Rytietiški motyvai grupės Mynta muzikoje

Strapsinis buvo parašytas Artimųjų rytų ir Pietų Azijos muzikos kurso Vilniaus universitete atsiskaitymui, bet manyčiau kad ši grupė bus įdomi ir garbiesiems tinklaraščio skaitytojams, juolab kad kažkokios panašios muzikos išgirsi tikrai ne kasdien.

Mynta yra world fusion music stiliaus grupė iš Švedijos. Savo muzikoje kolektyvas subtiliai maišo džiazą su klasikine indų muzika, į skambesį įpindami ir arabiškos, afrikietiškos, Lotynų Amerikos ir skandinaviškos folk muzikos elementų, taip sukurdami unikalų ir spalvingą muzikinį kokteilį, kurį pati grupė vadina „Nordic Ice with Indian Spice“ (šiaurietiškas ledas su indiškais prieskoniais). Grupės pavadinimas, iš švedų kalbos reiškia „mėtą“, augalą, kurio gaivinantis ir tuo pačiu pikantiškas skonis irgi atspindi grupės atliekamą stilių.

1979 metais įkurta bosisto Christian Paulin, Mynta iš pradžių grojo džiazroką su fanko elementais. Grupė sulaukė pripažinimo įvairiuose tarptautiniuose džiazo festivaliuose. 1987-aisiais koncertuodami Indijoje, švedų muzikantai susipažino su žymiu perkusistu, tablos virtuozu Fazal Qureshi, kuris itin palankai įvertina švedų kūrybą ir net sutinka su jais bendradarbiauti. Tai buvo lemtingas įvykis, paskatinęs radikalias stilistines Mynta muzikos permainas. Grupės kūryboje atsiranda vis daugiau indiškų motyvų, imama bendradarbiauti su įvairiais indų muzikantais, tad nuo tradicinio džiazo, grupė pasuka prie originalaus, įvairių kultūrų muzikines tradicijas sintetinančio stiliaus, pakėlusio juos į naują kokybinį lygmenį.

Grupė unikali ir savo sudėtimi. Nors Mynta bazuojasi Švedijoje, jos narių kilmės geografija įvairi. Įkurėjas, bosistas Christian Paulin, akustinią gitarą valdantis Max Åhman, būgninkas ir perkusistas Sebastian Printz-Werner yra švedai, fleitininkas ir saksofonistas Dallas Smith yra iš JAV, kur San Francisko Ali Akbar koledže studijavo klasikinę Indijos (hindustani tradicijos) muziką, o smuikininkas Santiago Jimenez kilęs iš Kubos.

Be šių, nuolatinių narių grupėje visada groja bent vienas, o kai kada ir keli kviestiniai muzikantai iš Indijos. Visų pirma tai vienas geriausių tablos mušikų pasaulyje Fazal Qureshi. Fazalas kilęs iš garsios muzikantų šeimos. Jo tėvas Ustad Alla Rakha (1919 – 2000) išpopuliarino tablą visame pasaulyje ir yra ko gero žymiausias šio instrumento virtuozas, garsus dar ir tuo kad nuolat šiuo instrumentu akomponuodavo Ravi Shankarui. Fazalo vyresnysis brolis Zakir Hussain (g. 1951) irgi pasaulinio lygio tablos meistras, grojęs vienoje pirmųjų indų jazz fusion grupių Shakti (gyvavo 1975-1977 metais), o jaunesnysis brolis Taufiq Qureshi (g.1955) taip pat groja tabla.

Kitas žymus muzikantas, bendradarbiaujantis su Mynta yra vokalistas Shankar Mahadevan, labiausiai žinomas, kaip Bolivudo filmų muzikos kūrėjas ir prodiuseris. Jis įgijęs Karnatakos tradicijos muzikinį išsilavinimą, be vokalo, dar groja vyna. Įdomu, kad pagal profesiją Shankaras yra profesionalus programuotojas.

Kartais su Mynta groja ir tablininkė Suranjana Ghosh, pavaduojanti Fazalą Qureshi, kai šis negali, mridango mušikas Sridhar Partasarathy ir kiti.

Grupė itin daug keliauja ir koncertuoja įvairiose pasaulio šalyse – tiek Vakaruose, tiek ir Rytuose. Išties pamėgta yra Indija, kur Mynta – itin dažnas svečias.

Iki šiol Mynta išleidusi 12 albumų, iš kurių du pirmieji atskleidžia ankstyvąjį, „iki indiškąjį“ grupės laikotarpį, o kiti žymi spalvingą ir vis progresuojantį grupės skambesį. Grupės Mynta kompozicijos daugiausiai instrumentinės. Jose tarpusavyje puikiai dera stipriai išreikšti rytietiški ir Lotynų Amerikos ritmai ir egzotiškos, nepaprastai spalvingos ir emocijomis žaižaruojančios melodijos, kurios kaip ir būdinga tikram džiazui, tarpusvyje pinasi ir vingiuoja. Myntos kūriniai nesiliauja stebinti savo dinamika, gausiais ritmo, tempo, melodijos pokyčiais ir subtilia nuotaikų kaita. Ir nors grupės atliekama muzika pasižymi sunkiai protu suvokiama stilistine eklektika, kur šiaurietiški skandianvų liaudies muzikos motyvai be jokio sąžinės graužimo plakami į vieną krūvą su pietietiško temperamento nestingančia Indijos ir musulmoniškų kraštų klasikine muzika, čia pat dar primaišant latinoamerikietiškų ir afrokubietiškų elementų ir visa tai suneriant ant bendro džiazo ir roko muzikos „karkaso“, Myntos kūryba nė truputėlio neatrodo chaotiška. Viskas joje kruopščiai dera tarpusavyje ir skamba itin harmoningai ir gyvai.

Nors Mynta muzikoje itin gausu indiškų ar arabiškų motyvų, šios grupės nedėrėtų vertinti kaip bandymo kopijuoti indišką ar arabišką muziką, ką galbūt bandytų daryti skeptikai. Savaime aišku, kad žmonės, gimę ir augę Europoje nesugebės prilygti profesionaliems indų muzikantams gelminių tos muzikos principų pajautimu ir natūraliu jų išreiškimu. Mynta dėrėtų vertinti ne dėl to kaip jiems pavyskta/nepavyksta atkartoti svetimų kultūrų muzikos, o dėl to, kaip jie ją interpretuoja. Kiekvienas kultūros elementas perėjęs iš vienos kultūrinės erdvės į kitą, įgauna naujų prasminių atspalvių ir būtent tie atspalviai ir jų perteikimas yra tai, kas grupę Mynta daro unikaliais ir nepakartojamais.

Tinklapis

MySpace svetainė

 

Progresyvios Kalėdos su Trans-Siberian Orchestra

Nė nepastebėjau, kaip ant mūsų ir vėl užvirto Kalėdos. Švenčių stukteltas netikėtai prisiminiau kasmetinę žiniatinklio tradiciją kiekvieną kartą papasakoti apie kokį nors kalėdinį sunkiosios muzikos projektą. Ir jeigu ankstesniais metais dėmesio centre buvo visokios metalchaltūros, tai šiemet norėčiau atkreipti dėmesį į bene rimčiausią tokio pobūdžio kolektyvą. Amerikiečiai Trans-Siberian Orchestra, susibūrę 1996 metais, nusprendė ne šiaip sau primityviai pabirbinti gitaras populiarių kalėdinių dainuškų motyvais, bet kurti įspūdingą, įdomią ir šventinę nuotaiką atspindinčią muziką be jokio falšo ir blevyzgų.

Grupės kūryboje persipina šiltos kalėdų giesmės, neoklasikiniai motyvai, spalvingi progresyviojo roko pasažai ir trijų elektrinių gitarų jėga, sustiprinta styginių orkestro didybės. Didelė kūrybos dalis instrumentinė, tačiau yra ir nemažai vokalo ir choro partijų, kurias klasikine dainavimo maniera atlieka tiek vyriškos tiek moteriškos giminės balsų savininkai.

Trans-Siberian Orchestra kūryba išties profesionali, aukšto lygio ir tiesiog tobulai tinkanti ne visai tradicininiam senamadiškam, bet tuo pačiu ir ne perdėm profaniškam Kalėdų sutikimui. Tad svaigiam švenčių sukūryje nepamirškime tikrosios Kalėdų dvasios, nemirtingosios klasikos ir, žinoma, sunkiojo metalo \m/.

Christmas Canon Rock:

Wizards in Winter:

 

Tang Dynasty – metalo pionieriai Kinijoje

Šiais laikais iš principo originalios, savitos ir daugiau į nieką nepanašios muzikos sukuriama itin mažai. Žinoma, visokių eksperimentonių, pasižaidimų su triukšmais ir avangardysčių netrūksta, bet kiek iš jų tikrai prigyja, o kiek taip ir užgęsta nepalikę ryškesnio pėdsako muzikos istorijoje. Tang Dynasty – viena tų iš tikro originalių grupių, pasižyminčių savitu, su niekuo daugiau asociacijų nekeliančiu (na beveik) skambesiu ir itin svariu indėliu sunkiojo metalo (jei jau ne pasaulinei, tai bent jau Kinijos) scenai. Pirmąja tikra kinų heavy metalo grupe laikomi 唐朝 Tang Chao (taip ši grupė vadinasi Kinijoje) puikiai pajėgė į vienon krūvon sulydyti klasikinį vakarietišką heavy metalą su turtinga Tolimųjų Rytų muzikos tradicija ir išgauti harmoningai vientisą ir originalų stilių.

Kaip ir derėtų tikėtis iš senų komunistinių perdylų, kuriems už sėdėjimą minkštame kompartijos krėsle ir oro gadinimą ne vien mokamos milžiniškos algos, bet ir kuriami šlovinantys šūkiai, ne tik metalo, bet ir roko muzika Kinijoje ilgą laiką buvo besąlygiškai draudžiama. Vakarietiška pop muzika Liaudies respubliką pasiekė gerokai pavėluotai, tad visai nereiktų stebėtis,  kad dar kokiais 1985 metais sunkesnės muzikos už The Beatles ar Simon and Garfunkel šioje šalyje vargu ar buvo. Tai ir nulėmė tai, kad pirmoji metalo grupė susikūrė tik apie 1988 metus. Tang Dynasty įkūrė kinų kilmės amerikietis Kaiser Kuo, dirbęs žurnalistu Pekine. Tiesa, jo surinkta ir į “tikrąjį“ metalo kelią atvesta šutvė 1989 išsiskirstė, mat per šalį nusirito žiauri reperesijų banga ir kovai prieš taikius protestuotojus Tiananmenio aikštėje buvo pasitelkti tankai, kas reiškė, kad groti roką gali būti mirtinai pavojinga. Išsigandęs Kaiseris pabėgo į JAV, o likę grupės nariai po metų vėl susibūrė ir sėkmingai tęsė veiklą ir be didžiojo kinų metalo patriarcho. 1992 išleistas debiutinis albumas, kurio pavadinimas į anglų kalbą verčiamas kaip “A Dream Return To Tang Dynasty“ pranoko visus lūkesčius. Parduotas 2 milijonų kopijų tiražu, kas net pačioms populiariausioms pasaulio metalo grupėms būtų rimtas laimėjimas, opusas iš karto pavertė Tang Dynasty nemirtinga kinų sunkiosios muzikos klasika ir iškėlė kartelę taip aukštai, kad net iki šiol patys Tang Dynasty nesugeba jos peršokti. Maža to, grupę pripažino oficialioji Kinijos valdžia, tuo siekdama parodyti pasauliui, kokia neva demokratiška ir žodžio laisvę gerbianti yra Kinija. Tai buvo tartum džino išleidimas iš butelio – metalas, nors ir pamažu ir negausiai, bet  paplito po visą šalį ir šiandien jo sustabdyti nepajėgtų nė tankai…

Deja, grupės neaplenkė ir tragedija. Skaudžioje autoavarijoje žūsta bosistas Zhang Ju. Smūgis grupei ko gero analogiškas tam, kurį patyrė Metallica, netekusi Cliffo Burtono. Daug kas sako, kad po Zhang mirties Tang Dynasty “jau nebe ta“. Vis dėlto, nors vėlesnieji albumai ir nesulaukė tokio populiarumo, kaip debiutas, mano nuomone, jie irgi puikūs. 1998 “Epic“ ir dar po dešimtmečio pasirodęs “Romantic Knight“ kiek kitokie, bet vis dėlto išlaiko grupei būdingą rytietišką skambesį apie kurį ir reiktų plačiau pakalbėti.

Nors Tang Dynasty dažnai įvardijama kaip heavy metalas, grupė iš esmės nepaiso šiam stiliui būdingų klišių ir stereotipų ir vietomis gan smarkiai nukrypsta nuo metalinės stilistikos vos ne prie kažko artimo rusiškam rokui (turiu omeny akustinių gitarų brazdinimą, bandant vaidinti dainuojamąją poeziją, kas iš pirmo karto gali nuvilti, bet vėliau pajunti, kad tai visai tinka). Lemtingą vaidmenį grupės kūryboje užima gausūs kinų klasikinės ir tradicinės muzikos elementai, tačiau jie su metalu jungiami taip harmoningai, kad atskirti kur ten baigiasi metalas ir prasideda folkas yra praktiškai neįmanoma. Vokalas irgi remiasi gilias tradicijas turinčia Pekino operos dainavimo maniera, kuri skamba ne tik savitai, bet ir ganėtinai “metališkai“. Galbūt rimtesnis trūkumas yra nepakankamai ryški ritmo sekcija ir šioks toks “akustiškumo“ perteklius, dėl ko Tang Dynasty muzika kai kam gali pasirodyti per lengva. Kitiems, ekstremalybių nemegėjams tai galbūt kaip tik bus privalumas.

Grupės tekstai atliekami idealiai švaria putonghua (bendrinė kinų kalba, dar žinoma kaip mandarinų dialektas), tad daugumai bus nesuprantami. Tang Dynasty dainos dažniausiai liūdnos ir filosofiškai poetiškos. Jose susipina egzistencialistinis būties tragizmas, nusivylimas gyvenimu, vienatvės, susvetimėjimo jausmas ir romantinis susižavėjimas didinga Kinijos istorija ypač Tang epocha (618–907 metai), kai Kinija buvo ne vien politiškai, ekonomiškai, bet ir kultūriškai stipriausia Pasaulio valstybė. Šitoks realybės ir fantazijų pasaulio supriešinimas, pabėgimas iš slegiančios rutinos ir laisvės siekimas gan tipiškas metalo muzikai, tačiau Tang Dynasty atveju įgauna naujų atspalvių, mat tuo pačiu tai yra ir užslėptas maištas prieš totalitarinę šalies sistemą. Žinoma šis maištas ganėtinai švelnus, kaip ir sąlyginai švelni yra ir pati Tang Dynasty muzika, tačiau kai kada kukli užuomina gali būti efektyvesnė už atvirą tiesos išsakymą…

A Dream Return To Tang Dynasty:

Nine Beats:

The Sun:

Choice (live):

Farewell (live):

The Time:

Mooon Dream:

Internacionalas:

 

Blind Guardian – sunkieji vokiečių bardai

Nors gausūs pokyčių vėjai, tornadai, taifūnai ir visokie kitokie barzgalai gerokai išmušė mane iš vėžių ir ilgą laiką neprileido prie žiniatinklio pildymo, pagaliau sugebėjau vėl sėsti prie savo (pseudo)muzikologinių rašliavų. Tad šiandienos apkalbų objektas – vokiškojo power metalo dievai Blind Guardian. Apie juos pasakyti galima daug, ir beveik vien tik gero. Tai grupė, per savo ilgą egzistavimo laiką (o jis dar anaiptol nesibaigė) sugebėjusi nesusigandinti reputacijos chaltūromis, ištikimų fanų išmainymu į gerokai platesnes nemetalines mases ar nugrybavimu į nevykusių eksperimentų šilus ir paunksmes. Žinoma, kai kurie galbūt užginčytų: o kaipgi “Nitghtfall in the Middle Earth“ ar “The Night in the Opera“? Tačiau aš tų dviejų albumų jokiu būdu nelaikau nei chaltūra, nei “prisvilusiu blynu“ eksperimentų srityje, bet apie viską vėliau, o dabar pasivadovaukime “trukt už vadžių ir vėl iš pradžių“ principu, idant nieko apie šią grupę “neraukiantys“ maloningieji žiniatinklio skaitytojai įgautų bent mažutę dozę apšvietos.

Blind Guardian idėjinės ištakos slypi 80-ųjų vokiškojo speed metalo bangoje. Pirminis grupės pavadinimas buvo Lucifer’s Heritage, tačiau 1985 metais kvartetas gavo dabartinį pavadinimą. Įdomu, kad nuo to laiko grupės sudėtis visiškai nekito iki 2005-ųjų, kai pasitraukti sumanė būgninkas Thomas Stauchas. Bet grįžkime į IX dešimtmetį.

Taigi, Blind Guardian pradėjo savo veiklą kaip ištikimi Helloween ir kitų tuometinių speed metalo grupių pasiekėjai, bet jau pirmuosiose įrašuose išryškėjo esminiai ir unikalūs šios grupės bruožai, išskyrę juos iš daugelio kitų tuometinių formacijų – epiškumas ir fantasy literatūra paremti dainų tekstai. Vėliau šios savybės stiprėjo, su kiekvienu albumu vis labiau išstumdamos šiurkštaus ir mažumėlę thrashovo “greituko“ pradą, kurį pakeitė progresyviojo roko ir renesanso bei klasikinės simfoninės muzikos elementai. Su kiekvienu albumu Blind Guardian metalas vis labiau modernėjo, darėsi vis spalvingenis, melodingesnis, įvairesnis ir sudėtingesnis. Tad ši grupė nestovi ir niekada nestovėjo vienoje vietoje. Kita vertus, jie sugebėjo išlaikyti savąjį stilių ir kokybę. Dėl šios priežasties kiekvienas jų albumas yra tikrai geras, nors patikti gali ne visiems. Bene kontraversiškiausių nuomonių susilaukė minėtieji “Nitghtfall in the Middle Earth“ ir “The Night in the Opera“ (jie net tapo grupės vaidų ir būgninko pasitraukimo priežastimi). Viena vertus, tai ambicingi, labai originalūs ir itin sudėtingos struktūros dariniai, pareikalavę iš muzikantų nemažai laiko ir kūrybinių išteklių, bet iš kitos pusės, jie tiek prifarširuoti sintezatoriais, išpuošti kompiuteriniais efektais ir taip nupoliruoti kruopščių prodiuserių rankomis, kad primena kokią tai super apkvarkaliuotą baroko ar net rokoko stiliaus bažnyčią. Žodžiu, sunkiai ir ilgai virškinami produktai, bet kai/jei “sąmonės skilvis“ pajėgia visą tą medžiagą sudoroti, atsiveria jos grožis ir didybė. Na o kuo gi tie albumai tokie kieti? Turbūt pagrindinė “šūstrenybė“ būtų milžiniškas vieno žmogaus choras. Modernios kompiuterinės technologijos leido vokalistui Hansi Kürsch pasidaryti 100 klonų armiją (tokį daugiasluoksnį vokalą pamėgęs buvo ir pats Freddy Mercury – tai vienas Queen skiramųjų buožų) . Toks vokalas skamba didingai, nors reikia pripžinti, vietomis ir nervina. Panaši situacija ir su kompiuteriniu simfoniniu orkestru, kuris smarkiai praturtina muzikos skambesį, bet kartais tas sintetiškumas tiesiog verčia vemti.

Bet nepaisant viso modernumo, muzikinio virtuoziškumo ir giliaprasmių, bei gausiu literatūriniu ir kultūriniu kontekstu (pradedant Biblija, Homero poemomis, ar viduramžių epais, baigiant Stephenu Kingu ar J.R.R. Tolkienu) paremtų tekstų, Blind Guardian muzika per 2 kūrybos dešimtmečius sugebėjo išlaikyti galingą jėgos ir draivo dozę. BG tartum atlieka pirminę ir pagrindinę power metalo funkciją – suteikti energijos klausytojams ir išsklaidyti beviltiškumo, rutinos bei nuobodulio jausmus, bei įkvėpti vilties gyvenimui. Epiška didybe dvelkiančia muzika ir fantastika persmelktais tekstais kuriama priešprieša pilkai vargiančiai rutinai, kurią įveikus arba bent trumpam numalšinus, gyvenimas įgyja naują kokybę.

Blind Guardian stiprūs ne vien savo studijine kūryba, bet ir nuostabiais gyvais pasirodymais. Na ne, jų koncetuose vargiai išvysime ugnies ir lazerių šou, trimetrinių animatorninių drakonų ar glamūriškų drapanų. Blind Guardian nariai atrodo labia paprastai, gal net per daug paprastai tokiai ambicingai muzikai, bet tame nematau anei jokio trūkumo. Visa tai atperka tiek puiki muzika, tiek ir muzikantų nuoširdumas. Ypač daug gero būtų galima pasakyti apie vokalistą, kuris visada būna įsijautęs į altliekamą muziką ir todėl scenoje elgiasi ne tik labai natūraliai, bet ir tetrališkai ir kas puikiausia – be jokios pozos ar maivymosi. Tuo Blind Guardian galėtų netgi pretenduoti į teigiamą dainuojamosios poezijos ekspertų įvertinimą (ne veltui jie dažnai pravardžiuojami bardais), o tuo galėtų pasigirti ne kiekvienas metalo kolektyvas.
Visa tai gali pasirodyti kaip perdėtai fanatiškas grupės liaupsinimas, bet ką jau padarysi. Tiesiog prie Blind Guardian nėra kaip prisikabinti. Nes tai išties originali ir labai savitą stilių turinti komanda, kurią toleruoja ir priversti pripažinti net ir tie brutalūzai, kuriems kitos power metalo grupės atrodo “gay”.

www.blind-guardian.com

www.myspace.com/blindguardian

Mirror Mirror

Another Stranger Me

Bright Eyes

The Bard’s Song

Mr. Sandman

Majesty (live)

Last Candle (live)

 

Slipknot – Mate.Feed.Kill.Repeat (1997) – prieš smingant į komercijos liūną…

“Wtf? Ką ši apgailėtina mallcore grupė veikia alternatyviosios ir nekomercinės muzikos tinklaraštyje?“ – turbūt būtent tai pagalvojote išvydę šį rašinį. Ir nieko keisto. Grupė Slipknot (aišku, turiu omeny ne 80-ųjų amerikos crossover trašistus Slipknot) tapo puikiu sunkiosios muzikos nupopsinimo ir pritaikymo plačiosioms masėms pavyzdžiu. Holivudiškos baisuoklių kaukės, primityvi, nervinga, dirbtina agresija perkrauta muzika, pozeriškas piktnaudžiavimas satanistine simbolika ir bereikšmiai, pseudonihilistiniai tekstai apie tai kad žmonės yra šūdas. Taip galima būtų apibūdinti šią bene sunkiausią ir pseudoagresyviausią visų laikų popso grupę. Tačiau tokie jie buvo ne visada. Kažkada vienam iš sunkiosios muzikos forumų teko skaityti, kad pirmąjame savo albume Slipknot grojo gerokai kitokią muziką, tad prieš kelias dienas dsrock muzikos archyve užtikus jų pirmąjį studijinį darbą, nusprendžiau užmesti ausį. Ir reikia pasakyti… visai įdomu.

Kai Mate.Feed.Kill.Repeat buvo įrašytas, Slipknot dar buvo menkai žinoma undergroundo grupė. Nebuvo jokių kaukių, velns žino ką veikiančių didžėjų, krūvos vadybininkų ir prodiuserių ar 2 papildomų būgnininkų. Grupę tada sudarė 6 nariai, iš kurių dabartinėje sudėtyje likę tik 3. Žodžiu, Slipknot tada buvo vos ne kita grupė. Tai parodo ir pati MFKR albumo muzika, skambanti gerokai priešingai nei viskas, ką grupė sukūrė vėliau.

Man šis darbas sukėlė gan prieštaringus jausmus. Vieni kūriniai ar jų dalys apstulbino, kiti kiek nuvylė. tačiau dėl vieno dalyko esu tikras – tai pats originaliausias, profesionaliausias ir eklektiškiausias Slipknot albumas. Tai dar ne nu metalas, tad muzikoje ryškiai jaučiamas laisvės groti ką nori ir kaip nori pojūtis, nesilaikoma jokių pop kanonų, nėra ir kažkokių klišių. Čia daug (ir netgi labai staigių ir netikėtų) tempo, ritmo, metro ir melodijos pokyčių, instrumentinių pragrojimų, pora tikrų metalo soliakų ir netgi perėjimų į tikrų tikriausią džiazą ar funk’ą su virtuoziškomis bosinės gitaros partijomis. Žodžiu, gausi stilių mišrainė. MFKR stilių galima pavadinti alternative experimental industrial progressive groove metal. Skamba žavingai :D.

Deja, nors MFKR ir skamba įdomiai, o kai kurie gabalai visai veža, yra vietų, kuriose vis dėlto išlenda “nu metalinė“ Slipknot pusė, primenenti į ką ši formacija pavirs po kelių metų. Tai pirmiausia galima pasakyti apie silpniausią (net ir dabatinių) Slipknot vietą – vokalą. Nemėgstu thrashcore’inio rėkimo, jis man skamba šlykščiai (priešingai nei growlas ar blekeriškas scream’as), nors kartais toks dainavimo būdas ir nemaišo. Bet šiuo atveju vokalisto bliovimas tiesiog nervina. Vietomis taip disharmoniškai užplėšia, kad kyla noras griebti kuoką ir suskaldyti kolonėles. Beje, disharmonijos šiame albume (kaip ir visoje Slipknot kūryboje) per akis, ir ji labai neskoninga. Vienoje dainoje gitara tai bjauriai džiržgia, kad ima skaudėti galvą ir tenka pasileisti Necrophagist (įdomus pastebėjimas – brutalūcha puikai numalšina visus skausmus, atsiradusius po nu-metal, house, trance, techno, PŪKO radijo klausymo ;D). Maža to, viename gabale pasigirsta tikrų tikriausias repavimas. Tiesa, jis pasimiršta kitame kūrinyje išgirdus kažką panašaus į Pain Of Salvation progresyvųjį fankmetalį, tik su žymiai prastesniu vokalu. Na, o visų blogiausias gabalas yra 9 minučių trukmės užslėptas gabalas Dogfish Rising. Tai kažkoks neskoningas pasižaidimas su garso aparatūra ir semplais. Geriau jo ir nebūtų.

Taigi pabaigai galėčiau pridurti, kad tai gan įdomus albumas, bet kaip ir visa Slipknot kūryba – nevertas jūsų pinigų. Netgi nemanau, kad jį verta  mp3 formatu nelegalai parsipumpuoti iš interneto. Užtenka tik vieną kitą kartą įdomumo dėlei pasiklausyti per dsrock , kad eilinį sykį pamatyti, kaip komercija žudo muziką.

 

Pain Of Salvation – konceptualaus albumo meistrai

“Što za chu…? Kas per kontracepcija?“ Turbūt taip turėtų sureaguoti visokie techno (arba dabar madingo tektonik) muzikos ekspertai, mainstryminio rokelio garbintojai ar kitokie popsistai. Kertu lažybų, kad terminas “albumo koncepcija“ jiems visiškai nežinomas. Ir nieko keisto. Popso albumuose jokios koncepcijos iš viso nėra. Nors ne, persiprašau, ji yra, bet visada maždaug vienoda – meilė, seilė, tūsai ir trūsai (na dar būna išimčių – mandarinai, cepelinai, dviratukas) . Ir visur tas pats per tą patį. Klausant tokios banalios ir dvasiškai nykios muzikos net nekyla minčių, jog pasaulyje egzistuoja ir kitų temų, kurias galima sėkmingai gvildenti dainose. Laimei, yra grupių, kurių kūryba gerokai peržengia pop muzikai uždėtus griežtus  rėmus. Tai ypač galima pasakyti apie itin plačią ir nevienalytę progresyviojo roko ir metalo sceną. Šįkart žiniatinklio taikiklyje – vieni žymiausių prog metalo atstovų, švedai Pain Of Salvation.

Grupė užuomazgos atsirado dar 1984, tačiau pirmasis albumas išleistas tik 1997 metais. Kodėl taip įvyko? 1984 grupės nariams buvo apie 11 metų, o tokiam amžiuje vargu ar galima užsiiminėti labai rimta muzikine karjera (žinoma, yra kas užsiiminėja), be to grupė ilgai ieškojo savito stiliaus ir nuolat keitė  skambesį. Ir paieškų rezulatatai itin vaisingi. Pradėję savo kelią nuo funk’o, vėliau vaikinai į muziką įliejo metalo ir prog roko esencijos ir 1997 metais griausmingai debiutavo su Entropia. Šis darbas sulaukė labai palankių įvertinimų, ir pasižymėjo tokia kūrybine branda, kokia debiutiniams albumams paprastai nebūdinga. Tai buvo lyg naujagimis su keturiasdešimtmečio protu ir patirtim ;D. Man teko skaityti nuomonių, jog tai apskritai geriausias visų laikų debiutinis metalo albumas (kad ir ginčytina hipotezė, bet logikos joje yra). Bet svarbiausia – tai nėra riboto potencialo grupė – kiti 5 opusai anaiptol neprastensi už pirmtaką, o gal netgi ir jį lenkia. Kuris jų darbas geriausias, pasakyti sunku, nes visi labai skirtingi ir  turi savų privalumų ir trūkumų. Entropia labiausiai funkovas, One Hour by the Concrete Lake pats techniškiausias, Remedy Lane – nuoširdžiausias ir jausmingiausias, BE pasižymi sunkiai nusakoma eklektika ir stitilistikos įvairove, o alternatyviojo metalo gerbėjai turbūt susižavės The Perfect Element I ir jo tęsinio Scarsick energija ir agresyvumu, tuo tarpu tikriesiems metalistams (man irgi) tai galbūt sukels pasišlykštėjimą. Žodžiu, kiekvienam pagal skonį.

Pain Of Salvation muzikoje gausu tiek funkiškų sinkopuotų ritmų, tiek metalinių rifų ar prog’ui būdingų sudėtingų kompozicijų bei netikėtų sprendimų (pvz šabloniškų disco motyvų.) Tiesa, priešingai nei kai kurie kiti progresyvistai, POS nepersistengia orgazmiškai demonstruodami savo aukštą grojimo lygį, tad kažkokios stulbinančios  technikos iš jų tikėtis neverta. Priešingai, jie daugiau dėmesio skiria emocijoms, tad grupės muzika skamba išties nuoširdžiai ir galingai.

Nors Pain Of Salvation žavi savo stipria muzikine puse, jų idėjinė pusė manyčiau yra dar stipresnė. Visi grupės darbai turi originalią koncepciją, savus veikėjus, alegorines figūras, per kurias atskleidžiamos aktualios visuomeninės ir filosofinės problemos. Karas, radiacija, aplinkosaugos problemos, dvasinės žmogaus krizės ir žmonijos pražūties teorijos pateikiamos labai originaliai ir taip įtikinamai, kad sukrečia iki pačių sielos gelmių ir išties priverčia susimąstyti. Paklausęs POS albumo, jaučiuosi lyg pažiūrėjęs kokį itin originalų ir paties aukščiausio meninio lygio filmą (tokį kur gauna minimum 8 oskarus :D). Kiekvieno albumo koncepcija tokia stipri, kad pagal ją galima drąsiai statyti filmą arba spektaklį, kaip kad yra padaryta su legendiniu Pink Floyd albumu The Wall.

Tiesa, konceptualūs darbai dažniausiai turi problemą – į juos reikia įsijausti, ir tai vargu ar bus tinkama muzikytė fonui arba vakarėliams. Be to geriausia jų muziką klausytis albumais, o ne po vieną atskirą dainą (kaip dabar madinga), nes tada nepajuntama nė pusės POS muzikos jėgos. Be to, ši grupė nekuria jokių “superhitų“ (šis žodis melamono, o ypač progresyvisto, leksikone yra išvis nevartotinas), todėl išleistas tik vienas singlas “Ashes“ ir nors šis gabalas atitinka “hito“ standartus, kaimietiškų (blogąja prasme) Lietuvos pop didžėjų ausims tai ko gero visvien būtų stiprus “neformatas“. Žodžiu, nors Pain Of Salvation muzika bendram metalo kontekste atrodo gan lengva, bet ji vistiek nėra priimtina plačiosioms masėms dėl savo intelektualumo ir laisvos kompozicijų struktūros. Bet jeigu, nesate abejingi progresyviajam rokui bei metalui, tikrai turėtumėte išbandyti šią grupę. O jei abejingi, vistiek išbandykit, gal užkabins, nes tai kone ideali grupė pažinčiai su prog metalu pradėti.

www.painofsalvation.com 

Ashes:

Pilgrim:

![foreword]:

The Big Machine:

Inside (Live):

Iter Impius (Live):