Atheist – Tikriesiems genijams laikas nebaisus

Nemažai didžių žmonių, kurių vardus šiandien žino netgi kiekvienas skaičiuoti vos iki 100 temokantis pradinukas ar visiškai prasigėręs Naujosios Vilnios šiukšliadėžių garbės admirolas (liaudiškai bomžu vadinamas), mirė būdami nesuprasti. Kokia geniali Johano Sebastiano Bacho muzika, buvo suprasta tik praėjus 100 metų po jo išėjimo Anaplinin. Vincentas van Gogas šiandien už savo paveikslus galėtų pasistatyti galbūt net didesnį namą nei Maiklo Džeksono Neverlendas, o gyveno šis olandas vos galą su galu besudurdamas. Ir tokių paradoskų istorijoje yra tūkstančiai. Panašių pavyzdžių, tik gal ne tokių ryškių ir tragiškų nesunku atrasti ir sunkiojoje muzikoje. Vienas jų – progresyvieji Amerikos deferiai Atheist.

Ši, 1984 susikūrusi grupė 9 dešimtmečio pabaigos ekstremaliojo metalo kontekste skambėjo taip neįprastai ir novatoriškai, kad buvo nepriimta pernelyg jautrių ir prie tokios egzotikos dar nepripatusių metalgalvių ausų. 1989, kuomet pasaulyje klestėjo grynas ir dar ganėtinai primityvus ankstyvasis defas, ekstremaliojo metalo jungimas su džiazu daugeliui atrodė vos ne šventvagiškas. Jau vien ką byloja leidybininkų sprendimas atidėti debiutinio grupės albumo “Piece Of Time“ leidimą metams, siekiant išvengti 1989 pasirodžiusių Death ir Morbid Angel albumų konkurencijos. Taigi, savo gyvavimo laikais, Atheist didelio populiarumo nesulaukė ir nė vienas iš trijų jos albumų didelio pelno muzikantams neatnešė. 1993 “ateistai“ išsilakstė. Atrodytų, grupė turėjo būti pasmerkta sudegti užmaršties
krematoriumuose, juolab kad toks likimas ištinka ir daugelį praeityje buvusių netgi labai garsių superst(ar)’ų popso atlikėjų. Bet nė velnio. Praėjus porai metų, metalinė visuomenė pribresta novatoriškai muzikai. Suklestėjęs ir vis labiau bujojantis techno ir progressive metalas smarkiai praplėčia sunkiosios muzikos ribas, įneša naujų vėjų ir intelektualumo, tad akivaizdu, kad prisimintos būna ir pirmosios progresyvios defo grupės – Pestilence, Cynic bei Atheist. Jos iškeliamos į metalo Olimpą, o jų įrašai tampa retenybe, už kuriuos neretas kolekcionierius ir nemažą pinigų sumą pasiryžta pakloti. Žodžiu, situacija primena Bacho arba van Gogo pavyzdį. Skirtumas tas, kad ji nėra tokia tragiška, mat 2006 Atheist atsikuria, perleidžia senuosius įrašus (kurie būna tiesiog graibstyte išgraibstyti melomanų) ir sudalyvauja daugybėje metalo koncertų bei festivalių, kur sulaukia itin didelio publikos dėmesio. Kone Bjauriojo ančiuko istorija…

Na bet užteks tos istorijos, geriau pereikime prie muzikos. Atheist vieni pirmųjų death/thrash metale pritaikė džiazo teoriją, taip sukurdami savo unikalų skambesį. Jų dainos itin chaotiškos, ir iš pirmo nugirdimo galbūt gali pasirodyti, kad tai kažkokių vaikigalių belenkoks instrumentų pabrūžinimas, bet geriau įsiklausius pasidaro akivaizdu, kad taip nė velnio nėra. Priešingai – Atheist muzika yra itin techniška, harmoninga ir kiekvienas akordas joje kruopščiai nušlifuotas ir dar su Mister Proper išblizgintas. Net žodžiais sunku apsakyti įspūdžius, išgirdus ką išdarinėja būgnininkas, bosistas ar gitaristai. Beklausant tokios muzikos ir džiazą visai galima pamėgti (arba džiazmenams metalą). Be to įdomus ir savitas Kelly Shaefer vokalas, kiek primenatis Chuck Schuldiner ar John Tardy manierą. Priešingai nei daugumos nūdienos kriokalių, jo growlas yra ganėtinai aukštas, neperdaug gyvuliškas (pliusas brutalūchos nemėgėjams), o žodžiai dainuojami aiškiai. Išskirtinės ir pačios grupės kompozicijos, kurios yra ganėtinai trumpos (kas prog metalui nelabai būdinga) ir nepaisant viso sudėtingumo, staigių melodijos ir ritmo pokyčių, labai kabinančios ir gan įsimintinos. Tiesiog tobulas technikos/smagumo santykis.

Taigi Atheist sugebėjo įveikti laiką ir “nepripažintų genijų sindromą“ bei užsitarnavo kultinės grupės statusą, kurį sėkmingai pateisina ne tik kūryboje, bet gyvuose pasirodymuose. Nuoširdžiai tikiuosi, kad kada nors pavyks šiuos progresyvistus išvysti savo akimis, nes kad tai tikrai dėmesio verta grupė, parodė ne vien jų albumai, bet ir Youtube užtikti vaizdo įrašai. Popsas bijo laiko, o laikas bijo Atheist. Tegyvuoja visų rūšių ir sunkumų prog’as \m/

Progarchyvai
Namų puslapis

Mother Man (Live Wacken 2006) su bosinės gitaros solo:

 

Death “Live in L.A. (Death & Raw)“ – vizualinis didžiosios grupės įamžinimas

Kadangi mokyklos atostogų pradžia yra puikus pretekstas nuveikti kažką ypatingo, tad ir nusprendžiau šį pretekstą išnaudoti. Ne, tikrai nešokau su guma nuo Televizijos bokšto, neišgėriau trijų litrų spirito ir nelaksčiau nuogas po Laisvės Alėją. Tiesiog pasijungiau ir peržiūrėjau legendinės progresyviojo techniškojo death metalo formacijos Death valandos trukmės vaizdo įrašą “Live in L.A. (Death & Raw)“ . Na o to pasekmės baisios. Tai yra baisiai malonios.

Šiame DVD pateikiamas grupės 1998-aisiais Los Andžele vykusio pasirodymo vaizdo įrašas. Kultinė Chuck’o Schuldiner’io grupė tuo metu buvo savo pačiame meninės kokybės zenite, o tas atsispindi ir koncerte: stipriausia (“The Sound Of Perserverance“ albumo) sudėtis, geriausi visų laikų grupės kūriniai (dauguma jų – iš paskutiniųjų Death albumų), nepriekaištnga grojimo technika ir profesionalus pasirodymas. Visada žavėjausi genialia Schuldiner’io kūryba, o išgirdus ir išvydus gyvą jos atlikimą mano sužavėjimas išaugo gal ir ne dvigubai, bet bent jau 50-čia procentų. Tiesa koncerte neišvysime jokių šou elementų, o ir pats grupės narių elgesys scenoje niekuo neypatingas. Tiesiog groja, karts nuo karto pakrato galvą ir panašiai. Bet užtenka ir to. Kuomet atlieki sitprią ir kokybišką muziką, visokie spec. efektai, įspūdingi kostiumai ar automatizuotos dekoracijos su tikromis patrankomis ar “natūralaus“ dydžio skraidančiais drakonais paprasčiausiai yra nereikalingos. Priešingai, jos tik nustelbtų pačią muziką, o ir į tą sceną, kurioje vyko koncertas jos vargu ar tilptų. Be to, stebėti itin technišką ir virtuozišką gitaristų bei būgninko grojimą yra kur kas įdomiau nei visiškai nevykusią ir neskoningą Radži šokėjų choreografiją, skirtą pridengti lygiai taip pat nevykusį ir akivaizdžiai nenuoširdų jo dainavimą. Na bet nenukrypkim nuo temos. Taigi kaip jau ir minėjau šis Death pasirodymas tikrai nuostabus.

Na kad paminėjau šio DVD privalumus, tai būtiana nepamiršti ir trūkumų. Silpnoji įrašo dalis – pats įrašas. Jokiu būdu nesitikėkite, kad išvysite kažką panašaus į Iron Maiden ar Metallica Live’us. “Live in L.A.“ yra mažabiudžetis, nufilmuotas kokiom 4-5 vaizdo kamerom nuo žiūrovų pusės ir minimaliai tepaliestas režisūros bei montažo. Tuo “Live in L.A.“ labiau primena gerai organizuotą bootlegą, panašų į “Immortal Live In Cologne (1993)“ nei jau minėtųjų meidenų DVD “Live After Death“. Kita vertus, tiek “Live In L.A.“, tiek ir “Live In Endover“ buvo išleisti vien tik tam, kad gauti pinigų Chuck’o smegenų auglio gydymui (deja jokie pinigai neišgelbėjo jo gyvybės..). Pačiam Death lyderiui grupės įamžinimas vizualiniu pavidalu matyt menkai terūpėjo, tad tie du DVD yra patys kokybiškiausi išlikę šios didingos ir ryškų pėdsaką ne vien metalo, bet ir apskritai visos XXa. pabaigos muzikos istorijoje palikusios grupės koncertiniai įrašai.

Beje, įdomi detalė. Įraše matyti ir koncerto žiūrovai. Kas keisčiausia, publikoje nesimato nė vieno ilgaplaukio (moterys nesiskaito). Visi arba nešioja trumpas šukuosenas, arba apskritia plikiai. Be to, dauguma iš jų vilki baltus berankovius marškinėlius. Jokių kožų, ar grandinių. Tokie jau buvo 1998-ųjų Los Andželo metalistai. Kita vertus, tada juk buvo nu metalo klestėjimo pikas, o būtent Kalifornija  pagrindinė šio stiliaus citadelė, panašiai kaip priešingoje JAV pusėje esanti Florida laikoma death’o ir thrash’o domenu. Taigi matyt dauguma Kalifornijos metalistų pasidavė Korn, Linkin Park ir kitų pseudo metalinių pop grupių įtakai, bet kita vertus, mainstream’as nesugebėjo užgniaužti šio sunkiojo stiliaus. “Džiugu matyti, kad metalas Los Andžele dar gyvas. Laikykitės tvirtai. Jokia jėga pasaulyje negali sunaikinti metalo“ – maždaug taip koncerto metu pasako Chuk’as Schuldiner’is. Ir jis teisus. Dar netolimoje praeityje buvusios populiarios mallcore grupės šiandien jau eina į užmarštį, tuo tarpu prieš aštuonerius metus iširusios Death šlovė nė neblėsta. Ir vargu ar kada išblės. Nes žmonės, susižavėję Chuck’o Schuldiner’io kūryba, niekada nemes jos kaip pasenusios, nemadingos, atsibodusios ar išaugtos. Nes Death – tai sudėtingas muzikinis ir filosfinis labirintas, kurį sunku pereiti. Jų muizika per daug gili ir paini, kad galėtų tapti banalia ir nuvalkiota.

 

Control Denied – paskutinis didžiojo sunkiosios muzikos mocarto projektas

Talentingasis gitaristas, vokalistas, kompozitorius ir poetas Chuck’as Schuldiner’is (1967-2001) geriausiai žinomas kaip kultinės grupės Death įkūrėjas ir vienintelis pastovus narys. Ši grupė į istoriją įėjo ne vien kaip viena pirmųjų death metalo formacijų (vis tik pirmieji buvo Possessed), bet ir kaip puikus visiško kūrybinio nuoširdumo, tobulėjimo ir jokių rėmų nepaisymo pavizdys. Kažin ar yra muzikos istorijoje bent viena kita grupė (ar atlikėjas), kuri per visą savo egzistavimo laikotarpį (o jis truko 15 metų) nebūtų nė truputėlio nusivažiavusi. Kiekvienas naujas Death albumas būdavo žymiai geresnis už visus ankstesnius, o kompozicijos vis labiau sudetingėjo, kol galiausiai, pasiekus virtuoziškumo viršūnę, kuomet jau net ir lakiausios fantazijos žmogus vargu ar begalėtų įsivaizduoti kaip Death galėtų sugroti dar sudėtingiau, grupė galutinai išyra. Tačiau nutrūksta tik Death kūrybinė veikla, bet ne paties Chuck’o. Šis surenka geriausius savo bendražygius, įvairiais laikais grojusius Death ir suformuoja naują grupę Control Denied. Ši teišleidžia tik vieną vienintelį albumą – “The Fragile Art Of Egzistance“. Antrojo albumo pabaigti nespėja – klastingas smegenų auglys pasiglemžia genialiojo Chuck’o Schuldinerio gyvybę. Tada jam buvo tik 34-eri…

Control Denied muzika daug kuo panaši į paskutiniojo Death opuso “The Sound Of Perserverance“ kūrybą. Įmantrios ir sunkiai nuspėjamos kompozicijos, nepaprastai sudėtingas ir kiekvieną akimirką kintantis ritmas bei labai nepastovus tempas, gilūs filosofiniai egzistencialistiniai tekstai, ir širdį veriančios Chuck’o elektrinės gitaros partijos. Esminis Control Denied skirtumas – prie mikrofono stovi ne pats Chuck’as, o kitas vokalistas. Ir visai ne deferiškas growl’intojas (koks buvo Chuck’as), o švarus, plataus diapazono power metalo skardžiagerklis Tim Aymar. Dėl šios priežasties Control Denied yra vadinama progressive technical power metalu, nors Death muzika buvo progressive technical death metalas. Visgi kriokiantis vokalas turbūt buvo paskutinis vėlyvųjų Death death metalo atributas, kad nuo vokalo pakeitimo pasikeitė ir muzikos stilius. Kad ir kaip bebūtų, Chuck’o Schuldiner’io kūrybos kelias per nelyg vingiuotas, tad ją nelabai lengva įsprausti į kurio nors stiliaus rėmus.

Taigi Control Denied sudarė vokalistas Tim Aymar, gitaristai Chuck Schuldiner ir Shannon Hamm, boso virtuozas Steve DiGiorgio ir būgnininkas Richard Christy. Tai tikrai itin aukšto lygio profesionalų komanda, tad ji niekaip nesugebėjo sukurti lievo ir primityvaus albumo 😀 . “TFAOE“ žavi savo tobulu techniškumo ir jasumingumo santykiu, kurį ne visada sugeba išlaikyti dauguma techno metalistų. Control Denied muzika yra ir nepaprastai virtuoziška, ir kupina emocijų bei nuoširdumo. Tekstuose filosofiškai nagrinėjami jausmai ir žmogaus sielos gelmės. Štai tarkim įžanginiame kūrinyje Consumed dainuojama apie meilę, kas tiesa sakant Schuldiner’io kūryboje tikrai reta (arba taip paslėpta, kad aš net nesupratau) ir reikia pasakyti, kad tai viena intelektualiausių ir originaliausių mano girdėtų meilės dainų. O štai kūrinys “Believe“, nagrinėjantis tikėjimo klausimą turi itin genialų priedainį: “When You believe/Do You Believe?/If You believe/You must believe!“ Paprasta, bet su gilia mintim. Tiesa šis albumas gal ir nėra itin sunkus fizine prasme, bet ganėtiani sunkiai klausomas. Bent jau man buvo sunku priprasti prie švaraus Tim’o balso, nes buvau pratęs prie šiurkštaus bet jausmingo Chuck’o growl’o. Bet iš kokio 5 klausymo albumas ėmė patikti ir dabar tiesiog vežte veža. O tai yra genialios muzikos bruožas: jai suprasti reikia daug laiko. Bet dabar galiu pasakyti, kad Tim’o balsas šiam albumui tikrai labai tinkamas ir puikiai sugeba išreikšti tai, ką turėjo omeny Chuck’as.

Taigi albumu “TFAOE“ sunkiosios muzikos mocartas Chuck’as Schuldiner’is įrodė jog puikiai sugeba ne tik eksperimentuoti, bet ir eksperimentuoti nenuvažiuojant į lankas.

Tinklapis Chuck Schuldiner ir jo kūrybai atminti

Expect The Unexpected nuotraukų slideshow:

 

Nile – brutalieji egiptologai

Gilus žemas ir kažką neaiškaus vapantis growl’as, ausų būgnelius plėšančios gitaros, masyvi, bet gan užslėpta boso linija ir nežmonišku greičiu be perstojo tratijantys būgnai. Tai tipiški brutal death metalo bruožai. Kai kam gali pasirodyti jog tai net ne muzika, o kažkokių nestabilios psichikos dundukų, nemokančių naudotis instrumentais išsidirbinėjimas. Bet tai netiesa. Ir tai puikiai įrodo amerikietiško technical brutal death metalo virtuozai Nile.

Jų muzika netik pasižymi nežmonišku brutalumu, bet ir yra itin techniška bei sudėtinga (jų būgniorius George Kollias sugrojo greičiausią pasaulyje blastbeat’ą). Tačiau svarbiausia, jog grupė nestokoja originalumo. Savo albumuose jie apdainuoja ir prikelia iš dulkių egzotišką senovės Egipto kultūrą, jų papročius, religiją, užkeikimus, socialines problemas bei karus. Reikia paminėti, kad visi grupės nariai labai domisi senovės Egipto kultūra, todėl klausant jų dainų galima sužinot apie šią civiliazaciją daug tikrai itin įdomių dalykų (jei tik pavyks suprast dainų žodžius :P), kurių nerasime jokioje mokslo populiarinimo knygoje ar animaciniam filmuke vaikučiams 😀 .

Kitas originalus dalykas – ramūs atmosferiniai (kai kada ambient’iniai) intarpai, atliekami sintezatoriumi, bei visokiais rytietiškais instrumentais. Jie labai paįvairina muziką ir leidžia bent trumpam atsikvėpti po “brutalo krušos“.

Tiesa, Nile muzika itin chaotiška, o dainos dėl savo itin sudėtingos struktūros ir super duper spartaus tempo yra sunkiai įsimenamos. Tai ne iš tų grupių apie kurias būtų galima pasakyti “paprasta bet genialu“. Galbūt net sakyčiau Nile persistengia su tuo savo techniškumu, viską galbūt būtų galima pateikti be sudėtingų gitaros ir mušamųjų agregato dročinimų, bet tokie jau tie techno metalistai…

Oficialus grupės tinklapis (su įspūdingu flash’iniu dizainu)

Myspace puslapis

Galingojo Nile būgndaužio George Kollias asmeninė svetainėLenkijos fanų tinklalapis (gal suteiks kam įkvėpimo sukurt lietuvišką atitikmenį)