Rammstein “Liebe ist für alle da“ – sugrįžimas griausmingai išspyrus duris

Nors didysis Rammstein sugrįžimas su naujuoju albumu įvyko ne taip jau ir neseniai, tačiau nuolatinis laiko stokos perteklius suteikė galimybę jį apžvelgti tik dabar. Tad ką mums pateikia šeštasis skandalingųjų germanų darbas? Ar buvo išlaikyta žymioji vokiška kokybė? Ar gabalai ir toliau “kala į klyną“? Ar grupė išlaikė savo radikaliai cinišką požiūrį,  kuriuo jie žavėjo iki tol? Su didžiausia nuostaba akyse (tiksliau sakant ausyse) galiu patvirtinti, kad taip.

Vos nuo pirmųjų albumo akordų apima maloniai keistas jausmas. Wtf?  Šis darbas galėtų pretenduoti į sunkiausio Rammstein albumo titulą, ir jei toks jis ir nėra (vis tik sunkumas – labai jau subjektyvi sąvoka), tačiau akivaizdžiai yra pats metališkiausias. Grupės stilių galima apibūdinti kaip trijų komponentų – metalo, industrialo ir to, ką sąlyginai galima pavadinti komerciniu roku – mišinį. Kiekviename albume šių komponentų santykis nevienodas. “Herzeleid“ yra maždaug lygiavertis metalo ir industrialo mišinys su šiek tiek komercinio roko, “Sehnsucht“ dominuoja industrialas, “Mutter“ sudėtyje visi trys komponentai paskirstyti maždaug lygiomis dalimis, o savotiškuose Rammstein Load/Reload opusuose “Reise, Reise“ ir “Rosenrot“, vyrauja komercinis rokas su šiek tiek metalo ir menkais industrialo likučiais. Ir štai “Liebe ist für alle da“ pateikia dar kitokį derinį, kuriame šįkart liūto dalį gauna metalas (industrialas ir toliau lieka užguitas).

Taigi, ryškiausias skirtumas nuo ankstesnių albumų tas, kad skambesyje ženkliai daugiau metalo elementų. Būgnų partijose gausu dviejų bačkų ritmų, ir apskritai ritmo partijos iki tol nebuvo tokios sudėtingos, kokios jos paskutiniame grupės darbe. Gitarų rifai irgi techniškesni ir kaip niekad anksčiau artimi metaliniam skambesiui. Žinoma, iki tikro metalo dar toli, bet Rammstein visai ir nepretenduoja į true metalistų statusą.

Nedera pamiršti ir unikalios Rammstein lyrikos. Vokiečių kalbos mėgėjai vėl galės pasimėgauti subtiliu žodžių žaismu ir šokiruojančiu romantiškų ir makabriškų vaizdinių deriniu.  Ir šįkart tekstai tokie pat aštrūs, o tematikos pobūdis nepakito. Maža to, galima pajusti šiokį tokį grįžimą prie šaknų, t.y. prie debiutiniame “Herzeleid“ nagrinėtų motyvų, kas reiškia, kad “Liebe ist für alle da“ tematika šiurkštesnė ir labiau iškrypėliška nei jo pirmtake “Rosenrot“, pasižymėjusiame šiokiu tokiu “sterilumu“. Šįkart vyraujanti albumo tema – nepasotinamas gyvuliškas gašlumas. Ją puikiai atspindi ir albumą reprezentuojantis atvirai pornografinis dainos “Pussy“ vaizdo klipas, kuriuo grupė dar kartą peržengė jau ir taip toli nuslinkusią padorumo kartelę ir tuo pačiu sudavė simbolinį, tačiau mirtiną smūgį MTV. Grupėms daugiau nebereikia veidmainiškai tūpčioti prieš pasikėlusius muzikos televizijos diktatorius, tikintis kad šie susimylės ir prileis juos prie galimybės pasirodyti žydrajame ekrane. Jie gali nevaržomi reklamuotis internete ir įgyti populiarumo be didžiosios Komercijos Mašinos pagalbos.

Ir pripažinkime, ši grupė pasižymi fenomenaliu sugebėjimu idealiai derinti komerciškumą su meniškumu. Jau nuo pat susikūrimo Rammstein niekada neneigė esą komercinė grupė, tačiau popsiškumo etiketės jiems priklijuoti irgi neišeina – jų kūryba itin tiksliai, subtiliai ir žaismingai paliečia opiausias visuomenės žaizdas – tai ne visada pavyksta net nuoširdžiausioms idėjiniu požiūriu ramštainams artimo death metalo grupėms.  Vokiečių tanz metalo pionieriai sugeba ne tik išlikti populiarūs, bet ir ištikimi savo idealams. Šiuo požiūriu galima įžvelgti tam tikrų sąsajų su legendiniais AC/DC, jau ne pirmą dešimtmetį stebinančiais pasaulį savo sugebėjimu neprarasti šarmo.  Aišku, teigti, kad Rammstein taps vokiškaisiais “eisidesais“ dar ankstoka, tačiau jau šeštas nei jėgos, nei populiarumo nestokojantis albumas, kuriame grupė sugeba ne vien išlaikyti savo firminius bruožus, bet ir skambėti šviežiai bei aktualiai, teikia nemažai vilčių…

 

Entombed – nihilistiškas pakasynų rokenrolas iš Žuvėdijos

Būna kartais, kad supranti, jog kažką lig šiol esi pražiūrėjęs. Štai ir aš kažkada pastebėjau, jog beveik visiškai nesu susipažinęs su švedų mokyklos death metalu. Ši įžvalga mane ganėtinai šokiravo, mat death metalas vienas mėgiamiausių mano muzikos stilių, o juk Švedijos deatho  scena ilgą laiką buvo, o ir dabar yra viena pačių reikšmingiausių. Situaciją galima būtų palyginti su operos mėgėju, bemaž nieko nenusimančiu apie italų operą arba su užkietėjusiu krepšininio fanu, besidominčiu Eurolyga, bet ničnieko nenutuokiančiu apie NBA. Arba tualetinio popieriaus ekspertas, kuris… Na gerai, užteks tų palyginimų. Eikime prie pasekmių. Taigi, tas mano minėtasis pastebėjimas ir paskatino mane susidomėti Entombed, viena ryškiausių šios šalies “mirtinojo gelažiaus“ grupių.

Entombed kilo iš vienos archaiškiausių Švedijos deatho kompanijų Nihilist. Naujoji komanda perėmė savo pirmtakų puoselėtą kryptį tačiau joje savęs, priešingai nei teigia pavadinimas, “nepasilaidojo“, tad sulig kiekvienu albumu grupės propaguojama stitlistika gan kito. Pirmieji 2 albumai “Left Hand Path“ ir “Clandestine“ atsidavė pačiu gryniausiu švedų death metalo oldskūlu. Juos galima pavadinti stiliaus etalonu. Čia Entombed vieni pirmųjų panaudoja savitą, benzininio pjūklo skambesį primenantį gitarų tembrą, tapusį švediško death metalo skiriamuoju bruožu ir įrodymu, jog skandinaviškas deathas gali skambėti vsiai nepanašiai į amerikietiškąjį.

Ir nors pirmieji 2 albumai buvo itin puikiai sutikti metalinės liaudies, Entombed nusprendė mestis į kitą kelią. Nuo 1993 albumo “Wolverine Blues“ prasideda grupė death’n’roll’o era. Grupės stilistikoje vis ryškėja roko, o taip pat ir hardcore punko motyvai, dėl ko  grupės atžvilgiu atsiranda paburbėjimų. Tačiau Entombed nestokoja nei humoro, anei nihilizmo, tad brenda vis giliau į rokenrolo raistą, paskui save vis dar vilkdami death ir thrash metalo šleifą.  To pasekoje užgimsta dar rokenroliškesnio death metalo albumas “To Ride, Shoot Straight And Speak The Truth“, po kurio seka jau vargiai metalu bepavadintinas “Same Difference“, pripažįstamas nuosmukio dugnu. Ir nors šis darbas dažnai laikomas visišku šlamštelienos rinkiniu, aš asmeniškai nebūčiau linkęs jį vadinti blogu. Tai tikrai silpniausias grupės opusas, bet jis man visgi patiko. Apskritai, mano nuomone Entombed neišleido nė vieno blogo pilnametražio studijinio albumo (ep’akai jau kita kalba).  Visi jie savitai geri ir smagūs. Tas pasakytina ir apie sulig naujuoju tūkstantmečiu prasidėjusį grupės dalinį grįžimą prie šaknų (tiksliau, prie “Wolverine Blues“ stilistikos). Naujuosiuose darbuose “Morning Star“, “Inferno“ ir “Serpent Saints – The Ten Amendments“ kapinių gyventojai (turiu omeny ne mažuosius one.lt “neformalus“) vėl pasunkėja ir jų deathenroliškame skambesyje vėl “viršų paima“ deathas.

Trumpai apžvelgus grupės “kūrybinius grybavimus“ galima pamėginti paanalizuoti tųjų “grybų“ muzikines savybes. Visų pirma, kaip turbūt nesunku pastebėti iš vaizdo klipų, Entombed nėra labai “rimta“ grupė. Tiesa ankstyvojo laikotarpio kūrybai būdingas tipiškai “deferiškas“ požiūris, bet vėlesniuose dainų tekstuose gausu ironijos, satyros, nihilistiškos paniekos ir pankiško bet subtilaus “varymo ant sistemos“. Tiesa to “nerimtumo“ jokiu būdu negalima laikyti beidėjiškumu. Entombed tekstai išties geri, prasmingi, o kartais ir gan painūs. Tas pats pasakytina ir apie muziką. Grupės dainos įvairios, dinamiškos ir ekspresyvios, liaudiškai tariant “veža“.

Tad koks gi būtų viso to moralas?  Entombed yra viena tų chrestomatinių metalo grupių, kuria bent pasidomėti yra verta. O tuos, kas toleruoja šiurkščią, apšepusią ir energingą muziką, ši grupė turėtų ir visai rimtai “užkabinti“ .

Left hand Path:

Wolverine Blues:

Night of the Vampire:

Addiction King:

What you need:

Wreckage:

 

Tang Dynasty – metalo pionieriai Kinijoje

Šiais laikais iš principo originalios, savitos ir daugiau į nieką nepanašios muzikos sukuriama itin mažai. Žinoma, visokių eksperimentonių, pasižaidimų su triukšmais ir avangardysčių netrūksta, bet kiek iš jų tikrai prigyja, o kiek taip ir užgęsta nepalikę ryškesnio pėdsako muzikos istorijoje. Tang Dynasty – viena tų iš tikro originalių grupių, pasižyminčių savitu, su niekuo daugiau asociacijų nekeliančiu (na beveik) skambesiu ir itin svariu indėliu sunkiojo metalo (jei jau ne pasaulinei, tai bent jau Kinijos) scenai. Pirmąja tikra kinų heavy metalo grupe laikomi 唐朝 Tang Chao (taip ši grupė vadinasi Kinijoje) puikiai pajėgė į vienon krūvon sulydyti klasikinį vakarietišką heavy metalą su turtinga Tolimųjų Rytų muzikos tradicija ir išgauti harmoningai vientisą ir originalų stilių.

Kaip ir derėtų tikėtis iš senų komunistinių perdylų, kuriems už sėdėjimą minkštame kompartijos krėsle ir oro gadinimą ne vien mokamos milžiniškos algos, bet ir kuriami šlovinantys šūkiai, ne tik metalo, bet ir roko muzika Kinijoje ilgą laiką buvo besąlygiškai draudžiama. Vakarietiška pop muzika Liaudies respubliką pasiekė gerokai pavėluotai, tad visai nereiktų stebėtis,  kad dar kokiais 1985 metais sunkesnės muzikos už The Beatles ar Simon and Garfunkel šioje šalyje vargu ar buvo. Tai ir nulėmė tai, kad pirmoji metalo grupė susikūrė tik apie 1988 metus. Tang Dynasty įkūrė kinų kilmės amerikietis Kaiser Kuo, dirbęs žurnalistu Pekine. Tiesa, jo surinkta ir į “tikrąjį“ metalo kelią atvesta šutvė 1989 išsiskirstė, mat per šalį nusirito žiauri reperesijų banga ir kovai prieš taikius protestuotojus Tiananmenio aikštėje buvo pasitelkti tankai, kas reiškė, kad groti roką gali būti mirtinai pavojinga. Išsigandęs Kaiseris pabėgo į JAV, o likę grupės nariai po metų vėl susibūrė ir sėkmingai tęsė veiklą ir be didžiojo kinų metalo patriarcho. 1992 išleistas debiutinis albumas, kurio pavadinimas į anglų kalbą verčiamas kaip “A Dream Return To Tang Dynasty“ pranoko visus lūkesčius. Parduotas 2 milijonų kopijų tiražu, kas net pačioms populiariausioms pasaulio metalo grupėms būtų rimtas laimėjimas, opusas iš karto pavertė Tang Dynasty nemirtinga kinų sunkiosios muzikos klasika ir iškėlė kartelę taip aukštai, kad net iki šiol patys Tang Dynasty nesugeba jos peršokti. Maža to, grupę pripažino oficialioji Kinijos valdžia, tuo siekdama parodyti pasauliui, kokia neva demokratiška ir žodžio laisvę gerbianti yra Kinija. Tai buvo tartum džino išleidimas iš butelio – metalas, nors ir pamažu ir negausiai, bet  paplito po visą šalį ir šiandien jo sustabdyti nepajėgtų nė tankai…

Deja, grupės neaplenkė ir tragedija. Skaudžioje autoavarijoje žūsta bosistas Zhang Ju. Smūgis grupei ko gero analogiškas tam, kurį patyrė Metallica, netekusi Cliffo Burtono. Daug kas sako, kad po Zhang mirties Tang Dynasty “jau nebe ta“. Vis dėlto, nors vėlesnieji albumai ir nesulaukė tokio populiarumo, kaip debiutas, mano nuomone, jie irgi puikūs. 1998 “Epic“ ir dar po dešimtmečio pasirodęs “Romantic Knight“ kiek kitokie, bet vis dėlto išlaiko grupei būdingą rytietišką skambesį apie kurį ir reiktų plačiau pakalbėti.

Nors Tang Dynasty dažnai įvardijama kaip heavy metalas, grupė iš esmės nepaiso šiam stiliui būdingų klišių ir stereotipų ir vietomis gan smarkiai nukrypsta nuo metalinės stilistikos vos ne prie kažko artimo rusiškam rokui (turiu omeny akustinių gitarų brazdinimą, bandant vaidinti dainuojamąją poeziją, kas iš pirmo karto gali nuvilti, bet vėliau pajunti, kad tai visai tinka). Lemtingą vaidmenį grupės kūryboje užima gausūs kinų klasikinės ir tradicinės muzikos elementai, tačiau jie su metalu jungiami taip harmoningai, kad atskirti kur ten baigiasi metalas ir prasideda folkas yra praktiškai neįmanoma. Vokalas irgi remiasi gilias tradicijas turinčia Pekino operos dainavimo maniera, kuri skamba ne tik savitai, bet ir ganėtinai “metališkai“. Galbūt rimtesnis trūkumas yra nepakankamai ryški ritmo sekcija ir šioks toks “akustiškumo“ perteklius, dėl ko Tang Dynasty muzika kai kam gali pasirodyti per lengva. Kitiems, ekstremalybių nemegėjams tai galbūt kaip tik bus privalumas.

Grupės tekstai atliekami idealiai švaria putonghua (bendrinė kinų kalba, dar žinoma kaip mandarinų dialektas), tad daugumai bus nesuprantami. Tang Dynasty dainos dažniausiai liūdnos ir filosofiškai poetiškos. Jose susipina egzistencialistinis būties tragizmas, nusivylimas gyvenimu, vienatvės, susvetimėjimo jausmas ir romantinis susižavėjimas didinga Kinijos istorija ypač Tang epocha (618–907 metai), kai Kinija buvo ne vien politiškai, ekonomiškai, bet ir kultūriškai stipriausia Pasaulio valstybė. Šitoks realybės ir fantazijų pasaulio supriešinimas, pabėgimas iš slegiančios rutinos ir laisvės siekimas gan tipiškas metalo muzikai, tačiau Tang Dynasty atveju įgauna naujų atspalvių, mat tuo pačiu tai yra ir užslėptas maištas prieš totalitarinę šalies sistemą. Žinoma šis maištas ganėtinai švelnus, kaip ir sąlyginai švelni yra ir pati Tang Dynasty muzika, tačiau kai kada kukli užuomina gali būti efektyvesnė už atvirą tiesos išsakymą…

A Dream Return To Tang Dynasty:

Nine Beats:

The Sun:

Choice (live):

Farewell (live):

The Time:

Mooon Dream:

Internacionalas:

 

Slipknot – Mate.Feed.Kill.Repeat (1997) – prieš smingant į komercijos liūną…

“Wtf? Ką ši apgailėtina mallcore grupė veikia alternatyviosios ir nekomercinės muzikos tinklaraštyje?“ – turbūt būtent tai pagalvojote išvydę šį rašinį. Ir nieko keisto. Grupė Slipknot (aišku, turiu omeny ne 80-ųjų amerikos crossover trašistus Slipknot) tapo puikiu sunkiosios muzikos nupopsinimo ir pritaikymo plačiosioms masėms pavyzdžiu. Holivudiškos baisuoklių kaukės, primityvi, nervinga, dirbtina agresija perkrauta muzika, pozeriškas piktnaudžiavimas satanistine simbolika ir bereikšmiai, pseudonihilistiniai tekstai apie tai kad žmonės yra šūdas. Taip galima būtų apibūdinti šią bene sunkiausią ir pseudoagresyviausią visų laikų popso grupę. Tačiau tokie jie buvo ne visada. Kažkada vienam iš sunkiosios muzikos forumų teko skaityti, kad pirmąjame savo albume Slipknot grojo gerokai kitokią muziką, tad prieš kelias dienas dsrock muzikos archyve užtikus jų pirmąjį studijinį darbą, nusprendžiau užmesti ausį. Ir reikia pasakyti… visai įdomu.

Kai Mate.Feed.Kill.Repeat buvo įrašytas, Slipknot dar buvo menkai žinoma undergroundo grupė. Nebuvo jokių kaukių, velns žino ką veikiančių didžėjų, krūvos vadybininkų ir prodiuserių ar 2 papildomų būgnininkų. Grupę tada sudarė 6 nariai, iš kurių dabartinėje sudėtyje likę tik 3. Žodžiu, Slipknot tada buvo vos ne kita grupė. Tai parodo ir pati MFKR albumo muzika, skambanti gerokai priešingai nei viskas, ką grupė sukūrė vėliau.

Man šis darbas sukėlė gan prieštaringus jausmus. Vieni kūriniai ar jų dalys apstulbino, kiti kiek nuvylė. tačiau dėl vieno dalyko esu tikras – tai pats originaliausias, profesionaliausias ir eklektiškiausias Slipknot albumas. Tai dar ne nu metalas, tad muzikoje ryškiai jaučiamas laisvės groti ką nori ir kaip nori pojūtis, nesilaikoma jokių pop kanonų, nėra ir kažkokių klišių. Čia daug (ir netgi labai staigių ir netikėtų) tempo, ritmo, metro ir melodijos pokyčių, instrumentinių pragrojimų, pora tikrų metalo soliakų ir netgi perėjimų į tikrų tikriausią džiazą ar funk’ą su virtuoziškomis bosinės gitaros partijomis. Žodžiu, gausi stilių mišrainė. MFKR stilių galima pavadinti alternative experimental industrial progressive groove metal. Skamba žavingai :D.

Deja, nors MFKR ir skamba įdomiai, o kai kurie gabalai visai veža, yra vietų, kuriose vis dėlto išlenda “nu metalinė“ Slipknot pusė, primenenti į ką ši formacija pavirs po kelių metų. Tai pirmiausia galima pasakyti apie silpniausią (net ir dabatinių) Slipknot vietą – vokalą. Nemėgstu thrashcore’inio rėkimo, jis man skamba šlykščiai (priešingai nei growlas ar blekeriškas scream’as), nors kartais toks dainavimo būdas ir nemaišo. Bet šiuo atveju vokalisto bliovimas tiesiog nervina. Vietomis taip disharmoniškai užplėšia, kad kyla noras griebti kuoką ir suskaldyti kolonėles. Beje, disharmonijos šiame albume (kaip ir visoje Slipknot kūryboje) per akis, ir ji labai neskoninga. Vienoje dainoje gitara tai bjauriai džiržgia, kad ima skaudėti galvą ir tenka pasileisti Necrophagist (įdomus pastebėjimas – brutalūcha puikai numalšina visus skausmus, atsiradusius po nu-metal, house, trance, techno, PŪKO radijo klausymo ;D). Maža to, viename gabale pasigirsta tikrų tikriausias repavimas. Tiesa, jis pasimiršta kitame kūrinyje išgirdus kažką panašaus į Pain Of Salvation progresyvųjį fankmetalį, tik su žymiai prastesniu vokalu. Na, o visų blogiausias gabalas yra 9 minučių trukmės užslėptas gabalas Dogfish Rising. Tai kažkoks neskoningas pasižaidimas su garso aparatūra ir semplais. Geriau jo ir nebūtų.

Taigi pabaigai galėčiau pridurti, kad tai gan įdomus albumas, bet kaip ir visa Slipknot kūryba – nevertas jūsų pinigų. Netgi nemanau, kad jį verta  mp3 formatu nelegalai parsipumpuoti iš interneto. Užtenka tik vieną kitą kartą įdomumo dėlei pasiklausyti per dsrock , kad eilinį sykį pamatyti, kaip komercija žudo muziką.

 

Lacrimosa – kai kuriuos dalykus lyginti beprasmiška…

Kad ir itin pavėluotai, bet sveikinu visus ištikimuosius svetainės lankytojus arba šiaip atsitiktinai užklydusiuoisus su Naujaisiais metais ir linkiu daug [įrašykit tai, ko labiausiai trūksta] ir [kitas trokštamas dalykas] 🙂 . Atsiprašau, kad kaip niekad ilgam laiko tarpui apleidau blogą, tačiau tai dariau ne iš tinginystės ar kokių kitų blogųjų užmačių. Tiesiog pastaruoju metu esu labai apsikrovęs visokiausiais rimtais darbais ir net labai norėdamas, nebūčiau sugebėjęs parašyti naują straipsnį. Bet laimei pavyko gauti laisvesnį laiko gabalokšnį, tad juo ir pasinaudosiu.

Šįkart aptarsiu gotkinio simfoninio roko grupę iš Šveicarijos – Lacrimosa. Galbūt šią kapelą daug kas jau seniausiai žinote, mat populiarumo stoka ji nepasižymi. Vis dėlto, tikrai atsiras žmonių, kuriems žodis Lacrimosa tėra tik bereikšmė 9 raidžių kombinacija. Vienas to įrodymų – itin didelis pop grupės Tokyo Hotel fanų skaičius. Prieš įspūdingą Lacrimosa frontmeno Tilo Wolffo įvaizdį, sunkiai identifikuojamos lyties komerciniai fake emo karalaičiai atrodo lyg nupezę viščiukai. Tą patį galima pasakyti ir palyginus abiejų grupių muziką. Žodžiu, peršasi akivaizdi išvada, jog susipažinus su Lacrimosa kūryba, toliau mėgti Tokyo Hotel yra tiesiog neįmanoma.

Tikrai atsiprašau tų, kuriems toks paradokslaus šių grupių palyginimas atrodo gryniausia šventvagystė (tokia pat kaip lyginti Minedą su Deep Purple), tiesiog abi šios grupės man nesąmoningai pasirodė turinčios porą bendrų bruožų. Abiejų  lyderiai išsiskiria įspūdingom ševeliūrom, o dainos jausmingos ir atliekamos vokiečių kalba. Tačiau pasigilinus labiau, visas panašumas išgaruoja. Lacrimosa muzikoje tiesiog idealiai dera šiurkštūs metaliniai rifai, gotiškas niūrumas ir visom RGB skalės spalvom žaižaruojančios simfoninės orkestruotės. Tiesa tokių stilių jungimas šiais laikais jau nebėra kažkas ypatingo, tačiau Lacrimosa žavi tuo, jog šiuos stilius sulieja itin savitai ir nebanaliai. Dėl to grupės muzika turi specifinę atmosferą, tiesiog stulbinačią savo nuotaikų įvairove – nuo liūdesio, skausmo, vienatvės, iki džiaugsmo, vilties ar netgi visiškos euforijos. Ir visos šios emocijos perteikiamos labai įtikinamai, lyg būtų paties muzikos autoriaus išgyventos ir ilgai bei kruopščiai brandintos. Vokiški dainų tekstai taip pat duoda savotiško šarmo ir nuo anglų kalbos pervargusiai ausiai skamba maloniai ir gaiviai, o be to jie nėra labai jau paprastai suvokiami ir nereta reikalauja rimtesnio gilinimosi ir interpretacijų. Tad viską apibendrinus tampa aišku, kad lyginti Lacrimosa su Tokyo Hotel yra visiškai absurdiška. Tai kodėl aš tokiom absurdiškom nesąmonėm užsiiminėju? Te šis klausimas lieka atviras…

Na o jei trokštate apie šią originalią grupę sužinoti daugiau, portale bernardinai.lt galite rasti išsamią Lacrimosa biografiją

Satura:

Lichtgeschtalt:

Alleine Zu Zweit:

 

Subtilieji eksperimentatoriai The Gathering

Paradise Lost, Anathema, Tiamat, Katatonia, Theatre Of Tragedy. Visas šias grupes sieja tai, kad pradėjusios karjerą nuo lėto ir depresyvaus death/doom metalo, vėliau jos pasuko radikalių permainų ir eksperimentų keliu. Anathema ėmė sekti Pink Floyd pėdomis, Paradise Lost muzika įgavo Depeche Mode bruožų, o gothic metalą išvystę Theatre Of Tragedy pateisino savo pavadinimą tragiškai nusivažiuodami iki popso. Į šį ex-doomerių eksperimentatorių klubą pakliūna ir olandai The Gathering. Esminis skirtumas tas, kad jei daugumos šių grupių stiliaus pakeitimas sulaukė nemažai priešiškumo, tai The Gathering metamorfozės netgi daugelio metalistų vertinamos itin pozityviai. Tiesa sakant, doomiškieji grupės opusai visiškai nugrimzdo į užmarštį ir nuskendo vėlyvosios olandų kūrybos šešėlyje. Na bet nieko čia keisto. Į grupę atėjus žaviajai vokalistei Annekei van Giersbergen, The Gathering ėmė skambėti absoliučiai kitaip. Tačiau tas jų naujas skambesys, priešingai nei senasis, buvo savitas, originalus ir vargiai su kuo nors supainiojamas. Taigi galima netgi teigti, kad tikrieji The Gathering susiformavo su Annekės atėjimu.

Jausmingas ir švelnus Anneke van Giersbergen vokalas (kiek primenantis Jurgos Šeduikytės balsą), gan paprasta, bet labai subtili ir melodinga dainų kompozicija, praturtinta kompiuteriniais sample’ais bei papildomais programuotų būgnų loop’ais, sunkiai suprantami dainų tekstai (norint suvokti kai kurių esmę, reiktų giliai pasiknisti ir paanalizuoti) ir su kiekvienu albumu vis kintantis skambesys. Taip galima apibūdinti van Giersbergen eros The Gathering kūrybą. Grupė nepaiso jokių stilistinių rėmų ir kuria tai kas jiems patinka, nevengdami įsibrauti į kitų stilių teritorijas: nuo progresyviojo gothic metalo, iki post roko, trip roko, ar future pop. Tikri liberalai (ne veltui olandai). The Gathering kūryboje jaučiama ir stipri Radiohead įtaka. Net keli grupės nariai “O.K. Computer“ laiko mėgstamiausiu savo albumu. Na o svarbiausia, kad šie olandai puikiai suderina visus skirtingus stilius, suteikdami muzikai gaivumo, ir gyvumo įspūdį. Psichodelika, groteskas, romantika ir avangardas susilieja The Gathering dainose, sukurdami euforišką atmosferą. Klausant jų muzikos taip ir norisi įlipti į kokią “keistą mašiną“ ir suskambus laisvės varpui, išmatuoti (išmatos čia ne prie ko) Žemės planetą. Arba atsidurti kokiam 50-aisiais pastytame Juodosios Šviesos rajono name su baisiais paveikslais ir suprasti, kodėl “raudona yra lėta spalva“. Na bet užteks tų aliuzijų…

Beje, įdomus faktas. The Gathering yra mėgstamiausia death metalo titanų Morbid Angel gitaristo Trey Azagthoth grupė. Prisiminus tai ką groja patys Morbid Angel, šis faktas atrodo gan paradoksalus, bet kita vertus, jei žmogus klauso/groja brutalūchą, tai dar nereiškia, kad jis nesidomi ir visai kitokia muzika. Trey yra puikus to įrodymas (aš taip pat 🙂 ).

Deja, šiemet Anneke paliko The Gathering, tam kad galėtų susikoncentruoti ties nauju soliniu projektu Agua de Annique. Taigi grupė liko be vokalistės, atvedusios ją į šlovę. Bet tikiuosi, kad jie greit ras pamainą Annekei ir dar nustebins nekomercinės muzikos pasaulį (pageidautina teigiamai). Tiesa pakeisti tokią talentingą vokalistę bus nelengva, bet viliuosi, kad jiems pavyks.

Oficialus tinklapis
MySpace

Leaves:

My Electricity:

Monsters:

King for a Day:

Liberty Bell:

Strange Machines (live):