Blind Guardian – sunkieji vokiečių bardai

Nors gausūs pokyčių vėjai, tornadai, taifūnai ir visokie kitokie barzgalai gerokai išmušė mane iš vėžių ir ilgą laiką neprileido prie žiniatinklio pildymo, pagaliau sugebėjau vėl sėsti prie savo (pseudo)muzikologinių rašliavų. Tad šiandienos apkalbų objektas – vokiškojo power metalo dievai Blind Guardian. Apie juos pasakyti galima daug, ir beveik vien tik gero. Tai grupė, per savo ilgą egzistavimo laiką (o jis dar anaiptol nesibaigė) sugebėjusi nesusigandinti reputacijos chaltūromis, ištikimų fanų išmainymu į gerokai platesnes nemetalines mases ar nugrybavimu į nevykusių eksperimentų šilus ir paunksmes. Žinoma, kai kurie galbūt užginčytų: o kaipgi “Nitghtfall in the Middle Earth“ ar “The Night in the Opera“? Tačiau aš tų dviejų albumų jokiu būdu nelaikau nei chaltūra, nei “prisvilusiu blynu“ eksperimentų srityje, bet apie viską vėliau, o dabar pasivadovaukime “trukt už vadžių ir vėl iš pradžių“ principu, idant nieko apie šią grupę “neraukiantys“ maloningieji žiniatinklio skaitytojai įgautų bent mažutę dozę apšvietos.

Blind Guardian idėjinės ištakos slypi 80-ųjų vokiškojo speed metalo bangoje. Pirminis grupės pavadinimas buvo Lucifer’s Heritage, tačiau 1985 metais kvartetas gavo dabartinį pavadinimą. Įdomu, kad nuo to laiko grupės sudėtis visiškai nekito iki 2005-ųjų, kai pasitraukti sumanė būgninkas Thomas Stauchas. Bet grįžkime į IX dešimtmetį.

Taigi, Blind Guardian pradėjo savo veiklą kaip ištikimi Helloween ir kitų tuometinių speed metalo grupių pasiekėjai, bet jau pirmuosiose įrašuose išryškėjo esminiai ir unikalūs šios grupės bruožai, išskyrę juos iš daugelio kitų tuometinių formacijų – epiškumas ir fantasy literatūra paremti dainų tekstai. Vėliau šios savybės stiprėjo, su kiekvienu albumu vis labiau išstumdamos šiurkštaus ir mažumėlę thrashovo “greituko“ pradą, kurį pakeitė progresyviojo roko ir renesanso bei klasikinės simfoninės muzikos elementai. Su kiekvienu albumu Blind Guardian metalas vis labiau modernėjo, darėsi vis spalvingenis, melodingesnis, įvairesnis ir sudėtingesnis. Tad ši grupė nestovi ir niekada nestovėjo vienoje vietoje. Kita vertus, jie sugebėjo išlaikyti savąjį stilių ir kokybę. Dėl šios priežasties kiekvienas jų albumas yra tikrai geras, nors patikti gali ne visiems. Bene kontraversiškiausių nuomonių susilaukė minėtieji “Nitghtfall in the Middle Earth“ ir “The Night in the Opera“ (jie net tapo grupės vaidų ir būgninko pasitraukimo priežastimi). Viena vertus, tai ambicingi, labai originalūs ir itin sudėtingos struktūros dariniai, pareikalavę iš muzikantų nemažai laiko ir kūrybinių išteklių, bet iš kitos pusės, jie tiek prifarširuoti sintezatoriais, išpuošti kompiuteriniais efektais ir taip nupoliruoti kruopščių prodiuserių rankomis, kad primena kokią tai super apkvarkaliuotą baroko ar net rokoko stiliaus bažnyčią. Žodžiu, sunkiai ir ilgai virškinami produktai, bet kai/jei “sąmonės skilvis“ pajėgia visą tą medžiagą sudoroti, atsiveria jos grožis ir didybė. Na o kuo gi tie albumai tokie kieti? Turbūt pagrindinė “šūstrenybė“ būtų milžiniškas vieno žmogaus choras. Modernios kompiuterinės technologijos leido vokalistui Hansi Kürsch pasidaryti 100 klonų armiją (tokį daugiasluoksnį vokalą pamėgęs buvo ir pats Freddy Mercury – tai vienas Queen skiramųjų buožų) . Toks vokalas skamba didingai, nors reikia pripžinti, vietomis ir nervina. Panaši situacija ir su kompiuteriniu simfoniniu orkestru, kuris smarkiai praturtina muzikos skambesį, bet kartais tas sintetiškumas tiesiog verčia vemti.

Bet nepaisant viso modernumo, muzikinio virtuoziškumo ir giliaprasmių, bei gausiu literatūriniu ir kultūriniu kontekstu (pradedant Biblija, Homero poemomis, ar viduramžių epais, baigiant Stephenu Kingu ar J.R.R. Tolkienu) paremtų tekstų, Blind Guardian muzika per 2 kūrybos dešimtmečius sugebėjo išlaikyti galingą jėgos ir draivo dozę. BG tartum atlieka pirminę ir pagrindinę power metalo funkciją – suteikti energijos klausytojams ir išsklaidyti beviltiškumo, rutinos bei nuobodulio jausmus, bei įkvėpti vilties gyvenimui. Epiška didybe dvelkiančia muzika ir fantastika persmelktais tekstais kuriama priešprieša pilkai vargiančiai rutinai, kurią įveikus arba bent trumpam numalšinus, gyvenimas įgyja naują kokybę.

Blind Guardian stiprūs ne vien savo studijine kūryba, bet ir nuostabiais gyvais pasirodymais. Na ne, jų koncetuose vargiai išvysime ugnies ir lazerių šou, trimetrinių animatorninių drakonų ar glamūriškų drapanų. Blind Guardian nariai atrodo labia paprastai, gal net per daug paprastai tokiai ambicingai muzikai, bet tame nematau anei jokio trūkumo. Visa tai atperka tiek puiki muzika, tiek ir muzikantų nuoširdumas. Ypač daug gero būtų galima pasakyti apie vokalistą, kuris visada būna įsijautęs į altliekamą muziką ir todėl scenoje elgiasi ne tik labai natūraliai, bet ir tetrališkai ir kas puikiausia – be jokios pozos ar maivymosi. Tuo Blind Guardian galėtų netgi pretenduoti į teigiamą dainuojamosios poezijos ekspertų įvertinimą (ne veltui jie dažnai pravardžiuojami bardais), o tuo galėtų pasigirti ne kiekvienas metalo kolektyvas.
Visa tai gali pasirodyti kaip perdėtai fanatiškas grupės liaupsinimas, bet ką jau padarysi. Tiesiog prie Blind Guardian nėra kaip prisikabinti. Nes tai išties originali ir labai savitą stilių turinti komanda, kurią toleruoja ir priversti pripažinti net ir tie brutalūzai, kuriems kitos power metalo grupės atrodo “gay”.

www.blind-guardian.com

www.myspace.com/blindguardian

Mirror Mirror

Another Stranger Me

Bright Eyes

The Bard’s Song

Mr. Sandman

Majesty (live)

Last Candle (live)

 

Helloween vokalo kaita ir kūrybos laikotarpiai III: Sąjunga su Andi Deris ir triuškinantis sugrįžimas

“I will have my way as once before
Others stand in awe can’t scorn at all…“

Žiaurus 1993 metų fiasko su albumu “Chameleon“ parodė, kad Helloween privalo nedelsiant imtis veiksmų, kitaip grupei gręsia ne tik žlugimas, bet ir amžina gėda (kaip žinia, metalistai nepasižymi atlaidumu už muzikinius paklydimus). Tad iš grupės buvo išmestas juos į populiarumo aukštumas iškėlęs (o vėliau netinkamu vadovavimu nuo jų nuleidęs) talentingasis vokalistas Michaelis Kiske. Išvytas iš grupės, įžeistas ir gelžgalgalvių bendruomenės nesuprastas, šis, vienas geriausių metalo balsų, amžiams paliko sunkiosios muzikos sceną ir ėmėsi savo solinės pop roko karjeros. Į metalą jis tesugrįžo tik kaip Avantasia ir Gamma Ray kviestinis vokalistas. Tuo tarpu Helloween į savo gretas priėmė Pink Cream 69 balsą Andi Deris ir pasiryžo įrodyti pasauliui, kad jų moliūgas dar nesupuvo.

Taip jau būna, kad netekus itin gero vokalisto, grupė pergyvena didelę krizę – kad ir kokį gerą vokalą besurastų, visada atsiras nepatenkintų fanų, niurzgančių, kad grupė “jau nebe ta…“. Tačiau Helloween’ams tai buvo ne motais – jie jau ir taip penkeris metus sėdėjo tokioje gilioje krizėje, kad labiau smukti nebebuvo kur (na nebent groti vestuvėse, arba varyti estrados šlagerius). Bet nepaisant to, Andi Deris gavo itin sunkią užduotį – pakeisti patį tobuliausią power metalo balsą. Iš esmės jam tai pavyko. Andi diapazonas gal ir ne toks platus kaip Michaelio, tačiau jis turi savotiško žavesio, kuris ir kompensuoja visus trūkumus. Temperamentingas ir charizmatiškas Andi Deris puikiai prigijo kolketyve, o jo sugebėjimas kurti dainų tekstus ir muziką smarkiai padidino Helloween potencialą ir leido moliūgui atsišviežinti.

Pirmasis Andi Derio eros albumas “Master of the Rings“ išėjo 1994 metais. Jis vis dar buvo toks pat nerimtas, eklektiškas ir abejotino metališkumo kaip “Pink Bubbles Go Ape“ ir “Chameleon“, bet kur kas labiau vykęs. Bliuzo, rokenrolo, džiazo ir dar velnias žino ko elementai šįkart pnaudoti saikingiau, o ir humoras jau nebe toks lėkštas kaip ankstesniuose dviejuoes opusuose. Gal MOTR ir nepaliko didelio įspūdžio klausytojams, bet jis parodė, kad Helloween lipa iš duobės ir reikia laukti kažko galingo ir netikėto…

Laukusiųjų lūkesčiai pasiteisino 1996-aisiais. Naujasis darbas “The Time of the Oath“ skelbė apie griausmingą power metalo korifėjų atgimimą. Gerokai pasunkėjęs skambesys, stiprios ritmo partijos, įsimintinos melodijos, sodrus Andi Derio vokalas – viskas alsuoja ta pačia senąja gerąja powerio dvasia, kurios nepagadino nei sumodernėjęs skambesys, nei narių kaita. Gal šis opusas ir neprilygsta legendiniam “Keeper Of The Seven Keys“, bet tai vis vien yra tikras moderniojo power metalo šedevras. Albumas skirtas iš gyvenimo pasitraukusiam originalios sudėties būgnininkui Ingo Schwichtenberg atminti. Galbūt todėl jis gerokai rimtesnis ir liūdnensis nei ankstesni “happy happy Helloween’ų“ kūriniai. Ankstesniuose albumuose vyravusią nerūpestingą nuotaiką čia šiek tiek (bet ne visiškai) temdo nevilties, būties trapumo pajautimo ir tragizmo nuotaikos.

1998 grupė subrandina dar vieną “mesterpysą“, intriguojančiu pavadinimu “Better Than Raw“. Su šiuo darbu nueita dar toliau. Daugiau jėgos, greičio ir dinamikos ir gaunamas iki šiol sunkiausias Helloween albumas. Nepaklausius tikrai nepagalvotum kad power metalas gali būti toks stiprus. Vietomis muzika skamba taip intensyviai ir chaotiškai, kad sunku net suprasti ką groja. Žinoma iki thrasho ektremalumo dar toli (jau nekalbant apie defą ir bleką), bet grupė tikrai į rodė, kad tikrai nėra iš tų, kuriuos galima vadinti gay metal.

2000-taisiais grupė dar kartą nustebina savo fanus. Tuometinis kepinys “The Dark Ride“ vėl kitoks. Šįkart kaip niekad tamsus ir depresovas. Albume kaip įprasta vyrauja gėrio ir blogio kova, tik šįkart persvara akivaizdžiai blogio pusėje. Palaužti ir nelaimingi herojai kenčia profesionalaus sadomazochisto Mr. Torture išbandymus ir grumiasi dėl išgyvenimo. Tamsų ir elegišką albumo siužetą iliustruoja itin nužemintos (o gal septynstygės) gitaros ir šaltesnis nei įprastai Andi Derio vokalas. Šis albumas sulaukė daug prieštaringų vertinimų – vieni peikė, kitiems jis visai patiko. Kita vertus, Helloween įrodė, kad ir power metalas gali būti tamsus ir toks pat mistiškas kaip black’as.

Na o albumas “Rabbit Don’t Come Easy“ sukurtas vadovaujantis žymiąja “grįžimo prie šaknų“ strategija. Ir nors daugeliui grupių ji dažniausiai nenusiseka, Helloween’ams ji pasiteisino ir tai buvo tartum apdovanojimas už ištvertą būgninkų kaitą. Albumo įrašyme dalyvavo net trys barabanytojai (vienas jų, Micky Dee groja su legendiniais Motorhead ir King Diamond). Šiame 2003-iųjų darbe vėl grįžtama prie nuotaikingo “Keeper…“ laikų melodingojo speed/power metalo ir atsisakoma visų gitarų nužeminimų ir kitokių eksperimentų. Ko gero tai pats tipiškiausias šios grupės albumas, atspindintis viską ką ji turi geriausio: galingos kompozicijos, nuostabios melodijos, visuomenės problemas pašiepiantys tekstai ir dididut didutėliausia dozė šviesaus optimizmo. Nepaisant kvailoko ir negeras asocijacijas su “Pink Bubble Go Ape“ keliančio pavadinimo, “Rabbit Don’t Come Easy“ ko gero yra tinkamiausias albumas pažinčiai su šia nepakartojama grupe pradėti. 

O kad jau įsikniso į šaknis, tai kodėl iš jų neišknisti dar ko nors? Ko nors masyvaus ir galingo… Taip buvo atkastas legendinio opuso “Keeper Of The Seven Keys“ lavonas iš kurio nuklonuotas vaikelis, tai yra tęsinys “The Legacy“. Dvigubas albumas, sukurtas pagal geriausias senųjų Keeper’ių koncepcijos dogmas vėl grąžina mus į tą pačią istoriją, tiksliau į įvykius po daug daug metų. Tiesa čia taip pat galioja Holivudo dėsnis – joks tęsinys negali prilygti savo pirmtakui. Bet vis dėlto, “Keeper Of The Seven Keys: The Legacy“ neatrodo per daug pritemptas. Nei jame kartojamos senos klišės, nei jaučiamos koks darbas “iš reikalo“. Ne, ir šiame darbe Helloween nepasišiukšlino – dainos originalios, kabinančios ir aktualios. Žodžiu, “Keeper’ių“ vardo, bent jau msno nuomone, nesuteršė. Na o čia galite pasiskaityti vieną iš nuomonių apie albumą.

Na o naujausio grupės darbo, “Gambling with the Devil“, deja, negirdėjau, tad apie jį ir nekalbėsiu. Tegul vietoj manęs vėl prabyla Lord Sauron arba Jurga N.

Štai koks tas didingas grupės sugrįžimas. Pasikinkę į moliūgų rogutes geležingerklį Andi Deris, Helloween vėl pasiekė power metalo šlovės olimpą iš kurio, atrodo, jų jau anei kaip nebeiškrapštysi. Bet tai tik į naudą. Užtatai jaunosios powerio grupelės turės gerokai pasitempti, jei norės juos nukonkuruoti… 😀

Namų puslapis
Maispeisas
Visi Helloween klipai

Where The Rain Grows (1994):

The Time Of The Oath (1996):

I Can (1998):

If I Could Fly(2000):

Just A Little Sign (2003):

Mrs. God (2005):

Light The Universe (2006):

As Long As I Fall (2007):

 

X-Mas Project – Kalėdų giesmės su geležies priekoniais

Ateina Kalėdos, ne tik viena svarbiausių ir laukiamiausių, bet tuo pačiu ir viena labiausiai komercializuotų bei subanalintų krikščioniškųjų švenčių. Prekybos centrai nebe pirmą mėnesį stovi apsikarstę lemputėmis ir spalvingomis girliandomis, televizorius kaip įmanydamas bando suvimdyti vis nesibaigiančia kalėdinių reklamų doze, o radijo stotys vis suka tas pačias nuvalkiotas Kalėdinio pobūdžio dainuškas, kurios gal ir neblogos, bet girdint po 60 kartų per savaitę gali sukelti tokius pat fiziologinius procesus kaip ir tos TV reklamos. Daug kas sutiks, kad masinė vartotojiška kultūra pavertė šią šventę (kaip ir daugelį kitų) beperasmiu pinigų švaistymo ir persivalgymo maratonu. Bet ką daryt, kad to išvengti? Yra keletas būdų: galima išvažiuoti kur nors į vienišą miško trobelę ir švęst Kalėdas gamtos glėbyje, galima eit į bažnyčią, daryt gerus darbus ir pajusti krikščioniškąją šventės prasmę… arba dėti skersą ant visų kalėdinių klišių ir rasti palaimą išsityčiojant iš jų. Šį kelią pasirinko ir nemenkas būrys Vokietijos metalo grandų, suvienijusių jėgas dėl bendro tikslo: kalėdinių giesmių profanacijos. 1985 metais susibūrę grupių Living Death, Rage, Mekong Delta, Steeler, Holy Mosses ir kt. albume “X-Mas Project vol1“ oldskūlinio speed/power metalo stiliumi perdainavo daugelį žymiausių kalėdinių giesmių ir dainų, tokių kaip Jingle Bells, Silent Night, Holy Night, Oh, Tannenbaum ir t.t. 1995 metais projektas vėl atsikūrė ir įrašė “X-Mas Project vol2“ , kuriame be minėtųjų grupių prisjunge ir Capricorn, Holy Mother ir alkoholiškųjų trašystų Tankard nariai. Tiesa man teko klausyti tik pirmojo jų albumo, tad toliau kalbėsiu vien tik apie jį.

1985-ųjų “X-Mas Project“ trunka vos 29 minutes, bet kaip tokiai blevyzgonei albumo trukmė ne per trumpa. Tai tipiškas vokiško kirpimo 80-ųjų speed/power metalas, su visais savo atributais: greitu kalančiu būgnų ritmu, triukšmingais gitarų rifais, melodingais ir smarkiai išplėtotais gitarų solo ir aukštais forsuotais vokalais. Tiesa vokalai šiame albume skamba itin skystai, daug kur ryškiai nepataiko į toną, be to girdisi akivaizdžiai per tyliai, juos beveik visose dainose gan gožia gitaros. Susidaro įspūdis, kad įrašinėjant albumą, kompanija buvo gerokai įkalus, bet tai turbūt ir yra pagrindinė “X-Mas Project“ idėja. Išties šis albumas yra linksmas, trumpas, nenušlifuotas ir alučiu atsiduodantis nihilistiškas dėjimas ant pripažinkime, kad išsigimusios Kalėdų šventės. Tiesa “X-Mas Project“ išraiškos priemonės labiau primena pankiškąsias, bet juk metalas nemažai buvo įtakotas hardcore scenos, tad šios dvi subkultūros turi nemažai bendro, tad manau kad šis albumas “po prikolu“ režime turėtų patikti ne vien geležgalviams, bet ir hardcore/punk mėgėjams ar šiaip kokiems sunkesniai muzikai netolerancijos nejaučiantiems klausytojams. Kažko rimto iš jo tikėtis tikrai neverta, bet perklausius porą kartų per Kalėdas, jis turėtų pakelti nuotaiką.

P.S. Sveikinu visus maloniuoius Rokiškio Balbo skaitytojus su minėtosiomis šventėmis 😉

 

Helloween vokalo kaita ir kūrybos laikotarpiai II: Šlovė ir nuosmukis

“luck is like a ball
you can’t recall or care at all
so better use your brain“

Šią nuostabiai apniukusią rudens dieną, kuomet daugelyje Vakarų kultūros šalių švenčiamas moliūgingasis Helovynas, vis labiau leidžinatis šaknis ir į Lietuvos festivalinį dirvožemį, manau visai į temą būtų pratęsti pasakojimą apie šios šventės holivudiškąją atributiką besisavinančius power metal pionierius iš Vokietijos Helloween. Nors grupės pavadinimą Helloween jie aiškina kaip šventę, kuri (priešingai nei Halloween) gali būti švenčiama kada tik nori, taip kad ir apie šią grupę galima būtų kalbėti bet kada, bet vis vien Halloween’as tam tikrai tinkama diena. Taigi šį kartą pristatysiu antrąjį grupės kūrybos laikotarpį, kurį būtų galima pavadinti Michael Kiske era.

1986 metais surengus pirmą didelį koncertinį turą po Europą, grupės lyderis Kai Hansenas susidūrė su kėblumais dainuot ir grot gitara vienu metu, tad grįžus iš turo Kai pasiryžo sumažinti savo pareigas ir apsistoti prie to ką sugeba geriau – grojimo gitara. Helloween galvotrūkčiais puolė ieškoti naujo vokalisto. Jam buvo iškeltas sunkus uždavinys – vokaliniais sugebėjimais prilygti Hansenui, tačiau paieškos rezultatai buvo kur kas geresni nei tikėtasi. Naujasis vokalistas Michael Kiske ne tik prilygo Hansenui savo vokaliniais sugebėjimais, bet netgi gerokai jį lenkė. Šis iki tol menkai žinomas aštuoniolikmetis vaikinas buvo tiesiog tobulas metalo vokalistas. Stiprus, malonus ir labai plataus diapazono švarus balsas ir sugebėjimas nepriekaištingai išdainuoti aukštas natas, tapo grupės arkliuku, leidusiu Helloween įkopti į metalinio pasaulio Everestą ir amžiais palikti įraštyiems šio stiliaus istorijon. Bet apie viską nuo pradžių.

Taigi turėdami savo gretose vieną geriausių metalo vokalistų, vyrukai įrašo savo legendinį albumą – “Keeper Of The Seven Keys“. Tai turėjo būti dvigubas albumas, tačiau šiai grupės užgaidai leidybinė kompanija tarė griežtą “nein“, tad albumas padalintas į dvi dalis. “Keeper Of The Seven Keys Part 1“ išėjo 1987 metais, o “Keeper Of The Seven Keys Part 2“ – 1988. Kadangi tai konceptualus albumas, grupė stengėsi padalinti jį taip, kad nenukentėtų turinys. Dėl šios priežasties “Part 1“ yra gan trumpas – vos 30 minučių, tuo tarpu “Part 2“ savo apimtimis skųstis negali – 46 minutės yra visai padori pilnametražio albumo trukmė. Kad ir kaip ten bebūtų, idėja išleisti du albumus vietoj vieno nesužlugdė šio opuso. Buvo išlaikytas konceptualumas ir struktūra. Abi dalys prasideda instrumentiniu intro, peraugančių į intensyvų ir speed metališko skambesio kūrinį, o po jo seka kiek lėtesnė daina. Taip pat abi dalys užbaigiamos ilgu, ~13 minučių epiniu kūriniu (Part 1 tai daina “Halloween“, o Part 2 “Keeper Of The seven Keys“). Taigi abu albumai turi maždaug vienodą struktūrą, kas tik sustiprina “Kyperio“ vientisumą.

Helloween muzika “Keeper Of The Seven Keys“ albume ganėtinai kitokia nei ankstensiuose jų darbuose. Dainose vis dar jaučiama aiški speed metalo įtaka, tačiau pati muzika žymiai melodingesnė, spalvingesnė ir įvairesnė. Dainose, kaip ir anksčiau, gausu neoklasikinio skambesio (primenančių Bacho “Tokata ir Fuga D-mol“) gitarinių interliudų ir solo, greitų, kalančių ir kažkur skubėti verčiančių speed metal ritmų ir aukštų tarytum po dangų lakiojančio vokalo partijų, kurias Michaelis Kiske atlieka kur kas geriau už Hanseną. Trumpiau tariant, albumas tikrai veža.

Tiesa “Keeper…“ stiprus ne vien muzika, bet savo tekstine puse. Tai konceptualus albumas, kuriame, kaip ir ankstesniuose šios grupės darbuose, nagrinėjamos globalinės ir socialinės pasaulio problemos, tik šįkart jos apvelkamos gražiais metaforos rūbais ir įvyniojamos į albumo siužetą. Opuse vaizduojamas pagrindinio herojaus, išrinktojo, turinčio išgelbėti žmoniją, kelias į išsivadavimą iš visuomenės dogmų bei stereotipų gniaužtų, laisvės ir dvasinio individualumo
siekimas, ir lemtinga užduotis, nuo kurios priklauso visos žmonijos likimas. Demokratija ir valstybės suverenumas dar nereiškia laisvės. Laisvas tik tas žmogus, kurio siela ir protas laisvi. O kiek tokių žmonių pasaulyje? Tikrai  ne dauguma. O Jūs ar galite save pavadinti laisvu žmogumi? Tik neskubėkite atsakyti. Pirma gerai gerai pamąstykite. O dar geriau – paklausykite “Keeper Of The Seven Keys“ ir pamėginkite suprasti šedevre propaguojamas idėjas. Šis, darbas kaip ir “Walls Of Jericho“ ne tik yra įdomus ir kabinantis, bet ir verčiantis susimąstyti, bei per tuos 20 metų, praėjusių nuo sukūrimo, nė kiek nepasęnęs ir nepraradęs aktualumo.

Taigi išleidę “Keeper Of The Seven Keys“, Helloween pakilo į šlovės aukštumas. Grupė savo lygiu, šlove ir potencialumu tuo metu prilygo patiems Iron Maiden, kurie 1988 taip pat išgyveno savo aukso amžių. Bet deja, įvyko kas ir turėjo įvykti ir akimirksniu įsižiebusi Helloween žvaigždė netrukus ėmė labai sparčiai gesti. Nesutardamas su leidybine kompanija ir grupės bendražygiais, Helloween palieka jų įkūrėjas, gitaristas Kai Hansen. Atlaisvėjusį gitaristo etatą greitai perima Roland Grapow, tad koncertuose Helloween lieka tokie pat stiprūs. Deja, to visai nepaskysi apie kūrybinį procesą. Kai Hansen buvo grupės siela, pagrindinis ir pats geriausias tekstų autorius. Taigi grupę, dar visai neseniai besimaudžiusią pelnytos šlovės spinduliuose, ištinka didžioji kūrybinė krizė. Maža to, antrasis grupės lyderis, lengvabūdis ir rimtumu nepasižymintis Michael Weikath sugalvoja perduoti vadovavimą frontmenui Michaeliui, kuris nors ir yra neprilygstamas vokalo meistras, kompozitoriaus talentu nepasižymi. 1991 išleistas albumas “Pink Bubbles Go Ape“ patiria visišką fiasko. Net ir didžiausi Helloween fanai nenorėjo klaustyti šio kvailo ir lėkštu humoru pergrūsto happy metal relyzo. Atrodo, kad Helloween prisidainavo. Dar “Keeper Of The Seven Keys Part 2“ įrašyta Michael’o Weikath’o kūrybos kupletinio pobūdžio daina “Rise And Fall“ atsisuko prieš juos pačius – jos pavadinimas visiškai atitiko tuometinę grupės situaciją. Tuo metu, kai Kai Hansen’as su savo nauja grupe “Gamma Ray“ žavėjo pasaulį sėkmingu “Kyperių“ tęsiniu, Helloween mąstė kaip išbristi iš gilios purvo duobės. Nepasisekus reabilituotis metalistų akyse, 1993 grupė albumu “Chameleon“ deperatiškai bando mestis bent jau į pop muzikos erdvę. Deja, helovynčikai liko nesuprasti ir popsistų. Niekas: nei geriausias pasaulyje power metalo vokalas, nei sukomercintas skambesys, tradicinės pop tematikos dainos, ar eksperimentai su akustinėm gitarom ir pučiamiamųjų orkestru neišgelbėjo albumo. Jis tiesiog skambėjo nykiai ir nuobodžiai. Taigi Michaelio Kiske vadovavimas ne tik kad nepadėjo grupei išbristi iš krizės, bet tik dar labiau ją pagilino. Ištisi šešeri metai  paleisti vėjais. Kovos už laisvę ir vienybę simbolis, grupė, kadaise galėjusi aplenkti Iron Maiden, pavirto kažkuo gėdingu ir nevykusiu. Tiesa patys Iron Maiden, kaip jau esu rašęs ankstesniuose straipsniuose, tuo metu taip pat išgyveno labai gilią krizę, taip kad tarp šių dviejų kolektyvų galima rasti labai daug paralelių. Viena iš jų – vokalisto išėjimas iš grupės. Žinoma abejoms kapelijoms šis žingsnis davė skirtingų rezultatų. Netekę Briuso, Iron Maiden ir toliau liko duobėje, o kaip buvo su Helloween? Į šį klausimą atsakysiu trečiojoje straipsnio dalyje, o dabar galit pažiūrėti video klipų, apimančių visą Michealio Kiske buvimo Helloween sudėtyje periodą.

Taip kad gero žiūrėjimo ir laukite tęsinio. Bet tęsinys bus dar negreit… Tačiau Jūs laukite… Laukite… muchachachacha 😀 😀 😀

Halloween:

I Want Out:

Kids Of The Century:

When The Sinner:

 

Helloween vokalo kaita ir kūrybos laikotarpiai I: Power metalo ištakose…

“Unite! It’s not too late…“ 

Atėjo metas dar vienam straipsnių ciklui. Šįkart mano dėmesio centre atsidūrė viena svarbiausių ir stipriausių visų laikų speed/power metalo grupių – narsieji vokietukai Helloween. Pirmoji dalis nukels jus į gilius 80-tuosius, tiksliau pirmąją devintojo dešimtmečio pusę, kuomet ši dar jauna grupė susikūrė ir užsitarnavo tuometinių metalgalvių pagarbą.

Pirmosios grupės užuomazgos siekia 1978 metus, kuomet penkiolikmetis vaikinas Kai Hansen’as su bičiuliu Piet Sielck suburia grupę Gentry. Pamažu formuojasi grupės stilius, sukuriamos pirmosios dainos, keičiasi sudėtis bei grupės pavadinimai. Galiausiai pasitraukus Piet Sielck, grupėn 1983 metais ateina gitaristas Michael Weikath ir pasivadinama Helloween. Tuo laikotarpiu jau yra susiformavusi originali ir pati stabiliausia sudėtis: Kai Hansen – gitara ir vokalas, Michael Weikath – gitara, Marcus Grosskopf – bosas ir Ingo Schwichtenberg – mušamieji. Tokia sudėtimi grupė išleidžia savo pirmuosius kūrinius: “Helloween EP“, debiutinį albumą “Walls Of Jericho“ bei singlą “Judas“. Visą šių leidinių medžiagą galima rasti 2006 naujai perleistoje ir remasterintoje “Walls Of Jericho“ versijoje, kuri empėtrioškių pavidalu pasiekė mano ausis.

Ankstyvojo Helloween laikotarpio kūryba buvo daugiau melodingas speed metalas nei power’is. Muzikoje vyravo greitas tempas, pastovus kalantis ritmas iš kurio vėliau išsivysto blast beat’ai, energingi gitarų rifai, aukštas vokalas (be jo absoliučiai neįmanoma įsivaizduoti Helloween’ų), bei ilgi gitarų interliudai, kažkodėl tai primentys man Bacho “Tokata ir Fuga D-mol“, ir daugybė soliakų. Pirmuoju grupės vokalistu (nuo 1983 kuomet grupė įgijo Helloween vardą) buvo pats įkūrėjas Kai Hansenas. Šis žemaūgis smulkaus sudėjimo vyrukas ne tik nestokoja energijos, bet ir pasižymi gan savita dainavimo maniera, kurią vertinčiau prieštaringai. Pirmą kartą klausant “Walls Of Jericho“ jo vokalas sukėlė juoką ir priminė kažkokį spygaujantį ir balsą plėšantį vaikigalį, per jėgą bandantį ištraukti aukštas natas. Iš tiesų susidaro įspūdis, kad Kai nemoka dainuoti ir gal net ne visai pataiko į toną, bet daugiau paklausius, jo dainavimo maniera man ėmė patikti. Galbūt profesionaliu muzikiniu požiūriu jo balsas ir prastas, bet nesvarbu. Kita vertus yra nemažai roko muzikantų, kurie kad ir nelabai moka taisyklingai dainuoti, bet jų balsai “veža“. Prisiminkime, kad ir Ozzy Osbourne, Marilyn Manson, AC/DC, Motorhead, Metallica ir panašių grupių vokalus. Kai Hanseną galėčiau priskirti prie tokių dainininkų.

Tačiau ankstyvasis Helloween laikotarpis iš kitų išsiskyrė ne vien Kai Hansen vokalu ar itin didele speed metalo koncentracija. Kitas svarbus bruožas yra itin metalpatriotiniai dainų tekstai. Ankstyvoji grupės kūryba ne tik ryškiai atspindi tuometinio metalo dvasią, bet ir deklaruoja pagrindines metalistų vertybes bei idėjas: vienybę, laisvę, individualumą, kovą už geresnį pasaulį, neapykantą priespaudai, melui ir žiaurumui. Susikūrusi Šaltojo karo metais, kuomet pasaulyje tvyrojo branduolinio karo baimė, vyrai aklai tenkindami politinių ideologų užgaidas beprasmiškai dėjo galvas Vietname, Šiaurės Korėjoje, Afganistane, vien tam kad patenkintų valdžios vyrų norą viešpatauti pasaulyje, o aktyviu smegenų plovimu buvo siekima atimti iš žmogaus sveiką protą ir teisę mąstyti. Žiauri priespauda gyvavo Socialistiniam lagery, tačiau ir anapus Geležinės Uždangos gyvenimas buvo ne rožėm klotas. Čia irgi buvo gausybė problemų. Esminis skirtumas – kapitalistiniame pasaulyje buvo bent jau galima drąsiai pareikšti savo nuomonę. Taigi Helloween, kaip ir daugelis kitų metalo grupių, šia teise ir pasinaudojo. Grupė savo muzika siekė priversti žmones susimąstyti apie esamas socialines ir globalines pasaulio problemas ir imtis prieš jas priemonių. O tos priemonės bus veiksmingos tik tada, kai susivienysi. Tad kaip supratote, Helloween dainos kupinos romantinių patriotizmo atspalvių, tiesa ne nacionalinio, bet subkultūrinio patriotizmo. Štai tarkim daina “Ride The Sky“ apdainuoja pabėgimą iš kalėjimo. Šis romantikams itin būdingas motyvas (prisiminkime “Grafą Montekristą“) neretas tuometiniame metale. Iron Maiden ta pačia tema sukūrė dainą “The Prisoner“, o Metallica kompozicija “Sanitarius (Welcome Home)“ taip pat remiasi panašiu siužetu, tik ten kalinys yra dar ir psichinis ligonis. Kitas Helloween kūrinys “Warrior“, perteikia kitą metale itin populiarią temą – karo beprasmybę (analogiški kūriniai Black Sabbath “War Pigs“, Metallica “For Whom The Bell Tolls“ ir daug kitų). Žodžiu ankstyvoji Helloween kūryba šimtu procentu atspindi metalo, ypač thrash’o ideologiją. Tai muzika suteikianti jėgų laisvai gyventi, priešintis neteisybei ir išreikšti savo nuomonę. Ne veltui jų propaguojamas stilius įgauna power metalo pavadinimą. Tiesa vėliau poweris susikoncentruoja ties fantasy tematika ir kai kurios grupės užmiršta tikrąją šio stiliaus esmę, bet tuo metu taip dar nebuvo. Power metalas Helloween gyvavimo pradžioje buvo stiprus, energingas ir metalistus vienytis skatinantis stilius, kvietęs į kovą prieš materialėjantį pasaulį, besivadovaujantį išisigmusiomis ir abejotino teisingumo vertybėmis.

Nepaisant to, kad Šaltasis karas baigėsi, Helloween dainos nė per nago juodymą neprarado savo aktualumo. Ir turbūt dar ilgai nepraras. Kiekvienas iš mūsų gali pakeisti pasaulį arba bent jau pasikeisti patys. Svarbiausia yra vienybė. O susivienyti dar ne per vėlu…

Guardians (Live) 1986:

Heavy Metal Is The Law (Live) 1986:

Ride The Sky (fano sukurtas Slideshow):

 

Control Denied – paskutinis didžiojo sunkiosios muzikos mocarto projektas

Talentingasis gitaristas, vokalistas, kompozitorius ir poetas Chuck’as Schuldiner’is (1967-2001) geriausiai žinomas kaip kultinės grupės Death įkūrėjas ir vienintelis pastovus narys. Ši grupė į istoriją įėjo ne vien kaip viena pirmųjų death metalo formacijų (vis tik pirmieji buvo Possessed), bet ir kaip puikus visiško kūrybinio nuoširdumo, tobulėjimo ir jokių rėmų nepaisymo pavizdys. Kažin ar yra muzikos istorijoje bent viena kita grupė (ar atlikėjas), kuri per visą savo egzistavimo laikotarpį (o jis truko 15 metų) nebūtų nė truputėlio nusivažiavusi. Kiekvienas naujas Death albumas būdavo žymiai geresnis už visus ankstesnius, o kompozicijos vis labiau sudetingėjo, kol galiausiai, pasiekus virtuoziškumo viršūnę, kuomet jau net ir lakiausios fantazijos žmogus vargu ar begalėtų įsivaizduoti kaip Death galėtų sugroti dar sudėtingiau, grupė galutinai išyra. Tačiau nutrūksta tik Death kūrybinė veikla, bet ne paties Chuck’o. Šis surenka geriausius savo bendražygius, įvairiais laikais grojusius Death ir suformuoja naują grupę Control Denied. Ši teišleidžia tik vieną vienintelį albumą – “The Fragile Art Of Egzistance“. Antrojo albumo pabaigti nespėja – klastingas smegenų auglys pasiglemžia genialiojo Chuck’o Schuldinerio gyvybę. Tada jam buvo tik 34-eri…

Control Denied muzika daug kuo panaši į paskutiniojo Death opuso “The Sound Of Perserverance“ kūrybą. Įmantrios ir sunkiai nuspėjamos kompozicijos, nepaprastai sudėtingas ir kiekvieną akimirką kintantis ritmas bei labai nepastovus tempas, gilūs filosofiniai egzistencialistiniai tekstai, ir širdį veriančios Chuck’o elektrinės gitaros partijos. Esminis Control Denied skirtumas – prie mikrofono stovi ne pats Chuck’as, o kitas vokalistas. Ir visai ne deferiškas growl’intojas (koks buvo Chuck’as), o švarus, plataus diapazono power metalo skardžiagerklis Tim Aymar. Dėl šios priežasties Control Denied yra vadinama progressive technical power metalu, nors Death muzika buvo progressive technical death metalas. Visgi kriokiantis vokalas turbūt buvo paskutinis vėlyvųjų Death death metalo atributas, kad nuo vokalo pakeitimo pasikeitė ir muzikos stilius. Kad ir kaip bebūtų, Chuck’o Schuldiner’io kūrybos kelias per nelyg vingiuotas, tad ją nelabai lengva įsprausti į kurio nors stiliaus rėmus.

Taigi Control Denied sudarė vokalistas Tim Aymar, gitaristai Chuck Schuldiner ir Shannon Hamm, boso virtuozas Steve DiGiorgio ir būgnininkas Richard Christy. Tai tikrai itin aukšto lygio profesionalų komanda, tad ji niekaip nesugebėjo sukurti lievo ir primityvaus albumo 😀 . “TFAOE“ žavi savo tobulu techniškumo ir jasumingumo santykiu, kurį ne visada sugeba išlaikyti dauguma techno metalistų. Control Denied muzika yra ir nepaprastai virtuoziška, ir kupina emocijų bei nuoširdumo. Tekstuose filosofiškai nagrinėjami jausmai ir žmogaus sielos gelmės. Štai tarkim įžanginiame kūrinyje Consumed dainuojama apie meilę, kas tiesa sakant Schuldiner’io kūryboje tikrai reta (arba taip paslėpta, kad aš net nesupratau) ir reikia pasakyti, kad tai viena intelektualiausių ir originaliausių mano girdėtų meilės dainų. O štai kūrinys “Believe“, nagrinėjantis tikėjimo klausimą turi itin genialų priedainį: “When You believe/Do You Believe?/If You believe/You must believe!“ Paprasta, bet su gilia mintim. Tiesa šis albumas gal ir nėra itin sunkus fizine prasme, bet ganėtiani sunkiai klausomas. Bent jau man buvo sunku priprasti prie švaraus Tim’o balso, nes buvau pratęs prie šiurkštaus bet jausmingo Chuck’o growl’o. Bet iš kokio 5 klausymo albumas ėmė patikti ir dabar tiesiog vežte veža. O tai yra genialios muzikos bruožas: jai suprasti reikia daug laiko. Bet dabar galiu pasakyti, kad Tim’o balsas šiam albumui tikrai labai tinkamas ir puikiai sugeba išreikšti tai, ką turėjo omeny Chuck’as.

Taigi albumu “TFAOE“ sunkiosios muzikos mocartas Chuck’as Schuldiner’is įrodė jog puikiai sugeba ne tik eksperimentuoti, bet ir eksperimentuoti nenuvažiuojant į lankas.

Tinklapis Chuck Schuldiner ir jo kūrybai atminti

Expect The Unexpected nuotraukų slideshow: