Emperor – transcendentinių jėgų valdovai

Svaiginanti kosmoso begalybė, apgaubta neperregimos mistikos.  Transcendentinės gamtos jėgos, kerinčios savo amžinybe ir didingumu. Jų prigimtis ir veikimas –  visiška paslaptis. To negalima suvokti protu, tai galima tik pajusti… Kelionė į neįžengiamus Tamsos pasaulius, kur viešpatauja gaivališka magija. Ten nuvesti gali tik Juodasis metalo Imperatorius. Pasirenkite akistatai su Emperor…

Po Darkthrone ir Burzum, tai yra bene viena labiausiai kopijuojamų black metalo komandų. Jų įtakotų grupių gausu tiek Norvegijoje, tiek ir už jos ribų. Papildę black metalo instrumetų sąstatą klavišiniais, bei suformavę jų taikymo šiame stiliuje koncepciją, taip pat bene pirmieji parodę kaip black metale turi skambėti švarus vokalas, tamsieji norvegai ne tik davė pradžią simfoniniam black metalui, bet ir galima sakyti, galutinai apibrėžė ir  įtvirtino šio stiliaus standartus. Tiesiog neįmanoma paneigti Emperor įtakos tokioms grupėms kaip Dimmu Borgir, Old Man’s Child, Anorexia Nervosa ar bet kuriai kitai tipiškai symphoblacko grupei, kurių nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio priviso kaip tarakonų. Ir nors Emperor muzika gerokai melodingesnė nei kitų ankstyviausiųjų Norvegijos vadinamojo Black Metal Circle grupių, sunkumu joms ji tikrai nenusileidžia. Masyvūs gitarų rifai, triuškinančios būgnų partijos ir svaiginantis greitis rodo, jog šis imperatorius ne koks išpleręs mamyčių sūnelis, į sostą atsisėdęs tik paveldėjimo dėka, bet nuožmus tamsos karžygys, atėję į valdžią perpjovęs keletą gerklių ir sutrynęs konkurentus į dulkes.

Pradėję kaip pogrindinio raw blacko atstovai, Emperor su laiku vis drąsiau turtino savo muzikinį skambesį. Nors debiutinis albumas “In the Nightside Eclipse“ dėl savo tamsios atmosferos, įspūdingų rifų ir kone tobulos klavišinių ir gitarų dermės vieningai laikomas vienu geriausių visų laikų black metalo albumų, nuomonės apie vėlesnę grupės kūrybą kontraversiškesnės. Emperor skambesys su laiku tampa vis pompastiškesnis, techniškesnis, o idėjos vis sunkiau perprantamos. Dėl savo masiškumo kai kurie vėlesni Emperor darbai bent iš pirmo žvilgsnio skamba kaip košė, kurią išvalgyti sugeba ne kiekvienas.  Nuolat eksperimentuodami su garsais muzikantai staiga pamato, kad tai ką jie groja, jau nebegalima pavadinti black metalu. Taip atsiranda gan miglotas stilius, gavęs extreme symphonic metal pavadinimą. Įvažiavimu į jo teritoriją baigiasi ir kitų symphoblackerių Dimmu Borgir, bei Cradle of Filth muzikinės klajonės…

Emperor sudėtyje grojo daug iškilių Norvegijos metalo veikėjų. Tokie muzikantai kaip Samoth, Mortis, Tchort , Faust, Trym Torson ir kiti pasižymėjo nesuskaičiuojamoje galybėje įvairiausių Norvegijos grupių ir projektų, kuriuos visus net sunku ir būtų išvardinti. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie patį grupės lyderį, kūrybingąjį Ihsahn, kuris po Emperror iširimo, savo kūrybinę misiją sėkmingai tęsia soliniame projekte. Įdomus faktas, kad šis vyriškis 2002-aisiais gavo savo gimtojo  Notoddeno miesto kultūros premiją, kaip žymiausias ir labiausiai nusipelnęs miesto gyventojas. Bet ko norėti – juk tai Norvegija. Ten meninkai gerbiami, ir jokie, atsiprašant,“egzorcistai“ nė nebando pilti ant jų savo šlykštaus teologinio birzgalo…

Ir nors mistiškojo Imperatoriaus seniai nebėra, jo vardas neišblėsta iš metalistų atminties, o tūkstančiai pasiekėjų visame pasaulyje eina jo išmintais takais.  Ir nors simfoninis-melodininis metalas garsėja jį atliekančių grupių gausa, vargu ar kada nors atsiras komanda, galinti savo spindesiu užgožti Emperor…

The Loss And Curse Of Reverence:

Empty:

I Am The Black Wizards (Wacken 2006):

 

Tang Dynasty – metalo pionieriai Kinijoje

Šiais laikais iš principo originalios, savitos ir daugiau į nieką nepanašios muzikos sukuriama itin mažai. Žinoma, visokių eksperimentonių, pasižaidimų su triukšmais ir avangardysčių netrūksta, bet kiek iš jų tikrai prigyja, o kiek taip ir užgęsta nepalikę ryškesnio pėdsako muzikos istorijoje. Tang Dynasty – viena tų iš tikro originalių grupių, pasižyminčių savitu, su niekuo daugiau asociacijų nekeliančiu (na beveik) skambesiu ir itin svariu indėliu sunkiojo metalo (jei jau ne pasaulinei, tai bent jau Kinijos) scenai. Pirmąja tikra kinų heavy metalo grupe laikomi 唐朝 Tang Chao (taip ši grupė vadinasi Kinijoje) puikiai pajėgė į vienon krūvon sulydyti klasikinį vakarietišką heavy metalą su turtinga Tolimųjų Rytų muzikos tradicija ir išgauti harmoningai vientisą ir originalų stilių.

Kaip ir derėtų tikėtis iš senų komunistinių perdylų, kuriems už sėdėjimą minkštame kompartijos krėsle ir oro gadinimą ne vien mokamos milžiniškos algos, bet ir kuriami šlovinantys šūkiai, ne tik metalo, bet ir roko muzika Kinijoje ilgą laiką buvo besąlygiškai draudžiama. Vakarietiška pop muzika Liaudies respubliką pasiekė gerokai pavėluotai, tad visai nereiktų stebėtis,  kad dar kokiais 1985 metais sunkesnės muzikos už The Beatles ar Simon and Garfunkel šioje šalyje vargu ar buvo. Tai ir nulėmė tai, kad pirmoji metalo grupė susikūrė tik apie 1988 metus. Tang Dynasty įkūrė kinų kilmės amerikietis Kaiser Kuo, dirbęs žurnalistu Pekine. Tiesa, jo surinkta ir į “tikrąjį“ metalo kelią atvesta šutvė 1989 išsiskirstė, mat per šalį nusirito žiauri reperesijų banga ir kovai prieš taikius protestuotojus Tiananmenio aikštėje buvo pasitelkti tankai, kas reiškė, kad groti roką gali būti mirtinai pavojinga. Išsigandęs Kaiseris pabėgo į JAV, o likę grupės nariai po metų vėl susibūrė ir sėkmingai tęsė veiklą ir be didžiojo kinų metalo patriarcho. 1992 išleistas debiutinis albumas, kurio pavadinimas į anglų kalbą verčiamas kaip “A Dream Return To Tang Dynasty“ pranoko visus lūkesčius. Parduotas 2 milijonų kopijų tiražu, kas net pačioms populiariausioms pasaulio metalo grupėms būtų rimtas laimėjimas, opusas iš karto pavertė Tang Dynasty nemirtinga kinų sunkiosios muzikos klasika ir iškėlė kartelę taip aukštai, kad net iki šiol patys Tang Dynasty nesugeba jos peršokti. Maža to, grupę pripažino oficialioji Kinijos valdžia, tuo siekdama parodyti pasauliui, kokia neva demokratiška ir žodžio laisvę gerbianti yra Kinija. Tai buvo tartum džino išleidimas iš butelio – metalas, nors ir pamažu ir negausiai, bet  paplito po visą šalį ir šiandien jo sustabdyti nepajėgtų nė tankai…

Deja, grupės neaplenkė ir tragedija. Skaudžioje autoavarijoje žūsta bosistas Zhang Ju. Smūgis grupei ko gero analogiškas tam, kurį patyrė Metallica, netekusi Cliffo Burtono. Daug kas sako, kad po Zhang mirties Tang Dynasty “jau nebe ta“. Vis dėlto, nors vėlesnieji albumai ir nesulaukė tokio populiarumo, kaip debiutas, mano nuomone, jie irgi puikūs. 1998 “Epic“ ir dar po dešimtmečio pasirodęs “Romantic Knight“ kiek kitokie, bet vis dėlto išlaiko grupei būdingą rytietišką skambesį apie kurį ir reiktų plačiau pakalbėti.

Nors Tang Dynasty dažnai įvardijama kaip heavy metalas, grupė iš esmės nepaiso šiam stiliui būdingų klišių ir stereotipų ir vietomis gan smarkiai nukrypsta nuo metalinės stilistikos vos ne prie kažko artimo rusiškam rokui (turiu omeny akustinių gitarų brazdinimą, bandant vaidinti dainuojamąją poeziją, kas iš pirmo karto gali nuvilti, bet vėliau pajunti, kad tai visai tinka). Lemtingą vaidmenį grupės kūryboje užima gausūs kinų klasikinės ir tradicinės muzikos elementai, tačiau jie su metalu jungiami taip harmoningai, kad atskirti kur ten baigiasi metalas ir prasideda folkas yra praktiškai neįmanoma. Vokalas irgi remiasi gilias tradicijas turinčia Pekino operos dainavimo maniera, kuri skamba ne tik savitai, bet ir ganėtinai “metališkai“. Galbūt rimtesnis trūkumas yra nepakankamai ryški ritmo sekcija ir šioks toks “akustiškumo“ perteklius, dėl ko Tang Dynasty muzika kai kam gali pasirodyti per lengva. Kitiems, ekstremalybių nemegėjams tai galbūt kaip tik bus privalumas.

Grupės tekstai atliekami idealiai švaria putonghua (bendrinė kinų kalba, dar žinoma kaip mandarinų dialektas), tad daugumai bus nesuprantami. Tang Dynasty dainos dažniausiai liūdnos ir filosofiškai poetiškos. Jose susipina egzistencialistinis būties tragizmas, nusivylimas gyvenimu, vienatvės, susvetimėjimo jausmas ir romantinis susižavėjimas didinga Kinijos istorija ypač Tang epocha (618–907 metai), kai Kinija buvo ne vien politiškai, ekonomiškai, bet ir kultūriškai stipriausia Pasaulio valstybė. Šitoks realybės ir fantazijų pasaulio supriešinimas, pabėgimas iš slegiančios rutinos ir laisvės siekimas gan tipiškas metalo muzikai, tačiau Tang Dynasty atveju įgauna naujų atspalvių, mat tuo pačiu tai yra ir užslėptas maištas prieš totalitarinę šalies sistemą. Žinoma šis maištas ganėtinai švelnus, kaip ir sąlyginai švelni yra ir pati Tang Dynasty muzika, tačiau kai kada kukli užuomina gali būti efektyvesnė už atvirą tiesos išsakymą…

A Dream Return To Tang Dynasty:

Nine Beats:

The Sun:

Choice (live):

Farewell (live):

The Time:

Mooon Dream:

Internacionalas:

 

Ex Deo “Romulus“ – metale atgimusi imperija

Sunkioji muzika gali padėti mokytis istorijos. Tai jau seniai įrodė brutaliais ir techniškais rifais Senovės Egipto civilizaciją restauruojantys amerikiečiai Nile ar baltų dvasia alsuojanti Obtest, Skyforger, Ha Lela ir visa plejada kitų pagoniškojo metalo grupių. Na, o šviežias Kanados deferių Kataklysm vokalisto Maurizio Iacono projektas irgi patvirtina šią tezę. Ex Deo muzika, įamžinta kol kas tik debiutiniame albume “Romulus“, nukelia mus į tamsius ir kruvinus Romos klestėjimo laikus. Kiekviena albumo daina – tai didingas epinis paskojimas apie vis kitą romėnų civilizacijos istorijos įvykį ar gyvenimo aktualiją.

Kaip ir įprasta metalinei lyrinei stilistikai, viena pagrindinių apdainuojamų temų yra Romą kurstę arba pačių romėnų sukurstyti karai. Vieni jų grobikiški, kiti brolžudiški. Pradedant pirmojo Romos karaliaus Romulo įsitvirtinimu soste nužudžius savo brolį dvynį Remą (o kas sakė, kad karalius Mindaugas buvo vienintelis išgama, valdžios vardan pasikėsinęs į gimines), baigiant Cezario vykdytu Galijos užkariavimu pilietinio karo numalšinimu, ar jau po Cezario mirties vykusiu kitu pilietiniu karu, atvedusiu valdžion Oktavianą Augustą. Greta karo minimos ir kitos Romos valstybės problemos: sunki vergų dalia, ar desperatiškas gladiatorių likimas. Visa tai vaizduojama tartum pirmu asmeniu (pasakotojo-kaukės situacija), bandant įsijausti į tuometines Antikos pasaulio aktualijas. Šios pateikiamos ne naiviai romantiškai, kaip kad būdinga animaciniams filmukams, ar hėgeliškoms eurocentrikų sapalionėms apie neva harmonijos ir tobulumo kupiną graikų-romėnų civilizaciją, o gan niūriomis spalvomis, paliekant erdvės apmąstymams.

Projekto muzika labai tinka prie vaiduojamos tematikos. Melodingas, geriausiomis Bathory tradicijomis ir šiuolaikišku deathu paremtas epinis metalas, atliekamas pagrinde gan vidutiniu, karinio maršo tempu. Maždaug tokiu, kokiu turėjo žygiuoti Romos legionieriai. Pakiliai, karo dvsios kupinai muzikai papildomo patoso suteikia įspūdingos simfoninės aranžuotės, kurių svarba Ex Deo muzikai, manyčiau, visai leidžia bent dalinai grupę priskirti ir simfometalo kategorijai.  Nesu susipažinęs su Kataklysm muzika, tad negaliu pasakyti, ar Maurizio šiame projekte savo vokalines galimybes eksploatuoja gerai, ar mažumėle “chaltūrina“, tačiau bendrai paėmus, jo gan plataus diapazono growlas skamba puikai ir muzikai visai visai tinka.

Apie įrašo, suvedimo ir t.t. kokybę galiu paskyti tik tiek, kad viskas tobula. Visos gitaros, būgnai, vokalai, orkestro aranžuotės skamba puikiai, nušlifuotai, gal net šventavagiškai perdėm švariai. Kita vertus, nėr ko tikėtis. Juk grupės krikštatėviai yra patys Nuclear Blast, o jie savo augintinius oi kaip popina (eina sau, koks dviprasmis žodis ;D). Vos dienos šviesą išvydęs projektas jau turi profesionalų, ir net labai kokybišką vaizdo klipą, kelis stambaus kalibro specialiuosius svečius įrašų sesijoje (vienas jų lankėsi ką tik praūžusiame Velnio Akmenyje), gerą reklaminę kampaniją  ir, manau, visai nemažą būrį gerbėjų, prie kurių prisidedu ir aš pats.

MY SPACE

Romulus:

 

Blind Guardian – sunkieji vokiečių bardai

Nors gausūs pokyčių vėjai, tornadai, taifūnai ir visokie kitokie barzgalai gerokai išmušė mane iš vėžių ir ilgą laiką neprileido prie žiniatinklio pildymo, pagaliau sugebėjau vėl sėsti prie savo (pseudo)muzikologinių rašliavų. Tad šiandienos apkalbų objektas – vokiškojo power metalo dievai Blind Guardian. Apie juos pasakyti galima daug, ir beveik vien tik gero. Tai grupė, per savo ilgą egzistavimo laiką (o jis dar anaiptol nesibaigė) sugebėjusi nesusigandinti reputacijos chaltūromis, ištikimų fanų išmainymu į gerokai platesnes nemetalines mases ar nugrybavimu į nevykusių eksperimentų šilus ir paunksmes. Žinoma, kai kurie galbūt užginčytų: o kaipgi “Nitghtfall in the Middle Earth“ ar “The Night in the Opera“? Tačiau aš tų dviejų albumų jokiu būdu nelaikau nei chaltūra, nei “prisvilusiu blynu“ eksperimentų srityje, bet apie viską vėliau, o dabar pasivadovaukime “trukt už vadžių ir vėl iš pradžių“ principu, idant nieko apie šią grupę “neraukiantys“ maloningieji žiniatinklio skaitytojai įgautų bent mažutę dozę apšvietos.

Blind Guardian idėjinės ištakos slypi 80-ųjų vokiškojo speed metalo bangoje. Pirminis grupės pavadinimas buvo Lucifer’s Heritage, tačiau 1985 metais kvartetas gavo dabartinį pavadinimą. Įdomu, kad nuo to laiko grupės sudėtis visiškai nekito iki 2005-ųjų, kai pasitraukti sumanė būgninkas Thomas Stauchas. Bet grįžkime į IX dešimtmetį.

Taigi, Blind Guardian pradėjo savo veiklą kaip ištikimi Helloween ir kitų tuometinių speed metalo grupių pasiekėjai, bet jau pirmuosiose įrašuose išryškėjo esminiai ir unikalūs šios grupės bruožai, išskyrę juos iš daugelio kitų tuometinių formacijų – epiškumas ir fantasy literatūra paremti dainų tekstai. Vėliau šios savybės stiprėjo, su kiekvienu albumu vis labiau išstumdamos šiurkštaus ir mažumėlę thrashovo “greituko“ pradą, kurį pakeitė progresyviojo roko ir renesanso bei klasikinės simfoninės muzikos elementai. Su kiekvienu albumu Blind Guardian metalas vis labiau modernėjo, darėsi vis spalvingenis, melodingesnis, įvairesnis ir sudėtingesnis. Tad ši grupė nestovi ir niekada nestovėjo vienoje vietoje. Kita vertus, jie sugebėjo išlaikyti savąjį stilių ir kokybę. Dėl šios priežasties kiekvienas jų albumas yra tikrai geras, nors patikti gali ne visiems. Bene kontraversiškiausių nuomonių susilaukė minėtieji “Nitghtfall in the Middle Earth“ ir “The Night in the Opera“ (jie net tapo grupės vaidų ir būgninko pasitraukimo priežastimi). Viena vertus, tai ambicingi, labai originalūs ir itin sudėtingos struktūros dariniai, pareikalavę iš muzikantų nemažai laiko ir kūrybinių išteklių, bet iš kitos pusės, jie tiek prifarširuoti sintezatoriais, išpuošti kompiuteriniais efektais ir taip nupoliruoti kruopščių prodiuserių rankomis, kad primena kokią tai super apkvarkaliuotą baroko ar net rokoko stiliaus bažnyčią. Žodžiu, sunkiai ir ilgai virškinami produktai, bet kai/jei “sąmonės skilvis“ pajėgia visą tą medžiagą sudoroti, atsiveria jos grožis ir didybė. Na o kuo gi tie albumai tokie kieti? Turbūt pagrindinė “šūstrenybė“ būtų milžiniškas vieno žmogaus choras. Modernios kompiuterinės technologijos leido vokalistui Hansi Kürsch pasidaryti 100 klonų armiją (tokį daugiasluoksnį vokalą pamėgęs buvo ir pats Freddy Mercury – tai vienas Queen skiramųjų buožų) . Toks vokalas skamba didingai, nors reikia pripžinti, vietomis ir nervina. Panaši situacija ir su kompiuteriniu simfoniniu orkestru, kuris smarkiai praturtina muzikos skambesį, bet kartais tas sintetiškumas tiesiog verčia vemti.

Bet nepaisant viso modernumo, muzikinio virtuoziškumo ir giliaprasmių, bei gausiu literatūriniu ir kultūriniu kontekstu (pradedant Biblija, Homero poemomis, ar viduramžių epais, baigiant Stephenu Kingu ar J.R.R. Tolkienu) paremtų tekstų, Blind Guardian muzika per 2 kūrybos dešimtmečius sugebėjo išlaikyti galingą jėgos ir draivo dozę. BG tartum atlieka pirminę ir pagrindinę power metalo funkciją – suteikti energijos klausytojams ir išsklaidyti beviltiškumo, rutinos bei nuobodulio jausmus, bei įkvėpti vilties gyvenimui. Epiška didybe dvelkiančia muzika ir fantastika persmelktais tekstais kuriama priešprieša pilkai vargiančiai rutinai, kurią įveikus arba bent trumpam numalšinus, gyvenimas įgyja naują kokybę.

Blind Guardian stiprūs ne vien savo studijine kūryba, bet ir nuostabiais gyvais pasirodymais. Na ne, jų koncetuose vargiai išvysime ugnies ir lazerių šou, trimetrinių animatorninių drakonų ar glamūriškų drapanų. Blind Guardian nariai atrodo labia paprastai, gal net per daug paprastai tokiai ambicingai muzikai, bet tame nematau anei jokio trūkumo. Visa tai atperka tiek puiki muzika, tiek ir muzikantų nuoširdumas. Ypač daug gero būtų galima pasakyti apie vokalistą, kuris visada būna įsijautęs į altliekamą muziką ir todėl scenoje elgiasi ne tik labai natūraliai, bet ir tetrališkai ir kas puikiausia – be jokios pozos ar maivymosi. Tuo Blind Guardian galėtų netgi pretenduoti į teigiamą dainuojamosios poezijos ekspertų įvertinimą (ne veltui jie dažnai pravardžiuojami bardais), o tuo galėtų pasigirti ne kiekvienas metalo kolektyvas.
Visa tai gali pasirodyti kaip perdėtai fanatiškas grupės liaupsinimas, bet ką jau padarysi. Tiesiog prie Blind Guardian nėra kaip prisikabinti. Nes tai išties originali ir labai savitą stilių turinti komanda, kurią toleruoja ir priversti pripažinti net ir tie brutalūzai, kuriems kitos power metalo grupės atrodo “gay”.

www.blind-guardian.com

www.myspace.com/blindguardian

Mirror Mirror

Another Stranger Me

Bright Eyes

The Bard’s Song

Mr. Sandman

Majesty (live)

Last Candle (live)

 

Chthonic – požemio demonai iš “batareikų“ salos

Taivanis, ko gero, daugeliui asocijuojasi su mikroschemomis, kompiuterine technika, maitinimo elementais ir kitais pusmetalio silicio gaminiais. Tačiau ne vien pusmetaliai veisiasi toje Tolimųjų Rytų saloje. Yra ten ir tikrų tikriausio juodojo metalo. Tuo buvo galima įsitikinti dar niūrų 2007 lapkričio vakarą per didžiųjų bažnytpliekybos metrų Marduk koncertą. Tą kartą švedus apšildė minėtosios salos simfoblekeriai Chthonic. Kaip jau rašiau reportaže apie Marduk, ši grupė grodama gyvai paliko visai nemenką įspūdį, o ir albumuose jie skamba labai smagiai, tad nusprendžiau šią egzotišką taivaniečių formaciją aptarti plačiau.

Stilistiniu požiūriu Chthonic kūryba artima tam, ką grojo Dimu Borgir ir Cradle Of Filth klasikiniu savo laikotarpiu, bet nesupraskite manęs neteisingai. Tai nėra eilinis minėtųjų grupių klonas. Nors taivaniečiai ir naudoja daugelį skandinaviškajam blackui būdingų elementų (blastbytai, klykiantis vokalas, blackeriški gitarų rifai ir t.t.), pati muzikos atmosfera ir dainų tematika visiškai kitokia nei vikingų žemės tamsulių. Čia gausu rytietiškų motyvų ir melodijų, kurios atliekamos ne vien savito skambesio klavišiniais, bet ir vaitojančiu dvistygiu rytietišku smuiku er-hu, suteikiančio muzikai ypatingą emocinį atspalvį. Džiugu, jog ir grupės gitaristas nesikuklina, ir vos ne kiekvienoje dainoje užplėšia po solidų “soliaką“ (ko kai kuriose blacko grupėse nė su prožektoriumi nerasi). Gal frontmeno Freddy Lim vokalas ir yra kiek artimas Dani Filth’o dainavimui, bet visgi skamba gerokai kitaip – be jokių Filth’ui būdingų gotiškų gašlumo gaidelių (ir vištelių :D) ir gerokai agresyviau. Jam talkina bosistė Doris, savo rytietiškais vokalizais suteikianti muzikai dar daugiau egzotikos. Dar vienas išskirtinumas – visos Chthonic dainos atliekamos klasikine (senąja) kinų ir taivaniečių minnan kalbomis, o kiekviena kalba, reikia pripažinti, kuria skirtingą muzikos atmosferą. Tad nori to ar nenori, taivanietiškas blackas skamba kitaip, nei anglakalbis.

Visi šie egzotiški Chthonic muzikos elementai, aukštas profesionalumo lygis ir įspūdingas sceninis įvaizdis nulėmė tai, jog minėtoji grupė sugebėjo prasimušti į pasaulinį metalo mainstream’ą ir dabar sėkmingai skinasi kelią pripažinimo link. Štai pernai grupė sugebėjo sugrot ir Ozzfest’e, ir Wacken’e – didžiausiuose sunkiosios muzikos festivaliuose po atviru dangumi, o paskutinis jų albumas – Seediq Bale išleistas visame pasaulyje. Galima dar pridurti, jog šis opusas įrašytas Danijoje, o susižeidus grupės būgninkui, mušamųjų partijas įrašė Reno Killerich, grojęs su pačiais Dimu Borgir. Tai rodo, kad Chthonic nestokoja populiarumo, bent jau lyginant su daugeliu kitų Azijos grupių. Tiesa, tai nulėmė ir Taivanio vyriausybės finansinė parama. Kaip žinia, Kinija nepripažįsta Taivanio nepriklausomybės ir daro šiai valstybei stiprų politinį spaudimą, kurio pasekmės – Taivanis nepriimtas į Jungtines Tautas ir Pasaulio sveikatos organizaciją. Tad Chthonic nusprendė, jog gali reprezentuoti savo šalį ir pareikšti pasauliui apie Kinijos priespaudą per muziką. Buvo išleistas singlas UNlimited Taiwan, vienintelė jų daina anglų kalba, o grupė patraukė į grandiozinį turą po visą pasaulį, skelbdami: “ Mes ne kinai! Mes taivaniečiai! Neignoruokite mūsų!“ Reikia tikėtis, kad jų balsas bus išgirstas.

Tačiau, nors grupė yra politiškai aktyvi ir nestokoja patriotizmo, jų muzika (neskaitant dainos UNlimited Taiwan) visai ne politizuota. Chthonic dainos paremtos taivaniečių folkloru, mitologija bei istoriniais įvykiais. Jose vaizduojama didvyriška, bet bergždžia vietos partizanų kova su žiauriais japonų  okupantais, vietos aborigenų pasipriešinimas kinų kolonistams (todėl jų muzika uždrausta komunistinėje Kinijoje), o taip pat ir grumtynės tarp senųjų ir naujų dievų. Kaip sako patys muzikantai, jie stengiasi senuosius mitus pritaikyti šiandieniniam gyvenimui ir taip supažindinti su savo kultūra vakariečius. Ir manau jie teisūs. Vargu ar kada specialiai klausyčiau kinų-taivaniečių liaudies muzikos (nors ką gali žinoti), bet paklausyti taivanietiško metalo visai smagu. O  jo klausydamas, gali ir pakratyti galvą, ir susipažinti su egzotiškos šalies kultūra visai nebanaliu būdu.

Quasi Putrefaction:

Satan’s Horn:

Progeny Of Rmdax Tasing:

Onset of Tradegy:

Indigenous Laceration:

Bloody Gaya Fulfilled (Live):

UNlimited Taiwan:

 

Hevein – štai kur dingo ketvirtasis apocalyptica’s!!!

Būtent šitaip, nuostabos ir džiaugsmo užvaldyti turėtumėte sušukti perskaitę šią rašliavonę jeigu ilgus metus buvote kankinami ir kone negyvai užėsti klausimo: “Kur po galais prašapo Max Lilja, ketvirtasis Apocalyptica violančelistas?“ Galiu jus nuraminti. Jis nemetė nei savojo stryko, anei metalo muzikos. Jojo violančelė anaiptol nepavirto krosnių kuru ir niekaip kitaip nebuvo išniekinta. Išmestas ar i išėjęs (kaip ten buvo konkrečiau nesigilinau) iš Apocalyptica, jis tapo kitos, taip pat gan įdomios metalo kapelijos nariu. Taigi, jūsų (tiksliau mano) teismui, Hevein, naujosios kartos melodingojo thrash’o atstovai iš Suomijos.

Grupė labiausiai išsiskiria tuo, kad be tradicinių roko instrumentų (vokalas, gitara, bosas, mušamieji) joje yra ir smuikas, bei minėtojo Max Lilja kontroliuojama violančelė. Žinoma, klasikiniai instrumentai metale šiandien jau nebe naujiena: juos gan plačiai naudoja sympho, doom, black, power, pagan, prog ir avantgarde metalo grupės, bet thrash’as ir klasikiniai instrumentai – retokai praktikuojamas derinys. Taip pat thrash’as retai kada būna emocionalus ir lyriškas, o Hevein muzika būtent tokia. Jos niekaip nepavadinsi oldschool’u – 80-ųjų dvasios čia nerasi nei su žiburiu, nei su google ar CŽV pagalba. Tad Hevein turbūt ne ta grupė, kuri galėtų sužavėti konservatyvius ir užkietiejusius senosios kartos trašystus. Bet šiems suomiams tai ne motais. Jie šventvagiškai laužo visus senojo gerojo stiliaus standartus, suteršdami savo muziką Pantera, Sepultura, The Haunted, Anathema, minėtųjų Apocalyptica bei gotenmburginio melodefo įtaka. Žinant, kokie skirtingi šių formacijų propaguojami stiliai, iš Hevein galima laukti visko. Iš tiesų tai modernus ir dinamiškas agresijos ir melancholijos mišinys, kuriame šiurkštūs gitarų rifai pinasi su atmosferiškomis styginių melodijomis, o vokalas varijuoja nuo beveik kriokiančio iki švelniai emocionalaus (panašiai kaip ir daugelyje groove arba metalcore grupių).

Galbūt kai kurie (o kai kada ir aš pats) kiek kreivai žiūri į naujausias thrash’o (nors gal šiuo atveju tiksliau būtų sakyti post-thrash’o) grupes. Ultramodernus skambesys neretai būna šaltas ir atsiduodantis plastmase, o ir pačios grupės be blizgančio įpakavimo daugiau neturi ko pasiūlyti klausytojui. O kur dar vemti verčiančios asociacijos su nu-metalu, kurių išties gausu. Laimei, apie Hevein taip pasakyti negalėčiau. Jų dainose nesijaučia nei poza, nei perdėta agresija, nėra jos ir persaldintos. Kompozicijos įvairios, dinamiškos, jose nerasime nei vieno rifo perbrūžinimo, nei mieguistumą sukeliančio monotoniško blastinimo. Bent jau mano nuomone, Hevein kūriniai “sukalti“ skoningai ir profesionaliai, tačiau neusardant trapios ir melancholiškos atmosferos. Dėl to jų pakolkas vienintelis albumas “Sound over matter“ nesikandžioja ir po pirmojo išgirdimo vilioja paklausyti dar ir dar. Tik visada reikia jausti saiką.

Tai tiek apie dabartinį buvusiojo apokalipsės violančelininko projektą. O dabar kaip ir įprasta pabaigai, šusnelė nuorodų ir vaizdeliai iš didžiai gerbiamos Jutūbės.

Ocialioji svetainė
“Mano Erdvė“

Last drop of innocence:

Bleed the Day (live bootleg):