Dar apie popsą arba kaip kovoti su beprasmiais argumentais

Turbūt kiekvienas bent kiek dažniau su diskusijomis apie muziką, ypač populiariąją susiduriantis ir mąstantis skaitytojas pastebėjo kiek daug jose būna visiškai vienodų ir šabloniškų frazių. Turiu omeny visus tuos bandymus apginti savo dievinamą grupę nuo kritikos, ypač nuo kaltinimų komerciškumu, nupopsėjimu ir pan. Tokios kritikos kontrargumentai paprastai būna ne tik visada vos ne tokie patys, bet ir absurdiški. Deja, paprastai nesugebama jų užginčyti, tad susidaro klaidingas įspūdis, jog šios frazės nenuginčijamos, absoliučiai teisingos ir tinkamos šiame kontekste. Atrodo, kad jomis ir Yvos popsiškumą ar netalentingumą galima užginčyti. Bet juk taip nėra. Diskusijos skirtos tam, kad diskutuoti, o ne kiekvieną kartą pakartoti tas pačias “nepajudinamas“ dogmas. Šiame straipsnyje pabandysiu parodyti, kaip įveikti labiausiai paplitusius tokio tipo pasakymus, idant diskusijos apie muziką netaptų vieta davatkų lygio išvedžiojimams.  Kadangi viskas remiasi mano ankstesniame straipsnyje apginta popso koncepcija, rekomenduoju iš pradžių perskaityti jį. O dabar paimkime fiktyvią grupę “Š“ (x čia netinka, nes grupė X iš tiesų egzistuoja) kaip pavyzdį ir panagrinėkime šiuos dažniausiai pasitaikančius trafaretinius pasisakymus.

Grupė Š nėra popsas, nes groja roką – tai tas pats kas teigti, kad Jonas Basanavičius negalėjo būti lietuvis, nes buvo gydytojas. Rokas ir pop nėra tapatūs dalykai, abu šie stiliai vienas su kitu persikloja. Popsas stilius turiniu, o ne forma, tad bet kuris muzikos stilius gali turėti ir turi popso atmainų.

Jeigu jie populiarūs, tai nereiškia, kad yra popsas – taip, nereiškia. Šis teiginys logiškas ir savaime suprantamas. Iš tiesų grupės populiarumas pats savaime nėra komerciškumo kriterijus. Esmė tame, kad šiais laikais didžioji dalis visų populiarių grupių yra komercinės. Žinoma, pasitaiko išimčių, bet jos labai retos. Dažnai grupė arba išpopuliarėja todėl, kad groja popsą, arba išpopuliarėjusi ir pakliuvusi į galingo leiblo rankas pradeda prodiuserių spaudžiama popsėti. Komercijos mašina dažnai sumala net ir pačius nuoširdžiausius atlikėjus, paversadama juos popso vergais. Na, o kalbant apie pačią frazę, ji vartotina tik tuo atveju, kai oponentas sako jog grupė Š populiarūs, todėl yra popsas. Kitais atvejais tai tiesiog bereikšmis burnos aušinimas, rodantis, kad neturi ką pasakyti.

Popsas nuo žodžio “popular“ –  kaip minėjau ankstesniame straipsnyje, pop (o ir popsas) yra specialus tam tikro turinio stilius, o ne bet kokia populiari muzika. Nagrinėjamu pasakymu bandoma sumenkinti neigiamą žodžio “popsas“ reikšmę. Kadangi “popso“ etiketė yra vienas efektyviausių nekokybiškos muzikos kritikos instrumentų, šiuo pasakymu bandoma jį neutralizuoti, paversti bereikšmiu. Kai kas paklaustų: o kas čia blogo? O gi tas, kad minėtasis pasakymas įkūnija cinišką tyčiojimąsi iš visos kokybiškos muzikos – jeigu popso terminas tinka apibūdinti viskam kas populiaru, tai tada visi iškilūs kompozitoriai, pradedant Mocartu ir baigiant Vangeliu neva yra popsas. Analogišką nepagarbą tikrai muzikai rodo lietuviški girlbandai, teigiantys, kad didžiuojasi tuo, kad “dainuoja papais“.

Kiekvienas klauso tokios muzikos kokia jam patinka – šis pasakymas akivaizdus, logiškas ir elementarus. Bet jau atsiprašau, banalus ir nuvalkiotas iki apsivėmimo.  Tai elementari tiesa, kurią visi žino ir supranta. Sunku net įsivaizduoti žmogų, kuris demokratinėje valstybėje laisva valia klausytų visiškai nemėgstamos muzikos nors ir negautų už tai absoliučiai jokios naudos. Tad tokių šabloniškų pasakymų vartojimas parodo, kad žmogus pristigo argumentų ir nebeturi ko pasakyti.

Sakydamas, kad Š popsas, elgiesi netolerantiškai ir įžeidi grupės fanus – nejaugi tolerancija vien liaupsinimas ir pagyrų žarstymas? Nejaugi demokratinėje visuomenėje draudžiama kritika? Jei taip, tai tokie žanrai kaip literatūros, muzikos, kino kritika turėtų būti draudžiami, o Skirmantas Valiulis seniai turėtų sėdėti kalėjime už netoleranciją holivudinio šlamšto atžvilgiu, tariamai atsispindinčią jo filmų recenzijose. Tas pats turėtų būti taikoma ir visiems, kritkuojantiems Kubiliaus vyriausybės programą.  😀 Jeigu jau objektyvi meno kritika yra netolerancijos išraiška, tai ir bet koks teigiamas pasisakymas irgi tikrų tikriausia netolerancija. Juk teiginys Š is da best įžeidžia visų kitų pasaulio grupių gerbėjus, nesutinkančius su tokia nuomone.  Žodžiu, komentuojamojo teiginio autoriui derėtų išsiaiškinti tikrąją žodžio tolerancija reikšmę, nes toks pasakymas yra visiška nesąmonė.

Tau jie gal ir popsas, bet man ne – čia prieiname opią filosofinę problemą. Ar tokios sąvokos kaip “komerciškumas“, “popsiškumas“, “meniškumas“ gali būti objektyviai apibrėžiamos? Skirtingos mąstymo tradicijos pateiktų vis kitokį atsakymą, tad vargu ar įmanoma absoliuti tiesa. Kita vertus, jei visi diskusijos dalyviai sutaria dėl vienodo sąvokų vartojimo, t.y. kokie “popsiškos grupės“ reikalavimai, ir jei kokia grupė visus tuos reikalavimus atitinka, tuomet ji yra popsas. Bėda tik, kad realybėje toks susitarimas vargiai įmanomas, nes žmonės pasižymi nevienodom psichologinėm savybėm ir patiritimi, tad tuos pačius dalykus gali interpretuoti skirtingai. Vis dėlto, šis pasakymas vengtinas, o jei jau pavartotas, tai turėtų būti argumentuotai pagrįstas. Bet jei vienintelis argumentas yra “nes aš taip manau“, tai tada geriau patylėti, nes diskusijos su tokiais pasakymais – tuščias laiko švaistymas.

Jei nepatinka grupė, geriau patylėkit, o ne kritikuokit – šią frazę galima užtikti kiekvienoje temoje apie bet kurią komercinę grupę. Prašymas kalbėti “tik gerai arba nieko“ pats savaime lyg ir nėra blogas, tačiau taip iškreipiama diskusijos esmė. Sakoma, kad ginčuose gimsta teisybė, tačiau kokia teisybė gali gimti, kai ribojama elementari, žodžio, nuomonės ir informacijos laisvė? Galų gale, tema “ką manote apie grupę Š?“ virsta pasityčiojimu iš dalyvių, jei leidžiama reikšti tik teigiamą nuomonę, o tokia diskusija tampa beprasmiu laiko švaistymu, nes filtruota tiesa vargiai gali būti objektyvi. Žinoma, kartais reikšti neigiamą nuomonę yra nepadoru, kaip kad nepadoru bažnyčios centrinį altorių naudoti kaip tualetą. Galbūt nedėrėtų kokiam prašalaičiui ateiti į grupės Š gerbėjų klubą ir piktybiškai drabstyti ją purvais. Kita vertus, net ir fanklubuose grupės kritikos ribojimas yra kvailas, nes tokiu atveju fanklubas niekuo nesiskiria nuo religinės sektos, susirinkusios pašlovinti savąjį stabuką ir dogmatiškai kartojančios tas pačias iš anksto primestas “tiesas“.

Tiek kvailų, juokingų, beprasmiškų frazių šiam kartui. Tikiuosi įsitikinote jų absurdiškumu ir jei jas vartojote iki šiol, tai daugiau nebevartosite, o  susidūrę betkuriame kontekste žinosite, kaip jas nukenksminti ir arba sėkmingai užbaigti į aklavietę įvarytą diskusiją arba suteikti jai naujos gyvybės. Svarbiausia nesileisti užvaldomiems šablonų ir nepamiršti kliautis sveiku protu, galinčiu rasti išeitį jei ne iš visų, tai bent iš daugelio kėblių situacijų.

 

Popsas: definicija, ypatumai ir vieta muzikos pasaulyje

Idėja parašyti šį straipsnį brendo ko gero ilgiau nei metus laiko.  Manau to priežastys pakankamai aiškios – terminas “popsas“ tapęs tokiu abstrakčiu ir įgavęs tokią plačią paletę reikšmių, kad jį vartodami žmonės nesusikalba. Kokios to pasekmės galite nesunkiai suprasti pažiūrėję į pirmą pasitaikiusį populiaresnį paauglių ar jaunimo forumą ir pamatyti, kad bet kuri diskusija, kurioje disponuojama “popso“ sąvoka veda į aklavietę, mat kad ir kiek puslapių bebūtų prirašyta, link tiesos nepasistumiama nė per ūtelės akies ragenos gabalėlį. Tik tuščiai teršiamas internetas ir bereikšmingai švaistomas laikas: tiek diskusijų dalyvių, tiek ir visų tos pseudointelektualios bilibirdos skaitytojų. Norom nenorom stojas klausimas: kokia gi po velnių yra to priežastis? O gi neadekvatus, neteisingas ir nevienodas popso sąvokos vartojimas, sudarantis sąlygas manipuliacijoms, cinizmui, demagogijai ir idiotiškų argumentų logiškumui įrodyti. Taigi, kad tokie dalykai nepasikartotų, pabandysiu išaiškinti, kas yra tas popsas, kuo jis skiriasi nuo pop ir nuo visos kitos muzikos ir keletą kitų nemažiau opių dalykų.

Ko gero pradėti vertėtų nuo geografijos. Visą muziką galima suskirstyti į tris stambius žanrus: rimtoji (arba meninė), populiarioji (pramoginė) ir tradicinė (liaudies) muzika.  Tradicinė muzika apima visų tautų muziką, perduodamą iš kartos į kartą (paprastai žodžiu). Ją neretai atlieka neprofesionalūs muzikantai, grojantys savo malonumui, arba atliekantys kokią socialinę pareigą (pvz. laidotuvių raudotojai).  Šio žanro pavyzdžių atrastumėme kiekvienos tautos folklore: country, aukštaičių sutartinės, baltų karo dainos,  kiniškos shuochang, portugališkos fado ar itališkos maggio drammatico.

Rimtoji muzika ir kuriama, ir atliekama profesionalių kompozitorių ir muzikantų. Daugelis kūrėjų pasižymi savita ir individualia muzikine kalba, todėl tokiai muzikai neretai reikia rimto pasiruošimo, nuotaikos, galų gale išprusimo. Šiam žanrui pagal nusitovėjusias sistematikos tradicijas priskiriama visa visų kultūrų klasikinė, eksperimentinė muzika ir  intelektualesnės džiazo atmainos bei dar šis tas. Žodžiu, tai aukštoji muzika išrinktiesiems.

Na, o populiarioji muzika apima visą muziką, kuri skirta masėms. Šio žanro atlikėjai gali būti profesionalai, bet gali būti ir šiaip paprasti Jūžintų kaimo andriai  (arba zvonkų natalijos). Jos tikslas dažniausiai būna pamaloninti klausytojus, o jos kūrėjų – užkalti pinigo. Ši muzika kuriama taip, kad patrauktų kuo didesnį kiekį klausytojų. Populiariosios muzikos kūrėjai pasižymi kur kas mažesniu polinkiu į originalumą, individualumą ir eksperimentavimą nei klasikos kompozitoriai, bet visgi didesniu nei liaudies muzikantai. Kitas svarbus bruožas – tik šio žanro kūriniai turi potencialą pakliūti į “topus“ ir “čartus“ (įsivaizduokite Bethoveno Devintąją simfoniją “Pūko top 20“ ;D) bei MTV, VIVA ir kitus panašius muzikinius kanalus. Svarbiausi stiliai būtų rokas, metalas, bliuzas, r’n’b, hip-hopas, paprastesnės džiazo formos, šokių muzika, elektroninė muzika (išskyrus intelektualesnius stilius), easy listening, regis ir pop. Nors “pop“ iš esmės yra “populiariosios muzikos“ trumpinys, tikslumo vardan aš “pop“ vartosiu siaurąja prasme – vienam iš populiariosios muzikos stilių apibūdinti.

Daugelis paklaus: kodėl rokas prie populiariosios muzikos? Iš tiesų rokas atsirado kaip grynai pramoginės muzikos stilius (The Beatles dažnai laikomi ir roko, ir pop pradininkais). Nuo septinto dešimtmečio praktiškai visa populiarioji muzika turi daugiau ar mažiau ryškių roko elementų. Tačiau su laiku ėmė rastis alternatyvių roko atmainų, kurios įgijusios akivaizdžių meninės (prog rokas, nemaža dalis metalo, gotikos ir pan.) ir/arba tradicinės (punk, ska ir apskritai visas nekomercinis undergroundas ) muzikos bruožų. Tarkim Frank Zappa, Dream Theater, Rush kūryba savo sudėtingumu ne tik kad prilygsta, bet ir lenkia kai kuriuos klasikos kūrinius.  Maža to, vargu ar atrastumėm labiau elitinės ir sunkiau klausomos muzikos už funeral ir drone doom metalą (visa Mocarto kūryba tikrai lengviau klausoma ir priimtinesnė masėms nei, tarkim, Sunn O))) ). Tuo tarpu žymiojo tenoro Andrea Bocelli atliekami kūriniai turi aiškių pramoginės muzikos elementų.  Taip kad šis skirstymas labai sąlyginis ir turi nemažai išimčių. Vienintelis stilius, kuris niekada neperžengia pramoginės muzikos ribų yra pop.

Taigi, prieiname prie pop ir jai artimos popso sąvokos.  Itin svarbu pabrėžti, kad šie du terminai turi kiek skirtingą prasmę. Pop yra populiarioji muzika siaurąja prasme – stilius priimtinas pačiai plačiausiai masių daliai. Ši muzika turi itin griežtą dainų struktūrą ir palyginti mažai erdvės eksperimentams. Beveik visų pop dainų struktūra yra:

įžanga-I posmas-priedainis-II posmas-priedainis-instrumentinis pragrojimas/bridžas-priedainis-pabaiga.

Ne mažiau kanoniška lyrinė tematika: meilė, tarpusavio santykiai, jausmai, malonumai, šokiai, vakarėliai, gamta, visokie buitiniai dalykėliai ir t.t. Vyrauja paprasti, aiškūs buitinio stiliaus žodžiai, lengvai įsimenamos frazės, nereikaujančios  gilesnės analizės ar filosofinių svarstymų. Neretai vienintelis pop dainų žodžių tikslas yra įsiskverbti į klausytojo protą ir jį užvaldyti (nors būna dainų ir su prasmingais tekstais) ;D… Paprastai tariant, pop  gali būti palyginamas su vidutinišku meilės, nuotykių, siaubo ar detektyviniu romanu, trumpalaikiu bestseleriu, TV “muilo operomis“ ar standartiniais  holivudo filmais –  laikiną malonumą suteikia, bet gilesnių įspūdžių ar vietos apmąstymams nepalieka.   Na, o žvelgdami iš muzikos teorijos atlapų pamatysime, kad pop kūrinių metras paprastai būna 4/4, tempas varijuoja tarp 60 ir 150 bpm, dažniausiai sutinkama C dur tonacija, ritmas per visą dainą paprastai nekinta ir dažniausiai atlieka tik metronomo funkciją. Pagrindinis dėmesys skiriamas vokalui, kiti instrumentai užkišti į antrą planą, tad jų partijos itin paprastos. Pop būdinga nesudėtinga, kabinanti melodija, pasikartojanti visos dainos metu. Žodžiu tai vienas pačių paprasčiausių stilių per visą žmonijos istoriją.

Svarbu paminėti, kad terminas pop labiau apibūdina turinį o ne formą. Tad šiame stiliuje gali būti vartojama bet kokia įmanoma instrumentuotė, pradedant sintezatoriais, elektroninėmis ritmo mašinomis, baigiant fuzuotomis elektrinėmis gitaromis, saksofonais, trombonais, smuikais ar violančelėmis. Beveik kiekvienas stilius turi savo pop atmainą: pop house, pop trance, pop jazz, pop rock, pop metal… Taigi, galima daryti išvadą, kad net jei kokia grupė groja per visą oktavą nužemintom elektrinėm gitarom su “death metal“ tembru, tai dar ne įrodymas, kad jie ne pop.

Tik nesupraskite neteisingai. Pats terminas “pop“ jokių išankstinių neigiamų prasmių neturi. Tai svarbus ir reikalingas stilius, be kurio niekaip neapsieitų nė viena visuomenė ir atlikti ar klausyti tokios muzikos visai nėra gėdinga. Tiesiog bet kokia muzika turi turėti bent lašelį meniškumo. Jo neturinti pop muzika vadinama popsu. Kitaip tariant – popsas yra nekokybiškas, nemeniškas, žemo lygio pop. Jis plačiai susijęs su kiču, ir grynąja komercija. Popsas neretai kuriamas vien iš komercinių paskatų, jame nėra nė truputėlio meniškumo, jokių tikrų jausmų – viskas suvaidinta, siekiant įtikti masėms. “Menui rūpi žmogus, popsui – pinigai“ nuolat kartodavo mano scenos meno būrelio vadovė. Ir ji visiškai teisi. Popsas – pati agresyviausia meno forma, tiksliau, meno butaforija. Ji bet kokia kaina stengiasi užgožti ir išstumti kitus stilius ir uzurpuoti auditoriją. Kad jam tai puikiai sekasi nesunku įsitikinti įsijungus televizorių, radiją ar atsivertus laikraštį. Nemaža dalis žmonių apskritai susiduria vien tik su popsu ir menkai težino apie kitokios muzikos egzistavimą. Anot jų, rokas miręs, klasikos ir džiazo klauso vien nukriošę diedai,  metalas išvis ne muzika, o tik atsitiktinių tualeto garsų kakofonija, o tokie stiliai kaip ambient, noise ir industrial apskritai neegzistuoja.

Taigi popsas yra meno parazitas, aršiai besiskverbiantis į visus muzikos stilius ir skatinantis jų puvimą. Blogiausia, kad šio stiliaus atlikėjai niekada nepripažįsta savęs popsu ir bando savo komerciškumą dangstyti “neprisirišimu prie konkrečios muzikinės krypties“, “noru paeksperimentuoti“, “darymu to kas jiems patinka“ ir panašiais šablonais, kurie ne tik nieko bendro neturi su tikrove, bet yra jai visiškai priešingi. Bandydami įtikti savo tikslinei auditorijai, popso atlikėjai paviršutiniškai perima ir iškraipo tam tikrų stilių idėjas ir muziką. Vienas ryškesnių to pavydžių – anksčiau aprašyti emo.

Tiesa, nors dažniausiai pop ir popsas grojami siekinat gauti pinigų, pasitaiko ir tokių atvejų, kai atlikėjai tai daro tiesiog todėl, kad tai jiems patinka, arba todėl kad tokia muzika jiems gaunasi natūraliai. Tokiu atveju talentingai, kokybiškai atlikta muzika yra pop, o netalentinga, kad ir kiek nuoširdžiai tas atlikėjas besistengtų ką nors išspausti (muzikinių gabumų turi ne visi), – popsas. Todėl pasiteisinimas “mes grojam tai kas mums patinka“ irgi anaiptol ne įrodymas, kad tos grupės atliekama muzika ne popsas.

Tad viską apibendrinant galima daryti išvadas, kad šimtaprocentinė pramoginė muzika be jokių rimtosios ir tradicinės muzikos priemaišų yra pop, o nekokybiška ir nemeniška jos atmaina – popsas. Tiek pop, tiek popsas yra stilius savo turiniu, o ne forma, tad jo kūriniai gali būti atliekami bet kokios muzikantų formacijos – tiek vestuvių muzikanto su “Roland’u“, tiek kaimo kapelos, roko grupės, bigbendo ar simfoninio orkestro. Pop ir popsas apima bemaž visų populiariosios muzikos stilių lengvesnes formas ir absoliučiai dominuoja medijose, sudaro visą MTV, VIVA, MCM ir kitų panašių muzikinių kanalų bei komercinių radijo stočių repertuarą ir karaliauja populiariausių dainų suvestinėse (neskaitant keleto išimčių).

Jei netingite, daugiau pasiskaityti apie muzikos žanrus galite nepamainomojoje vikipedijoje. O pabaigai, kad aiškiau suprastumėte skirtumą tarp pop ir popso, pateiksiu keleto įdomesnių ir originalesnių pop dainų video. Šiaip ar taip, pop muzika irgi menas.

Depeche Mode – Stripped:

Mylene Farmer – Desenchantee:

Alphaville – Forever Young:

Michael Jackson – Dirty Diana (kaipgi be pop karaliaus ;D):

The Kelly Family – Fell in Love with an Alien:

Ir pabaigai, Šiaurės Korėjos egzotika 😉

리경숙 – 반갑습니다:

 

Emo – nežinojimo ir dezinformacijos produktas

Šią rūgščiasaldžio skambesio trijų raidžių kombinaciją, primenančią  melsvo australiško stručio pavadinimą ar vardo “Emilija“ sutrumpinimo iškraipymą  žino bene visi. Pastaruosius porą metų šie uniseksualieji žmogeliukai,  savitai iškarpytomis žvairumą keliančiomis šukuosenomis, pajuodusiais paakiais ir polinkiu paverkti kampe yra viena pagrindinių plepesių, apkalbų, Jūtūbės filmukų ir popsinių jaunimo žurnalų temų. Ir nors šios pseudosubkultūros aukso amžius jau praeityje, o jos populiarumas sparčiai krinta, susidomėjimas emo vis dar yra ganėtinai aukštame lygyje. Apie juos kalbama, rašoma, diskutuojama pasišlykštėtinai dažnai. Bet visų kvailiausia, kad dauguma visos tos gausingos informacijos absurdiškai prasilenkia su tiesa. Galima sakyti, visa dabartinė emo mada pastatyta ant melo, dezinformacijos, neteisingų stereotipų ir keleto neforamaliųjų judėjimų idėjų iškraipymo, o objektyvią tiesą pateikia vos keli ne itin populiarūs šaltiniai. Tad šiuo straipsniu ketinu bent kiek labiau prasklaidyti mitų užuolaidas ir atsakyti į tokius klausimus kaip antai: ar emo yra subkultūra, ar tai tik MTV išmislas pinigams iš kvailų paauglių melžti; kokios tikrosios jų šaknys, santykis su gotais, pankais, metalistais ir panašiai. Tikiuosi tai bent kiek sutraukys painų dezinformacijos tinklą.

Pradėkime nuo to, kad žodžiu emo vadinamos dvi visiškai skirtingos ir mažai ką bendro tarpsuavyje turinčios grupės. Pirmuosius, pritaikant metalinę terminologiją pavadinkime true, antruosius – false emo.  Savaime aišku, true emo atsirado kur kas anksčiau, devintojo dešimtmečio pabaigoje JAV kaip viena iš pankų hardkoristų atmainų. Antrieji – XXi amžiaus pop muzikos industrijos gaminys. Esminis true ir false vienijantis bruožas yra pavadinimas, kurį false pasivogė iš tikrųjų stiliaus propaguotojų. Lygiai taip pat terminas progressive buvo nukniauktas iš vienos intelektualiausių roko rūšių ir pradėtas vartoti bukam komercinės šokių muzikos stiliui apibūdinti (vis tik žodis “regressive“ čia tiktų kur kas labiau).  Kaip progresyvusis rokas neturi nieko bendro su progresyviuoju techno, taip ir dabartiniai emo neturėtų teisės taip vadintis.

Tad kas tie tikrieji emo? Galima pasidžiaugti, kad lietuviškoji Vikipedija padėtį nušviečia gan teisingai (bent jau taip vis dar buvo 2009 02 06).  Emo yra viena iš hardcore punk muzikos atšakų, visai taip pat kaip ir black’as ar doom’as yra metalo muzikos atšakos. Emo muzika skirstoma į smulkesnius substilius: emocore, emo hardcore, indie emo, post emo, screamo, emo violence.  Šie stiliai (išskyrus indie emo ir dar kelis kitus atvejus), kaip ir visas hardkoras yra ekstremali, sunki (o emo violence ypatingai sunki!!!) ir pop standartams nepaklūstanti muzika, todėl praktiškai beveik visos tikros emo grupės buvo (ir yra) andegraundinė muzika, kurios negroja nei radijos stotys, nei transliuoja MTV. Nors apie hardcore sceną labai mažai tenusimanau, atrodo, aptikau tinkamą tikrojo emocore pavyzdį:

Rites Of Spring – Hain’s Point:

Kaip pastebėjote iš prie tai buvusio vaizdo įrašo, Rites Of Spring, viena pirmųjų ir pačių tipiškiausių tikrojo emo grupių,  nei skambesisu, nei išvaizda nepanašūs į Tokyo Hotel, My Chemical Romance ar kitus venų pjaustymąsi propaguojančių trylikmečių dievukus. Tikrieji emo neturi tų specifinių šukuosenų, nesišpakliuoja, nesiraišioja rožinių kaspinėlių ir apskritai neturi jokios išskirtinės aprangos – jie atrodo taip pat kaip ir kiti pankai-hardkoristai. Emo idėjos remiasi bendrąja pankų ideaologija, tik labiau akcentuojami asmeniniai išgyvenimai ir introspekcija (savistaba). Galų gale true emo nesipjausto ir jokiu būdu nepasižymi didesniu jautrumu ar polinkiu į liūdesį, depresiją ar suicidyvizmą, nei bet kurie kiti žmonės.

Ar true emo yra subkultūra? Ne. Kaip jau minėjau, tai viena iš pankų atmainų. Tų atmainų yra be proto daug: anarchopankai, skate pankai, street pankai, queer pankai, crust pankai, ska pankai, nacipankai, streitedžeriai, cyber pankai ar net skvoteriai ir visokie prijaučiantys rastamanams, rastafariams ir t.t. Jie tarpusavyje skiriasi ne mažiau nei true emo skiriasi nuo kitų pankų, ir juos visus vienija bendros pankiškos idėjos ir daugiau ar mažiau punk roku paremta  muzika. Tai jeigu jau emo yra atskira subkultūra, reiškia ir visos kitos pankų atmainos turėtų būti subkultūros. Vadinasi, lygiai taip pat egzistuoja ir atskiros doom metal, power metal, death metal ir brutal death metal subkultūros, o ir sharp skinai ir bonehead skinai sudaro atskirus neformaliuosius judėjimus. Tokiu atveju vien Lietuvoje galėtume priskaičiuoti virš 500 skirtingų neformaliųjų jaunimo judėjimų, nesvarbu, kad didžioji dalis jų teturėtų tik po 3-4 žmones (Įdomiai turėtų skambėti: “Festivalyje “Ferum Frost“ lankėsi 179 subkultūrų atstovai“).

Taigi tikrieji emo yra pankai. O kaip reikalai su false (dar žinomais kaip emokidai)? Neretai abejotinos kompetencijos tinklapiuose galima perskaityti, kad emo yra gotų ir pankų mišinys. Na taip, makiažas, šukuosenos ir juodos spalvos dominavimas gali šiek tiek priminti gotus, lygiai taip pat kaip ir kokybiška “Džokondos“ reprodukcija atrodo panaši į originalą, tačiau bet kuris atitinkamos srities specialistas lengvai atskirtų Da Vinči braižą nuo pamėgdžiotojo. Lygiai taip pat ir emo neturi nė lašelio gotikos dvasios, o ir muzikine bei idėjine prasme tarp emo ir  gotikos nėra bendrų sąlyčio taškų. Tad tokie pasakymai kaip “emogotas“, emo tapatinimai su gotais ar nesugebėjimas jų atskirti rodo žmogaus akivaizdų nenusimanymą šioje srityje, o jeigu ko nors neišmanai, geriau jau patylėti.

Esminis įvykis false emo atsiradimui ko gero buvo MTV paskleista (neaišku, tyčia ar netyčia) dezinformacija, jog seilėto pop punk grupė My Chemical Romance groja emo roką. Grupės narių įvaizdis ir tapo false emo išvaizdos etalonu. Akimirksniu kaip patręštos ėmė dygti naujos pop punk grupės verksmingais vokalais ir saldžia depresija permirkusiomis dainomis, o kartu radosi ir masės jų gerbėjų. Venų pjaustymasis ir banaliai romantiškas požiūris į mirtį bei visoks “the dark stuff“ ko gero atklydo iš pistgočių, pseudoneformalų, bandančių save tapatinti su gotais, bet nesusigaudančių jų idėjose, ir to pasekoje jas iškraipančių, subanalinančių, gaunant reductio ad absurdum. Jeigu pamenate, prieš kokius 5 metus venų pjaustymasis, savižudiškos mintys, depresyvumas ir satanizmas būdavo priskiriami gotams arba tiksliau sakant vaikams, bandantiems juos pamėgdžioti. Pseudogotų mada praėjo, o jų pakaitalai fake emo perėmė visas savo pirmtakams būdingas savybes, papildydami jas pankiškų ir indie idėjų iškraipymais.

Tad ar false emo yra subkultūra? Sociologiniu ir antropologiniu aspektu taip, jie turi kažkokių bendrų vienijančių bruožų, išskiriančių juos iš kitų kultūrinių grupių. Tačiau jeigu žodį “subkultūra“ vartoti ne moksliškai, o taip kaip jis paprastai vartojamas žiniasklaidoje ir kasdienėje kalboje, t.y., neformaliesiems jaunimo judėjimams apibrėžti, akivaizdu, kad vadinti emo subkultūra – visiškas nesusipratimas.  Metalistai, pankai, gotai, reperiai turi savitą gyvenimo filosofiją, unikalią pasaulėžiūrą ir estetiką. Tai tartum mikrokultūros su savomis meno formomis, bendruomenėmis, ritualais ir socialinio elgesio normomis, kurios prašalaičiams iš primo žvilgsnio gali pasirodyti keistos, sukrečiančios ar net amoralios. O ką turi emokidai? Ar paauglišką “manęs niekas nesupranta“ sindromą, būdingą daugeliui Vakarų kultūros keliolikmečių ir liūdesį dėl gyvenimo nesėkmių, būdingą visai žmonijai, galima pavadinti filosofija? Ar sudepresovinti Blink 182  su labiau išreikšta melodija ir verkšlenančiu vokalu gali būti vadinami nauju muzikos stiliumi? Galų gale kaip vertinti tai, kad 90 procentų false emo identiteto sudaro išvaizda? Tikriausiai teko girdėti tokį pasakymą “noriu tapti emo, bet mama neleidžia dažytis plaukų“ arba “baigėsi tušas, todėl vakar negalėjau būti emo“. Taip išeina, kad gali būti emo tik tuo momentu, kai esi pasidažęs paakius, vilki tam tikrus drabužius ir nešioji atitinkamą “frizūrą“, o miegodamas, maudydamasis, ar būdamas pabroliu/pamerge vestuvėse emo subkultūrai nebepriklausai. Nebėr nė ko pridurti…

Ir pabaigai dar keletas tikrųjų emo grupių vaizdo įrašų, kurie tikiuosi padės suprasti koks visai padorus dalykas yra tas tikrasis emo ir sukels dar didesnę neapykantą jį nustelbusiam ir, nepabijokim to žodžio, sušikusiam  popkultūros brukamam pseudo emocionalizmui. Kaip pamatysite, kokybė nepergeriausia, bet visgi tai tikrų tikriausias andegraundas.

Atnaujinimas. Neseniai radau nuostabų straipsnį apie tikrąją emo muziką. Džiugu, kad jis ne tik nenuginčijamai patvirtina visas rašinyje išsakytas mintis, bet ir yra išties informatyvus ir bus naudingas bet kuriam, norinčiam susipažinti su šia hardcore punk muzikos atšaka. Kažko panašaus tikrai trūko (arba anksčiau negalėdavu rasti). Pagarba autoriui, o kitiems gero skaitymo.

Dag Nasty – I’ve Heard:

Moss Icon – Hate In Me:

angel hair – you were ugly but you got cute again:

Cap’n Jazz – Que Suerte:

Funeral Diner – My Fist Smells Like Graveyards:

Shikari – Robot Wars:

 

Muzikos vagystės internetu: pražūtingi meno nuodai ar vaistai nuo chaltūros vėžio?

Kažkada “Respublijoje“ buvau užtikęs straipsnį apie tai, kad neva katastrofiškai mažėjantys kompaktinių diskų pardavimai skatina lietuviškos pop estrados žvaigždinus ir žvaigždinienes įrašinėti mažiau albumų. “Jeigu anksčiau klausytojai kasmet galėdavo džiaugtis nauja savo mėgstamo atlikėjo plokštele, tai šiandien jie priversti jos laukti net trejus metus“ – kažkaip maždaug panašiai ten buvo virkaujama ir dievagojamasi. Gaila kad neišsaugojau to straipsnio, mat senelis tą laikraštį panaudojo pagal pačią tinkamiausią jo paskirtį – įtiesė į šiukšlių kibirą. “Senas žirgas žino kelią“ – byloja senovės kinų išmintis; vienintelė blogybė tėra ta, kad negalėsiu remtis to “šedevro“ citatomis ir teks pasikliauti vien savo atmintim ir fantazija. Bet kita vertus, tokių straipsnių, televizijos ar radijo reportažų buvo jau daugybė ir visų jų turinys labai panašus: “rūpestingi“ autorių teisių gynimo agentūros atstovai, multimilijonieriai popmuzikos verslo oligarchai, kalantys milžiniškas “babkes“ iš kiekvieno Britnėj Pearst pirstelėjimo, tuštybės maninijos apsėsti paauglių dievukai, kenčiantys nuo kūrybinės krizės ir alkoholizmo ir visi kiti panašūs veikėjai vienu balsu šaukia – piratavimas žudo muziką!!! Ar tikrai tai tiesa? O gal čia tik senas geras atpirkimo ožių ieškojimas?

Viso to pradžia tradiciškai laikoma populiariosios grupės  Metallica byla prieš vieną pirmųjų p2p (failų mainų tinklas) bendruomenių – Napster. Teismo procesas apgynė grupės teisę į savo kūrinių nuosavybę ir nelegalūs mp3 mainai per Napster’į  užsiraukė. Komercinės muzikos leidybos gigantai laimėjo mūšį prieš piratus, bet tai tebuvo tik pradžia…

Kodėl aš vartoju terminą “leidybos gigantai“, o ne “autoriai“ ar “menininkai“? O vat būtent todėl, kad dar neatsakyta į  du esminius klausimus: ar tikrai nelegalūs failų mainai kenkia VISIEMS menininkams ir ar apskritai jie kenkia? Žiniasklaida paprastai priima tik teigiamą atsakymą, kurį pateikia kaip visišką aksiomą, absoliučiai objektyvią ir niekaip nenuginčijamą tiesą. Na, bet viskas tvarkoj, juk mass media nėra už filosofijos ir blaivaus mąstymo propagavimą. Taigi, pažvelkime kritiškai į tai, ką masinės žiniasklaidos priemonės teigia esant savaime aišku. Kaip sakiau, neaišku ar nelegalus mp3 bylų platinimas internetu kenksmingas visiems muzikos kūrėjams. Štai, kad ir tas pats Napsteris.  Metallica, Madonna ir Dr. Dre pareiškė patyrę nuostolius dėl šio tinklo veiklos, tuo tarpu Radiohead eksperimentinio albumo “Kid A“, kurio reklamai ir promocijai neskirta nė cento,  pardavimai kaip tik išaugo dėka Napsterio, o tokios indie tipo pogrindinės grupės kaip Dispatch apskritai išgarsėjo būtent dėl po internetą paskleistų jų dainų.

Štai ir priėjome prie dviašmenio kardo.  Grupės, neturinčios leidybinės kompanijos ir daugybės pinigų, ir grojančios tam tikro formato neatitinkančią muziką sunkiai gali išlįsti iš “rūsio“ į dienos šviesą. Visas eteris užkištas keleto stambių oligarchų kontroliuojamos muzikos industrijos kepiniais. Praktiškai beveik visos radijo stotys, ir beveik visi muzikiniai kanalai groja vien tik jų iškeptus atlikėjus, propaguojančius palygintį siauro diapazono muziką, telpančią į terminus mainstrymas, pop ir popsas. Kai kam gali pasirodyti, kad, pavyzdžiui, MTV repertuaras labai platus: juk grojami tokie stiliai kaip hip-hop, eurodance, technotrance, pop punk, soft rock, post grunge, emo rock,  nu metal, industrial alternative rock, r’n’b,  house, progressive house, progressive techno house ir daugybė kitų, žodžiu, plati stilių paletė. Bet tai tik iliuzija. Visi šie stiliai vienas nuo kito skiriasi žymiai mažiau, nei bet kurie 2 metalo, gotikos, progresyviojo roko ar pankroko, indie, ska, ar neofolko  substiliai, jau nekalbant apie dar platesnį džiazo ir rimtosios muzikos spektrą. Paprastai tariant, popsas, kuris savo apimtimi tėra tik blusa palyginus su kitų stilių dramblių kaimenėmis, okupavęs virš 80 procentų viso eterio.  Prasimušti, pasiekti pasaulinį populiarumą, patekti į čartus, gauti Grammy apdovanojimą ar būti įrašytam į pasaulinę muzikos istoriją be kontrakto su viena iš didžiųjų leidybos gigančių yra neįmanoma. O pasirašyti tokį kontraktą, tai tas pats kas parduoti sielą velniui. Teks atsisakyti kūrybinės ir asmeninės laisvės, aklai vykdyti prodiuserio, suinteresuoto iš tavo muzikos išmelžti kiekvieną įmanomą centą nurodymus, ir gal net groti vemti verčiančią nuobodybę. Tokie leiblų vergai jau nebėra žmonės – tai monstrai ir iškrypėliai, apakinti tuštybės ir laikinos šlovės spindesio, tad visai nereiktų stebėtis tarp jų paplitusiu alkoholizmu, narkomanija ar vaikų tvirkinimu (aliuzija į patys žinote ką ;D).

Populiariosios muzikos industrija, tai didžiulė merchantiliška mašina, klausanti vien rinkos ekonomikos dėsnių, ir mintanti pelnu.  Ji egzistuoja tam kad valgytų (pelną), o valgo tam, kad vėliau galėtų dar daugiau suvalgyti. Ir jos apetitas su lig kiekvienu dešimtečiu išauga dešimteriopai. Šią mašiną dar 1975-aisiais savo kultiniame albume “Wish You Were Here“ apdainavo Pink Floyd.  Didieji psichodelikos ir progresyvo genijai jau tada suvokė beesą brutalaus ir antikultūriško mechanizmo gniaužtuose.  Kūrinys “Wellcome to the Machine“ persmelktas didingo tragizmo ir rūstaus beviltiškumo jausmo ir manau, kad prisiminę ir įsiklausę į jį, geriau suprasite ką noriu pasakyti:

Jeigu jau 8-ajame dešimtmetyje, kai čartuose dar klestėjo išties originali ir ganėtinai aukšto lygio muzika, pop industrija labiau kenkė nei padėjo menui, tai ką jau kalbėti apie mūsų dienas, kai šitoks jos poveikis tiesiog akivaizdus ir nenuneigiamas. Norėdami padidinti pelną ir sumažinti išlaidas, leidybininkai visom išgalėm mažina muzikos kūrimo kaštus ir stengiasi įpiršti savo gaminius kuo didesnei auditorijai. To pasekmė – vis primityvėjanti ir šabloniškėjanti muzika, kuriai kurti pasitelkiami psichologijos dėsniai ir matematinės formulės, idant gauti dainą, “kuri patiktų visiems“.  Taip anksčiau topuose karaliavusius Queen, Pink Floyd ar Genesis, pakeičia Pussycat Dolls, Timbalandas,  birbianti varlė (absurdo viršūnė) ar Paris Hilton (absurdo dugnas).  Ir visa tai vien dėl ekonominių sumetimų.  Ir negi nėra jokių legalių svertų užkirsti tam kelio? Lyg ir ne. Yra tik nelegalus – internetinis piratavimas. Būtent jis yra pagrindinė Mašinos rykštė ir dėl to kalta tik ji pati. Visais įmanomais kanalais skleisdama ir agresyviai kimšdama žmonėms į smegenis vartotojišką kultūrą, pamažu ji pati sau kasa kapo duobę. Didžiosios kvailių masės, neturinčios dvasinės kultūros ir dainas žiūrinčios kaip į laikinus pasitenkinimo šaltinius, kuriuos galima suvartoti kaip kokį paštetą ir iššikt… pamiršti, nes jų vieton atsiras nauji decibeliniai produktai. Bet kam už tas dainas mokėti pinigus? Kam pirkti Mokinukių kompaktą jeigu po trijų mėnesių jos bus nebemadingos? Ką tada su juo reiks veikti?  Susikišti į… šiukšliadėžę?  Bet kam už tai mokėti pinigus, geriau jau būtų alaus, vyno ar Keglėvič nusipirkti, į soliariumą nueiti, ar naujus nagus prisiauginti. Tokia konsumeriška logika yra ne ko kito, o popsinės propagandos pasekmė. Įsisąmoninus tai, tesinori tik triumfatoriškai surikti: gavot ko nusipelnėt, gobšūs seniai!!!

Bet štai vis dar neaišku: ar tikrai piratavimas kenkia? Mat yra specialistų, sakančių kad nė velnio. Ekonomistas Peteris Martinas, išanalizavęs trijų dešimtmečių muzikinių plokštelių prekybą Australijoje pastebėjo, kad jų pardavimas nuo 29 millijonų vienetų per metus 1982 metais, mūsų dienomis pakilo iki 99 milijonų. Tendencija pastebėta Australijoje, turėtų būti būdinga ir kitoms šalims. Žodžiu, peršasi nors ir paradoksali bet akivaizdi išvada, kad augant piratavimo mąstams, auga ir legalių kompaktinių diskų pardavimai. Nežinau, ar piratavimas skatina legalių diskų pardavimus, bet aišku, kad jis jų nežlugdo. Tad ar vis dar tikite, jog “piratavimas žudo muziką“?

Galų gale, jeigu žmogus parsisiunčia  nelegalų albumą mp3 formatu, tai dar nereiškia, kad jis nenusipirks orignalo. Dažnai piratavimo žalą bandoma parodyti paskaičiuojant kiek nupirkta legalių albumų ir kiek “parpumpuota“ nelagalių. Bet tai visai neobjiektyvūs tyrimai. Jeigu nebūtų galimybės leidinį gauti dykai, tai dar nereiškia, kad žmogus būtų nusipirkęs jo originalą (juk kiek muzikos parsiunčiama tiesiog “ant durniaus“). Atvirkščiai, nelegalūs failai tarnauja kaip promocija, mat suteikia žinių apie vienos ar kitos grupės kūrybą, leidžia išbandyti muziką ir įsitikinti jos kokybiškumu, be to, plečia akiratį ir muzikinį išprusimą, o kuo žmogus labiau nusimano apie muziką, tuo jis labiau supranta jos vertę, tuo labiau jis bus linkęs pirkti plokšteles. Nes tai tampa nebe produktu, o vertybe. Geros, kokybiškos muzikos kompaktai, DVD, vinilinės plokštelės arba audio kasetės – nesenstantis turtas, su metais įgaunantis vis aukštesnę išliekamąją vertę. Juk pas žmogų, turintį turtingą CD ar vinilų kolekciją visada smagu pasisvečiuoti, pasiklausyti kokių muzikinių įdomybių, išgirsti rekomendacijų ar pasigrožėti įspūdingais viršeliais. O mp3 failai jau ne tas – juos gali nesunkiai gauti ir pats, nėra čia nei romantikos, anei pagarbos, žodžiu – ne true.

Pabaigai belieka tik pakartoti, kad piratavimas ne toks jau vienaprasmis reiškinys, kokį mums bando nupiešti muzikos leidybos gigantai ir jų interesus atstovaujančios autorių teisių gyninimo tarnybos. Net nėra iki galo aišku, ar jis apskritai kenkia muzikos industrijai. Akivaizdu tik viena – jeigu piratavimas ir kenkia, tai labiausiai jis pavojingas būtent komercininiam popsui, kuris kaip vėžys žudo ir kompromituoja meną, skatina jo primityvėjimą ir ir vertybinį dekadensą. Tai kuria paskatą muzikos leiblams leisti kokybišką muziką – tokią, kokią net ir išklausę nelegliai, žmonės vis tiek norėtų pirkti. Be to, nevalia nepaminėti ir pažintinės piratavimo funkcijos, kurios dėka galima išbandyti įvairiausių stilių ir laikmečių muziką ir atskirti gerą kūrinį nuo abejotinos kokybės šlamšto. Svarbiausia yra tuo per daug nepiktnaudžiauti ir paremti tuos atlikėjus, kurie to tikrai nusipelno.

 

Kodėl Lietuva nepajėgi laimėti Eurovizijos?

Turbūt visi orientuojatės erdvėje, laike ir informacijoje, tad puikiai suvokiate, koks žymus Europos pop muzikos renginys artėja. Eurovizijos dainų konkursas… Vieniems tai – svarbiausias metų įvykis, kurio laukiama su didžiausiu nekantravimu, kitiems – neskoninga popso fiesta su ryškiu politikos ir geopolitikos prieskoniu, bei kasmetiniu skandalų ir intrigų kamuoliu, prieš kurį neretai nublanksta net muzikinė renginio pusė. Kaip ten bebūtų, daugelyje šalių (taip pat ir Lietuvoje) visuomenės dėmesys Eurovizijai milžiniškas. Bet aš ne apie tai. Šį kartą norėčiau apžvelgti opias Lietuvos kultūros ir mentaliteto problemas, itin išryškėjančias “eurovizinės karštligės“ metu ir panagrinėti, kodėl Lietuvai iki pergalės šio konkurso finale toliau nei iki Marso kanjonų.

Kasmet tas pats. Diletantiška nacionalinė atranka, kurioje daug šlamšto ir mažai muzikos. Iš to, ką “dar galima vadinti muzika“ išrenkamas atlikėjas siunčiamas atstovauti tarptautiniame dainų konkurse. Tiesa, tie atstovai labai nevienodo lygio – tai geresni, tai prastesni, bet nepaisant to, kai kurie dalykai kasmet anei kiek nesikeičia. Dar nė karto neapsieita be skundimosi, kad išrinktas blogas atstovas, drabstymosi purvais, šmeižto, kaltinimų bei skandalų skandaliūkščių. Nesvarbu, kad konkursas, kurio rezultatai visuomet sunkiai prognozuojami, dar neįvyko, “intelektualieji“ alfos, delfio ir kitų panašių abejotinos kokybės portalų komentatoriai visiškai užtikrinti, kad Lietuva užims paskutinę vietą, o Jeronimas Milius, anot vieno “muzikos eksperto“:

PIRMIAUSIA TEGU ISMOKSTA NORMALIAI DAINUOT O TIK TADA EITI I EUROWIZIJAS!KAIP NEKENCIU TOKIU ZMONIU KURIE SAWE ISAUKSTINA IR ISIWAIZDUOJA KAD WISKA ATLIEKA LABAI GERAI JAU WISI IR TAIP ZINO KAD JAM NIEKO NEISEIS BET TAS WISTIEK KWAKSI..
alfa.lt

Žinoma, masinės žiniasklaidos portalų straipsnių komentarų geriau išvis neskaityti, mat 80% jų yra kvailas, neargumentuotas žemo lygio spamas, su teisybe prasilenkiantis tiek pat, kiek tų komentarų autoriai prasilenkia su intelektu, bet kita vertus, jie neretai atspindi pilkųjų masių požiūrį į atitinkamą dalyką. Na, o toks masių požiūris iš tiesų yra nieko gero. Vargu ar gali klestėti valstybė, kurios didesnioji dalis piliečių yra durni, pavydūs, tingūs ir ne tik nepatenkinti gyvenimu, bet ir pasiryžę perkąsti gerklę kiekvienam, kas bando pagerint esamą padėtį. Viskas blogai, bet dėl to kalti visi, tik ne aš. Toks požiūris neabejotinai yra visų Lietuvos politinių, ekonominių ir socialinių ir pan. blogybių pagrindas. Taip pat ir nuolatinių nesėkmių Eurovizijoje.

Kodėl? Visų pirma todėl, kad užuot vieningai palaikę SAVO PAČIŲ išrinktą atlikėją, yra pasiryžę jį, ir visą organizatorių komandą su Vilimu priešaky akmenimis užmėtyti. Už ką? Už tai, kad jie viską daro ne taip. Bet kaip tada reikia daryti? Pasiųsti Radžį, Minedą, Pilvelytę? O gal Yvą, 69 danguje, Ciciną? Vis tiek iš to nieko gero nesigautų. Nė kiek neabejoju, kad šie atlikėjai europiečiams būtų visiškai neįdomūs. Apskritai, Lietuvos pop scena nyki, lėkšta ir visiškai impotentiška. Originalumo 0, meniško irgi. Muzikiniu požiūriu mus lenkia ne tik visos Vakarų Europos valstybės, bet netgi ir kaimynai latviai, estai, lenkai, iki kurių dar oi koks ilgas kelias… Tad kyla klausimas: ar tokia kultūriškai atsilikusi valstybė gali išvis laimėti Euroviziją? Lt United pavyzdys parodė, kad teoriškai tai įmanoma. Tereikia tik atlikėjo, kuris suvoktų pagrindinį Eurovizijos dėsnį: “Kad būtum pastebėtas, turi rasti savo nišą“. Turbūt sutiksite, kad didžiausio dėmesio Eurovizijoje sulaukia, tai, kas nauja (euroviziniam kontekste), netikėta, lig šiol nematyta ar negirdėta. Tad pergalę gali atnešti tik žmonės, nesuvaržyti pozos ir nebijantys jokių eksperimentų ar kvailysčių. Tik bėda, kad tokių atlikėjų Lietuvos muzikos mainstream’e faktiškai nėra. Andrius Mamontovas – bene vienintelė išimtis. 6 vieta užpraeitų metų finale kalba pati už save. Maža to, tąkart lietuviai įtvirtintino naują eurovizinį žanrą – “daina po prikolu“, kurį Helsinkyje jau praktikavo Vierka Serdiučka, o Belgrade kiek žinau irgi bus nemažai prikolinių “dainų“. Va ką reiškia Eurovizijos dėsnio išmanymas. Turint gerų idėjų, galima sužibėti kaip reikalas ir netgi modifikuoti patį “eurovizinį formatą“. Deja, kaip jau minėjau, trūksta, tiek žmonių, tiek gerų minčių.

Ir štai, esant tokiai “pop muzikos padangės“ nykumai, viltis belieka sieti su muzikos undergroundu. Tuo labiau, kad nemažai jo muzikantų tiek profesionalumu, tiek ir patirtimi ar originalumu neretai lenkia pačius popso žymūnus. Aišku ir pogrindyje ne stebuklai. Nėra ten kažko perdėm unikalaus, novatoriško, bet drįsčiau teigti, jog visa, ką turime geriausio yra undergrounde arba žemesniuosiuose mainstream’o sluoksniuose (Rojaus Tūzus, Katedrą, Aliną Orlovą ar Žalvarinį jau nelabai pavadinsi pogrindžiu). Štai, kad ir šiemetinis atstovas, Soul Stealer vokalistas Jeronimas Milius. Balsas, kokių Lietuvoje reta, o ir jo eurovizinė daina dešimteriopai nustelbė kitus nacionalinės atrankos dalyvius savo lygiu ir žavesiu. Štai tau ir rūsys. Galbūt Jeronimo šansai laimėti Euroviziją ir nedideli, bet manau, ne konkurse iškovota vieta yra svarbiausia. Kategoriškai nesutinku, kad trečią vietą paėmusių rusų 2007 pasirodymas buvo geresnis už vengrų. Velniop tuos politikos atmieštus balsavimus (Rusija trečią vietą užimtų, net jei ją atstovautų Minedas). Mano nuomone tikrasis konkurso laimėtojas ne tas, kuris surenka daugiausiai korumpuotų žiūrovų balsų, o tas, kurio daina turi aukščiausią meninę vertę. Štai, kad ir šiemet lietuviai Eurovizijon siunčia ne kokią minėtųjų Rusijos kekšių lygio chaltūrą, o tikrai kokybišką ir netgi nevisai eurovizinio standarto gabalą, kuris nepaisant Eurovizijoje užimtos vietos, gėdos Lietuvai tikrai nepadarys (nebent pasitaikys kokie techniniai nesklandumai, nuo kurių neapsaugotas niekas). Tad siūlyčiau visiems pesimistiškiesiems muzikos “ekspertams“ liautis panikavus ir bent kartą pasielgti patriotiškai – palaikyti išrinktąjį atstovą bent moraliai.

Bet grįžkim, prie anksčiau minėto Eurovizijos dėsnio. Kad ir kaip optimistiškai vertinčiau šiemetinį Lietuvos pasirodymą, reikia pripažinti, kad dėsnio laikomasi tik labai minimaliai, tad vilties nustebinti išlepintą Europos publiką nedaug. Būtų buvę geriau, jei konkurse dalyvautų ne vienas Milius su popsova roko balade, o visa grupė Soul Stealer kokiu stipriu power metalo gabalu, kažkuo panašaus į kultinį “Wampire Woman“. Būtų tikrai originaliau, nes tokio tipo grupė dalyvautų pirmą kartą Eurovizijos istorijoje. Yra buvę hard roko, glam roko, pop punk’o, ska ar hard’n’heavy dainų, bet heavy/power metalo – ne. Pirmą kartą Eurovizijos scenoje sutratėtų dvigubas bačkos pedalas, o galbūt tai būtų netgi pats techniškiausias kūrinys Eurovizijos istorijoje. Dar originaliau, būtų, jei pasiųstume kokius true blackerius su įspūdingu corpsepaint’u ir pragariškai nuožmia muzika arba kokius brutalistus, trašistus, grinderius. Žinoma publika būtų labai šokiruota, bet tai reiškia, kad Lietuva neliktų nepastebėta, o gal net ir kokią aukštesnę vietą paimtų. Tad kodėl nepaskubėjus ir nepabandžius tęsti Lordi pradėtą “Eurovizijos sunkinimo“ procesą kol to dar nesiėmė kiti? Žinoma, abejoju ar pavyktų praeiti bent nacionalinę atranką, bet gerai surengtas šou su daugybe draivo gal ir leistų pasiekti reikiamų rezultatų. O tada…

Bet kol kas yra kaip yra. Eurovizijon veržiasi daugiausiai visokie juoką keliantys scenos naujokai, ir nemažiau apgailėtinos “pop scenos žvaigždės“. Nei vieni, nei kiti nepateikia nieko originalaus. Kol tai tęsis, tol Lietuva bus nepajėgi laimėti Eurovizijos dainų konkursą.