Emperor – transcendentinių jėgų valdovai

Svaiginanti kosmoso begalybė, apgaubta neperregimos mistikos.  Transcendentinės gamtos jėgos, kerinčios savo amžinybe ir didingumu. Jų prigimtis ir veikimas –  visiška paslaptis. To negalima suvokti protu, tai galima tik pajusti… Kelionė į neįžengiamus Tamsos pasaulius, kur viešpatauja gaivališka magija. Ten nuvesti gali tik Juodasis metalo Imperatorius. Pasirenkite akistatai su Emperor…

Po Darkthrone ir Burzum, tai yra bene viena labiausiai kopijuojamų black metalo komandų. Jų įtakotų grupių gausu tiek Norvegijoje, tiek ir už jos ribų. Papildę black metalo instrumetų sąstatą klavišiniais, bei suformavę jų taikymo šiame stiliuje koncepciją, taip pat bene pirmieji parodę kaip black metale turi skambėti švarus vokalas, tamsieji norvegai ne tik davė pradžią simfoniniam black metalui, bet ir galima sakyti, galutinai apibrėžė ir  įtvirtino šio stiliaus standartus. Tiesiog neįmanoma paneigti Emperor įtakos tokioms grupėms kaip Dimmu Borgir, Old Man’s Child, Anorexia Nervosa ar bet kuriai kitai tipiškai symphoblacko grupei, kurių nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio priviso kaip tarakonų. Ir nors Emperor muzika gerokai melodingesnė nei kitų ankstyviausiųjų Norvegijos vadinamojo Black Metal Circle grupių, sunkumu joms ji tikrai nenusileidžia. Masyvūs gitarų rifai, triuškinančios būgnų partijos ir svaiginantis greitis rodo, jog šis imperatorius ne koks išpleręs mamyčių sūnelis, į sostą atsisėdęs tik paveldėjimo dėka, bet nuožmus tamsos karžygys, atėję į valdžią perpjovęs keletą gerklių ir sutrynęs konkurentus į dulkes.

Pradėję kaip pogrindinio raw blacko atstovai, Emperor su laiku vis drąsiau turtino savo muzikinį skambesį. Nors debiutinis albumas “In the Nightside Eclipse“ dėl savo tamsios atmosferos, įspūdingų rifų ir kone tobulos klavišinių ir gitarų dermės vieningai laikomas vienu geriausių visų laikų black metalo albumų, nuomonės apie vėlesnę grupės kūrybą kontraversiškesnės. Emperor skambesys su laiku tampa vis pompastiškesnis, techniškesnis, o idėjos vis sunkiau perprantamos. Dėl savo masiškumo kai kurie vėlesni Emperor darbai bent iš pirmo žvilgsnio skamba kaip košė, kurią išvalgyti sugeba ne kiekvienas.  Nuolat eksperimentuodami su garsais muzikantai staiga pamato, kad tai ką jie groja, jau nebegalima pavadinti black metalu. Taip atsiranda gan miglotas stilius, gavęs extreme symphonic metal pavadinimą. Įvažiavimu į jo teritoriją baigiasi ir kitų symphoblackerių Dimmu Borgir, bei Cradle of Filth muzikinės klajonės…

Emperor sudėtyje grojo daug iškilių Norvegijos metalo veikėjų. Tokie muzikantai kaip Samoth, Mortis, Tchort , Faust, Trym Torson ir kiti pasižymėjo nesuskaičiuojamoje galybėje įvairiausių Norvegijos grupių ir projektų, kuriuos visus net sunku ir būtų išvardinti. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie patį grupės lyderį, kūrybingąjį Ihsahn, kuris po Emperror iširimo, savo kūrybinę misiją sėkmingai tęsia soliniame projekte. Įdomus faktas, kad šis vyriškis 2002-aisiais gavo savo gimtojo  Notoddeno miesto kultūros premiją, kaip žymiausias ir labiausiai nusipelnęs miesto gyventojas. Bet ko norėti – juk tai Norvegija. Ten meninkai gerbiami, ir jokie, atsiprašant,“egzorcistai“ nė nebando pilti ant jų savo šlykštaus teologinio birzgalo…

Ir nors mistiškojo Imperatoriaus seniai nebėra, jo vardas neišblėsta iš metalistų atminties, o tūkstančiai pasiekėjų visame pasaulyje eina jo išmintais takais.  Ir nors simfoninis-melodininis metalas garsėja jį atliekančių grupių gausa, vargu ar kada nors atsiras komanda, galinti savo spindesiu užgožti Emperor…

The Loss And Curse Of Reverence:

Empty:

I Am The Black Wizards (Wacken 2006):

 

Ex Deo “Romulus“ – metale atgimusi imperija

Sunkioji muzika gali padėti mokytis istorijos. Tai jau seniai įrodė brutaliais ir techniškais rifais Senovės Egipto civilizaciją restauruojantys amerikiečiai Nile ar baltų dvasia alsuojanti Obtest, Skyforger, Ha Lela ir visa plejada kitų pagoniškojo metalo grupių. Na, o šviežias Kanados deferių Kataklysm vokalisto Maurizio Iacono projektas irgi patvirtina šią tezę. Ex Deo muzika, įamžinta kol kas tik debiutiniame albume “Romulus“, nukelia mus į tamsius ir kruvinus Romos klestėjimo laikus. Kiekviena albumo daina – tai didingas epinis paskojimas apie vis kitą romėnų civilizacijos istorijos įvykį ar gyvenimo aktualiją.

Kaip ir įprasta metalinei lyrinei stilistikai, viena pagrindinių apdainuojamų temų yra Romą kurstę arba pačių romėnų sukurstyti karai. Vieni jų grobikiški, kiti brolžudiški. Pradedant pirmojo Romos karaliaus Romulo įsitvirtinimu soste nužudžius savo brolį dvynį Remą (o kas sakė, kad karalius Mindaugas buvo vienintelis išgama, valdžios vardan pasikėsinęs į gimines), baigiant Cezario vykdytu Galijos užkariavimu pilietinio karo numalšinimu, ar jau po Cezario mirties vykusiu kitu pilietiniu karu, atvedusiu valdžion Oktavianą Augustą. Greta karo minimos ir kitos Romos valstybės problemos: sunki vergų dalia, ar desperatiškas gladiatorių likimas. Visa tai vaizduojama tartum pirmu asmeniu (pasakotojo-kaukės situacija), bandant įsijausti į tuometines Antikos pasaulio aktualijas. Šios pateikiamos ne naiviai romantiškai, kaip kad būdinga animaciniams filmukams, ar hėgeliškoms eurocentrikų sapalionėms apie neva harmonijos ir tobulumo kupiną graikų-romėnų civilizaciją, o gan niūriomis spalvomis, paliekant erdvės apmąstymams.

Projekto muzika labai tinka prie vaiduojamos tematikos. Melodingas, geriausiomis Bathory tradicijomis ir šiuolaikišku deathu paremtas epinis metalas, atliekamas pagrinde gan vidutiniu, karinio maršo tempu. Maždaug tokiu, kokiu turėjo žygiuoti Romos legionieriai. Pakiliai, karo dvsios kupinai muzikai papildomo patoso suteikia įspūdingos simfoninės aranžuotės, kurių svarba Ex Deo muzikai, manyčiau, visai leidžia bent dalinai grupę priskirti ir simfometalo kategorijai.  Nesu susipažinęs su Kataklysm muzika, tad negaliu pasakyti, ar Maurizio šiame projekte savo vokalines galimybes eksploatuoja gerai, ar mažumėle “chaltūrina“, tačiau bendrai paėmus, jo gan plataus diapazono growlas skamba puikai ir muzikai visai visai tinka.

Apie įrašo, suvedimo ir t.t. kokybę galiu paskyti tik tiek, kad viskas tobula. Visos gitaros, būgnai, vokalai, orkestro aranžuotės skamba puikiai, nušlifuotai, gal net šventavagiškai perdėm švariai. Kita vertus, nėr ko tikėtis. Juk grupės krikštatėviai yra patys Nuclear Blast, o jie savo augintinius oi kaip popina (eina sau, koks dviprasmis žodis ;D). Vos dienos šviesą išvydęs projektas jau turi profesionalų, ir net labai kokybišką vaizdo klipą, kelis stambaus kalibro specialiuosius svečius įrašų sesijoje (vienas jų lankėsi ką tik praūžusiame Velnio Akmenyje), gerą reklaminę kampaniją  ir, manau, visai nemažą būrį gerbėjų, prie kurių prisidedu ir aš pats.

MY SPACE

Romulus:

 

Chthonic – požemio demonai iš “batareikų“ salos

Taivanis, ko gero, daugeliui asocijuojasi su mikroschemomis, kompiuterine technika, maitinimo elementais ir kitais pusmetalio silicio gaminiais. Tačiau ne vien pusmetaliai veisiasi toje Tolimųjų Rytų saloje. Yra ten ir tikrų tikriausio juodojo metalo. Tuo buvo galima įsitikinti dar niūrų 2007 lapkričio vakarą per didžiųjų bažnytpliekybos metrų Marduk koncertą. Tą kartą švedus apšildė minėtosios salos simfoblekeriai Chthonic. Kaip jau rašiau reportaže apie Marduk, ši grupė grodama gyvai paliko visai nemenką įspūdį, o ir albumuose jie skamba labai smagiai, tad nusprendžiau šią egzotišką taivaniečių formaciją aptarti plačiau.

Stilistiniu požiūriu Chthonic kūryba artima tam, ką grojo Dimu Borgir ir Cradle Of Filth klasikiniu savo laikotarpiu, bet nesupraskite manęs neteisingai. Tai nėra eilinis minėtųjų grupių klonas. Nors taivaniečiai ir naudoja daugelį skandinaviškajam blackui būdingų elementų (blastbytai, klykiantis vokalas, blackeriški gitarų rifai ir t.t.), pati muzikos atmosfera ir dainų tematika visiškai kitokia nei vikingų žemės tamsulių. Čia gausu rytietiškų motyvų ir melodijų, kurios atliekamos ne vien savito skambesio klavišiniais, bet ir vaitojančiu dvistygiu rytietišku smuiku er-hu, suteikiančio muzikai ypatingą emocinį atspalvį. Džiugu, jog ir grupės gitaristas nesikuklina, ir vos ne kiekvienoje dainoje užplėšia po solidų “soliaką“ (ko kai kuriose blacko grupėse nė su prožektoriumi nerasi). Gal frontmeno Freddy Lim vokalas ir yra kiek artimas Dani Filth’o dainavimui, bet visgi skamba gerokai kitaip – be jokių Filth’ui būdingų gotiškų gašlumo gaidelių (ir vištelių :D) ir gerokai agresyviau. Jam talkina bosistė Doris, savo rytietiškais vokalizais suteikianti muzikai dar daugiau egzotikos. Dar vienas išskirtinumas – visos Chthonic dainos atliekamos klasikine (senąja) kinų ir taivaniečių minnan kalbomis, o kiekviena kalba, reikia pripažinti, kuria skirtingą muzikos atmosferą. Tad nori to ar nenori, taivanietiškas blackas skamba kitaip, nei anglakalbis.

Visi šie egzotiški Chthonic muzikos elementai, aukštas profesionalumo lygis ir įspūdingas sceninis įvaizdis nulėmė tai, jog minėtoji grupė sugebėjo prasimušti į pasaulinį metalo mainstream’ą ir dabar sėkmingai skinasi kelią pripažinimo link. Štai pernai grupė sugebėjo sugrot ir Ozzfest’e, ir Wacken’e – didžiausiuose sunkiosios muzikos festivaliuose po atviru dangumi, o paskutinis jų albumas – Seediq Bale išleistas visame pasaulyje. Galima dar pridurti, jog šis opusas įrašytas Danijoje, o susižeidus grupės būgninkui, mušamųjų partijas įrašė Reno Killerich, grojęs su pačiais Dimu Borgir. Tai rodo, kad Chthonic nestokoja populiarumo, bent jau lyginant su daugeliu kitų Azijos grupių. Tiesa, tai nulėmė ir Taivanio vyriausybės finansinė parama. Kaip žinia, Kinija nepripažįsta Taivanio nepriklausomybės ir daro šiai valstybei stiprų politinį spaudimą, kurio pasekmės – Taivanis nepriimtas į Jungtines Tautas ir Pasaulio sveikatos organizaciją. Tad Chthonic nusprendė, jog gali reprezentuoti savo šalį ir pareikšti pasauliui apie Kinijos priespaudą per muziką. Buvo išleistas singlas UNlimited Taiwan, vienintelė jų daina anglų kalba, o grupė patraukė į grandiozinį turą po visą pasaulį, skelbdami: “ Mes ne kinai! Mes taivaniečiai! Neignoruokite mūsų!“ Reikia tikėtis, kad jų balsas bus išgirstas.

Tačiau, nors grupė yra politiškai aktyvi ir nestokoja patriotizmo, jų muzika (neskaitant dainos UNlimited Taiwan) visai ne politizuota. Chthonic dainos paremtos taivaniečių folkloru, mitologija bei istoriniais įvykiais. Jose vaizduojama didvyriška, bet bergždžia vietos partizanų kova su žiauriais japonų  okupantais, vietos aborigenų pasipriešinimas kinų kolonistams (todėl jų muzika uždrausta komunistinėje Kinijoje), o taip pat ir grumtynės tarp senųjų ir naujų dievų. Kaip sako patys muzikantai, jie stengiasi senuosius mitus pritaikyti šiandieniniam gyvenimui ir taip supažindinti su savo kultūra vakariečius. Ir manau jie teisūs. Vargu ar kada specialiai klausyčiau kinų-taivaniečių liaudies muzikos (nors ką gali žinoti), bet paklausyti taivanietiško metalo visai smagu. O  jo klausydamas, gali ir pakratyti galvą, ir susipažinti su egzotiškos šalies kultūra visai nebanaliu būdu.

Quasi Putrefaction:

Satan’s Horn:

Progeny Of Rmdax Tasing:

Onset of Tradegy:

Indigenous Laceration:

Bloody Gaya Fulfilled (Live):

UNlimited Taiwan:

 

Lacrimosa – kai kuriuos dalykus lyginti beprasmiška…

Kad ir itin pavėluotai, bet sveikinu visus ištikimuosius svetainės lankytojus arba šiaip atsitiktinai užklydusiuoisus su Naujaisiais metais ir linkiu daug [įrašykit tai, ko labiausiai trūksta] ir [kitas trokštamas dalykas] 🙂 . Atsiprašau, kad kaip niekad ilgam laiko tarpui apleidau blogą, tačiau tai dariau ne iš tinginystės ar kokių kitų blogųjų užmačių. Tiesiog pastaruoju metu esu labai apsikrovęs visokiausiais rimtais darbais ir net labai norėdamas, nebūčiau sugebėjęs parašyti naują straipsnį. Bet laimei pavyko gauti laisvesnį laiko gabalokšnį, tad juo ir pasinaudosiu.

Šįkart aptarsiu gotkinio simfoninio roko grupę iš Šveicarijos – Lacrimosa. Galbūt šią kapelą daug kas jau seniausiai žinote, mat populiarumo stoka ji nepasižymi. Vis dėlto, tikrai atsiras žmonių, kuriems žodis Lacrimosa tėra tik bereikšmė 9 raidžių kombinacija. Vienas to įrodymų – itin didelis pop grupės Tokyo Hotel fanų skaičius. Prieš įspūdingą Lacrimosa frontmeno Tilo Wolffo įvaizdį, sunkiai identifikuojamos lyties komerciniai fake emo karalaičiai atrodo lyg nupezę viščiukai. Tą patį galima pasakyti ir palyginus abiejų grupių muziką. Žodžiu, peršasi akivaizdi išvada, jog susipažinus su Lacrimosa kūryba, toliau mėgti Tokyo Hotel yra tiesiog neįmanoma.

Tikrai atsiprašau tų, kuriems toks paradokslaus šių grupių palyginimas atrodo gryniausia šventvagystė (tokia pat kaip lyginti Minedą su Deep Purple), tiesiog abi šios grupės man nesąmoningai pasirodė turinčios porą bendrų bruožų. Abiejų  lyderiai išsiskiria įspūdingom ševeliūrom, o dainos jausmingos ir atliekamos vokiečių kalba. Tačiau pasigilinus labiau, visas panašumas išgaruoja. Lacrimosa muzikoje tiesiog idealiai dera šiurkštūs metaliniai rifai, gotiškas niūrumas ir visom RGB skalės spalvom žaižaruojančios simfoninės orkestruotės. Tiesa tokių stilių jungimas šiais laikais jau nebėra kažkas ypatingo, tačiau Lacrimosa žavi tuo, jog šiuos stilius sulieja itin savitai ir nebanaliai. Dėl to grupės muzika turi specifinę atmosferą, tiesiog stulbinačią savo nuotaikų įvairove – nuo liūdesio, skausmo, vienatvės, iki džiaugsmo, vilties ar netgi visiškos euforijos. Ir visos šios emocijos perteikiamos labai įtikinamai, lyg būtų paties muzikos autoriaus išgyventos ir ilgai bei kruopščiai brandintos. Vokiški dainų tekstai taip pat duoda savotiško šarmo ir nuo anglų kalbos pervargusiai ausiai skamba maloniai ir gaiviai, o be to jie nėra labai jau paprastai suvokiami ir nereta reikalauja rimtesnio gilinimosi ir interpretacijų. Tad viską apibendrinus tampa aišku, kad lyginti Lacrimosa su Tokyo Hotel yra visiškai absurdiška. Tai kodėl aš tokiom absurdiškom nesąmonėm užsiiminėju? Te šis klausimas lieka atviras…

Na o jei trokštate apie šią originalią grupę sužinoti daugiau, portale bernardinai.lt galite rasti išsamią Lacrimosa biografiją

Satura:

Lichtgeschtalt:

Alleine Zu Zweit:

 

Therion – Metalas ir klasika puikiai dera kartu

Turbūt stereotipiškai mąstantis statistinis visuomenės individas nieku gyvu negalėtų susiet šių dviejų stilių ir net galbūt laikytų juos visiškom priešingybėm. Bet anaiptol tai nėra jokios priešingybės. Atvirkščiai – tai yra netgi labai artimi stiliai. Metalas savo nuotaika, dainų struktūra ir atmosfera netgi labai primena kai kuriuos klasikos kūrinius, ypač simfonijas. Tad nieko keisto, kad prieš gerus 10 metų išsivystė nauja atšaka – sympho metalas. O šio stiliaus vieni iš pradininkų ir populiarintojų yra švedų monstrai Therion.

Grupė susikūrė 1987 metais Švedijoje. Iš pradžių jie grojo death metalą. Ir reikia pasakyti, labai vykusį ir kokybišką death’ą. Pirmasis albumas “…Of darkness“ buvo geras tradicinis švediškas mirties metalas. Antrajame pilnametražime darbe “Beyond Santorium“ prasidėjo pirmieji eksperimentai. Tiesa tai dar buvo, kad ir progresyvus, bet vis dar death metalas. Tačiau dainoje “Symphony of death“ vis dėlto pasigirsta ir dviejų operos solistų balsai. Eksperimentai pavyko. Visas albumas, o ypač “Symphony of death“ skamba labai įdomiai. Tad grupės įkūrėjas ir vienintelis išlikęs pirmosios sudėties narys Christofer’is Johnson’as nusprendžia toliau eiti eksperimentų keliu. Tuo keliu grupė Therion eina ir šiandien, tad kiekvienas jų opusas skamba vis kitaip nei prieš tai buvę. Ir tas nuostabu. Įrašinėdami albumus, šie metalgalviai pasitelkia operos solistus, chorus ir simfoninį orkestrą, kuris puikiai papildo šiurkštų elektrinių gitarų ir būgnų skambesį. O savarbiausia, kad therion’ų ketveriukė niekaip negali atsikratyti kūrybine potencija (ir geriau jau tegul neatsikrato) Tai išleidžia du albumus vienu metu, tai vieną, bet dvigubą. Ir svarbiausia, kad kolkas visi jų darbai stiprūs, įdomūs ir kokybiški. Žinoma, kai kam gali nepatikti, kad grupė neteko savo ekstremalumo, bet čia jau skonio reikalas.

Dainų tekstai remiasi okultinėm ir mitologinėm temomis. Kabalistika, šumerų, babiloniečių, egiptiečių, persų, senovės graikų, vikingų mitai ar bibiliniai motyvai sudaro Therion lyrikos pagrindą, todėl suprasti kūrinių prasmę nėra lengva. Laimei mūsų mokykloje yra Antikos kultūros disciplina. Per šią pamoką mes kaip tik nagrinėdavom senovės tautų mitus, tad šiek tiek apie tai nusimanau, tačiau vis tiek dar daug dainose minimų dalykų liko nesuprasta. Kita vertus, atsirado puiki proga daugiau pasidomėti Kabalos mokymu, okultizmu ar islamo religija ;D.

Tad jei norite atsikratyti dar vieno kvailo stereotipo paie metalą, paklausykite Therion.

Oficiali svetainė
My space
To Megatherion

Summernight City

Blood of Kingu

 

Yes. Jiems neįmanoma pasakyti “ne“

Kaip jau minėjau anksčiau, Didžioji Britanija yra tikrai “grupinga“ ir ypač “rock’inga“. Taigi Yes yra dar viena nuostabi legendinė grupė iš šios šalies. Manau kiekvienas bent kiek besidomintis progresyviuoju roku tikrai žino šį kultinį kolektyvą. Yes – ne tik viena žymiausių symphonic prog’o, bet ir apskritai viso progresyvo grupė, dažnai minima greta tokių genijų kaip Pink Floyd, Genesis, King Crimson ar Rush. Ir Yes’ai to tikrai nuspelno. Aukštas nestandartinis Jon Anderson’o vokalas, sudėtingų struktūrų kompozicijos, kuriose aptinkama ne vien roko, bet ir džiazo bei klasikos elementų, virtuoziškos gitaristo ir bosisto partijos, sunkiai pagaunamas būgnų ritmas (kadangi esu būgnininkas, kaskart ryju seilę klausydamas ką išdarinėja jų perkusistas, man dar iki dar iki jo ooooi kaip toli), ir pasakiško grožio klavišinių magija. Klavišiniai, turbūt stipriausia grupės vieta. Ypač tai pasakytina apie Yes albumus su Rick’u Wakeman’u, kuris laikomas vienu geriausių roko klavišistu. Ir matyt ne be reikalo. Šis genijus vienu metu groja net keletu sintezatorių (tikslai nežinau, bet visai tikėtina kad klaviatūrų skaičius koncertų metu viršija 10). Taip sintezatoriais imituojamas visas simfoninis orkestras. Ir tas nuostabu. Gausi nuotaikų ir garsų kaita bei žodžiais nenusakoma psichodelika daro Yes muziką nepakartojamą. Tai kažkas trapaus ir didingo vienu metu.
Yes muzika išties yra labai sudėtinga (na neskaitant kelių popsiškesnių albumų, kurie irgi ganėtiani neprasti. Vien ko verti tokie hitai kaip “Owner of a lonely heart“ arba “Changes“). Tačiau ir dainų tekstai nenusileidžia savo meniškumu ir komplikuotumu. Nors Yes ir nevartoja kažkokių ypatingai sudėtingų žodžių, suprasti dainų esmę išties yra rimtas uždavinys. Grupės dainų tekstai visų pirma yra eilėraščiai. Stiprūs modernistiniai eilėraščiai su gausiais simboliais ir užslėptom potekstėm (tiesa yra išimčių. vėl turiu omeny tuos “popsiškensius albumus“).
Žodžiu, tai yra muzika ir sielai, ir protui.

Oficialus tinklapis
Prog archyvai