Detroit Metal City – o kur ten metalas?

Detroit Metal City (DMC) – milžiniško populiarumo sulaukęs 12 dalių  anime serialas, pasirodęs 2008 metais. Jame pasakojama apie fiktyvią japonų “death metalo“ grupę DMC, kuri dainuoja apie žudymus ir prievartavimus, o jos nariai vilki ekstravagantiškus kostiumus ir grimą bei skelbiasi neva esą iš pragaro. Pagrindinis filmuko veikėjas Negishi yra susidvejinusi asmenybė. Kasdieniam gyvenime tai saldus, banaliai romantiškas vaikinukas, gitara brazdinantis popsovas daineles apie meilę, tačiau užsivilkęs kostiumą jis tampa Johanesu Krauseriu II – žiauriu grupės DMC lyderiu, kuriam neegzistuoja jokios moralės normos. Pats Negiši negali pakęsti DMC atliekamos muzikos, kurią jis pats ir sukūrė (?) ir stengiasi nuslėpti nuo savo merginos, jog groja toje grupėje, kas priveda prie daugybės komiškų situacijų.

DMC idėja – sukurti metalo grupės parodiją – ganėtinai originali bet kaip jos įgyvendinimas? Pasakysiu trumpai ir aiškiai: visiškai nevykęs.  Metalo dvasios šiame anime nė su žiburiu nerasi, o logikos klaidų tiek daug, kad susidaro įspūdis, jog jei jo kūrėjai ir yra susidūrę su metalo subkultūra, tai tik labai paviršutiniškai.

Pradėkime nuo to, kad grupė Detoroito Metaru Shiti (kaip kad pavadinimą ištaria japonai) sakosi grojanti  brutal death metalą, kas reikštų, kad turėtų būti kažkas panašaus į:

Nieko panašaus į tai filmuke neišgirsime.Vis dėlto DMC muzika kur kas labiau primena štai ką:

Be to DMC įvaizdis labiau kelia asociacijas su black metalu:

Tačiau nepaisant to, kad atrodo kaip maždaug tipiški blackeriai, nei savo idėjomis, nei elgesiu scenoje o ypač už jos ribų į tokius jie ne itin panašūs. Bent jau man visas tas Krauserio cirkas ir skandalingas elgesys labiau primena tokį vieną su metalu mažai ką bendro turintį veikėją:

Na o grupės dainų žodžiai savo turiniu ir dvasia turbūt artimesni būtų goregrind arba porngrind stiliui negu death metalui. Štai kaip maždaug skamba šis stilius (iš anksto atsiprašau grind’o specialistų už galimai netikslų sąvokų vartojimą ir už tai kad parinktas dar ne pats geriausias pavyzdys):

Be viso to, neaptartas liko Krauserio vokalas, kuris tiesa sakant nepanašus į nieką. Tai tikrai ne death metalui būdingas growlas ir kažin ar blackeriškas screamas. Net nežinau su kuo būtų galima lyginti jo dainavimą. Gal su Possessed vokalu? Nors nesu visai tikras, bet vis dėlto:

Possessed dažnai laikoma pačia pirmąja death metalo grupe, tad dainuodamas truputėlį panašiai (?) kaip šių amerikiečių vokalistas, Krauseris bent nedidele dalimi galbūt ir pateisintų grupės DMC deatheriškumą. Bet. Po 1990-ųjų turbūt neliko nė vienos death metal grupės kuri dainuotų kaip Possessed, o ir iki tol tokių nebuvo labai daug. Galbūt toks vokalo pasirinkimas XXI amžiuje būtų  pakankamai originalus sprendimas (“nauja tai kas pamiršta sena“ principas), tačiau toji anime grupė oldschool’o dvasia nė truputėlio nekvepia, tad šis sprendimas atrodytų visai nelogiškas. Tad tai, kad DMC vadina save death metalo grupe yra nemažiau kvaila, negu teiginys, jog Andrius Rimiškis yra koloratūrinis sopranas.

Tiesa, neteisingu savęs priskyrimu “mirtinojo metalo“ stiliui šio filmuko neatitikimai tikrovei dar nesibaigia. Nemažiau kvailai atrodo patys grupės nariai. Nė vienas jų net nepanašus į metalistą. Grupės lyderis, vokalistas Negishi negali pakęsti sunkiosios muzikos, o kiti 2 grupės nariai tokie mėmės, kad vargiai galima patikėti, kad jie bent kiek prisideda prie kūrybinio proceso. Tad kyla klausimas: kas gi kuria grupės muziką, kas inicijuoja pasirinktą kryptį, jei nė vienas  narys jos net nemėgsta. Susidaro įspūdis, kad viskas griežtosios vadybininkės rankose.  Žodžiu, tipiška “marionetinio“ valdymo grupė, kas vėlgi, death metalui yra apskritai nebūdinga. Net pati “popsiškiausia“ šio stiliaus grupė Six Feet Under turi nepalyginamai didesnę kūrybinę nepriklausomybę, nei DMC. Tiesiog sveiku protu nesuvokiama kaip galėjo susikurti tokia grupė. Peršasi išvada, kad ją komercijos tikslais įkūrė leidybinė firma Death Records (ir turėk tu man įžūlumo šitaip išniekinti tokį trve pavadinimą). Tik vat štai,  nieko absurdiškesnio už brutal death metalo grupės sukūrimą vien komercijos tikslais turbūt ir būti negali. 1990-1993 metais, šio stiliaus klestėjimo aukso amžiuje pasaulyje tebuvo gal 5 death metalo grupės, galinčios pragyventi vien iš savo muzikos, visiems kitiems, tai tik brangus laisvalaikio užsiėmimas, iš kurio tikėtis materialinės naudos tolygu beprotystei. Tačiau filmuke gerokai prasilenkiama su realybe – DMC populiarumu prilygsta kokiems KISS ar Tokyo Hotel. Paaiškinimas gali būti tik vienas – autoriai akivaizdžiai nesiorientuoja metalo subkultūroje.

Dar keli nesąmonių muziejaus verti fenomenai. Grupės nariai ilgų plaukų neturi, tad nešioja perukus ;D.Norėdami pareklamuoti savo albumą, grupės nariai koncertuoja prekybos centre, kuriame net yra specialus stendas su jų atributika (kažin ar net Britney Spears nusiritusi iki tokio lygio).  DMC koncertų metu nevyksta nei pogas, mosh’as nei galvakratis, o stage dive’u užsiima nebent tik pats Krauseris. Grupės fanai visai nepanšūs į metalistus. Visi jie tokie buki, kad net rimtai tiki, kad Krauseris yra pats Pragaro šėtonas. Be to dauguma jų nešioja skiauteres, arba neturi ilgų plaukų, o apie “kožas“, “kerzus“ ar grandinesar apverstus kryžius negali būti nė kalbos. Dar man labai didelė naujiena buvo tai, jog metalistai nekenčia pankų ir reperių ir juos visada daužo (reperių galbūt iš tikrųjų metalistai nekenčia, bet juos daugiau ignoruoja, negu bando sudoroti jėga).

Na ir ko gero “epic fail“ yra “black metalo“ karalius Jack ill Dark iš… Nepatikėsite, ne iš Norvegijos, ne Švedijos, ne Didžiosos Britanijos ir net ne iš Transilvanijos, kad bent būtų logiška, o iš JAV :D. Koks gi dar  dar didysis juodojo metalo korifėjus, o ne šiaip koks undergroundinis Judas Iscariot, yra iš Amerikos? Susidaro nemalonus įspūdis, kad omenyje turimas Ozzy Osbournas (nors jis šiaip britas) ar, neduokdie, Marilyn Manson. Tik neklauskite manęs, ką jie turi bendro su black metalu, nes aš tikrai nežinau.

Galų gale, pasakojimas apie virtuozą gitaristą-serijinį žudiką, kurio gitara raudona nuo jo aukų kraujo yra žemiau kičo, o įsivaizdavimas kad jėga įsiveržęs į sceną ir “pagaidinęs“ joje grojančią kitą grupę įrodysi, kad esi baisiai kietas metalistas išvis nežinau iš kur ištrauktas.

Taigi, DMC yra lėkštais ir klaidingais stereotipais paremtas  anime apie totalaus popso grupę, daugiau dėmesio skiriančią įvaizdžiui ir kitų grupių pasirodymų žlugdymui, nei pačiai kūrybai. Tiek grupė, tiek jos fanai yra visiški pozeriai. Jeigu filmuką vertinti kaip metalo parodiją, tai ji absoliučiai nevykusi, kaip kad nevykęs būtų filmas apie II pasaulinį karą, kuriame Hitleris vilkėtų Napoleono armijos leitanato uniformą, būtų plikas ir pasipuošęs basanavičiška barzda, vietoj svastikos nešiotų “Adidas“ prekinė ženklą, o jį vaidinantis aktorius būtų juodaodė moteris. Metalo dvasios Detroit metal City nejusti nė kvapo, muzikos irgi beveik. Esmė neužgriebta. Pats filmukas, jei atmesime visus tuos netikslumus visai neprastas. Yra nemažai juokingų vietų, siužetas nenuobodus, tad manau dėmesio vertas. Svarbu tik neįtikėti, kad metalistai iš tikrųjų yra tokie banalūs bukapročiai, kaip kad ten pavaizduota…

 

Satanizmas – blogio kultas ar inkvizicinių prietarų rinkinys?

Šiemet pirmą kartą įvykęs sunkiosios muzikos festivalis Velnio Akmuo sulaukė netikėtai didelio krikščionių dvasininkų susidomėjimo. Vėl imta kaltinti metalistus satanizmo propagavimu, gąsdinti žmones “pražūtinga“ sunkiosios muzikos galia ir panašiais anekdotiniais pareiškimais, kurie kaip ir reikėjo tikėtis, eilinį kartą nepasitvirtino. Ir nors piktavališkos (arba paremtos nuoširdžia nekompetencija) Lietuvos egzorcistų asociacijos pastangos sužlugdyti festivalį baigėsi gėdingu visos Bažnyčios pasišiukšlinimu, jos iškėlė du klausimus. Ar metalistai tikrai yra satanistai? Ar satanizmas yra blogai? Pirmojo klausimo nenagrinėsiu, nes atsakymas į jį akivaizdžiai neigiamas, o tuo abejojantys gali pasiskaityti jau seniai Ferrume publikuotą Birutės straipsnį “Metalistai – pragaro pasiuntiniai: mitai ir tikrovė“ kuriame aiškiai ir logiškai paneigiamos sąsajos su šėtono kultu. Tuo tarpu mano manymu kur kas aktualesnis yra antrasis klausimas. Kodėl kaltinimas satanizmu laikomas realiu argumentu renginio, koncerto ar muzikos albumo uždraudimui? Kas tai: bandymas apsaugoti nuo blogio ar religinė diskriminacija, įžūlus pasityčiojimas iš Konstitucijos garantuojamos tikėjimo ir sąžinės laisvės? Ir kodėl satanizmą praktikuojantis žmogus visuomenėje laikomas monstru, iškrypėliu, kone “žemesniosios rasės“ atstovu, keliančiu grėsmę žmonijai? Ar yra tam realaus pagrindo?

Slapti ritualai, kūdikių, žmonių, gyvulių aukojimai, tarnavimas velniui, žmonių verbavimas į uždaras sektas, iš kurių negalima ištrūkti, kraupios žmogžudystės, pedofilija, nekrofilija, kapinių, bažnyčių niokojimai, kraujo gėrimas, smegenų plovimas… Šie ir daugelis kitų kraupių dalykų visuomenėje neretai siejami su satanizmu, tad nieko keisto, kad šis žodis kai kuriems kelia daug kraupių asociacijų. Tačiau kuo paremtos tokios sąsajos? 9-tajame dešimtmetyje, pasklidus gandams apie gerai organizuotą satanistų tinklą, atliekantį kraupius ir žmogžudiškus ritualus, JAV buvo apėmusi panika, pavadinta satanistinių ritaulų mitu (SRA). Žiniasklaida mirguliavo nuo pranešimų apie žiaurius kankinimus ir kitkokią makabrišką nusikalstamą veiklą, buvo kalbama apie šimtus tūkstančių šėtono garbintojų, esančių bet kuriame, net ir menkiausiame miestelyje, atsirado liudininkų, įtariamųjų, bet… Muilo burbulas sprogo. Nė vienas atvejis nepasitvirtino. Iki šiol nerasta jokių realių įrodymų, kad satanistiniais tikslais būtų pagrobtas, kankintas, prievartautas ar nužudytas bent vienas žmogus. Visi ritualiniais aukojimais apkaltinti asmenys buvo arba nekalti ir išteisinti arba psichopatai, iškrypėliai, serijiniai žudikai, kurie prisidengę išoriniu satanizmo kiautu tenorėjo pateisinti savo žiaurią veiklą (klasikinis “visas tai padaryti man liepė šėtonas“ pasiteisinimas). Visi įvykių liudininkai taip pat arba nestabilios psichikos, arba apklausti naudojant nepatikimas terapijos priemones, dėl kurių “prisiminė“ dalykus, kurių visai nebuvo. Tarkim, hipnozė yra netinkama priemonė parodymams išgauti, nes kyla labai didelė tikimybė, kad pacientas pateiks iš piršto laužtus išsigalvojimus, nė nesuvokdamas, kad jie klaidingi. Tokiu metodu ir prisipažinimų nužudžius Hitlerį ar Polą Makartnį nesunku išgauti.

Taigi, visi mitai apie satanizmą ne tik nepagrįsti, bet ir kas juokingiausia, remiasi XV amžiuje išleistu bažnytinės propagandos veikalu “Raganų kūjis“ , inkvizitorių vadovėliu, kuriame aprašoma raganų (arba satanistų) žalinga veikla, ritualai, bei kovos su jomis būdai. Praktiškai visi  stereotipai neparemti daugiau niekuo, kaip tik šia ir kitomis panašiomis viduramžių knygomis, o jose pateikta informacijai vargu ar rastume tinkamesnį apibūdinimą nei “prietaringi kliedesiai“.  Tai davė pagrindo susiformuoti gandams apie krikščionybei atvirkščią kultą, kurio nariai tarnauja velniui ir kelia grėsmę žmonijai. Ši, fiktyvi, niekada neegzistavusi religija kai kada vadinama  XVI amžiaus satanizmu, siekiant atskirti nuo tikrųjų šiuolaikinių satanistinių judėjimų, kurie su pastaruoju neturi nieko bendro. Nei La Vey Šėtono Bažnyčia, nei Seto Šventykla, nei kiti smulkūs judėjimai nei gyvūnų, nei žmonių aukojimu, nei žmogžudystėmis neužiima – priešingai, tai net prieštarauja satanizmo principams. Štai keli iš jų:

“6. Neimk to, kas nepriklauso tau, nebent tam žmogui tai yra našta ir jis verkia, kad atsikratytų to ir pajustų palengvėjimą.  (…)
9. Neskriausk mažų vaikų.
10. Nežudyk nežmogiškos prigimties gyvulių- nebent jie patys tave užpultų“

Maža to, kad nerasta faktinių vaikų ar gyvulių kankinimo įrodymų, jie dar ir prieštarauja teoriniams satanizmo principams. Reikia pridurti ir tai, kad tikrieji satanistai negarbina šėtono,  dažniausiai netgi netiki jo egzistavimu. Jiems tai ne krikščioniškos sampratos blogio įsikūnijimas, o gyvybingumo, gamtos, laisvės, natūralios žmogaus prigimties metafora. Kad ir kiek beieškočiau internete, nepavyko užtikti jokių įrodymų, kad egzistuotų bendruomenės, garbinančios šėtoną pagal krikščioniškąją sampratą, t.y. realiai egzistuojantį asmenį, viso blogio šaltinį ir priežastį. Toks tikėjimas atrodytų gan absurdiškas ir visai nelogiškas, bet būtent tokia satanizmo samprata vyrauja masinėse medijose ir pop kultūroje ir skatina laikyti satanizmą eiline smegenis plaunančia sekta, kurios nariams būdingas aklas tikėjimas nesąmonėmis ir blaivaus mąstymo stoka.

Tiesa,  būtina atskirti tikrąjį satanizmą, savarankišką įvairių religinių ir filosofinių sistemų visumą, nuo vadinamojo paauglių “satanizmo“, neturinčio nieko bendro su prieš tai minėtuoju. Vadinamieji paauglių “satanistų“ būreliai retai kad gilinasi į filosofiją ir dažniau tik paviršutiniškai perima jo formą, bet ne turinį. Tai ne religija, o elementarus jaunatviškas maištas prieš visuomenę ir Bažnyčią, įkvėptas  holivudinių siaubo filmų, pagonybės ir tų pačių visuomenėje populiarių stereotipų apie šėtono garbintojus. Nediteli “satanuojančių“ paauglių būreliai gali atlikinėti tam tikrus eklektiškus ritualus, “nusižiūrėtus“ nuo įvarių neopagoniškų judėjimų ar siaubo filmų, retais atvejais netgi paskersti katę ir kitą gyvunėlį, niokoti kapines ar paišyti apverstus kryžius Kalvarijų gatvėje bei vartoti alkoholį ar net narkotikus. Tačiau visa tai gali daryti ir  ne “satanuojantys“ paaugliai, o forsai ar šiaip kokie pagėrę chuliganai, nematantys skirtumo tarp kapinių ir parko suoliukų niokojimo. Ir nors po kiekvieno antkapių išvartymo įtarimo šešėlis krenta ant jaunųjų “satanistų“ (kuriais paprastai neteisingai laikomi gotai arba metalistai), dažniausiai paaiškėja, kad nusikaltėliai neturi nieko bendro nei su tikraisiais satanistais, nei su “satanuojančiu jaunimu“.

Taigi, satanizmo siejimas su blogiu neparemtas jokiais logiškais argumentais. Tačiau koks jo tikslas? Kartą, kažkokio forumo anekdotų skyrelyje radau nuorodą į štai kokį straipsnį. Tai, kad jame aptariami tokie “stereotipiniai“ satanizmo simboliai kaip apverstas kryžius, pentagrama ar velnio ragai nieko keisto, tačiau kaip suprasti svastikos, anarchijos, pacifizmo ženklo (pasirodo, tai Nerono kryžius), žaibo, Dovydos žvaigždės, yin-yang, galų gale vienaragio simbolių priskyrimą satanizmui? Kaip kitaip jei ne antisemitizmu laikyti žydams švento, ir ant Izraelio valstybinės vėliavos pavaizduoto ženklo vadinimą “vienu pikčiausių satanistinių simbolių“? Nemažiau keistai atrodo ir homoseksualizmo priskyrimas šėtono kultui (vienaragis – satanistų simbolis, nes simbolizuoja gėjus) ar tai, kad šėtono garbintojais laikomi 1/5 žmonijos sudarantys kinai, visose gyvenimo srityse besivadovaujantys universaliu yin-yang principu, teigiančiu, kad kiekviename reiškinyje slypi šviesusis ir tamsusis pradas.

Minėtasis straipsnis (bei kiti panašūs www.jaunimui.com rašinėliai) parodo, kad dažnai žiniasklaidoje, ypač krikščioniško turinio, satanizmo sąvoka vartojama visai nekorektiškai į ją įtraukiant ir visai su satanizmu nieko bendro neturinčius NEW AGE, neopagoniškus, okultinius, nacių, pankų, hipių judėjimus, ir kas baisiausia – kitas religijas (judaizmas, budizmas, šintoizmas).

Pastabesni skaitytojai turbūt jau suprato kur link suku, kitiems – dar viena nuoroda. Iš visų skaitytų krikščioniškosios barikadų pusės Velnio Akmens temą užgriebusių rašinių, šis ko gero pats intelektualiausias. Autorius labai teisingai pastebi, kad kur kas didesnis blogis slypi ne atvirai apie jį kalbančiame metale, o pigiomis butaforijomis pridengtame popse. Džiugu, kad jis pripažįsta, jog metalistai irgi žmonės. Tačiau nepaisant akivaizdžių privalumų, lyginant su kitais pasisakymais šia tema, autorius vis dėlto iš esmės deklaruoja tą patį požiūrį – vienintelis teisingas gyvenimo kelias yra krikščioniškasis, visi kiti – šunkeliai. Laikydami šį principą esminiu ir nenuginčijamu, krikščionių teoretikai į kitokius požiūrius žvelgia iš aukšto ir su panieka. Todėl ir šiame tekste autorius  žmogaus tapimą metalistu aiškina dvasinėmis traumomis, sunkia vaikyste, meilės ir dėmesio stoka. Tai, kad žmogus nėra krikščionis, a priori priimama kaip kažkoks nenormalumas, blogybė ar net liga, todėl bandoma ieškoti “susirgimo“ priežasčių. Iš esmės tai yra kone tas pats, kas liga laikyti juodą odos spalvą (būdingą negridų rasei) ar šviesius plaukus (būdingus blondinams). Visiškai analogiška situacija yra ir su satanizmu.

Tad galima daryti išvadą, kad satanizmas iš tiesų yra “kitoniškumo“, vyraujančiai nuomonei prieštaraujančio požiūrio, pasaulėžiūros, filosofijos, religijos demonizavimas. Taip, krikščionys pripažino kitų religijų teisingumą, tačiau vis vien vadovaujasi nuostata, jog kiekvienas turi laisvo apsisprendimo teisę, bet jei žmogus doras ir protingas, jis būtinai rinksis krikščionybę. Krikščioniškos vertybės kažkodėl sutapatinamos su bendražmogiškomis (taip toli gražu nėra), o krikščioniška moralė laikoma universalia, visuotinai tinkama ir atitinkančia universalius Visatos, arba kaip pasakytų Imanuelis Kantas, grynojo proto dėsnius. Gėris kažkodėl laikomas Bažnyčios nuosavybe, madingai kalbant, jos prekiniu ženklu, o blogiu automatiškai tampa viskas, kas to ženklo neatitinka. Tai laikoma nenormalumu, amoralumu, netgi liga, visiškai nesvarbu, kad kitos civilizacijos (kinai, japonai, indai ir t.t.) tūkstančius metų sėkmingai gyveno ir iki šiol tebeklesti besivadovaudamos krikščionišku požiūriu “amoraliomis“ etinėmis vertybėmis ir ne tik nepražuvo, bet savo demografiniais rodikliais, kūrybiniu potencialu ir dvasine kultūra netgi gerokai lenkia krikščiniškąją civilizaciją. Jei taip yra, tai kodėl jų pasirinkti keliai krikščionių laikomi “mažiau teisingais“?

Satanizmo demonizavimas nuo pat viduramžių yra Bažnyčios priemonė susidoroti su konkurentais, kritikais ar tiesiog rasti “atpirkimo ožį“ visoms problemoms. Bažnyčios priešai būdavo (kai kada ir dabar yra) sutapatinami su gėrio, žmonijos priešais (nevarbu, kad patys dvasinikai neretai žmonėms pridarydavo daugiau blogio už pačius “raganius“). Visiškai toks pats “priešų pasidarymas“ būdingas bet kokiai totalitarinei sistemai: naciai blogiu kaltino žydus ir komunistus, komunistai – buržujus, kapitalistus, fašistus. Panašumas daugiau nei akivaizdus. O svarbiausia – satanistų demonizacijos propaganda buvo visiškai neoriginali. Buvo tieisiog padaryta copy/paste procedūra. Tai kuo anksčiau romėnai kaltindavo ankstyvuosius krikščionis (vaikų grobimas, kraujo gėrimas, kanibališkos orgijos, amoralus elgesys, grėsmė žmonijos egzistencijai), po kelių šimtmečių buvo taikoma su oficialia  Bažnyčios doktrina nesutinkančioms asmenų grupėms. Lygiai tuo krikščionys kaltindavo ir žydus. Tie patys kruvinų ritualų mitai istorijoje kartojosi daugybę kartų ir visus juos būdavo ne tik labai panašūs, bet ir nepasitvirtindavo. Tad kodėl vis dar atsiranda manančių, kad jie pasitvirtins ir satanizmo atveju? Telieka šis klausimas atviras…

Taigi,  satanistais Bažnyčia vadina “blogį“ praktikuojančius asmenius.  Galbūt tame ir nebūtų nieko blogo, jeigu krikščionys iš tiesų sugebėtų, o ne tik manytų sugebą atskirti gėrį nuo blogio. Realiai “blogiu“ laikoma ne tai kas objektyviai yra blogai, o tai kas neatitinka krikščioniškos “gėrio“ arba “moralės“ koncepcijos, kuri kaip ir visos kitos pasaulyje egzistuojančios koncepcijos yra nei tobula, nei absoliučiai teisinga ir kas svarbiausia –  tėra vienas iš tūkstančių galimų variantų . Tad satanizmas yra ne kas kitas kaip “kitoniškumo“, vyraujančiai nuomonei prieštaraujančio požiūrio, pasaulėžiūros, filosofijos demonizavimas, o tuo pačiu ir visai natūralus ir savaime suprantamas smerkiamųjų atsakas į tokius diskriminacinius, žeminančius ir šovinistinius valdančiosios sitemos veiksmus. Bažnyčia buvo įkurta ne tam, kad išgelbėtų žmones nuo satanizmo, nes toks dalykas iki tol paprasčiausiai neegzistavo. Satanizmas buvo sukurtas Bažnyčios, kad ji turėtų su kuo kovoti. Ši kova žmonijai kainavo labai daug, netgi per daug, ypač turint omeny, jog ji visiškai beprasmė. Šiandieniame, nuomonių pliuralizmą pripažįstančiame pasaulyje, siauras, inkvizicinis požiūrius gali būti pražūtingas. Tai privalo suprasti visuomenė, žiniasklaida, o labiausiai Bažnyčia. Ir kuo greičiau, nes privirtos košės vis daugėja ir netrukus gali tiesiog nebeužtekti fizinių pajėgų ją visą išsrėbti…

 

Lietuvos egzorcistai vs Velnio Akmuo – žiupsnelis pamąstymų ir komentarų

Tikriausiai jau visi girdėjote apie egzotiškosios Egzorcistų asociacijos lyderių viešą kreipimąsi dėl neva satanistiško ir jaunimo psichiką žalojančio festivalio “Velnio Akmuo“, paskelbtą bernardinai.lt ir kitose naujienų portaluose. Ilgai dvejojau, reaguoti į šį fenomenalų reiškinį ar ne, juolab, kad viskas čia maždaug aišku ir papildomi komentarai lyg ir nereikalingi. Vis dėlto, nutariau įkišti savo trigrašį ir aš pakapstyti kiek giliau nei tai darė kiti mano aptikti komentatoriai ir žiniatinklininkai.

Taigi du tūli kunigai, vadinantys savęs egzorcistų asociacijos vadovais pareiškia, kad kai kurių festivalio “Velnio akmuo“ grupių dainų tekstuose “atvirai vartojami prakeikimai, skatinamas svaigalų ar psichotropinių preparatų vartojimas, pateikiamas iškreiptas tikrovės suvokimas“ . Kaip pavyzdys pateikiama grupė Sepultura, kuri kažkodėl įvardijama kaip kelianti “ypatingą susirūpinimą“. Nebūtina būti nė vidutiniu metalo muzikos mėgėju, kad toks epitetas sukeltų juoką ir priverstų suabejoti teksto autorių kompetetetingumu šioje srityje.  Dar linksmiau pasidaro, kai paaiškėja kodėl jau ketvirtį amžiaus gyvuojanti brazilų grupė įvardyjama būtent taip – jie groja satanistinės krypties roką. Turbūt paklausti kas tai per stilius, net ir Darius Užkuraitis su Dovydu Bluvšteinu skėsčiotų rankomis neturėdami ką pasakyti, nes tokio stiliaus papraščiausiai nėra. Na gerai, yra. Taip apibrėžiamos grupės, besinaudojančios geriausios pasaulyje nemokamos reklamos agentūros “UAB Bažnyčia Promoušin“ paslaugomis: The Beatles, Black Sabbath, Ozzy Osbourne, Iron Maiden, Judas Priest, Twisted Sister, Motley Crue, WASP, AC/DC, Lordi, Marilyn Manson, Alice Cooper, Led Zeppelin, Venom, Madonna, Slayer, Cradle Of Filth, Behemoth, Burzum,  Gorgoroth, ABBA ir daug kitų :D. Tiesiog ekskliuzyvinis atvejis, jog ši agentūra, tiksliau vienas jos padalinių nusprendė pareklamuoti Sepultura pasirodymą ne kokioj tai Zimbabvėje, o būtent Lietuvoje. Iki šiol neteko girdėti, kad kokios nors kitos pasaulio valstybės dvasininkija būtų atkreipusi dėmesį į šios grupės “satanistiškumą“.

Na bet tęskime argumentų grandinę ir pereikime prie to, kodėl ši grupė apibūdinama kaip “satanistinė“. Pirmas dalykas, jų pavadinimas reiškia “kapą“. Ar tai logiškas argumentas? Ar vien pavadinimas yra pakankamas įrodymas kad būtų galima būtų klijuoti štai tokias etiketes? Tam išsiaiškinti užteks vienos analogijos. Luciferum lietuviškai reiškia “nešantis šviesą“, o šviesa, kaip žinia, net pačioje krikščionybėje yra gėrio, tyrumo simbolis. Jeigu pavadinimas “kapas“ yra pakankamas argumentas, jog Sepultura satanistinė grupė, tai tuomet paties satanizmo garbintojų objekto Liuciferio vardas nenuginčijamas įrodymas, kad satanizmas – gėrio ir ir šviesos kultas. Jei taip, visas egzorcistų kreipimasisi virsta niekiniu.

Antrasis egzorcistų argumentas – trys atistiktinės citatos iš grupės dainų tekstų. Na ir ką, nė viena iš pateiktų citatų neturi nieko bendro su šėtono garbinimu, o viena jų „Forgive me father, forgive me god…“ netgi skamba labai krikščioniškai. Suieškokime dar dvi panašias citatas ir galėsim įrodinėti, kad Sepultura – krikščioniškojo metalo grupė. Na, o apie kitas dvi citatas galiu pasakyti tik tiek – Biblijoje irgi panašių ir netgi baisesnių frazių galima užtikti ir tokiu pat atsitiktinių frazių rankiojimo ir ištraukimo iš konteksto metodu įrodyti bet ką: net tai, kad Šventraštyje skatinama pederastija, pedofilija, poligamija, rasizmas ir antisemitizmas. Jeigu Sepultura satanistiškumui įrodyti užtenka trijų citatų, pateiktų be jokio gilinimosi į prasmę ir atsietų nuo konteksto, tai gal to paties užteks ir teiginiui, kad Biblija skatina suicidyvizmą pagrįsti? Tad akivaizdu, kad kreipimosi autoriai tikrai neužsiėmė rimtesne dainų tekstų analize, kuri būtina nagrinėjant bet kokį meno kūrinį, o tai, kad iš visų 20 festivalio grupių išskyrė tik vieną, beje jau trečią kartą atvažiuojančią į Lietuvą ir anksčiau niekam neužkliuvusią, rodo, švelniai tariant, nesiorientavimą alternatyviojoje kultūroje ir akivaizdų blefą.

Kita Velnio Akmens kritikos priežastis – metalo kaip “destruktyvios mirties ir depresijos kultūros“ neva žala jaunimui, galinti sukelti savižudybes, psichikos sutrikimus arba, kas smagiausia – velnio apsėdimą. Neva tai metalinė muzika yra atsakinga už tai, kad Lietuva pirmauja pasaulyje pagal savižudybių skaičių. Kad šis teiginys yra totali nesąmonė, nesunkiai įtikins konkretus pavyzdys. Lietuvoje gyvena apie 3,5 mln žmonių ir, anot metalarchives.com,  joje iš viso yra (buvo) 107 metalo kolektyvai, tuo tarpu vos dvigubai gausesnė suomių tauta (5,3 mln) turi net 2363 metalo grupes. Kuo daugiau grupių šalyje, tuo daugiau ir metalistų.  Taigi, jei savižudybės būtų kaip nors susijusios su metalo muzika, tai tikrai suomiai šioje srityje mus lenktų gerokai, bet taip nėra.  Ši šalis net ne antroje vietoje, nors sunkiosios muzikos įtaka jaunimui ten nepalyginamai didesnė nei mūsų šalyje.

Apie velnio apsėdimus galiu pasakyti tiek – nepažįstu nė vieno metalisto, kuris pažinotų bent vieną metalistą, kurį būtų apsėdęs velnias.  Šio argumento visai užtenka egzorcistų susirūpinimams paneigti, nes jie remiasi visiškai analogišku –“Lietuvos egzorcistai neretai susiduria su asmenimis, nukentėjusiais nuo subkultūrų, kurių viena iš išraiškos priemonių yra mirties kultūros propagavimas“. Jie sako, kad susidūrė, aš sakau, kad nesusidūriau ir nieko panašaus neteko girdėti.  Maža to, jei ir atsiranda “apsėstų“ metalistų, tai dar neįrodymas, kad dėl to kalta sunkioji muzika, juk jie galėjo būti “apsėsti“ dar prieš pradėdami jos klausyti. Tai, kad ji, jei jau ne pagrindinis, tai bent vienas iš daugelio “apsėdimą“ skatinančių reiškinių irgi niekaip neįrodyta. Be to tokių “apsėdimų“ pasitaikydavo visais laikais ir kažin ar kokiam XI amžiuje, pačioje Bažnyčios klestėjimo viršūnėje jų būta mažiau. Reikia nepamiršti, kad “apsėdimas“ neaplenkia ir pačių doriausių krikščionių, aktyviai lankančių bažnyčią ir metalo kaip velnias kryžiaus bijančių. Gal tai reiškia, kad ir krikščionybė skatina “destruktyvią mirties ir depresijos kultūrą“?

Nekalbėsiu apie pasipiktinimą lietuvių liaudies motyviais paremtu festivalio pavadinimu,  šv. Mato bažnyčios nuotrauka festivalio tinklapyje ar visiškai beviltišku bandymu kurstyti krikščionių religinę neapykantą prisidengiant šv. Onos atlaidais (visokių yvų koncertai per Jonines nieko blogo, o štai gyvos muzikos festivalis kelios dienos PRIEŠ Onines jau kažkokia mirtina nuodėmė) ar visai begėdišku bandymu apjuodinti festivaliui leidimą davusius Anykščių savivaldybės narius. Pabaigai skirsiu dėmesį šio egzorcistų pareiškimo pasekmėms. Kreipimasis neva parašytas  norint gero, bet ką gero gali duoti klaidinga, neobjektyvi, tuščiais metafiziniais išvedžiojimais paremta informacija? Esu 100 procentu tikras – egzorcistų pareiškimas nuo apsilankymo Velno Akmenyje neatkalbėjo nė vieno. Galbūt jis privertė susirūpinti kai kurių paauglių tėvus, bet to susirūpinimo pasekmės vargu ar teigiamos. Greičiausiai jis tik sukėlė vyresnių žmonių paniką, nepagrįsta baimę ir jaudinimąsi dėl savo atžalų, pagadino daug nervų, sukėlė kivirčų tarp tėvų ir vaikų, kurių joks beprasmis tėvų ar senelių pasipriešins neatkalbės nuo metalo muzikos klausymo.  Keista, jog dar gali atsirasti žmonių, įsivaizduojančių, kad egzorcistų pareiškimas yra geras ir teisingas – man jų nuoširdžiai gaila. Kad ir kaip bebūtų paradoksalu, visiems jiems ir Egzorcistų asociacijai itin tinka viena frazė: “Atleisk jiems Viešpatie – jie nežino ką daro“.

 

Dar apie popsą arba kaip kovoti su beprasmiais argumentais

Turbūt kiekvienas bent kiek dažniau su diskusijomis apie muziką, ypač populiariąją susiduriantis ir mąstantis skaitytojas pastebėjo kiek daug jose būna visiškai vienodų ir šabloniškų frazių. Turiu omeny visus tuos bandymus apginti savo dievinamą grupę nuo kritikos, ypač nuo kaltinimų komerciškumu, nupopsėjimu ir pan. Tokios kritikos kontrargumentai paprastai būna ne tik visada vos ne tokie patys, bet ir absurdiški. Deja, paprastai nesugebama jų užginčyti, tad susidaro klaidingas įspūdis, jog šios frazės nenuginčijamos, absoliučiai teisingos ir tinkamos šiame kontekste. Atrodo, kad jomis ir Yvos popsiškumą ar netalentingumą galima užginčyti. Bet juk taip nėra. Diskusijos skirtos tam, kad diskutuoti, o ne kiekvieną kartą pakartoti tas pačias “nepajudinamas“ dogmas. Šiame straipsnyje pabandysiu parodyti, kaip įveikti labiausiai paplitusius tokio tipo pasakymus, idant diskusijos apie muziką netaptų vieta davatkų lygio išvedžiojimams.  Kadangi viskas remiasi mano ankstesniame straipsnyje apginta popso koncepcija, rekomenduoju iš pradžių perskaityti jį. O dabar paimkime fiktyvią grupę “Š“ (x čia netinka, nes grupė X iš tiesų egzistuoja) kaip pavyzdį ir panagrinėkime šiuos dažniausiai pasitaikančius trafaretinius pasisakymus.

Grupė Š nėra popsas, nes groja roką – tai tas pats kas teigti, kad Jonas Basanavičius negalėjo būti lietuvis, nes buvo gydytojas. Rokas ir pop nėra tapatūs dalykai, abu šie stiliai vienas su kitu persikloja. Popsas stilius turiniu, o ne forma, tad bet kuris muzikos stilius gali turėti ir turi popso atmainų.

Jeigu jie populiarūs, tai nereiškia, kad yra popsas – taip, nereiškia. Šis teiginys logiškas ir savaime suprantamas. Iš tiesų grupės populiarumas pats savaime nėra komerciškumo kriterijus. Esmė tame, kad šiais laikais didžioji dalis visų populiarių grupių yra komercinės. Žinoma, pasitaiko išimčių, bet jos labai retos. Dažnai grupė arba išpopuliarėja todėl, kad groja popsą, arba išpopuliarėjusi ir pakliuvusi į galingo leiblo rankas pradeda prodiuserių spaudžiama popsėti. Komercijos mašina dažnai sumala net ir pačius nuoširdžiausius atlikėjus, paversadama juos popso vergais. Na, o kalbant apie pačią frazę, ji vartotina tik tuo atveju, kai oponentas sako jog grupė Š populiarūs, todėl yra popsas. Kitais atvejais tai tiesiog bereikšmis burnos aušinimas, rodantis, kad neturi ką pasakyti.

Popsas nuo žodžio “popular“ –  kaip minėjau ankstesniame straipsnyje, pop (o ir popsas) yra specialus tam tikro turinio stilius, o ne bet kokia populiari muzika. Nagrinėjamu pasakymu bandoma sumenkinti neigiamą žodžio “popsas“ reikšmę. Kadangi “popso“ etiketė yra vienas efektyviausių nekokybiškos muzikos kritikos instrumentų, šiuo pasakymu bandoma jį neutralizuoti, paversti bereikšmiu. Kai kas paklaustų: o kas čia blogo? O gi tas, kad minėtasis pasakymas įkūnija cinišką tyčiojimąsi iš visos kokybiškos muzikos – jeigu popso terminas tinka apibūdinti viskam kas populiaru, tai tada visi iškilūs kompozitoriai, pradedant Mocartu ir baigiant Vangeliu neva yra popsas. Analogišką nepagarbą tikrai muzikai rodo lietuviški girlbandai, teigiantys, kad didžiuojasi tuo, kad “dainuoja papais“.

Kiekvienas klauso tokios muzikos kokia jam patinka – šis pasakymas akivaizdus, logiškas ir elementarus. Bet jau atsiprašau, banalus ir nuvalkiotas iki apsivėmimo.  Tai elementari tiesa, kurią visi žino ir supranta. Sunku net įsivaizduoti žmogų, kuris demokratinėje valstybėje laisva valia klausytų visiškai nemėgstamos muzikos nors ir negautų už tai absoliučiai jokios naudos. Tad tokių šabloniškų pasakymų vartojimas parodo, kad žmogus pristigo argumentų ir nebeturi ko pasakyti.

Sakydamas, kad Š popsas, elgiesi netolerantiškai ir įžeidi grupės fanus – nejaugi tolerancija vien liaupsinimas ir pagyrų žarstymas? Nejaugi demokratinėje visuomenėje draudžiama kritika? Jei taip, tai tokie žanrai kaip literatūros, muzikos, kino kritika turėtų būti draudžiami, o Skirmantas Valiulis seniai turėtų sėdėti kalėjime už netoleranciją holivudinio šlamšto atžvilgiu, tariamai atsispindinčią jo filmų recenzijose. Tas pats turėtų būti taikoma ir visiems, kritkuojantiems Kubiliaus vyriausybės programą.  😀 Jeigu jau objektyvi meno kritika yra netolerancijos išraiška, tai ir bet koks teigiamas pasisakymas irgi tikrų tikriausia netolerancija. Juk teiginys Š is da best įžeidžia visų kitų pasaulio grupių gerbėjus, nesutinkančius su tokia nuomone.  Žodžiu, komentuojamojo teiginio autoriui derėtų išsiaiškinti tikrąją žodžio tolerancija reikšmę, nes toks pasakymas yra visiška nesąmonė.

Tau jie gal ir popsas, bet man ne – čia prieiname opią filosofinę problemą. Ar tokios sąvokos kaip “komerciškumas“, “popsiškumas“, “meniškumas“ gali būti objektyviai apibrėžiamos? Skirtingos mąstymo tradicijos pateiktų vis kitokį atsakymą, tad vargu ar įmanoma absoliuti tiesa. Kita vertus, jei visi diskusijos dalyviai sutaria dėl vienodo sąvokų vartojimo, t.y. kokie “popsiškos grupės“ reikalavimai, ir jei kokia grupė visus tuos reikalavimus atitinka, tuomet ji yra popsas. Bėda tik, kad realybėje toks susitarimas vargiai įmanomas, nes žmonės pasižymi nevienodom psichologinėm savybėm ir patiritimi, tad tuos pačius dalykus gali interpretuoti skirtingai. Vis dėlto, šis pasakymas vengtinas, o jei jau pavartotas, tai turėtų būti argumentuotai pagrįstas. Bet jei vienintelis argumentas yra “nes aš taip manau“, tai tada geriau patylėti, nes diskusijos su tokiais pasakymais – tuščias laiko švaistymas.

Jei nepatinka grupė, geriau patylėkit, o ne kritikuokit – šią frazę galima užtikti kiekvienoje temoje apie bet kurią komercinę grupę. Prašymas kalbėti “tik gerai arba nieko“ pats savaime lyg ir nėra blogas, tačiau taip iškreipiama diskusijos esmė. Sakoma, kad ginčuose gimsta teisybė, tačiau kokia teisybė gali gimti, kai ribojama elementari, žodžio, nuomonės ir informacijos laisvė? Galų gale, tema “ką manote apie grupę Š?“ virsta pasityčiojimu iš dalyvių, jei leidžiama reikšti tik teigiamą nuomonę, o tokia diskusija tampa beprasmiu laiko švaistymu, nes filtruota tiesa vargiai gali būti objektyvi. Žinoma, kartais reikšti neigiamą nuomonę yra nepadoru, kaip kad nepadoru bažnyčios centrinį altorių naudoti kaip tualetą. Galbūt nedėrėtų kokiam prašalaičiui ateiti į grupės Š gerbėjų klubą ir piktybiškai drabstyti ją purvais. Kita vertus, net ir fanklubuose grupės kritikos ribojimas yra kvailas, nes tokiu atveju fanklubas niekuo nesiskiria nuo religinės sektos, susirinkusios pašlovinti savąjį stabuką ir dogmatiškai kartojančios tas pačias iš anksto primestas “tiesas“.

Tiek kvailų, juokingų, beprasmiškų frazių šiam kartui. Tikiuosi įsitikinote jų absurdiškumu ir jei jas vartojote iki šiol, tai daugiau nebevartosite, o  susidūrę betkuriame kontekste žinosite, kaip jas nukenksminti ir arba sėkmingai užbaigti į aklavietę įvarytą diskusiją arba suteikti jai naujos gyvybės. Svarbiausia nesileisti užvaldomiems šablonų ir nepamiršti kliautis sveiku protu, galinčiu rasti išeitį jei ne iš visų, tai bent iš daugelio kėblių situacijų.

 

Emo – nežinojimo ir dezinformacijos produktas

Šią rūgščiasaldžio skambesio trijų raidžių kombinaciją, primenančią  melsvo australiško stručio pavadinimą ar vardo “Emilija“ sutrumpinimo iškraipymą  žino bene visi. Pastaruosius porą metų šie uniseksualieji žmogeliukai,  savitai iškarpytomis žvairumą keliančiomis šukuosenomis, pajuodusiais paakiais ir polinkiu paverkti kampe yra viena pagrindinių plepesių, apkalbų, Jūtūbės filmukų ir popsinių jaunimo žurnalų temų. Ir nors šios pseudosubkultūros aukso amžius jau praeityje, o jos populiarumas sparčiai krinta, susidomėjimas emo vis dar yra ganėtinai aukštame lygyje. Apie juos kalbama, rašoma, diskutuojama pasišlykštėtinai dažnai. Bet visų kvailiausia, kad dauguma visos tos gausingos informacijos absurdiškai prasilenkia su tiesa. Galima sakyti, visa dabartinė emo mada pastatyta ant melo, dezinformacijos, neteisingų stereotipų ir keleto neforamaliųjų judėjimų idėjų iškraipymo, o objektyvią tiesą pateikia vos keli ne itin populiarūs šaltiniai. Tad šiuo straipsniu ketinu bent kiek labiau prasklaidyti mitų užuolaidas ir atsakyti į tokius klausimus kaip antai: ar emo yra subkultūra, ar tai tik MTV išmislas pinigams iš kvailų paauglių melžti; kokios tikrosios jų šaknys, santykis su gotais, pankais, metalistais ir panašiai. Tikiuosi tai bent kiek sutraukys painų dezinformacijos tinklą.

Pradėkime nuo to, kad žodžiu emo vadinamos dvi visiškai skirtingos ir mažai ką bendro tarpsuavyje turinčios grupės. Pirmuosius, pritaikant metalinę terminologiją pavadinkime true, antruosius – false emo.  Savaime aišku, true emo atsirado kur kas anksčiau, devintojo dešimtmečio pabaigoje JAV kaip viena iš pankų hardkoristų atmainų. Antrieji – XXi amžiaus pop muzikos industrijos gaminys. Esminis true ir false vienijantis bruožas yra pavadinimas, kurį false pasivogė iš tikrųjų stiliaus propaguotojų. Lygiai taip pat terminas progressive buvo nukniauktas iš vienos intelektualiausių roko rūšių ir pradėtas vartoti bukam komercinės šokių muzikos stiliui apibūdinti (vis tik žodis “regressive“ čia tiktų kur kas labiau).  Kaip progresyvusis rokas neturi nieko bendro su progresyviuoju techno, taip ir dabartiniai emo neturėtų teisės taip vadintis.

Tad kas tie tikrieji emo? Galima pasidžiaugti, kad lietuviškoji Vikipedija padėtį nušviečia gan teisingai (bent jau taip vis dar buvo 2009 02 06).  Emo yra viena iš hardcore punk muzikos atšakų, visai taip pat kaip ir black’as ar doom’as yra metalo muzikos atšakos. Emo muzika skirstoma į smulkesnius substilius: emocore, emo hardcore, indie emo, post emo, screamo, emo violence.  Šie stiliai (išskyrus indie emo ir dar kelis kitus atvejus), kaip ir visas hardkoras yra ekstremali, sunki (o emo violence ypatingai sunki!!!) ir pop standartams nepaklūstanti muzika, todėl praktiškai beveik visos tikros emo grupės buvo (ir yra) andegraundinė muzika, kurios negroja nei radijos stotys, nei transliuoja MTV. Nors apie hardcore sceną labai mažai tenusimanau, atrodo, aptikau tinkamą tikrojo emocore pavyzdį:

Rites Of Spring – Hain’s Point:

Kaip pastebėjote iš prie tai buvusio vaizdo įrašo, Rites Of Spring, viena pirmųjų ir pačių tipiškiausių tikrojo emo grupių,  nei skambesisu, nei išvaizda nepanašūs į Tokyo Hotel, My Chemical Romance ar kitus venų pjaustymąsi propaguojančių trylikmečių dievukus. Tikrieji emo neturi tų specifinių šukuosenų, nesišpakliuoja, nesiraišioja rožinių kaspinėlių ir apskritai neturi jokios išskirtinės aprangos – jie atrodo taip pat kaip ir kiti pankai-hardkoristai. Emo idėjos remiasi bendrąja pankų ideaologija, tik labiau akcentuojami asmeniniai išgyvenimai ir introspekcija (savistaba). Galų gale true emo nesipjausto ir jokiu būdu nepasižymi didesniu jautrumu ar polinkiu į liūdesį, depresiją ar suicidyvizmą, nei bet kurie kiti žmonės.

Ar true emo yra subkultūra? Ne. Kaip jau minėjau, tai viena iš pankų atmainų. Tų atmainų yra be proto daug: anarchopankai, skate pankai, street pankai, queer pankai, crust pankai, ska pankai, nacipankai, streitedžeriai, cyber pankai ar net skvoteriai ir visokie prijaučiantys rastamanams, rastafariams ir t.t. Jie tarpusavyje skiriasi ne mažiau nei true emo skiriasi nuo kitų pankų, ir juos visus vienija bendros pankiškos idėjos ir daugiau ar mažiau punk roku paremta  muzika. Tai jeigu jau emo yra atskira subkultūra, reiškia ir visos kitos pankų atmainos turėtų būti subkultūros. Vadinasi, lygiai taip pat egzistuoja ir atskiros doom metal, power metal, death metal ir brutal death metal subkultūros, o ir sharp skinai ir bonehead skinai sudaro atskirus neformaliuosius judėjimus. Tokiu atveju vien Lietuvoje galėtume priskaičiuoti virš 500 skirtingų neformaliųjų jaunimo judėjimų, nesvarbu, kad didžioji dalis jų teturėtų tik po 3-4 žmones (Įdomiai turėtų skambėti: “Festivalyje “Ferum Frost“ lankėsi 179 subkultūrų atstovai“).

Taigi tikrieji emo yra pankai. O kaip reikalai su false (dar žinomais kaip emokidai)? Neretai abejotinos kompetencijos tinklapiuose galima perskaityti, kad emo yra gotų ir pankų mišinys. Na taip, makiažas, šukuosenos ir juodos spalvos dominavimas gali šiek tiek priminti gotus, lygiai taip pat kaip ir kokybiška “Džokondos“ reprodukcija atrodo panaši į originalą, tačiau bet kuris atitinkamos srities specialistas lengvai atskirtų Da Vinči braižą nuo pamėgdžiotojo. Lygiai taip pat ir emo neturi nė lašelio gotikos dvasios, o ir muzikine bei idėjine prasme tarp emo ir  gotikos nėra bendrų sąlyčio taškų. Tad tokie pasakymai kaip “emogotas“, emo tapatinimai su gotais ar nesugebėjimas jų atskirti rodo žmogaus akivaizdų nenusimanymą šioje srityje, o jeigu ko nors neišmanai, geriau jau patylėti.

Esminis įvykis false emo atsiradimui ko gero buvo MTV paskleista (neaišku, tyčia ar netyčia) dezinformacija, jog seilėto pop punk grupė My Chemical Romance groja emo roką. Grupės narių įvaizdis ir tapo false emo išvaizdos etalonu. Akimirksniu kaip patręštos ėmė dygti naujos pop punk grupės verksmingais vokalais ir saldžia depresija permirkusiomis dainomis, o kartu radosi ir masės jų gerbėjų. Venų pjaustymasis ir banaliai romantiškas požiūris į mirtį bei visoks “the dark stuff“ ko gero atklydo iš pistgočių, pseudoneformalų, bandančių save tapatinti su gotais, bet nesusigaudančių jų idėjose, ir to pasekoje jas iškraipančių, subanalinančių, gaunant reductio ad absurdum. Jeigu pamenate, prieš kokius 5 metus venų pjaustymasis, savižudiškos mintys, depresyvumas ir satanizmas būdavo priskiriami gotams arba tiksliau sakant vaikams, bandantiems juos pamėgdžioti. Pseudogotų mada praėjo, o jų pakaitalai fake emo perėmė visas savo pirmtakams būdingas savybes, papildydami jas pankiškų ir indie idėjų iškraipymais.

Tad ar false emo yra subkultūra? Sociologiniu ir antropologiniu aspektu taip, jie turi kažkokių bendrų vienijančių bruožų, išskiriančių juos iš kitų kultūrinių grupių. Tačiau jeigu žodį “subkultūra“ vartoti ne moksliškai, o taip kaip jis paprastai vartojamas žiniasklaidoje ir kasdienėje kalboje, t.y., neformaliesiems jaunimo judėjimams apibrėžti, akivaizdu, kad vadinti emo subkultūra – visiškas nesusipratimas.  Metalistai, pankai, gotai, reperiai turi savitą gyvenimo filosofiją, unikalią pasaulėžiūrą ir estetiką. Tai tartum mikrokultūros su savomis meno formomis, bendruomenėmis, ritualais ir socialinio elgesio normomis, kurios prašalaičiams iš primo žvilgsnio gali pasirodyti keistos, sukrečiančios ar net amoralios. O ką turi emokidai? Ar paauglišką “manęs niekas nesupranta“ sindromą, būdingą daugeliui Vakarų kultūros keliolikmečių ir liūdesį dėl gyvenimo nesėkmių, būdingą visai žmonijai, galima pavadinti filosofija? Ar sudepresovinti Blink 182  su labiau išreikšta melodija ir verkšlenančiu vokalu gali būti vadinami nauju muzikos stiliumi? Galų gale kaip vertinti tai, kad 90 procentų false emo identiteto sudaro išvaizda? Tikriausiai teko girdėti tokį pasakymą “noriu tapti emo, bet mama neleidžia dažytis plaukų“ arba “baigėsi tušas, todėl vakar negalėjau būti emo“. Taip išeina, kad gali būti emo tik tuo momentu, kai esi pasidažęs paakius, vilki tam tikrus drabužius ir nešioji atitinkamą “frizūrą“, o miegodamas, maudydamasis, ar būdamas pabroliu/pamerge vestuvėse emo subkultūrai nebepriklausai. Nebėr nė ko pridurti…

Ir pabaigai dar keletas tikrųjų emo grupių vaizdo įrašų, kurie tikiuosi padės suprasti koks visai padorus dalykas yra tas tikrasis emo ir sukels dar didesnę neapykantą jį nustelbusiam ir, nepabijokim to žodžio, sušikusiam  popkultūros brukamam pseudo emocionalizmui. Kaip pamatysite, kokybė nepergeriausia, bet visgi tai tikrų tikriausias andegraundas.

Atnaujinimas. Neseniai radau nuostabų straipsnį apie tikrąją emo muziką. Džiugu, kad jis ne tik nenuginčijamai patvirtina visas rašinyje išsakytas mintis, bet ir yra išties informatyvus ir bus naudingas bet kuriam, norinčiam susipažinti su šia hardcore punk muzikos atšaka. Kažko panašaus tikrai trūko (arba anksčiau negalėdavu rasti). Pagarba autoriui, o kitiems gero skaitymo.

Dag Nasty – I’ve Heard:

Moss Icon – Hate In Me:

angel hair – you were ugly but you got cute again:

Cap’n Jazz – Que Suerte:

Funeral Diner – My Fist Smells Like Graveyards:

Shikari – Robot Wars:

 

Muzikos vagystės internetu: pražūtingi meno nuodai ar vaistai nuo chaltūros vėžio?

Kažkada “Respublijoje“ buvau užtikęs straipsnį apie tai, kad neva katastrofiškai mažėjantys kompaktinių diskų pardavimai skatina lietuviškos pop estrados žvaigždinus ir žvaigždinienes įrašinėti mažiau albumų. “Jeigu anksčiau klausytojai kasmet galėdavo džiaugtis nauja savo mėgstamo atlikėjo plokštele, tai šiandien jie priversti jos laukti net trejus metus“ – kažkaip maždaug panašiai ten buvo virkaujama ir dievagojamasi. Gaila kad neišsaugojau to straipsnio, mat senelis tą laikraštį panaudojo pagal pačią tinkamiausią jo paskirtį – įtiesė į šiukšlių kibirą. “Senas žirgas žino kelią“ – byloja senovės kinų išmintis; vienintelė blogybė tėra ta, kad negalėsiu remtis to “šedevro“ citatomis ir teks pasikliauti vien savo atmintim ir fantazija. Bet kita vertus, tokių straipsnių, televizijos ar radijo reportažų buvo jau daugybė ir visų jų turinys labai panašus: “rūpestingi“ autorių teisių gynimo agentūros atstovai, multimilijonieriai popmuzikos verslo oligarchai, kalantys milžiniškas “babkes“ iš kiekvieno Britnėj Pearst pirstelėjimo, tuštybės maninijos apsėsti paauglių dievukai, kenčiantys nuo kūrybinės krizės ir alkoholizmo ir visi kiti panašūs veikėjai vienu balsu šaukia – piratavimas žudo muziką!!! Ar tikrai tai tiesa? O gal čia tik senas geras atpirkimo ožių ieškojimas?

Viso to pradžia tradiciškai laikoma populiariosios grupės  Metallica byla prieš vieną pirmųjų p2p (failų mainų tinklas) bendruomenių – Napster. Teismo procesas apgynė grupės teisę į savo kūrinių nuosavybę ir nelegalūs mp3 mainai per Napster’į  užsiraukė. Komercinės muzikos leidybos gigantai laimėjo mūšį prieš piratus, bet tai tebuvo tik pradžia…

Kodėl aš vartoju terminą “leidybos gigantai“, o ne “autoriai“ ar “menininkai“? O vat būtent todėl, kad dar neatsakyta į  du esminius klausimus: ar tikrai nelegalūs failų mainai kenkia VISIEMS menininkams ir ar apskritai jie kenkia? Žiniasklaida paprastai priima tik teigiamą atsakymą, kurį pateikia kaip visišką aksiomą, absoliučiai objektyvią ir niekaip nenuginčijamą tiesą. Na, bet viskas tvarkoj, juk mass media nėra už filosofijos ir blaivaus mąstymo propagavimą. Taigi, pažvelkime kritiškai į tai, ką masinės žiniasklaidos priemonės teigia esant savaime aišku. Kaip sakiau, neaišku ar nelegalus mp3 bylų platinimas internetu kenksmingas visiems muzikos kūrėjams. Štai, kad ir tas pats Napsteris.  Metallica, Madonna ir Dr. Dre pareiškė patyrę nuostolius dėl šio tinklo veiklos, tuo tarpu Radiohead eksperimentinio albumo “Kid A“, kurio reklamai ir promocijai neskirta nė cento,  pardavimai kaip tik išaugo dėka Napsterio, o tokios indie tipo pogrindinės grupės kaip Dispatch apskritai išgarsėjo būtent dėl po internetą paskleistų jų dainų.

Štai ir priėjome prie dviašmenio kardo.  Grupės, neturinčios leidybinės kompanijos ir daugybės pinigų, ir grojančios tam tikro formato neatitinkančią muziką sunkiai gali išlįsti iš “rūsio“ į dienos šviesą. Visas eteris užkištas keleto stambių oligarchų kontroliuojamos muzikos industrijos kepiniais. Praktiškai beveik visos radijo stotys, ir beveik visi muzikiniai kanalai groja vien tik jų iškeptus atlikėjus, propaguojančius palygintį siauro diapazono muziką, telpančią į terminus mainstrymas, pop ir popsas. Kai kam gali pasirodyti, kad, pavyzdžiui, MTV repertuaras labai platus: juk grojami tokie stiliai kaip hip-hop, eurodance, technotrance, pop punk, soft rock, post grunge, emo rock,  nu metal, industrial alternative rock, r’n’b,  house, progressive house, progressive techno house ir daugybė kitų, žodžiu, plati stilių paletė. Bet tai tik iliuzija. Visi šie stiliai vienas nuo kito skiriasi žymiai mažiau, nei bet kurie 2 metalo, gotikos, progresyviojo roko ar pankroko, indie, ska, ar neofolko  substiliai, jau nekalbant apie dar platesnį džiazo ir rimtosios muzikos spektrą. Paprastai tariant, popsas, kuris savo apimtimi tėra tik blusa palyginus su kitų stilių dramblių kaimenėmis, okupavęs virš 80 procentų viso eterio.  Prasimušti, pasiekti pasaulinį populiarumą, patekti į čartus, gauti Grammy apdovanojimą ar būti įrašytam į pasaulinę muzikos istoriją be kontrakto su viena iš didžiųjų leidybos gigančių yra neįmanoma. O pasirašyti tokį kontraktą, tai tas pats kas parduoti sielą velniui. Teks atsisakyti kūrybinės ir asmeninės laisvės, aklai vykdyti prodiuserio, suinteresuoto iš tavo muzikos išmelžti kiekvieną įmanomą centą nurodymus, ir gal net groti vemti verčiančią nuobodybę. Tokie leiblų vergai jau nebėra žmonės – tai monstrai ir iškrypėliai, apakinti tuštybės ir laikinos šlovės spindesio, tad visai nereiktų stebėtis tarp jų paplitusiu alkoholizmu, narkomanija ar vaikų tvirkinimu (aliuzija į patys žinote ką ;D).

Populiariosios muzikos industrija, tai didžiulė merchantiliška mašina, klausanti vien rinkos ekonomikos dėsnių, ir mintanti pelnu.  Ji egzistuoja tam kad valgytų (pelną), o valgo tam, kad vėliau galėtų dar daugiau suvalgyti. Ir jos apetitas su lig kiekvienu dešimtečiu išauga dešimteriopai. Šią mašiną dar 1975-aisiais savo kultiniame albume “Wish You Were Here“ apdainavo Pink Floyd.  Didieji psichodelikos ir progresyvo genijai jau tada suvokė beesą brutalaus ir antikultūriško mechanizmo gniaužtuose.  Kūrinys “Wellcome to the Machine“ persmelktas didingo tragizmo ir rūstaus beviltiškumo jausmo ir manau, kad prisiminę ir įsiklausę į jį, geriau suprasite ką noriu pasakyti:

Jeigu jau 8-ajame dešimtmetyje, kai čartuose dar klestėjo išties originali ir ganėtinai aukšto lygio muzika, pop industrija labiau kenkė nei padėjo menui, tai ką jau kalbėti apie mūsų dienas, kai šitoks jos poveikis tiesiog akivaizdus ir nenuneigiamas. Norėdami padidinti pelną ir sumažinti išlaidas, leidybininkai visom išgalėm mažina muzikos kūrimo kaštus ir stengiasi įpiršti savo gaminius kuo didesnei auditorijai. To pasekmė – vis primityvėjanti ir šabloniškėjanti muzika, kuriai kurti pasitelkiami psichologijos dėsniai ir matematinės formulės, idant gauti dainą, “kuri patiktų visiems“.  Taip anksčiau topuose karaliavusius Queen, Pink Floyd ar Genesis, pakeičia Pussycat Dolls, Timbalandas,  birbianti varlė (absurdo viršūnė) ar Paris Hilton (absurdo dugnas).  Ir visa tai vien dėl ekonominių sumetimų.  Ir negi nėra jokių legalių svertų užkirsti tam kelio? Lyg ir ne. Yra tik nelegalus – internetinis piratavimas. Būtent jis yra pagrindinė Mašinos rykštė ir dėl to kalta tik ji pati. Visais įmanomais kanalais skleisdama ir agresyviai kimšdama žmonėms į smegenis vartotojišką kultūrą, pamažu ji pati sau kasa kapo duobę. Didžiosios kvailių masės, neturinčios dvasinės kultūros ir dainas žiūrinčios kaip į laikinus pasitenkinimo šaltinius, kuriuos galima suvartoti kaip kokį paštetą ir iššikt… pamiršti, nes jų vieton atsiras nauji decibeliniai produktai. Bet kam už tas dainas mokėti pinigus? Kam pirkti Mokinukių kompaktą jeigu po trijų mėnesių jos bus nebemadingos? Ką tada su juo reiks veikti?  Susikišti į… šiukšliadėžę?  Bet kam už tai mokėti pinigus, geriau jau būtų alaus, vyno ar Keglėvič nusipirkti, į soliariumą nueiti, ar naujus nagus prisiauginti. Tokia konsumeriška logika yra ne ko kito, o popsinės propagandos pasekmė. Įsisąmoninus tai, tesinori tik triumfatoriškai surikti: gavot ko nusipelnėt, gobšūs seniai!!!

Bet štai vis dar neaišku: ar tikrai piratavimas kenkia? Mat yra specialistų, sakančių kad nė velnio. Ekonomistas Peteris Martinas, išanalizavęs trijų dešimtmečių muzikinių plokštelių prekybą Australijoje pastebėjo, kad jų pardavimas nuo 29 millijonų vienetų per metus 1982 metais, mūsų dienomis pakilo iki 99 milijonų. Tendencija pastebėta Australijoje, turėtų būti būdinga ir kitoms šalims. Žodžiu, peršasi nors ir paradoksali bet akivaizdi išvada, kad augant piratavimo mąstams, auga ir legalių kompaktinių diskų pardavimai. Nežinau, ar piratavimas skatina legalių diskų pardavimus, bet aišku, kad jis jų nežlugdo. Tad ar vis dar tikite, jog “piratavimas žudo muziką“?

Galų gale, jeigu žmogus parsisiunčia  nelegalų albumą mp3 formatu, tai dar nereiškia, kad jis nenusipirks orignalo. Dažnai piratavimo žalą bandoma parodyti paskaičiuojant kiek nupirkta legalių albumų ir kiek “parpumpuota“ nelagalių. Bet tai visai neobjiektyvūs tyrimai. Jeigu nebūtų galimybės leidinį gauti dykai, tai dar nereiškia, kad žmogus būtų nusipirkęs jo originalą (juk kiek muzikos parsiunčiama tiesiog “ant durniaus“). Atvirkščiai, nelegalūs failai tarnauja kaip promocija, mat suteikia žinių apie vienos ar kitos grupės kūrybą, leidžia išbandyti muziką ir įsitikinti jos kokybiškumu, be to, plečia akiratį ir muzikinį išprusimą, o kuo žmogus labiau nusimano apie muziką, tuo jis labiau supranta jos vertę, tuo labiau jis bus linkęs pirkti plokšteles. Nes tai tampa nebe produktu, o vertybe. Geros, kokybiškos muzikos kompaktai, DVD, vinilinės plokštelės arba audio kasetės – nesenstantis turtas, su metais įgaunantis vis aukštesnę išliekamąją vertę. Juk pas žmogų, turintį turtingą CD ar vinilų kolekciją visada smagu pasisvečiuoti, pasiklausyti kokių muzikinių įdomybių, išgirsti rekomendacijų ar pasigrožėti įspūdingais viršeliais. O mp3 failai jau ne tas – juos gali nesunkiai gauti ir pats, nėra čia nei romantikos, anei pagarbos, žodžiu – ne true.

Pabaigai belieka tik pakartoti, kad piratavimas ne toks jau vienaprasmis reiškinys, kokį mums bando nupiešti muzikos leidybos gigantai ir jų interesus atstovaujančios autorių teisių gyninimo tarnybos. Net nėra iki galo aišku, ar jis apskritai kenkia muzikos industrijai. Akivaizdu tik viena – jeigu piratavimas ir kenkia, tai labiausiai jis pavojingas būtent komercininiam popsui, kuris kaip vėžys žudo ir kompromituoja meną, skatina jo primityvėjimą ir ir vertybinį dekadensą. Tai kuria paskatą muzikos leiblams leisti kokybišką muziką – tokią, kokią net ir išklausę nelegliai, žmonės vis tiek norėtų pirkti. Be to, nevalia nepaminėti ir pažintinės piratavimo funkcijos, kurios dėka galima išbandyti įvairiausių stilių ir laikmečių muziką ir atskirti gerą kūrinį nuo abejotinos kokybės šlamšto. Svarbiausia yra tuo per daug nepiktnaudžiauti ir paremti tuos atlikėjus, kurie to tikrai nusipelno.