Sveiki visi ! Kaip matote (o gal net girdite) aš sugrįžau! Tikrai labai atsiprašau visų už tai, kad gana ilgą laiką tingėjau, miegojau ir primerkta viena akim stebėjau šio blog’o gyvenimą iš aukšto medžio.. Ačiū kolegai, kuris vis stūmė stūmė ir paaaagaliau nustūmė nuo tos prakeiktos šakos, todėl štai aš vėl rašau (: Beje, reikėtų jam dėkot ir už didelį darbą, nes blog’as tapo tikrai gana populiarus. Nors žinoma šiek tiek gaila, kad rašoma VIEN apie metalą ir dėl to svetainė tampa VIEN apie šią tamsiąją muziką, tačiau tai jau mano kaltė, nes tą kitą frontą turėjau palaikyti aš (: Tikiuos pasitaisyt, nors kolkas nepažadu, nebauskit.

Sugalvojau sukurti naują skiltį – Muzikiniai atradimai. Čia dėsiu trumpus aprašymus apie visiškai naujai atrastas ir mažai girdėtas grupes. Taip tikiuosi išplėsti jūsų muzikinį akiratį ir galbūūūt playlistą (:

Taigi, kapstydamasis savo kompiuteryje, tarp senai klausytos muzikos atradau labai mielą širdžiai Jazz’o albumą “Jazz at the pawnshop“ su kuriuo leidau vasarą Kroatijoje. Perklausęs keletą kartų, užsimaniau pasiieškoti daugiau panašių dainų ir kelionė privedė prie australų eksperimentinio jazz’o grupės – Roam the Hello Clouds.

Grupę sudaro vieni talentingiausių savo srities muzikantų Australijoje: būgnų ir perksuijos virtuozas, savo šalyje įvardijamas kaip pats įdomiausias/keisčiausias būgninkas, o nepriklausomas muzikinis žurnalas The Wire apie jį rašė “Whoever programmed him should be mighty proud.“, tai Lorencas Paikas (Laurence Pike), “elektrikas“, jau nuo pat mokyklos laikų, su savo iš kišenpinigių susitaupytu sampler’iu greitai šturmavęs radiją ir klausytojų širdis – Deivas Mileris (Dave Miller), bei klaikiai gerai improvizuojantis, vienas reikšmingiausių Australijos trimitininkų – Filas Sleiteris (Phil Slater).

Kaip matome, muzikantai tikrai ne iš kelmo spirti, bet kaip gi jie groja? Muzika minimalistinė, tačiau profesionalumas begalo gerai jaučiamas. Sudetingos kompozicijos, besikeičiantys greičiai, metrai t.t.. Perkusijos čia begalės. Lorencas aiškiai parodo iš kokio molio jis drėbtas . Trimito melodijos nesudėtingos, tačiau jos atliekamos kiek tik galima jausmingiau, o tas labai pagyvina muziką. Deivas virtuoziškai išpuošia visas dainas smulkmeniška elektronika, bei apkabinėja jas pačių netikėčiausių garsų girliandom. Beto, Deivui priklauso ir bosisto vaidmuo, nors šis instrumentas ir sugrūstas į jo mažytį Mac’ą, tačiau nežinant, gali pasirodyt jog tai tikra bosinė gitara. Visi šie garsai susilieję kuria tylią, bet kartu ir intensyvią atmosferą, tad prieš miegą klausyt gal ir nelabai išeis. Tačiau jei trūksta idėjų, įkvėpimo arba šeip norit skirt valandėlę apmąstymams, tai ši muzika tinka puikiai.

Tai dar vienas įrodymas, kad grožis slypi paprastume (:

Oficiali svetainė (kurioje TIK intervių su grupe. Gan smagus. Paskaitykit)

MySpace