Metal


Sunkioji muzika gali padėti mokytis istorijos. Tai jau seniai įrodė brutaliais ir techniškais rifais Senovės Egipto civilizaciją restauruojantys amerikiečiai Nile ar baltų dvasia alsuojanti Obtest, Skyforger, Ha Lela ir visa plejada kitų pagoniškojo metalo grupių. Na, o šviežias Kanados deferių Kataklysm vokalisto Maurizio Iacono projektas irgi patvirtina šią tezę. Ex Deo muzika, įamžinta kol kas tik debiutiniame albume “Romulus“, nukelia mus į tamsius ir kruvinus Romos klestėjimo laikus. Kiekviena albumo daina – tai didingas epinis paskojimas apie vis kitą romėnų civilizacijos istorijos įvykį ar gyvenimo aktualiją.

Kaip ir įprasta metalinei lyrinei stilistikai, viena pagrindinių apdainuojamų temų yra Romą kurstę arba pačių romėnų sukurstyti karai. Vieni jų grobikiški, kiti brolžudiški. Pradedant pirmojo Romos karaliaus Romulo įsitvirtinimu soste nužudžius savo brolį dvynį Remą (o kas sakė, kad karalius Mindaugas buvo vienintelis išgama, valdžios vardan pasikėsinęs į gimines), baigiant Cezario vykdytu Galijos užkariavimu pilietinio karo numalšinimu, ar jau po Cezario mirties vykusiu kitu pilietiniu karu, atvedusiu valdžion Oktavianą Augustą. Greta karo minimos ir kitos Romos valstybės problemos: sunki vergų dalia, ar desperatiškas gladiatorių likimas. Visa tai vaizduojama tartum pirmu asmeniu (pasakotojo-kaukės situacija), bandant įsijausti į tuometines Antikos pasaulio aktualijas. Šios pateikiamos ne naiviai romantiškai, kaip kad būdinga animaciniams filmukams, ar hėgeliškoms eurocentrikų sapalionėms apie neva harmonijos ir tobulumo kupiną graikų-romėnų civilizaciją, o gan niūriomis spalvomis, paliekant erdvės apmąstymams.

Projekto muzika labai tinka prie vaiduojamos tematikos. Melodingas, geriausiomis Bathory tradicijomis ir šiuolaikišku deathu paremtas epinis metalas, atliekamas pagrinde gan vidutiniu, karinio maršo tempu. Maždaug tokiu, kokiu turėjo žygiuoti Romos legionieriai. Pakiliai, karo dvsios kupinai muzikai papildomo patoso suteikia įspūdingos simfoninės aranžuotės, kurių svarba Ex Deo muzikai, manyčiau, visai leidžia bent dalinai grupę priskirti ir simfometalo kategorijai.  Nesu susipažinęs su Kataklysm muzika, tad negaliu pasakyti, ar Maurizio šiame projekte savo vokalines galimybes eksploatuoja gerai, ar mažumėle “chaltūrina“, tačiau bendrai paėmus, jo gan plataus diapazono growlas skamba puikai ir muzikai visai visai tinka.

Apie įrašo, suvedimo ir t.t. kokybę galiu paskyti tik tiek, kad viskas tobula. Visos gitaros, būgnai, vokalai, orkestro aranžuotės skamba puikiai, nušlifuotai, gal net šventavagiškai perdėm švariai. Kita vertus, nėr ko tikėtis. Juk grupės krikštatėviai yra patys Nuclear Blast, o jie savo augintinius oi kaip popina (eina sau, koks dviprasmis žodis ;D). Vos dienos šviesą išvydęs projektas jau turi profesionalų, ir net labai kokybišką vaizdo klipą, kelis stambaus kalibro specialiuosius svečius įrašų sesijoje (vienas jų lankėsi ką tik praūžusiame Velnio Akmenyje), gerą reklaminę kampaniją  ir, manau, visai nemažą būrį gerbėjų, prie kurių prisidedu ir aš pats.

MY SPACE

Romulus:

Šituos vokiečių alkothrashistus visai atsitiktinai užtikau slampinėdamas po metalo archyvus. Dėmesį jie patraukė savo nerimtumu, dainomis apie hamburgerius, “sex, drugs and rock’n’roll“ tipo idealogijos reinkarnacija thrash metale ir pačiu propaguojamu stiliumi – crossover – kuris šiais laikais itin nepopuliarus ir retas. Tiesa sakant, toks jis buvo visada. Bent jau man asmeniškai neteko girdėt, kad bent viena šio stiliaus grupė būtų pakliuvusi į MTV ar kokiu kitu būdu pasipainiojusi mainstrymui po kojomis. Bet velniop visas tas masines madas ir popsovinius skiedalus. Jūsų dėmesiui visiškas undergroundų undergroundas su merkantiliškos prodiuserio rankos nepagadintais “naminiais“ įrašais ir mėgėjišku (bet ne gėjišku) požiūriu į muziką.

Iki šiol su crossoveriu praktikoje susidūręs buvau ne daug, tad nesiimsiu vertinti pačios grupės novatoriškumo. Subjektyvia nuomone, jie visiškai atitinka tipiško crossover apibrėžimą – greitos ir  labai trumpos pripankuoto ir už’hardcore’into thrash metalo (o gal metalizuoto hardcore panko?) kompozicijos, nepasižyminčios ypatingu sudėtingumu, tačiau prisodrintos nežabota jėga ir agresija. Vokalistas žodžius mala ypatinga greitakalbe, kurios pavydėtų net Eminemas, būgninkas savo kalimu bando pasiekti šviesos greitį, o gitarų partijos paprastos, bet kabinančios. O už vis smagiausi yra dainų žodžiai, kurių tematika – alkoholizmas, šėlionės, neapykanta policininkams, greitas maistas, thrašistų buitis ir panašios blevyzgonės. Grupė išleidusi porą demuškių ir 9 gabalų 14 minučių trukmės albumą, kažkodėl pripažintą pilnametražiu(?). Jį galima visai legaliai parsisiųsti iš Beer Pressure myspace puslapio ir mėgautis jo absoliučiai bekompromisiniu prikoliškumu.

Ši grupė galbūt net ir lietuviško metalo kontekste neatrodytų ypatingai (tiesa veikiančių crossover thrash kapelų lyg ir nėra), jau nekalbant apie pasaulinį. Kita vertus, jie to ir nesiekia. Kol vieni raunasi plaukus ir plėšo stygas bei plastikus bandydami nustebinti pasaulį naujomis mandravonėmis, kiti maloniai leidžia laiką rūsyje ar palėpėje, gurkšnoja alutį, kemša  “junk food’a“ ir  groja kanonišką, bet laiko patikrinantį ir niekada neišsisemiantį thrash metal ir hardcore punk mišinį…

Šiemet tęsiu Rokiškio Balbo tradiciją kaskart prieš Kalėdas pristatyti po vieną alterantyvų kalėdinį projektą arba jo albumą. Pernai šioje rubrikoje buvo germaniškasis oldskūlinis speed/thrashas, o šįkart eina garsas nuo anglosaksiškos erdvės.  “We Wish You a Metal Xmas…and a Headbanging New Year“ yra šviežias, 2008 išleistas britų ir amerikiečių heavy metalo grandų Kalėdų profanacijos ir blasfemizacijos projektas. Jame daugelį visiems žinomų ir jau gerokai nusivalkojusių šventinių giesmių ir dainuškų atlieka tokie stiliaus guru kaip Lemmy Kilmister (Motorhead), Chuck Billy (Testament),  po daugelį grupių mėtytas ir vėtytas Tim “Ripper“ Owens, kraupusis ir skandalingasis baisuoklis Alice Cooper, maestro, ragų (\m/) išpopuliarintojas Ronnie James Dio ir kitos atitinkamo lygmens sunkmetalio gerklės.  Visi jie, pasitelkdami fūziuką ir aršų sunkaus roko būgnų tvatesį, ne tik labai kokybiškai ir gan originaliai interpretuoja žymiuosius Kalėdų šlagerius, bet ir valioja sukurti tikrai šventišką, rokenroliškai kalėdišką atmosferą.

Kiekvienas kūrinys ganėtinai skirtingas ir atspindi jį atliekančio vokalisto stilių. Pvz. Lemmy dainoje galima pajusti didelę dozę senojo gerojo rokenrolo, Alice Cooper džiaugsmingą “Santa Claus is Comming to Town“ sugeba transformuoti į kriugeriško siaubo filmo garso takelį, o Dio pateikia aukščiausio lygio metalinę baladę, kupiną dramatizmo ir egzistencinės mistikos.

Tad šį nuostabų šventišką tvarinį rekomenduoju visiems,  kas neabejingi metaliniam gitarų brazdesiui ir norėtų kalėdinę nuotaiką sustiprinti atitinkamo turinio, bet mėgstamos formos muzika.

Nors gausūs pokyčių vėjai, tornadai, taifūnai ir visokie kitokie barzgalai gerokai išmušė mane iš vėžių ir ilgą laiką neprileido prie žiniatinklio pildymo, pagaliau sugebėjau vėl sėsti prie savo (pseudo)muzikologinių rašliavų. Tad šiandienos apkalbų objektas – vokiškojo power metalo dievai Blind Guardian. Apie juos pasakyti galima daug, ir beveik vien tik gero. Tai grupė, per savo ilgą egzistavimo laiką (o jis dar anaiptol nesibaigė) sugebėjusi nesusigandinti reputacijos chaltūromis, ištikimų fanų išmainymu į gerokai platesnes nemetalines mases ar nugrybavimu į nevykusių eksperimentų šilus ir paunksmes. Žinoma, kai kurie galbūt užginčytų: o kaipgi “Nitghtfall in the Middle Earth“ ar “The Night in the Opera“? Tačiau aš tų dviejų albumų jokiu būdu nelaikau nei chaltūra, nei “prisvilusiu blynu“ eksperimentų srityje, bet apie viską vėliau, o dabar pasivadovaukime “trukt už vadžių ir vėl iš pradžių“ principu, idant nieko apie šią grupę “neraukiantys“ maloningieji žiniatinklio skaitytojai įgautų bent mažutę dozę apšvietos.

Blind Guardian idėjinės ištakos slypi 80-ųjų vokiškojo speed metalo bangoje. Pirminis grupės pavadinimas buvo Lucifer’s Heritage, tačiau 1985 metais kvartetas gavo dabartinį pavadinimą. Įdomu, kad nuo to laiko grupės sudėtis visiškai nekito iki 2005-ųjų, kai pasitraukti sumanė būgninkas Thomas Stauchas. Bet grįžkime į IX dešimtmetį.

Taigi, Blind Guardian pradėjo savo veiklą kaip ištikimi Helloween ir kitų tuometinių speed metalo grupių pasiekėjai, bet jau pirmuosiose įrašuose išryškėjo esminiai ir unikalūs šios grupės bruožai, išskyrę juos iš daugelio kitų tuometinių formacijų – epiškumas ir fantasy literatūra paremti dainų tekstai. Vėliau šios savybės stiprėjo, su kiekvienu albumu vis labiau išstumdamos šiurkštaus ir mažumėlę thrashovo “greituko“ pradą, kurį pakeitė progresyviojo roko ir renesanso bei klasikinės simfoninės muzikos elementai. Su kiekvienu albumu Blind Guardian metalas vis labiau modernėjo, darėsi vis spalvingenis, melodingesnis, įvairesnis ir sudėtingesnis. Tad ši grupė nestovi ir niekada nestovėjo vienoje vietoje. Kita vertus, jie sugebėjo išlaikyti savąjį stilių ir kokybę. Dėl šios priežasties kiekvienas jų albumas yra tikrai geras, nors patikti gali ne visiems. Bene kontraversiškiausių nuomonių susilaukė minėtieji “Nitghtfall in the Middle Earth“ ir “The Night in the Opera“ (jie net tapo grupės vaidų ir būgninko pasitraukimo priežastimi). Viena vertus, tai ambicingi, labai originalūs ir itin sudėtingos struktūros dariniai, pareikalavę iš muzikantų nemažai laiko ir kūrybinių išteklių, bet iš kitos pusės, jie tiek prifarširuoti sintezatoriais, išpuošti kompiuteriniais efektais ir taip nupoliruoti kruopščių prodiuserių rankomis, kad primena kokią tai super apkvarkaliuotą baroko ar net rokoko stiliaus bažnyčią. Žodžiu, sunkiai ir ilgai virškinami produktai, bet kai/jei “sąmonės skilvis“ pajėgia visą tą medžiagą sudoroti, atsiveria jos grožis ir didybė. Na o kuo gi tie albumai tokie kieti? Turbūt pagrindinė “šūstrenybė“ būtų milžiniškas vieno žmogaus choras. Modernios kompiuterinės technologijos leido vokalistui Hansi Kürsch pasidaryti 100 klonų armiją (tokį daugiasluoksnį vokalą pamėgęs buvo ir pats Freddy Mercury – tai vienas Queen skiramųjų buožų) . Toks vokalas skamba didingai, nors reikia pripžinti, vietomis ir nervina. Panaši situacija ir su kompiuteriniu simfoniniu orkestru, kuris smarkiai praturtina muzikos skambesį, bet kartais tas sintetiškumas tiesiog verčia vemti.

Bet nepaisant viso modernumo, muzikinio virtuoziškumo ir giliaprasmių, bei gausiu literatūriniu ir kultūriniu kontekstu (pradedant Biblija, Homero poemomis, ar viduramžių epais, baigiant Stephenu Kingu ar J.R.R. Tolkienu) paremtų tekstų, Blind Guardian muzika per 2 kūrybos dešimtmečius sugebėjo išlaikyti galingą jėgos ir draivo dozę. BG tartum atlieka pirminę ir pagrindinę power metalo funkciją – suteikti energijos klausytojams ir išsklaidyti beviltiškumo, rutinos bei nuobodulio jausmus, bei įkvėpti vilties gyvenimui. Epiška didybe dvelkiančia muzika ir fantastika persmelktais tekstais kuriama priešprieša pilkai vargiančiai rutinai, kurią įveikus arba bent trumpam numalšinus, gyvenimas įgyja naują kokybę.

Blind Guardian stiprūs ne vien savo studijine kūryba, bet ir nuostabiais gyvais pasirodymais. Na ne, jų koncetuose vargiai išvysime ugnies ir lazerių šou, trimetrinių animatorninių drakonų ar glamūriškų drapanų. Blind Guardian nariai atrodo labia paprastai, gal net per daug paprastai tokiai ambicingai muzikai, bet tame nematau anei jokio trūkumo. Visa tai atperka tiek puiki muzika, tiek ir muzikantų nuoširdumas. Ypač daug gero būtų galima pasakyti apie vokalistą, kuris visada būna įsijautęs į altliekamą muziką ir todėl scenoje elgiasi ne tik labai natūraliai, bet ir tetrališkai ir kas puikiausia – be jokios pozos ar maivymosi. Tuo Blind Guardian galėtų netgi pretenduoti į teigiamą dainuojamosios poezijos ekspertų įvertinimą (ne veltui jie dažnai pravardžiuojami bardais), o tuo galėtų pasigirti ne kiekvienas metalo kolektyvas.
Visa tai gali pasirodyti kaip perdėtai fanatiškas grupės liaupsinimas, bet ką jau padarysi. Tiesiog prie Blind Guardian nėra kaip prisikabinti. Nes tai išties originali ir labai savitą stilių turinti komanda, kurią toleruoja ir priversti pripažinti net ir tie brutalūzai, kuriems kitos power metalo grupės atrodo “gay”.

www.blind-guardian.com

www.myspace.com/blindguardian

Mirror Mirror

Another Stranger Me

Bright Eyes

The Bard’s Song

Mr. Sandman

Majesty (live)

Last Candle (live)

chthonic

Taivanis, ko gero, daugeliui asocijuojasi su mikroschemomis, kompiuterine technika, maitinimo elementais ir kitais pusmetalio silicio gaminiais. Tačiau ne vien pusmetaliai veisiasi toje Tolimųjų Rytų saloje. Yra ten ir tikrų tikriausio juodojo metalo. Tuo buvo galima įsitikinti dar niūrų 2007 lapkričio vakarą per didžiųjų bažnytpliekybos metrų Marduk koncertą. Tą kartą švedus apšildė minėtosios salos simfoblekeriai Chthonic. Kaip jau rašiau reportaže apie Marduk, ši grupė grodama gyvai paliko visai nemenką įspūdį, o ir albumuose jie skamba labai smagiai, tad nusprendžiau šią egzotišką taivaniečių formaciją aptarti plačiau.

Stilistiniu požiūriu Chthonic kūryba artima tam, ką grojo Dimu Borgir ir Cradle Of Filth klasikiniu savo laikotarpiu, bet nesupraskite manęs neteisingai. Tai nėra eilinis minėtųjų grupių klonas. Nors taivaniečiai ir naudoja daugelį skandinaviškajam blackui būdingų elementų (blastbytai, klykiantis vokalas, blackeriški gitarų rifai ir t.t.), pati muzikos atmosfera ir dainų tematika visiškai kitokia nei vikingų žemės tamsulių. Čia gausu rytietiškų motyvų ir melodijų, kurios atliekamos ne vien savito skambesio klavišiniais, bet ir vaitojančiu dvistygiu rytietišku smuiku er-hu, suteikiančio muzikai ypatingą emocinį atspalvį. Džiugu, jog ir grupės gitaristas nesikuklina, ir vos ne kiekvienoje dainoje užplėšia po solidų “soliaką“ (ko kai kuriose blacko grupėse nė su prožektoriumi nerasi). Gal frontmeno Freddy Lim vokalas ir yra kiek artimas Dani Filth’o dainavimui, bet visgi skamba gerokai kitaip – be jokių Filth’ui būdingų gotiškų gašlumo gaidelių (ir vištelių :D) ir gerokai agresyviau. Jam talkina bosistė Doris, savo rytietiškais vokalizais suteikianti muzikai dar daugiau egzotikos. Dar vienas išskirtinumas – visos Chthonic dainos atliekamos klasikine (senąja) kinų ir taivaniečių minnan kalbomis, o kiekviena kalba, reikia pripažinti, kuria skirtingą muzikos atmosferą. Tad nori to ar nenori, taivanietiškas blackas skamba kitaip, nei anglakalbis.

Visi šie egzotiški Chthonic muzikos elementai, aukštas profesionalumo lygis ir įspūdingas sceninis įvaizdis nulėmė tai, jog minėtoji grupė sugebėjo prasimušti į pasaulinį metalo mainstream’ą ir dabar sėkmingai skinasi kelią pripažinimo link. Štai pernai grupė sugebėjo sugrot ir Ozzfest’e, ir Wacken’e – didžiausiuose sunkiosios muzikos festivaliuose po atviru dangumi, o paskutinis jų albumas – Seediq Bale išleistas visame pasaulyje. Galima dar pridurti, jog šis opusas įrašytas Danijoje, o susižeidus grupės būgninkui, mušamųjų partijas įrašė Reno Killerich, grojęs su pačiais Dimu Borgir. Tai rodo, kad Chthonic nestokoja populiarumo, bent jau lyginant su daugeliu kitų Azijos grupių. Tiesa, tai nulėmė ir Taivanio vyriausybės finansinė parama. Kaip žinia, Kinija nepripažįsta Taivanio nepriklausomybės ir daro šiai valstybei stiprų politinį spaudimą, kurio pasekmės – Taivanis nepriimtas į Jungtines Tautas ir Pasaulio sveikatos organizaciją. Tad Chthonic nusprendė, jog gali reprezentuoti savo šalį ir pareikšti pasauliui apie Kinijos priespaudą per muziką. Buvo išleistas singlas UNlimited Taiwan, vienintelė jų daina anglų kalba, o grupė patraukė į grandiozinį turą po visą pasaulį, skelbdami: “ Mes ne kinai! Mes taivaniečiai! Neignoruokite mūsų!“ Reikia tikėtis, kad jų balsas bus išgirstas.

Tačiau, nors grupė yra politiškai aktyvi ir nestokoja patriotizmo, jų muzika (neskaitant dainos UNlimited Taiwan) visai ne politizuota. Chthonic dainos paremtos taivaniečių folkloru, mitologija bei istoriniais įvykiais. Jose vaizduojama didvyriška, bet bergždžia vietos partizanų kova su žiauriais japonų  okupantais, vietos aborigenų pasipriešinimas kinų kolonistams (todėl jų muzika uždrausta komunistinėje Kinijoje), o taip pat ir grumtynės tarp senųjų ir naujų dievų. Kaip sako patys muzikantai, jie stengiasi senuosius mitus pritaikyti šiandieniniam gyvenimui ir taip supažindinti su savo kultūra vakariečius. Ir manau jie teisūs. Vargu ar kada specialiai klausyčiau kinų-taivaniečių liaudies muzikos (nors ką gali žinoti), bet paklausyti taivanietiško metalo visai smagu. O  jo klausydamas, gali ir pakratyti galvą, ir susipažinti su egzotiškos šalies kultūra visai nebanaliu būdu.

Quasi Putrefaction:

Satan’s Horn:

Progeny Of Rmdax Tasing:

Onset of Tradegy:

Indigenous Laceration:

Bloody Gaya Fulfilled (Live):

UNlimited Taiwan:

krux

Yra tokia kategorija muzikantų, kuriems, rodos, neužtenka groti vienoje grupėje. Jie vis kuria naujus šalutinius projektus ar jungiasi prie įkurtų, dalyvauja albumų įrašymuose kaip kviestiniai svečiai ar sesijiniai muzikantai arba padeda kokiai narių kaitos krizę išgyvenančiai grupei koncertų metu. Būtent tokie barbiai (o gal barbarai) devyndarbiai ir sudaro švedų tradicinio doom metalo grupę Krux. Jos įkūrėjas – legendinių Candlemass bosistas, talentingas dainų kūrėjas Leifas Edlingas. Prie mikrofono stovi Matsas Levénas, nuostabus vokalistas, kurio balsas man anksčiau buvo pažįstamas iš naujesniųjų Therion albumų ir kažkurio jų DVD, gitaristas Jörgenas Sandströmas kažkada grojo žymiosiose defo formacijose Entombed ir Grave, antrasis gitariūkštis Fredrikas Åkessonas yra dar ir Opeth narys, o būgnininkas Peteris Stjärnvindas irgi atėjęs iš deferiškos terpės. Žodžiu, tokia profesionalų komanda tiesiog negali pasišiukšlinti.

Kadangi Krux lyderis yra Leifas Edlingas, grupė dažnai lyginama su sėkmingiausia jo formacija Candlemass. Ir panašumų tikrai nemažai. Sakyčiau, Krux perėmė visus geriausius “grabnyčininkų“ bruožus. Tai tas pats stiprus, lėtas ir depresyvus grynakraujis doomas, su ryškia Black Sabbath įtaka ir draivu spinduliuojančiais rifais, kurie užkabina, įtraukia ir verste verčia kratyti galvą. Kita vertus, tarp grupių nemažai ir skirtumų, kurių pagrindinis – Krux neturi to Candlemass būdingo epiškumo ir melodingumo. Krux skambesys gerokai tamsesnis, griežtesnis ir net agresyvesnis. Masyvaus ir tamsaus tono gitarų rifai, aukštai iškelta bosinės gitaros linija, originaliai skambantys klavišiniai bei savitas Matso vokalas kuria unikalią, šaltą ir kiek psichodelišką atmosferą, kuri man visai patinka. Taip pat būtinai turiu paminėti puikius Leifo Edlingo tekstus, nuostabiai derančius prie muzikos ir ją tinkamai papildančius. Matosi, kad senasis doomo korifėjus dar nepraradęs lakios vaizduotės, tad klausant šios muzikos galima nusikelti į atšiaurias Sibiro platybes, pabuvoti juodajame kambaryje ar pasivažinėti su Šaltojo karo laikų “Lunochod’u“. Tiesa, net tris dainas antrajame albume sukūrė kiti grupės nariai, tačiau tai bendro reikalo nepagadino ir netgi įnešė į muziką kriaukšlelę įvairovės.

Vienintelis priekaištas šiai grupei būtų iki kraujo banalūs albumų pavadinimai: “Krux“ (self titled), ir “II“. Na o tų albumų viršeliai irgi originalumu nespindi. Pirmojo opuso kaukolė atrodo panašiai kaip ir antrojo. Nežinau, gal čia norėta parodyti, kad “nereikia spręst pagal knygą iš viršelio“ ar “kad auksas ir pelenuose žiba“, bet mano nuomone geriau jau jie būtų pasirinkę originalesnį apipavidalinimą. Bet vis dėlto, toks menkas trūkumas yra niekis, palyginus su puikia Krux atliekama muzika, o vis dėlto būtent muzika, o ne viršelio apipavidalinimas yra svarbiausia albumo dalis (aišku kalbu ne apie Yva :D).

Grupės puslapis
My Space

Black Room:

Popocatepetl (Live):

« Ankstesnis puslapisKitas puslapis »