Punk


Šituos vokiečių alkothrashistus visai atsitiktinai užtikau slampinėdamas po metalo archyvus. Dėmesį jie patraukė savo nerimtumu, dainomis apie hamburgerius, “sex, drugs and rock’n’roll“ tipo idealogijos reinkarnacija thrash metale ir pačiu propaguojamu stiliumi – crossover – kuris šiais laikais itin nepopuliarus ir retas. Tiesa sakant, toks jis buvo visada. Bent jau man asmeniškai neteko girdėt, kad bent viena šio stiliaus grupė būtų pakliuvusi į MTV ar kokiu kitu būdu pasipainiojusi mainstrymui po kojomis. Bet velniop visas tas masines madas ir popsovinius skiedalus. Jūsų dėmesiui visiškas undergroundų undergroundas su merkantiliškos prodiuserio rankos nepagadintais “naminiais“ įrašais ir mėgėjišku (bet ne gėjišku) požiūriu į muziką.

Iki šiol su crossoveriu praktikoje susidūręs buvau ne daug, tad nesiimsiu vertinti pačios grupės novatoriškumo. Subjektyvia nuomone, jie visiškai atitinka tipiško crossover apibrėžimą – greitos ir  labai trumpos pripankuoto ir už’hardcore’into thrash metalo (o gal metalizuoto hardcore panko?) kompozicijos, nepasižyminčios ypatingu sudėtingumu, tačiau prisodrintos nežabota jėga ir agresija. Vokalistas žodžius mala ypatinga greitakalbe, kurios pavydėtų net Eminemas, būgninkas savo kalimu bando pasiekti šviesos greitį, o gitarų partijos paprastos, bet kabinančios. O už vis smagiausi yra dainų žodžiai, kurių tematika – alkoholizmas, šėlionės, neapykanta policininkams, greitas maistas, thrašistų buitis ir panašios blevyzgonės. Grupė išleidusi porą demuškių ir 9 gabalų 14 minučių trukmės albumą, kažkodėl pripažintą pilnametražiu(?). Jį galima visai legaliai parsisiųsti iš Beer Pressure myspace puslapio ir mėgautis jo absoliučiai bekompromisiniu prikoliškumu.

Ši grupė galbūt net ir lietuviško metalo kontekste neatrodytų ypatingai (tiesa veikiančių crossover thrash kapelų lyg ir nėra), jau nekalbant apie pasaulinį. Kita vertus, jie to ir nesiekia. Kol vieni raunasi plaukus ir plėšo stygas bei plastikus bandydami nustebinti pasaulį naujomis mandravonėmis, kiti maloniai leidžia laiką rūsyje ar palėpėje, gurkšnoja alutį, kemša  “junk food’a“ ir  groja kanonišką, bet laiko patikrinantį ir niekada neišsisemiantį thrash metal ir hardcore punk mišinį…

 fanatai

Tikriausiai nesate tokie sutrikusio intelekto ablaūchai, kurie mano kad be Cicino, Yvos, Minedo ir gausybės Valinsko naujai prikeptų šūdžvaigždžių daugiau jokia kita lietuviška muzika neegzistuoja. Ji ne tik kad egzistuoja, bet neretai yra žymiai aukštesnio lygio, už tą kuri nepelnytai teršia Lietuvos komercinių radijo ir televizijos kanalų eterį. Šįkart jūsų dėmesiui pateikiu paelektronizuoto punk roko grupę Fanarai. Galbūt tai nėra kažkokia tai ypatingai originali ar aukšto lygio grupė, bet jų muzika smagi, linksma, o tekstai pasižymi pankiška satyra ir kandžia visuomenės ydų kritika. Be to Fanarai yra nekomercinė grupė, o tai reiškia kad visas jų dainas galima parsisųti nemokamai, tiesiai iš oficialaus grupės tinklalapio.