Progressive


atheistNemažai didžių žmonių, kurių vardus šiandien žino netgi kiekvienas skaičiuoti vos iki 100 temokantis pradinukas ar visiškai prasigėręs Naujosios Vilnios šiukšliadėžių garbės admirolas (liaudiškai bomžu vadinamas), mirė būdami nesuprasti. Kokia geniali Johano Sebastiano Bacho muzika, buvo suprasta tik praėjus 100 metų po jo išėjimo Anaplinin. Vincentas van Gogas šiandien už savo paveikslus galėtų pasistatyti galbūt net didesnį namą nei Maiklo Džeksono Neverlendas, o gyveno šis olandas vos galą su galu besudurdamas. Ir tokių paradoskų istorijoje yra tūkstančiai. Panašių pavyzdžių, tik gal ne tokių ryškių ir tragiškų nesunku atrasti ir sunkiojoje muzikoje. Vienas jų – progresyvieji Amerikos deferiai Atheist.

Ši, 1984 susikūrusi grupė 9 dešimtmečio pabaigos ekstremaliojo metalo kontekste skambėjo taip neįprastai ir novatoriškai, kad buvo nepriimta pernelyg jautrių ir prie tokios egzotikos dar nepripatusių metalgalvių ausų. 1989, kuomet pasaulyje klestėjo grynas ir dar ganėtinai primityvus ankstyvasis defas, ekstremaliojo metalo jungimas su džiazu daugeliui atrodė vos ne šventvagiškas. Jau vien ką byloja leidybininkų sprendimas atidėti debiutinio grupės albumo “Piece Of Time“ leidimą metams, siekiant išvengti 1989 pasirodžiusių Death ir Morbid Angel albumų konkurencijos. Taigi, savo gyvavimo laikais, Atheist didelio populiarumo nesulaukė ir nė vienas iš trijų jos albumų didelio pelno muzikantams neatnešė. 1993 “ateistai“ išsilakstė. Atrodytų, grupė turėjo būti pasmerkta sudegti užmaršties
krematoriumuose, juolab kad toks likimas ištinka ir daugelį praeityje buvusių netgi labai garsių superst(ar)’ų popso atlikėjų. Bet nė velnio. Praėjus porai metų, metalinė visuomenė pribresta novatoriškai muzikai. Suklestėjęs ir vis labiau bujojantis techno ir progressive metalas smarkiai praplėčia sunkiosios muzikos ribas, įneša naujų vėjų ir intelektualumo, tad akivaizdu, kad prisimintos būna ir pirmosios progresyvios defo grupės – Pestilence, Cynic bei Atheist. Jos iškeliamos į metalo Olimpą, o jų įrašai tampa retenybe, už kuriuos neretas kolekcionierius ir nemažą pinigų sumą pasiryžta pakloti. Žodžiu, situacija primena Bacho arba van Gogo pavyzdį. Skirtumas tas, kad ji nėra tokia tragiška, mat 2006 Atheist atsikuria, perleidžia senuosius įrašus (kurie būna tiesiog graibstyte išgraibstyti melomanų) ir sudalyvauja daugybėje metalo koncertų bei festivalių, kur sulaukia itin didelio publikos dėmesio. Kone Bjauriojo ančiuko istorija…

Na bet užteks tos istorijos, geriau pereikime prie muzikos. Atheist vieni pirmųjų death/thrash metale pritaikė džiazo teoriją, taip sukurdami savo unikalų skambesį. Jų dainos itin chaotiškos, ir iš pirmo nugirdimo galbūt gali pasirodyti, kad tai kažkokių vaikigalių belenkoks instrumentų pabrūžinimas, bet geriau įsiklausius pasidaro akivaizdu, kad taip nė velnio nėra. Priešingai – Atheist muzika yra itin techniška, harmoninga ir kiekvienas akordas joje kruopščiai nušlifuotas ir dar su Mister Proper išblizgintas. Net žodžiais sunku apsakyti įspūdžius, išgirdus ką išdarinėja būgnininkas, bosistas ar gitaristai. Beklausant tokios muzikos ir džiazą visai galima pamėgti (arba džiazmenams metalą). Be to įdomus ir savitas Kelly Shaefer vokalas, kiek primenatis Chuck Schuldiner ar John Tardy manierą. Priešingai nei daugumos nūdienos kriokalių, jo growlas yra ganėtinai aukštas, neperdaug gyvuliškas (pliusas brutalūchos nemėgėjams), o žodžiai dainuojami aiškiai. Išskirtinės ir pačios grupės kompozicijos, kurios yra ganėtinai trumpos (kas prog metalui nelabai būdinga) ir nepaisant viso sudėtingumo, staigių melodijos ir ritmo pokyčių, labai kabinančios ir gan įsimintinos. Tiesiog tobulas technikos/smagumo santykis.

Taigi Atheist sugebėjo įveikti laiką ir “nepripažintų genijų sindromą“ bei užsitarnavo kultinės grupės statusą, kurį sėkmingai pateisina ne tik kūryboje, bet gyvuose pasirodymuose. Nuoširdžiai tikiuosi, kad kada nors pavyks šiuos progresyvistus išvysti savo akimis, nes kad tai tikrai dėmesio verta grupė, parodė ne vien jų albumai, bet ir Youtube užtikti vaizdo įrašai. Popsas bijo laiko, o laikas bijo Atheist. Tegyvuoja visų rūšių ir sunkumų prog’as \m/

Progarchyvai
Namų puslapis

Mother Man (Live Wacken 2006) su bosinės gitaros solo:

the gathering

Paradise Lost, Anathema, Tiamat, Katatonia, Theatre Of Tragedy. Visas šias grupes sieja tai, kad pradėjusios karjerą nuo lėto ir depresyvaus death/doom metalo, vėliau jos pasuko radikalių permainų ir eksperimentų keliu. Anathema ėmė sekti Pink Floyd pėdomis, Paradise Lost muzika įgavo Depeche Mode bruožų, o gothic metalą išvystę Theatre Of Tragedy pateisino savo pavadinimą tragiškai nusivažiuodami iki popso. Į šį ex-doomerių eksperimentatorių klubą pakliūna ir olandai The Gathering. Esminis skirtumas tas, kad jei daugumos šių grupių stiliaus pakeitimas sulaukė nemažai priešiškumo, tai The Gathering metamorfozės netgi daugelio metalistų vertinamos itin pozityviai. Tiesa sakant, doomiškieji grupės opusai visiškai nugrimzdo į užmarštį ir nuskendo vėlyvosios olandų kūrybos šešėlyje. Na bet nieko čia keisto. Į grupę atėjus žaviajai vokalistei Annekei van Giersbergen, The Gathering ėmė skambėti absoliučiai kitaip. Tačiau tas jų naujas skambesys, priešingai nei senasis, buvo savitas, originalus ir vargiai su kuo nors supainiojamas. Taigi galima netgi teigti, kad tikrieji The Gathering susiformavo su Annekės atėjimu.

Jausmingas ir švelnus Anneke van Giersbergen vokalas (kiek primenantis Jurgos Šeduikytės balsą), gan paprasta, bet labai subtili ir melodinga dainų kompozicija, praturtinta kompiuteriniais sample’ais bei papildomais programuotų būgnų loop’ais, sunkiai suprantami dainų tekstai (norint suvokti kai kurių esmę, reiktų giliai pasiknisti ir paanalizuoti) ir su kiekvienu albumu vis kintantis skambesys. Taip galima apibūdinti van Giersbergen eros The Gathering kūrybą. Grupė nepaiso jokių stilistinių rėmų ir kuria tai kas jiems patinka, nevengdami įsibrauti į kitų stilių teritorijas: nuo progresyviojo gothic metalo, iki post roko, trip roko, ar future pop. Tikri liberalai (ne veltui olandai). The Gathering kūryboje jaučiama ir stipri Radiohead įtaka. Net keli grupės nariai “O.K. Computer“ laiko mėgstamiausiu savo albumu. Na o svarbiausia, kad šie olandai puikiai suderina visus skirtingus stilius, suteikdami muzikai gaivumo, ir gyvumo įspūdį. Psichodelika, groteskas, romantika ir avangardas susilieja The Gathering dainose, sukurdami euforišką atmosferą. Klausant jų muzikos taip ir norisi įlipti į kokią “keistą mašiną“ ir suskambus laisvės varpui, išmatuoti (išmatos čia ne prie ko) Žemės planetą. Arba atsidurti kokiam 50-aisiais pastytame Juodosios Šviesos rajono name su baisiais paveikslais ir suprasti, kodėl “raudona yra lėta spalva“. Na bet užteks tų aliuzijų…

Beje, įdomus faktas. The Gathering yra mėgstamiausia death metalo titanų Morbid Angel gitaristo Trey Azagthoth grupė. Prisiminus tai ką groja patys Morbid Angel, šis faktas atrodo gan paradoksalus, bet kita vertus, jei žmogus klauso/groja brutalūchą, tai dar nereiškia, kad jis nesidomi ir visai kitokia muzika. Trey yra puikus to įrodymas (aš taip pat 🙂 ).

Deja, šiemet Anneke paliko The Gathering, tam kad galėtų susikoncentruoti ties nauju soliniu projektu Agua de Annique. Taigi grupė liko be vokalistės, atvedusios ją į šlovę. Bet tikiuosi, kad jie greit ras pamainą Annekei ir dar nustebins nekomercinės muzikos pasaulį (pageidautina teigiamai). Tiesa pakeisti tokią talentingą vokalistę bus nelengva, bet viliuosi, kad jiems pavyks.

Oficialus tinklapis
MySpace

Leaves:

My Electricity:

Monsters:

King for a Day:

Liberty Bell:

Strange Machines (live):

chuckschuldinerKadangi mokyklos atostogų pradžia yra puikus pretekstas nuveikti kažką ypatingo, tad ir nusprendžiau šį pretekstą išnaudoti. Ne, tikrai nešokau su guma nuo Televizijos bokšto, neišgėriau trijų litrų spirito ir nelaksčiau nuogas po Laisvės Alėją. Tiesiog pasijungiau ir peržiūrėjau legendinės progresyviojo techniškojo death metalo formacijos Death valandos trukmės vaizdo įrašą “Live in L.A. (Death & Raw)“ . Na o to pasekmės baisios. Tai yra baisiai malonios.

Šiame DVD pateikiamas grupės 1998-aisiais Los Andžele vykusio pasirodymo vaizdo įrašas. Kultinė Chuck’o Schuldiner’io grupė tuo metu buvo savo pačiame meninės kokybės zenite, o tas atsispindi ir koncerte: stipriausia (“The Sound Of Perserverance“ albumo) sudėtis, geriausi visų laikų grupės kūriniai (dauguma jų – iš paskutiniųjų Death albumų), nepriekaištnga grojimo technika ir profesionalus pasirodymas. Visada žavėjausi genialia Schuldiner’io kūryba, o išgirdus ir išvydus gyvą jos atlikimą mano sužavėjimas išaugo gal ir ne dvigubai, bet bent jau 50-čia procentų. Tiesa koncerte neišvysime jokių šou elementų, o ir pats grupės narių elgesys scenoje niekuo neypatingas. Tiesiog groja, karts nuo karto pakrato galvą ir panašiai. Bet užtenka ir to. Kuomet atlieki sitprią ir kokybišką muziką, visokie spec. efektai, įspūdingi kostiumai ar automatizuotos dekoracijos su tikromis patrankomis ar “natūralaus“ dydžio skraidančiais drakonais paprasčiausiai yra nereikalingos. Priešingai, jos tik nustelbtų pačią muziką, o ir į tą sceną, kurioje vyko koncertas jos vargu ar tilptų. Be to, stebėti itin technišką ir virtuozišką gitaristų bei būgninko grojimą yra kur kas įdomiau nei visiškai nevykusią ir neskoningą Radži šokėjų choreografiją, skirtą pridengti lygiai taip pat nevykusį ir akivaizdžiai nenuoširdų jo dainavimą. Na bet nenukrypkim nuo temos. Taigi kaip jau ir minėjau šis Death pasirodymas tikrai nuostabus.

Na kad paminėjau šio DVD privalumus, tai būtiana nepamiršti ir trūkumų. Silpnoji įrašo dalis – pats įrašas. Jokiu būdu nesitikėkite, kad išvysite kažką panašaus į Iron Maiden ar Metallica Live’us. “Live in L.A.“ yra mažabiudžetis, nufilmuotas kokiom 4-5 vaizdo kamerom nuo žiūrovų pusės ir minimaliai tepaliestas režisūros bei montažo. Tuo “Live in L.A.“ labiau primena gerai organizuotą bootlegą, panašų į “Immortal Live In Cologne (1993)“ nei jau minėtųjų meidenų DVD “Live After Death“. Kita vertus, tiek “Live In L.A.“, tiek ir “Live In Endover“ buvo išleisti vien tik tam, kad gauti pinigų Chuck’o smegenų auglio gydymui (deja jokie pinigai neišgelbėjo jo gyvybės..). Pačiam Death lyderiui grupės įamžinimas vizualiniu pavidalu matyt menkai terūpėjo, tad tie du DVD yra patys kokybiškiausi išlikę šios didingos ir ryškų pėdsaką ne vien metalo, bet ir apskritai visos XXa. pabaigos muzikos istorijoje palikusios grupės koncertiniai įrašai.

Beje, įdomi detalė. Įraše matyti ir koncerto žiūrovai. Kas keisčiausia, publikoje nesimato nė vieno ilgaplaukio (moterys nesiskaito). Visi arba nešioja trumpas šukuosenas, arba apskritia plikiai. Be to, dauguma iš jų vilki baltus berankovius marškinėlius. Jokių kožų, ar grandinių. Tokie jau buvo 1998-ųjų Los Andželo metalistai. Kita vertus, tada juk buvo nu metalo klestėjimo pikas, o būtent Kalifornija  pagrindinė šio stiliaus citadelė, panašiai kaip priešingoje JAV pusėje esanti Florida laikoma death’o ir thrash’o domenu. Taigi matyt dauguma Kalifornijos metalistų pasidavė Korn, Linkin Park ir kitų pseudo metalinių pop grupių įtakai, bet kita vertus, mainstream’as nesugebėjo užgniaužti šio sunkiojo stiliaus. “Džiugu matyti, kad metalas Los Andžele dar gyvas. Laikykitės tvirtai. Jokia jėga pasaulyje negali sunaikinti metalo“ – maždaug taip koncerto metu pasako Chuk’as Schuldiner’is. Ir jis teisus. Dar netolimoje praeityje buvusios populiarios mallcore grupės šiandien jau eina į užmarštį, tuo tarpu prieš aštuonerius metus iširusios Death šlovė nė neblėsta. Ir vargu ar kada išblės. Nes žmonės, susižavėję Chuck’o Schuldiner’io kūryba, niekada nemes jos kaip pasenusios, nemadingos, atsibodusios ar išaugtos. Nes Death – tai sudėtingas muzikinis ir filosfinis labirintas, kurį sunku pereiti. Jų muizika per daug gili ir paini, kad galėtų tapti banalia ir nuvalkiota.

control deniedTalentingasis gitaristas, vokalistas, kompozitorius ir poetas Chuck’as Schuldiner’is (1967-2001) geriausiai žinomas kaip kultinės grupės Death įkūrėjas ir vienintelis pastovus narys. Ši grupė į istoriją įėjo ne vien kaip viena pirmųjų death metalo formacijų (vis tik pirmieji buvo Possessed), bet ir kaip puikus visiško kūrybinio nuoširdumo, tobulėjimo ir jokių rėmų nepaisymo pavizdys. Kažin ar yra muzikos istorijoje bent viena kita grupė (ar atlikėjas), kuri per visą savo egzistavimo laikotarpį (o jis truko 15 metų) nebūtų nė truputėlio nusivažiavusi. Kiekvienas naujas Death albumas būdavo žymiai geresnis už visus ankstesnius, o kompozicijos vis labiau sudetingėjo, kol galiausiai, pasiekus virtuoziškumo viršūnę, kuomet jau net ir lakiausios fantazijos žmogus vargu ar begalėtų įsivaizduoti kaip Death galėtų sugroti dar sudėtingiau, grupė galutinai išyra. Tačiau nutrūksta tik Death kūrybinė veikla, bet ne paties Chuck’o. Šis surenka geriausius savo bendražygius, įvairiais laikais grojusius Death ir suformuoja naują grupę Control Denied. Ši teišleidžia tik vieną vienintelį albumą – “The Fragile Art Of Egzistance“. Antrojo albumo pabaigti nespėja – klastingas smegenų auglys pasiglemžia genialiojo Chuck’o Schuldinerio gyvybę. Tada jam buvo tik 34-eri…

Control Denied muzika daug kuo panaši į paskutiniojo Death opuso “The Sound Of Perserverance“ kūrybą. Įmantrios ir sunkiai nuspėjamos kompozicijos, nepaprastai sudėtingas ir kiekvieną akimirką kintantis ritmas bei labai nepastovus tempas, gilūs filosofiniai egzistencialistiniai tekstai, ir širdį veriančios Chuck’o elektrinės gitaros partijos. Esminis Control Denied skirtumas – prie mikrofono stovi ne pats Chuck’as, o kitas vokalistas. Ir visai ne deferiškas growl’intojas (koks buvo Chuck’as), o švarus, plataus diapazono power metalo skardžiagerklis Tim Aymar. Dėl šios priežasties Control Denied yra vadinama progressive technical power metalu, nors Death muzika buvo progressive technical death metalas. Visgi kriokiantis vokalas turbūt buvo paskutinis vėlyvųjų Death death metalo atributas, kad nuo vokalo pakeitimo pasikeitė ir muzikos stilius. Kad ir kaip bebūtų, Chuck’o Schuldiner’io kūrybos kelias per nelyg vingiuotas, tad ją nelabai lengva įsprausti į kurio nors stiliaus rėmus.

Taigi Control Denied sudarė vokalistas Tim Aymar, gitaristai Chuck Schuldiner ir Shannon Hamm, boso virtuozas Steve DiGiorgio ir būgnininkas Richard Christy. Tai tikrai itin aukšto lygio profesionalų komanda, tad ji niekaip nesugebėjo sukurti lievo ir primityvaus albumo 😀 . “TFAOE“ žavi savo tobulu techniškumo ir jasumingumo santykiu, kurį ne visada sugeba išlaikyti dauguma techno metalistų. Control Denied muzika yra ir nepaprastai virtuoziška, ir kupina emocijų bei nuoširdumo. Tekstuose filosofiškai nagrinėjami jausmai ir žmogaus sielos gelmės. Štai tarkim įžanginiame kūrinyje Consumed dainuojama apie meilę, kas tiesa sakant Schuldiner’io kūryboje tikrai reta (arba taip paslėpta, kad aš net nesupratau) ir reikia pasakyti, kad tai viena intelektualiausių ir originaliausių mano girdėtų meilės dainų. O štai kūrinys “Believe“, nagrinėjantis tikėjimo klausimą turi itin genialų priedainį: “When You believe/Do You Believe?/If You believe/You must believe!“ Paprasta, bet su gilia mintim. Tiesa šis albumas gal ir nėra itin sunkus fizine prasme, bet ganėtiani sunkiai klausomas. Bent jau man buvo sunku priprasti prie švaraus Tim’o balso, nes buvau pratęs prie šiurkštaus bet jausmingo Chuck’o growl’o. Bet iš kokio 5 klausymo albumas ėmė patikti ir dabar tiesiog vežte veža. O tai yra genialios muzikos bruožas: jai suprasti reikia daug laiko. Bet dabar galiu pasakyti, kad Tim’o balsas šiam albumui tikrai labai tinkamas ir puikiai sugeba išreikšti tai, ką turėjo omeny Chuck’as.

Taigi albumu “TFAOE“ sunkiosios muzikos mocartas Chuck’as Schuldiner’is įrodė jog puikiai sugeba ne tik eksperimentuoti, bet ir eksperimentuoti nenuvažiuojant į lankas.

Tinklapis Chuck Schuldiner ir jo kūrybai atminti

Expect The Unexpected nuotraukų slideshow:

Kaip jau minėjau anksčiau, Didžioji Britanija yra tikrai “grupinga“ ir ypač “rock’inga“. Taigi Yes yra dar viena nuostabi legendinė grupė iš šios šalies. Manau kiekvienas bent kiek besidomintis progresyviuoju roku tikrai žino šį kultinį kolektyvą. Yes – ne tik viena žymiausių symphonic prog’o, bet ir apskritai viso progresyvo grupė, dažnai minima greta tokių genijų kaip Pink Floyd, Genesis, King Crimson ar Rush. Ir Yes’ai to tikrai nuspelno. Aukštas nestandartinis Jon Anderson’o vokalas, sudėtingų struktūrų kompozicijos, kuriose aptinkama ne vien roko, bet ir džiazo bei klasikos elementų, virtuoziškos gitaristo ir bosisto partijos, sunkiai pagaunamas būgnų ritmas (kadangi esu būgnininkas, kaskart ryju seilę klausydamas ką išdarinėja jų perkusistas, man dar iki dar iki jo ooooi kaip toli), ir pasakiško grožio klavišinių magija. Klavišiniai, turbūt stipriausia grupės vieta. Ypač tai pasakytina apie Yes albumus su Rick’u Wakeman’u, kuris laikomas vienu geriausių roko klavišistu. Ir matyt ne be reikalo. Šis genijus vienu metu groja net keletu sintezatorių (tikslai nežinau, bet visai tikėtina kad klaviatūrų skaičius koncertų metu viršija 10). Taip sintezatoriais imituojamas visas simfoninis orkestras. Ir tas nuostabu. Gausi nuotaikų ir garsų kaita bei žodžiais nenusakoma psichodelika daro Yes muziką nepakartojamą. Tai kažkas trapaus ir didingo vienu metu.
Yes muzika išties yra labai sudėtinga (na neskaitant kelių popsiškesnių albumų, kurie irgi ganėtiani neprasti. Vien ko verti tokie hitai kaip “Owner of a lonely heart“ arba “Changes“). Tačiau ir dainų tekstai nenusileidžia savo meniškumu ir komplikuotumu. Nors Yes ir nevartoja kažkokių ypatingai sudėtingų žodžių, suprasti dainų esmę išties yra rimtas uždavinys. Grupės dainų tekstai visų pirma yra eilėraščiai. Stiprūs modernistiniai eilėraščiai su gausiais simboliais ir užslėptom potekstėm (tiesa yra išimčių. vėl turiu omeny tuos “popsiškensius albumus“).
Žodžiu, tai yra muzika ir sielai, ir protui.yes

Oficialus tinklapis
Prog archyvai

magmaŠi unikali Prancūzijos grupė susikūrė 1970 ir davė pradžią naujam progresyvaus roko substiliui Zeuhl. Zeuhl – tai labai savita atmosfera pasižymintis stilius, turintis klasikos, džiazo, avangardizmo, operos ir minimalizmo elementų. Šis lydinys turi išties unikalų ir su niekuo nesumaišomą skambesį. Be to muzikoje, be tradicinių roko instrumentų, dažnai naudojamas klarnetas bei fleita ar kiti panašūs pučiamieji. Maža to, visi Magma tekstai atliekami grupės būgninko sukurta kalba Kobaia. Tuo bandoma sukurti įspūdį, jog muziką sukūrė kitos planetos gyventojai. Ir manau jiems tai pavyko. Zeuhl’as išties atrodo nepanašus į jokį kitą “žemišką“ muzikos stilių. O tamsumo šiai grupei galėtų pavydėti net ir “andergraundiškiausi“ Novegijos blekeriai. Šis bendas groja iš ties gan sunkiai, nors ir nenaudoja itin daug fuzo ir nekala blastbeat’ų. Pati muzikos atmosfera, primenanti kažkokias ritualines apeigas, nuolat didėjantis tempas ir intensyvėjantis ritmas, bei nuolat pasikartojantys tie patys motyvai suteikia Magmai išties nemažai sunkumo. Taigi ši itin svotiška muzika patiks tikrai ne kiekvienam. Bet jei norit išgirsti ką nors tikrai super originalaus, išbandykite Magma.

Kelios dainos perklausymui, video ir išsamesnė informacija prog archyvuose

« Ankstesnis puslapisKitas puslapis »