Melodic


hypocrisyTurbūt nė kiek neperdėsiu pavadindams Peterį Tagtgreną vienu aktyviausių Švedijos metalo scenos veikėjų. Tai ne tik pasaulinio lygio muzikos prodiuseris, bet ir multinstrumentalistas, valdantis tiek solinę tiek bosinę gitarą, mušamuosius, klavišinius bei vokalą. Maža to, visus šiuos savo sugebėjimus šis vyrukas aktyviai naudoja net keliose grupėse, bei daugybėje smulkesnių projektų. Na o daugiausiai laiko šis muzikantas ko gero yra sugaišęs ant savo melodic death’o kolektyve Hypocrisy.

Na o viskas prasidėjo dar 1990 metais, kai Peteris sukūrė solinį projektą Seditious. 1991 metais įrašytas 3 gabalų demo “Rest In Pain“. Peteris šiame opuse grojo gitara, bosu, būgnais ir dainavo. Bet kažkodėl jam nepatikęs vokalas, tad vaikinas pasikvietė Magnus Masse Bromberg’ą (labiausiai žinomas kaip į Lietuvą vis nesugebančių atvykti blekerių Dark Funeral vokalistas), ir su juo įrašė naują demuškės versiją, pavadintą “Rest In Pain ’92“. Kadangi Magnus vokalu Peteris liko patenkintas, nusprendė, kad galima solo projektą paversti normalia grupe, tad į Hypocrisy (tais metais pasikeitė grupės pavadinimas) priimti nuolatiniai muzikantai ir įrašytas debiutinis albumas Penetralia. Tai dar buvo tipiškas tuometinis švedų defas, kuris iš kitų grupių išsiskyrė gal tik tuo, kad poroje vietų panaudoti sintezatoriai. Tuometiniai grupės tekstai buvo kupini “tyros ir begalinės“ neapykantos krikščionybei ir… debiliškumo. Kvailesnių dainų lyrikų galima išgirsti nebent tik per “Pūką“, “Lietų“ ar “Ruskaja Radio“:

“Impotent god!
Why won’t you die?
You’re full of lies.
Go to hell!!!“

Na ankstyvasis defas, tiesa sakant, nepasižymėjo itin intelektualiais tekstais, taip kad gal ir nieko keisto, kad ir ankstyvųjų Hypocrisy dainų žodžiai savo lygiu vos teaplenkia Mango ar Minedo “perliukus“.

Po Penetralia sėkmės išleistas Osculum Obscenum buvo jau paskutinis Hypocrisy grynojo defo albumas. Vėliau iš grupės pasitraukus Magnus, vokalą vėl perima Peteris (šis sprendimas daugumos recenzentų vertinamas itin teigiamai). Taip prasideda nauja grupės melodic death metalo era. Tiesa trečiasis albumas The Fourth Dimension dar ganėtinai sunkus, bet palaipsniui grupės skambesys ima lengvėti, atsiranda vis daugiau atmosferinių sintezatoriaus partijų, o ir pati muzika tampa kur kas melodingesnė. Praeito dešimtmečio viduryje smarkiai išpopuliarėja melodic death metalas, o šio stiliaus ajatolomis tapusi Peterio komanda mėgaujasi šlovės ir triumfo vaisiais. Ji savo albume Abducted įtvirtina “žaliųjų žmogeliukų“, ateivių iš kosmoso tematiką, kuri tampa skiriamuoju grupės bruožu. Tačiau Hypocrisy nusprendžia išsiskirstyti ir atsisveikinimui išleidžia opusą The Final Chapter, kurio didelis pasisekimas ir fanų palaikymas paskatina “hipokrizius“ dar nesudėti gitarų ir būgnų lazdelių. O grupės neiširimo progą reikia atšvęsti. Geriausias atšventimas – naujo albumo įrašymas. Tad pasirodo 6-tasis grupės albumas, pavadintas tiesiog Hypocrisy. Tai pat švelniausias ir atmosferiškiausias formacijos darbas, kuriame dažniau nei kituose Hypocrisy relyzuose naudojamas ne vien kriokiantis, bet iš švarus vokalas, gausu sintezatorių ir lėtesnio tempo melodingų kompozicijų. Nemažai fanų nusivylė šiuo darbu, nors mano nuomone jis tikrai neblogas. Siekiant paneigti gandus apie neva grupės “suskystėjimą“, įrašomas Into The Abyss – visiška savo pirmatako priešingybė. Didelis greitis, ekstremalus ir šaltas skambesys, daug blastbeat’ų ir visišku amoralumu atsiduodantys tekstai. Palyginkite Hypocrisy ir Into The Abyss ir pamatysite, koks platus šios grupės kūrybinis repertuaras. O jei po to paklausysite dar ir jų opuso Catch 22, suprasite, kad ir tokios geros grupės gali žiauriai nusivažiuoti ir nusmukti vos ne iki nu metal lygio. Pastarąjį albumą galėčiau pavadinti “Slipknot ir ABBA mišiniu“. Visiškai dingęs melodingumas, dinamika, metalinė dainų struktūra ir emocijos (kurių Hypocrisy anksčiau netrūkdavo). Juos pakeitė primityvus gitarų brūžinimas žemoje tonacijoje, visiškai grynos rock/pop struktūros kompozicijos, ir sausi, nuobodūs, amerikoniškais keiksmažodžiais pergrūsti tekstai apie paaugliškas problemas (kurios 30tmečiams grupės nariams vargu ar galėtų būt aktualios). Be to visame albume tėra vos trys gitarų solo, kas melodingojo defo grupei tikrai per mažai. Turbūt nė nereikia aiškinti, kokios metalgalvių reakcijos sulaukė šis darbas. Po dviejų metų išleistas The Arrival jau buvo šioks toks grįžimas prie savo ankstesnio skambesio, bet dar ne itin pavykęs. Šis darbas mano nuomone vis dar blankus, nors turi ir porą itin stiprių dainų. Štai gabalas Ereaser manau ne tik puikiai tiktų Eurovizijai, bet galbūt netgi galėtų pretenduoti į laurus. Na o paskutinį grupės opusą Virus galėčiau pavadinti visos Hypocrisy kūrybos sinteze. Jame puikiai suderintas melodingumas, agresija, atmosfera ir emocijos. Labai stiprus ir dėmesio vertas darbas.

Tuo galima būtų supažindinimą su šia Švedijos melodingojo mirties metalo galiūne pabaigti, bet kaip visada galite dar pasižiūrėti porą rinktinių šios komandos klipelių, ar paspaudelioti linkučius 😀 .

Grupės namų puslapis
Virus recezenzija ferrume.
The Arrival recenzija
Išsamus straipsnis apie Peterį Tagtgreną

Ereaser:

Scrutinized:

Impotent God:

Inferior Devoties:

The Final Chapter:

pasauliai susidaužoKą bendro turi Suomija su sunkiąja muzika? O gi labai daug. Juk iš šios šalies kilo devynios galybės įvairiausių grupių: pradedant nuo  pistgočių garbstomų pop roko dievukų Him ir The Rasmus ar Eurovizijos revoliucionierių Lordi, baigiant žymiaisiais Nightwish, melodeferiškais Insomnium, Eternal Tears Of Sorrow, poweristais Sonata Arctica, Sinergy, ektremaliaisiais doomeriais Shape Of Despair ir velnias žino kokį stilių grojančiais Children Of Bodom. Bet turbūt šiuo metu plačiausiai pasaulyje žinoma ir pati originaliausia Suomijos grupė yra jau ketvirtą kartą Lietuvon užsukanti Apocalyptica. O to užsukimo pretekstas – siekis pristatyti savo naujausią opusą Worlds Collide. Tad kodėl gi nepažiūrėjus ko gi jau pridirbo šaunieji Suomijos violančelistai šį kartą?

Pirmą kartą Apocalyptica pasaulį sužavėjo įrodę, jog galima Metallica repertuarą sugrot keturiom violančelėm. Vėliau paaiškėjo, kad jie ne vien koverius grot sugeba – jų pačių kūrybos melodijos taip pat buvo teigiamai įvertintos. Po to kamerinių instrumentų draugiją papildė modernus būgnų komplektas. Vėliau grupė nieko originalus nebesugalvojo, bet to jau visai nereikėjo populiarumui išlaikyti. Grupė jau yra žinoma ir turi fanų visame pasaulyje. Na bet užteks tų įžangų. Imkimės vertinti patį albumą.

“Worlds Collide“ sudaro 11 kūrinių, kurių visi maždaug vienodo ilgio (apie 4 minutes). Šįkart neišgirsime nė vieno koverio, mat visas kompozicijas sukūrė autoriai. Gerai tai ar ne – kiekveino asmeninė nuomonė, bet reikia pripažinti, kad grupė muziką kurti moka. Kompozicijos gražios ir kabinančios. Puikai įsipaišo ir kviestiniai muzikantai, kurių gan nemažai: Corey Taylor (Slipknot/Stone Sour), Dave Lombardo (Slayer), Tomoyasu Hotei, Cristina Scabbia (Lacuna Coil), Till Lindemann (Rammstein) ir Adam Gontier (Three Days Grace). Tiesa pirmuoju albumo singlu pasirinkta daina “I’m not Jezus“ su Corey Tailor man nepatiko (išvis laikyčiau tai pačiu prasčiausiu ne tik albumo, bet ir apskritai Apocalyptica kūriniu), tačiau Till Lindeman ar Lacuna Coil vokalistės Christina Scabbia vokalinė intervencija išties vykusi. Visada malonu girdėti mėgstamus balsus kiek kitokiame amplua. Tačiau vis dėlto albumas netenkina šimtu procentų. Trūkumas tas, kad visos dainos perdėm standartiškos ir nepateikia nieko novatoriško ar nenuspėjamo. Reikia pripažinti, kad Apocalyptica dabar tiesiog naudojasi savo violančeliškumu. Jeigu jie grotų ne šiais klasikiniais instrumentais, o elektrinėm gitarom, tai tebūtų vidutiniška alternatyvaus roko grupelė, kokių vien per MTV galima išvytsi per dieną bent 10 (o kur dar visokie andergraundai). Ir šiaip susidaro įspūdis, kad kuo toliau, tuo labiau Apocalyptica stengiasi užmaskuot savo violančeliškumą. Kai kuriose albumo vietose išvis buvo sunku patikėti kad grojama ne fuzuotomis gitaromis. Bet kad violančelės gali imituoti elektrinės gitaros skambesį buvo įrodyta jau pirmajame jų albume, o dabar jau reiktų pasirinkti kitus kūrybinio progreso kelius (pvz.: parodyti kuo violančelė pranašesnė už elktrinę gitarą). O grupė priešingai, kuo tolaiu tuo albiau artėja prie visiškai standartiško ir jau nusivalkiojosio mainstream roko.

Taigi nors “Worlds Collide“ nepateikia nieko naujo ar originalaus, man šis albumas pasirodė visai kokybiškas ir kabinantis. Jame neatrasime nieko, ką reiktų giliai nagrinėti ar kas duotų peno filosofiniams apmąstymams. Tiesiog tai puiki muzika fonui arba lengvam pasiklausymui. Puikiai tinka tiek brutalūzams (plačių pažiūrų), tiek klasikinės muzikos megėjams, tiek ir visai paprastoms ir neužgrūdintoms, prie sunkenybių ar įmantrybių nepratusioms ausims.

feat. Corey Taylor – I’m not Jesus:

heathen

Šią amerikiečių metalo grupę atsitiktinai užtikau klausydamasis Last.fm radijo. Pagrojo kažkurią jų dainą, kuri man labai patiko, tad nutariau šiek tiek pasidomėti, o vėliau atsisiunčiau ir visą jų diskografiją, kuri ne tokia jau ir didelė: du albumai ir pora demo. Išties kokybiškas, įdomus ir visai neprimityvus thrashas. Grupė savąja kūryba atskleidžia melodingesnę ir intelektualesnę thrasho pusę, tad jų muzika labiau primena Metallica nei Slayer ar Sodom, nors ir į Metallica panašumų ne itin daug (čia matyt mano žinių spraga, mat nežinau kitos grupės su kuria galėčiau palyginti Heathen). Taigi grupė pirmenybę teigia melodijai ir muzikos įvairovei, nei  ekstremalumui, bet tai nereiškia, kad muzika nėra sunki ar energinga. Priešingai, jėgos grupė tikrai turi ir labai nemažai. Viena pranašiausių grupės pusių yra vokalas, kuris tikrai stiprus ir plataus diapazono. Tas išities džiugu, mat nereta thrasho grupė pasitenkina paprastesniu, šiurkščiu ir “pragertu“ balsu, o štai Heathen  net sukelia asociacijų su ansktyvaisiais Helloween ir panašiom speed/power metalo grupėm. Deja pažvelgus į metalo archyvus pasidaro liūdna, nes visi trys ankstesnieji grupės vokalistai jau išėję anapilin. O grupėje dainavo tikrai iškilūs Amerikos metalinės scenos balsai: pradedant trumpai grupėje pabusvusiu Sam Kress, baigiant thrash’o super monstrų Exodus legendiniu rėkaliotojum Paul Baloff ir Amerikos power metalo flagmanų Metal Church žymiausiu vokalistu David Wayne. Taip pat po žeme ilsis ir du buvę bosistai: Mike “Yaz“ Jastremski ir Randy Laire. Amžiną jiems atilsį.

Na bet kad ir kaip bebūtų, susikūrusi 1984 ir iširusi 1992, bet 2001 vėl sugrįžusi grupė Heathen vis dar sėkmingai gyvuoja ir tęsia geriausias speed/thrash metalo tradicijas.

Oficialus puslapis
Maispeisa

« Ankstesnis puslapis