo kaštus ir stengiasi įpiršti savo gaminius kuo didesnei auditorijai. To pasekmė – vis primityvėjanti ir šabloniškėjanti muzika, kuriai kurti pasitelkiami psichologijos dėsniai ir matematinės formulės, idant gauti dainą, “kuri patiktų visiems“.  Taip anksčiau topuose karaliavusius Queen, Pink Floyd ar Genesis, pakeičia Pussycat Dolls, Timbalandas,  birbianti varlė (absurdo viršūnė) ar Paris Hilton (absurdo dugnas).  Ir visa tai vien dėl ekonominių sumetimų.  Ir negi nėra jokių legalių svertų užkirsti tam kelio? Lyg ir ne. Yra tik nelegalus – internetinis piratavimas. Būtent jis yra pagrindinė Mašinos rykštė ir dėl to kalta tik ji pati. Visais įmanomais kanalais skleisdama ir agresyviai kimšdama žmonėms į smegenis vartotojišką kultūrą, pamažu ji pati sau kasa kapo duobę. Didžiosios kvailių masės, neturinčios dvasinės kultūros ir dainas žiūrinčios kaip į laikinus pasitenkinimo šaltinius, kuriuos galima suvartoti kaip kokį paštetą ir iššikt… pamiršti, nes jų vieton atsiras nauji decibeliniai produktai. Bet kam už tas dainas mokėti pinigus? Kam pirkti Mokinukių kompaktą jeigu po trijų mėnesių jos bus nebemadingos? Ką tada su juo reiks veikti?  Susikišti į… šiukšliadėžę?  Bet kam už tai mokėti pinigus, geriau jau būtų alaus, vyno ar Keglėvič nusipirkti, į soliariumą nueiti, ar naujus nagus prisiauginti. Tokia konsumeriška logika yra ne ko kito, o popsinės propagandos pasekmė. Įsisąmoninus tai, tesinori tik triumfatoriškai surikti: gavot ko nusipelnėt, gobšūs seniai!!!

Bet štai vis dar neaišku: ar tikrai piratavimas kenkia? Mat yra specialistų, sakančių kad nė velnio. Ekonomistas Peteris Martinas, išanalizavęs trijų dešimtmečių muzikinių plokštelių prekybą Australijoje pastebėjo, kad jų pardavimas nuo 29 millijonų vienetų per metus 1982 metais, mūsų dienomis pakilo iki 99 milijonų. Tendencija pastebėta Australijoje, turėtų būti būdinga ir kitoms šalims. Žodžiu, peršasi nors ir paradoksali bet akivaizdi išvada, kad augant piratavimo mąstams, auga ir legalių kompaktinių diskų pardavimai. Nežinau, ar piratavimas skatina legalių diskų pardavimus, bet aišku, kad jis jų nežlugdo. Tad ar vis dar tikite, jog “piratavimas žudo muziką“?

Galų gale, jeigu žmogus parsisiunčia  nelegalų albumą mp3 formatu, tai dar nereiškia, kad jis nenusipirks orignalo. Dažnai piratavimo žalą bandoma parodyti paskaičiuojant kiek nupirkta legalių albumų ir kiek “parpumpuota“ nelagalių. Bet tai visai neobjiektyvūs tyrimai. Jeigu nebūtų galimybės leidinį gauti dykai, tai dar nereiškia, kad žmogus būtų nusipirkęs jo originalą (juk kiek muzikos parsiunčiama tiesiog “ant durniaus“). Atvirkščiai, nelegalūs failai tarnauja kaip promocija, mat suteikia žinių apie vienos ar kitos grupės kūrybą, leidžia išbandyti muziką ir įsitikinti jos kokybiškumu, be to, plečia akiratį ir muzikinį išprusimą, o kuo žmogus labiau nusimano apie muziką, tuo jis labiau supranta jos vertę, tuo labiau jis bus linkęs pirkti plokšteles. Nes tai tampa nebe produktu, o vertybe. Geros, kokybiškos muzikos kompaktai, DVD, vinilinės plokštelės arba audio kasetės – nesenstantis turtas, su metais įgaunantis vis aukštesnę išliekamąją vertę. Juk pas žmogų, turintį turtingą CD ar vinilų kolekciją visada smagu pasisvečiuoti, pasiklausyti kokių muzikinių įdomybių, išgirsti rekomendacijų ar pasigrožėti įspūdingais viršeliais. O mp3 failai jau ne tas – juos gali nesunkiai gauti ir pats, nėra čia nei romantikos, anei pagarbos, žodžiu – ne true.

Pabaigai belieka tik pakartoti, kad piratavimas ne toks jau vienaprasmis reiškinys, kokį mums bando nupiešti muzikos leidybos gigantai ir jų interesus atstovaujančios autorių teisių gyninimo tarnybos. Net nėra iki galo aišku, ar jis apskritai kenkia muzikos industrijai. Akivaizdu tik viena – jeigu piratavimas ir kenkia, tai labiausiai jis pavojingas būtent komercininiam popsui, kuris kaip vėžys žudo ir kompromituoja meną, skatina jo primityvėjimą ir ir vertybinį dekadensą. Tai kuria paskatą muzikos leiblams leisti kokybišką muziką – tokią, kokią net ir išklausę nelegliai, žmonės vis tiek norėtų pirkti. Be to, nevalia nepaminėti ir pažintinės piratavimo funkcijos, kurios dėka galima išbandyti įvairiausių stilių ir laikmečių muziką ir atskirti gerą kūrinį nuo abejotinos kokybės šlamšto. Svarbiausia yra tuo per daug nepiktnaudžiauti ir paremti tuos atlikėjus, kurie to tikrai nusipelno.

 

We Wish You a Metal Xmas…and a Headbanging New Year

Šiemet tęsiu Rokiškio Balbo tradiciją kaskart prieš Kalėdas pristatyti po vieną alterantyvų kalėdinį projektą arba jo albumą. Pernai šioje rubrikoje buvo germaniškasis oldskūlinis speed/thrashas, o šįkart eina garsas nuo anglosaksiškos erdvės.  “We Wish You a Metal Xmas…and a Headbanging New Year“ yra šviežias, 2008 išleistas britų ir amerikiečių heavy metalo grandų Kalėdų profanacijos ir blasfemizacijos projektas. Jame daugelį visiems žinomų ir jau gerokai nusivalkojusių šventinių giesmių ir dainuškų atlieka tokie stiliaus guru kaip Lemmy Kilmister (Motorhead), Chuck Billy (Testament),  po daugelį grupių mėtytas ir vėtytas Tim “Ripper“ Owens, kraupusis ir skandalingasis baisuoklis Alice Cooper, maestro, ragų (\m/) išpopuliarintojas Ronnie James Dio ir kitos atitinkamo lygmens sunkmetalio gerklės.  Visi jie, pasitelkdami fūziuką ir aršų sunkaus roko būgnų tvatesį, ne tik labai kokybiškai ir gan originaliai interpretuoja žymiuosius Kalėdų šlagerius, bet ir valioja sukurti tikrai šventišką, rokenroliškai kalėdišką atmosferą.

Kiekvienas kūrinys ganėtinai skirtingas ir atspindi jį atliekančio vokalisto stilių. Pvz. Lemmy dainoje galima pajusti didelę dozę senojo gerojo rokenrolo, Alice Cooper džiaugsmingą “Santa Claus is Comming to Town“ sugeba transformuoti į kriugeriško siaubo filmo garso takelį, o Dio pateikia aukščiausio lygio metalinę baladę, kupiną dramatizmo ir egzistencinės mistikos.

Tad šį nuostabų šventišką tvarinį rekomenduoju visiems,  kas neabejingi metaliniam gitarų brazdesiui ir norėtų kalėdinę nuotaiką sustiprinti atitinkamo turinio, bet mėgstamos formos muzika.

 

Muzikos grupių hierarchiniai modeliai III

I dalis

II dalis

Satelitinis (marionetinis) valdymas. Taip pavadinčiau grupes, kurių kūrybai itin didelę įtaką daro prodiuseriai ir/arba įrašų kompanijų atstovai bei kiti pašaliniai, su komercija susiję asmenys. Žinoma, nereikia persistengti ir “marionečių“ etiketę klijuoti visoms grupėms, kurių įrašus yra palietusi muzikos prodiuserio ranka. Be šio žmogaus pagalbos išsiverčia pagrinde vien tik gilaus undergroundo kapelos, negalinčios sau leisti didelio biudžeto leidinių arba formacijos, savo sudėtyje turinčios apie įrašų kūrimą nusimanantį žmogų (pvz. Hypocrisy). Satelitinėmis vadinu tas grupes, kur prodiuseris aktyviai kišasi į muzikos kūrybos procesą, daro jai spaudimą groti taip o ne kitaip, o kai kada net sukuria visą muziką, o grupė tik aklai vykdo jo nurodymus. Paprastai tariant, marionetinis valdymas yra ta pati jau anksčiau aptarta vienvaldystė, tik grupės “diktatorius“ nėra grupės sudėtyje – jis, kaip koks Metallicos apdainuotas “Master Of Puppets“, muzikantus už virvučių tampo sėdėdamas užkulisiuose. Tačiau tik retais atvejais muzikantai atskleidžia savo “kūrybinę priklausomybę“. Kaip Sovietų Sąjunga skelbdavosi esanti pati demokratiškiausia ir humaniškiausia pasaulio valstybė, taip ir “marionetės“ paprastai apsimeta demokratinio modelio grupėmis. Išimtis tik vadinamieji boyband’ai ir girlband’ai. Juk visi žino, kad visą 69 Danguje muziką kuria Bžeskas, o Mango ir Amberlife – Bendžiai. Su užsienio (ypač roko) grupėmis reikalas sudėtingesnis. Negi kokie maištaujančių paauglių stabukai, skatinantys “dėti skersą“ ant Sistemos pripažintų, kad tėra tik milžiniškos įrašų kompanijos (pvz Warner Music Group , EMI, Sony BMG) “marionetės“? Būtų didelė gėda. Todėl dauguma tokių grupių nuslepia leiblo spaudimą ir pvz. pasukimą prie lengvesnės ir komerciškesnės muzikos aiškina “noru išbandyti ką nors naują“. Šiais laikais beveik visos topuose, čartuose, komercinėse radijo stotyse ir muzikiniuose kanaluose (MTV ir pan.) karaliaujančios grupės yra būtent marionetinio hierarchinio modelio. Žinoma ir čia kartais pasitaiko išimčių, bet dabar ne 70-ieji, tad pasiekti platininio albumo statusą su nekomercine muzika yra sunkiau nei savo sodelyje pasistatyti identišką natūralaus didžio Gizos piramidės kopiją.

Privalumai. Šlovė, populiarumas, pinigai, tūkstantinės fanų armijos ir galimybė pragyventi vien tik iš muzikos (nesvarbu, kad tau neaptinka tai ką groji). Ir kad visa tai pasiekti, nebūtina virtuoziškai valdyti gitarą, šiais laikais užtenka mokėti kelis paprasčiausius akordus ir sugebėti bent elementariai pataikyti į toną ir į taktą. Reiktų pridurti, kad tokio pobūdžio formacijas retai kamuoja narių kaita. Per savo karjerą paprastai pasikeičia tik koks vienas narys, nors nemažai grupių išvis išvengia narių kaitos. Priežastis aiški – nemažos pajamos ir populiarumas.

Trūkumai. Prodiuseriams paprastai rūpi anaiptol ne kūrinio meninė vertė ir originalumas. Jų tikslas – padaryti dainą patrauklia kuo didesnėms žmonių masėms. Kaip žinia, didžiausi šių dienų hitai paprastai nepasižymi ypatingu novatoriškumu – komerciškai sėkmingos dainos formulė jau seniai atrasta. Taigi, marionetinių grupių kūryba paprastai būna šabloniška, ir turi daugelį standartinių pop/rock kanonų bei klišių, tad bent jau man yra nuobodi (neskaitant išimčių). Neretai tokia muzika neįdomi net patiems ją atliekantiems muzikantams. O kai muzika atliekama dėl pinigų, o ne dėl malonumo, kažko gero tikėtis neverta.

Anarchija. Šiuo atveju turiu omeny ne “palaidą balą“, o utopinę santvarką, kurioje visi žmonės tokie sąmoningi, kad net nereikalinga valdžia. Yra tokių grupių ir projektų, kuriuose kiekvienas muzikantas į kūrybą įneša tokį ryškų ir svarų indėlį, kad kalbėti apie kažkokius lyderius nelabai ir išeina. Lyderio tokioje grupėje nėra arba, tiksliau tariant, visi nariai yra lyderiai. Kažkas panašaus į dvivaldystę, tik tarpusavyje bendradarbiauja daugiau žmonių. Tačiau kuo daugiau žmonių, tuo sunkiau išlaikyti jų tarpusavio harmoniją. Dėl šios priežasties anarchinio modelio grupių pasitaiko itin retai, o ir jų gyvavimo trukmė paprastai neilga. Stilistiniu požiūriu “anarchistų“ geografija irgi nėra marga – tokių grupių pasitaiko beveik vien tik progresyviajame roke/metale, eksperimentinėje ir rimtojoje muzikoje bei moderniojo (avangardinio) džiazo, bliuzo ir pan. projektuose. Iš pirmo žvilgsnio “anarchiją“ galima nesunkiai supainioti su “demokratija“, o ir riba tarp jų trapesnė nei tarp kitų modelių. Esminis skirtumas yra tai, kad demokratinio modelio grupių kūryba dažnai atrodo lyg vientisas kūnas, o štai “anarchistų“ kūryboje aiškiai justi kiekvieno nario indėlis ir asmenybė. Taigi “anarchijoje“ kiekvienas muzikantas turi daugiau šansų įgyvendinti savo užmanymus nei kitų struktūrų formacijose (išskyrus vienvaldystę). O visi muzikantai tokiose grupėse būna ne vien ryškios asmenybės ir savojo instrumento virtuozai (priešingu atveju grupė bus tik paprasta “demokratija“) bet ir neretai pasižymi itin skirtingais muzikiniais skoniais. Įsivaizduokite avangardinio džiazo pianistą, patyrusį death/grindo būgninką, renesanso madrigalų vokalistą, tipišką glamerį prie gitaros ir lietuvių liaudies instrumentų virtuozą vienoje grupėje. Turėtų gautis įdomus vaizdelis (bei garselis). Ir gaunasi, jei visi tie skirtingų stilių ir pažiūrų žmonės randa bendrą kalbą ir būdą kaip sujungti keisčiausias jų visų idėjas į vieningą visumą. Pavyzdžiai: Yes, Emerson Lake and Palmer, Asia, Liquid Tension Experiment, Cream, Rush, Pink Floyd (albumai nuo “A Saucerful of Secrets“ iki “Wish You Were Here“) ir t.t.

Dažnai galima išgirsti terminą “supergrupė“. Juo apibūdinamos formacijos, sudarytos iš kitose grupėse spėjusių išgarsėti muzikantų. Nemažai supergrupių turi anarchistinę struktūrą, bet vis dėlto šie du terminai nebūtinai sutampa, mat vienas atspindi grupės narių hierarchinę santvarką, o kitas – tik statusą. Žodžiu, ne visos supergrupės yra “anarchistinės“, o “anarchistinėmis“ gali būti ne vien supergrupės.

Privalumai. Tokioms grupėms nėra jokių tabu ar stilistinių rėmų, tad jų muzika dažnai būna itin originali ir netradiciška. Posakį “dvi galvos geriau už vieną“ galima būtų dar patobulinti: “2+n galvų, kai n natūralusis skaičius, geriau už 2“

Trūkumai. Itin nestabili sudėtis. Be to kūryba labai priklauso nuo kiekvieno grupės nario, tad jei talentingą muzikantą pakeičia prastesnis, krinta visas grupės lygis. Aiškaus lyderio nebuvimas sukelia ir daugybę teisinių problemų, nes dažnai tampa neaišku, kam turi priklausyti teisė į grupės pavadinimą arba muzikos autorystę. Puikus to pavyzdys, teismo procesas tarp Pink Floyd palikusio Rogerio Waterso ir likusių grupės narių.

 

Muzikos grupių hierarchiniai modeliai II

Dvivaldystė. Būna tokių žmonių, kurie tiesiog tobulai tinka vienas kitam. Kartu jie gali nuveikti tokių nepaprastų dalykų, kokių dirbdami atskirai nė velnio nesugebėtų. Ir čia omeny turiu ne “vaikų darymą“, o muzikinę kūrybą (tiesa ji irgi tam tikra prasme yra “vaikų darymas“, tik tie vaikai yra garso bangų pavidalo). Dvivaldyste galima pavadinti tokią muzikos grupės sandarą, kuomet visą kūrybinę funkciją atlieka du nariai, t.y. grupė turi 2 maždaug lygiaverčius lyderius, o kiti muzikantai, panašiai kaip vienvaldystėje, tik vykdo vadų užmanymus. Lyderiai gali būti griežtai pasiskirstę pareigomis ir įtakos sferomis, pvz., vienas kuria muziką, kitas – dainų tekstus, nors gali tokio aiškaus pasiskirstymo ir nebūti. Tokio tipo grupė – tai dvigalvis slibinas, tad svarbiausia, kad abu kūrėjai sugebėtų išlaikyti tarpusavio harmoniją, nes nuo jos priklauso muzikos vientisumas ir kokybė.

Dualistinio tipo grupių itin gausu black metale: Satyricon, Immortal, Darkthrone, Thorns, Summoning, Limbonic Art yra tik maža dalis iš nesuskaičiuojamos daugybės dvivaldžių black’o grupių. Taip pat nemažai duetų yra gotikoje (Dead Can Dance, vėlesnieji Lacrimosa, Faith and the Muse ir t.t.) ir savaime aišku electroninėje ir pop muzikoje (Pet Shop Boys, Chemical Brothers, Exem etc). Žinoma, tokio tipo grupių yra ir kituose metalo, roko ir kitos populiariosios muzikos stiliuose, tačiau bent jau dabar nesugalvoju nė vieno tinkamo pavyzdžio, bet gal išsiversiu ir be jų.

Privalumai. Sakoma, kad dvi galvos geriau už vieną. Taigi, dualistinės santvarkos formacijos teoriškai turi dvigubai didesnį kūrybinį potencialą už vienos lyderio grupes (nors realybėje ši teorija nebūtinai pasitvirtina). Be to, galimybė pasidalinti pareigomis leidžia kiekvienam lyderiui susikoncentruoti prie to ką sugeba geriau, o ir kuriama muzika teoriškai turėtų būti įvairesnė, spalvingesnė nei one man’s band’ų.

Trūkumai. Paprastai dažna narių kaita apsunkina grojimo gyvai galimybes. Be to, dvi “slibino galvos“ gali pradėti nebesutarti tarpusavyje, o tai yra peilis visai grupės kūrybai ir net gali privesti prie formacijos subyrėjimo.

Demokratija. Pati populiariausia ir dažniausiai pasitaikanti grupės santvarka. Faktiškai visos pradedančios garažinės paauglių grupės turi būtent demokratinį valdymo modelį (išskyrus mizantropinio black’o one man’s band’us, bet čia jau retesnis atvejis). Žodis “demokratija“ anaiptol nereiškia, kad grupėje visi nariai yra visiškai lygiaverčiai ir nėra jokio lyderio. Lyderis, daugiau ar mažiau ryškus, būna beveik visada, tik čia jis neturi tiek galių kiek anksčiau aptartose santvarkose ir negali užsiimti nežabota saviveikla. Kiekvienas narys turi teisę prisidėti prie grupės kūrybinės veiklos kiek nori ir sugeba, o likę nariai gali laisvai kritikuoti keisti, pildyti jo idėjas. Žodžiu, panašiai kaip Seime, viskas priimama bendru nutarimu, o gauta muzika, yra bendras visos grupės kūrybos vaisius. Tiesa, dažniausiai narių indėlis į muziką būna nevienodas, daugelyje grupių paprastai kūryba užsiima du – trys nariai, o kiti nors ir turi teisę prisidėti prie kūrybos, bet ja retai tepasinaudoja.

Šio modelių grupių yra daug ir jos tokios įvairios, tad sunku daryti kažkokias apibendrinančias išvadas. Štai kad ir sudėties stabilumas. Vienos grupės (Slayer, Blind Guardian, Type O Negative) metų metus išlaiko nepakitusią sudėtį, kitos (Helloween, Anathema, Heathen) neapsieina be dažnos narių kaitos. Apie kūrybą irgi sunkoka būtų kalbėti. Vienos formacijos kepa daugmaž vienodus albumus ir lieka ištikimi savam stiliui (Cannibal Corpse, Manowar), kitos – mėgsta be perstojo eksperimentuoti (Paradise Lost, Opeth). Vis dėlto, demokratinio pobūdžio grupių darbai rečiau būna tokie vientisi, kaip vieno arba dviejų lyderių grupėse. Konceptualių albumų tokios grupės irgi išleidžia mažiau, o ir tie neretai atrodo lyg dirbtinai suklijuoti. Na, bet nepamirškite, visur ir visada yra išimčių.

Privalumai. Daugelį privalumų (ir trūkumų) sufleruoja jau pats žodis “demokratija“. Daug galvų, daug protų reiškia teoriškai itin didelį kūrybinį potencialą. Kiekvienas narys turi teisę pasireikšti kūryboje, o tai gerokai sumažina nusigrybavimo tikimybę, nes jei vienas narys sukvailioja, kiti gali atvesti jį į protą. Be to, grupei paprastai nereikia rūpintis kviestiniais muzikantais, ji mažiau turi problemų gyvų pasirodymų metu, nes dažniausiai visi muzikantai būna “savi“, tad iš scenos galima pajusti vienybės jausmą, nes visa grupė dirba kaip vienas kūnas.

Trūkumai. Narių kaita paprastai daro didelę įtaką grupei ir neretai itin skaudžiai atsiliepia jos kūrybai. Nepaisant to, kad kiekvienas narys gali formuoti grupės stilių, bus įgyvendintos tik tos idėjos, kurios bus priimtinos kitiems nariams. O tai gali būti nepriimtina ambicingiems ir iniciatyviems nariams. Grupėje, galima sakyti, galioja veto teisė, kuri kai kada užkerta kelią tikrai originalioms idėjoms ir įspraudžia kūrybą į tam tikrus stilistinius rėmus, kas neretai būna peilis muzikai.