Apie Sigur Ros, vieną žymiausių ir populiariausių post roko grupių kartą jau buvo rašyta, tačiau į jų vaizdo klipus paveizėjau tik visai neseniai ir galiu pasidžiaugti, kad įspūdį jie paliko ganėtinai neprastą, tad manau, kad būtų visai neblogai apie juos dar kartą šnektelti. Milžiniško populiarumo sulaukę islandų eksperimentatoriai, klausytojų ausis pamaloninantys savo miglota ir subtilia muzika, nė kiek nepasišiukšlina ir vaizdo klipų srityje. Visi grupės video yra įdomūs, originalūs ir turi labai ryškų braižą dėl ko nieku gyvu negalėtų būti supainioti su kokių nors tai Kreator, Avril Lavigne ar Beyonce vaizdūškėmis. Sigur Ros klipai – tai trumpi vaidybiniai filmukai, kinematografinės miniatiūros, kuriose pasakojama vienokia ar kitokia istorija. Nė vienam iš jų nė karto kadre nepasirodo nė vienas grupės narys, nėra jokių daugeliui klipų būdingų beryšinių montažų ar abstraktybių, vien nuoseklus siužetas. O tų klipų siužetai taip pat originalūs, o kai kurie ir ganėtinai šokiruojantys. Viename klipe vaizduojami angelais persirengę žmonės su psichine negalia (nežinau kaip ta liga vadinasi), kitame – du homoseksualūs berniukai, pergalę futbolo varžybose įprasminę visuoemenę paptiktinusiu laižeku ir t.t. Man labiausiai patiko Hoppipolla vaizdo klipas, kuriame grupelė linksmų pensininkų krečia įvairias zbitkas ir elgiasi lyg vaikai. Gražu, idiliška, įdomu ir dar verčia susimąstyti. Sigur Ros vaizdūškės savo meniniu lygiu stovi kiek aukščiau už tradicinius muzikinius vaizdo klipus. Tai tartytum trumpametražiai filmai, panašūs į tuos, kur AXX kino festivalyje rodomi. Skirtumas gal tik tas, kad vis dėlto svarbiausią vaidmenį atlieka muzika, kuri tiesiog idealiai dera su režisieriaus pasakojama istorija, bet laimei jos viena kitos neužgožia, tad turime tiek muzikiniu, tiek ir kinematografiniu požiūriu dėmesio vertų perliukų.
Hoppipolla:
Glosoli:
Saeglopur:
Svenf-g-englar:
untitled #1 (vaka):
Vidrar vel til loftarasa:
Jei tikėtumėm stereotipais ir piktų bobučių šūkaliojimais, rokas yra sunki, energinga, pikta ir triukšminga muzika. Bet geriau netikėkime ir pažiūrėkime kokia plati ir nevienalytė yra šios gitarų muzikos terpė: pradedant Elviu Presliu ir “raulingstaunais“, baigiant AC\DC, U2, Nirvana ar King Crimson. Tačiau galima bristi dar giliau ir pamatyti, kad roko muzikos įvairovė beribė. Štai kad ir post-rock’as. Šis jaunas (atsiradęs 1994 metais) ir dar nebaigęs formuotis stilius yra visiška metalo, pankroko ir netgi seno gero rokenrolo priešingybė. Post rokas vos vos tesugeba įsissprausti į roko rėmus (ne veltui pavadinime yra žodelis post). Tai puikiai parodo Sigur Ros. Šios grupės muzika lėta, rami, mistiška ir pasižyminti kažkokia žodžiais nenusakoma euforiška atmosfera. Tiesiog tobula muzika atsipalaidavimui ir ji netgi gali būti panaudota kaip lopšinė. Bet nesupraskite manęs neteisingai. Sigur Ros kūriniai nėra nuobodūs ar monotoniški ir užmigti galima dėl patiriamos ekstazės, o ne dėl to kad tai neįdomu.
Rokiškio Balbo 