Entombed – nihilistiškas pakasynų rokenrolas iš Žuvėdijos

Būna kartais, kad supranti, jog kažką lig šiol esi pražiūrėjęs. Štai ir aš kažkada pastebėjau, jog beveik visiškai nesu susipažinęs su švedų mokyklos death metalu. Ši įžvalga mane ganėtinai šokiravo, mat death metalas vienas mėgiamiausių mano muzikos stilių, o juk Švedijos deatho  scena ilgą laiką buvo, o ir dabar yra viena pačių reikšmingiausių. Situaciją galima būtų palyginti su operos mėgėju, bemaž nieko nenusimančiu apie italų operą arba su užkietėjusiu krepšininio fanu, besidominčiu Eurolyga, bet ničnieko nenutuokiančiu apie NBA. Arba tualetinio popieriaus ekspertas, kuris… Na gerai, užteks tų palyginimų. Eikime prie pasekmių. Taigi, tas mano minėtasis pastebėjimas ir paskatino mane susidomėti Entombed, viena ryškiausių šios šalies “mirtinojo gelažiaus“ grupių.

Entombed kilo iš vienos archaiškiausių Švedijos deatho kompanijų Nihilist. Naujoji komanda perėmė savo pirmtakų puoselėtą kryptį tačiau joje savęs, priešingai nei teigia pavadinimas, “nepasilaidojo“, tad sulig kiekvienu albumu grupės propaguojama stitlistika gan kito. Pirmieji 2 albumai “Left Hand Path“ ir “Clandestine“ atsidavė pačiu gryniausiu švedų death metalo oldskūlu. Juos galima pavadinti stiliaus etalonu. Čia Entombed vieni pirmųjų panaudoja savitą, benzininio pjūklo skambesį primenantį gitarų tembrą, tapusį švediško death metalo skiriamuoju bruožu ir įrodymu, jog skandinaviškas deathas gali skambėti vsiai nepanašiai į amerikietiškąjį.

Ir nors pirmieji 2 albumai buvo itin puikiai sutikti metalinės liaudies, Entombed nusprendė mestis į kitą kelią. Nuo 1993 albumo “Wolverine Blues“ prasideda grupė death’n’roll’o era. Grupės stilistikoje vis ryškėja roko, o taip pat ir hardcore punko motyvai, dėl ko  grupės atžvilgiu atsiranda paburbėjimų. Tačiau Entombed nestokoja nei humoro, anei nihilizmo, tad brenda vis giliau į rokenrolo raistą, paskui save vis dar vilkdami death ir thrash metalo šleifą.  To pasekoje užgimsta dar rokenroliškesnio death metalo albumas “To Ride, Shoot Straight And Speak The Truth“, po kurio seka jau vargiai metalu bepavadintinas “Same Difference“, pripažįstamas nuosmukio dugnu. Ir nors šis darbas dažnai laikomas visišku šlamštelienos rinkiniu, aš asmeniškai nebūčiau linkęs jį vadinti blogu. Tai tikrai silpniausias grupės opusas, bet jis man visgi patiko. Apskritai, mano nuomone Entombed neišleido nė vieno blogo pilnametražio studijinio albumo (ep’akai jau kita kalba).  Visi jie savitai geri ir smagūs. Tas pasakytina ir apie sulig naujuoju tūkstantmečiu prasidėjusį grupės dalinį grįžimą prie šaknų (tiksliau, prie “Wolverine Blues“ stilistikos). Naujuosiuose darbuose “Morning Star“, “Inferno“ ir “Serpent Saints – The Ten Amendments“ kapinių gyventojai (turiu omeny ne mažuosius one.lt “neformalus“) vėl pasunkėja ir jų deathenroliškame skambesyje vėl “viršų paima“ deathas.

Trumpai apžvelgus grupės “kūrybinius grybavimus“ galima pamėginti paanalizuoti tųjų “grybų“ muzikines savybes. Visų pirma, kaip turbūt nesunku pastebėti iš vaizdo klipų, Entombed nėra labai “rimta“ grupė. Tiesa ankstyvojo laikotarpio kūrybai būdingas tipiškai “deferiškas“ požiūris, bet vėlesniuose dainų tekstuose gausu ironijos, satyros, nihilistiškos paniekos ir pankiško bet subtilaus “varymo ant sistemos“. Tiesa to “nerimtumo“ jokiu būdu negalima laikyti beidėjiškumu. Entombed tekstai išties geri, prasmingi, o kartais ir gan painūs. Tas pats pasakytina ir apie muziką. Grupės dainos įvairios, dinamiškos ir ekspresyvios, liaudiškai tariant “veža“.

Tad koks gi būtų viso to moralas?  Entombed yra viena tų chrestomatinių metalo grupių, kuria bent pasidomėti yra verta. O tuos, kas toleruoja šiurkščią, apšepusią ir energingą muziką, ši grupė turėtų ir visai rimtai “užkabinti“ .

Left hand Path:

Wolverine Blues:

Night of the Vampire:

Addiction King:

What you need:

Wreckage:

 

Beer Pressure: vokiškas crossoveris pačia nesveikiausia forma

Šituos vokiečių alkothrashistus visai atsitiktinai užtikau slampinėdamas po metalo archyvus. Dėmesį jie patraukė savo nerimtumu, dainomis apie hamburgerius, “sex, drugs and rock’n’roll“ tipo idealogijos reinkarnacija thrash metale ir pačiu propaguojamu stiliumi – crossover – kuris šiais laikais itin nepopuliarus ir retas. Tiesa sakant, toks jis buvo visada. Bent jau man asmeniškai neteko girdėt, kad bent viena šio stiliaus grupė būtų pakliuvusi į MTV ar kokiu kitu būdu pasipainiojusi mainstrymui po kojomis. Bet velniop visas tas masines madas ir popsovinius skiedalus. Jūsų dėmesiui visiškas undergroundų undergroundas su merkantiliškos prodiuserio rankos nepagadintais “naminiais“ įrašais ir mėgėjišku (bet ne gėjišku) požiūriu į muziką.

Iki šiol su crossoveriu praktikoje susidūręs buvau ne daug, tad nesiimsiu vertinti pačios grupės novatoriškumo. Subjektyvia nuomone, jie visiškai atitinka tipiško crossover apibrėžimą – greitos ir  labai trumpos pripankuoto ir už’hardcore’into thrash metalo (o gal metalizuoto hardcore panko?) kompozicijos, nepasižyminčios ypatingu sudėtingumu, tačiau prisodrintos nežabota jėga ir agresija. Vokalistas žodžius mala ypatinga greitakalbe, kurios pavydėtų net Eminemas, būgninkas savo kalimu bando pasiekti šviesos greitį, o gitarų partijos paprastos, bet kabinančios. O už vis smagiausi yra dainų žodžiai, kurių tematika – alkoholizmas, šėlionės, neapykanta policininkams, greitas maistas, thrašistų buitis ir panašios blevyzgonės. Grupė išleidusi porą demuškių ir 9 gabalų 14 minučių trukmės albumą, kažkodėl pripažintą pilnametražiu(?). Jį galima visai legaliai parsisiųsti iš Beer Pressure myspace puslapio ir mėgautis jo absoliučiai bekompromisiniu prikoliškumu.

Ši grupė galbūt net ir lietuviško metalo kontekste neatrodytų ypatingai (tiesa veikiančių crossover thrash kapelų lyg ir nėra), jau nekalbant apie pasaulinį. Kita vertus, jie to ir nesiekia. Kol vieni raunasi plaukus ir plėšo stygas bei plastikus bandydami nustebinti pasaulį naujomis mandravonėmis, kiti maloniai leidžia laiką rūsyje ar palėpėje, gurkšnoja alutį, kemša  “junk food’a“ ir  groja kanonišką, bet laiko patikrinantį ir niekada neišsisemiantį thrash metal ir hardcore punk mišinį…

 

Celtic Frost – tamsieji oldskūlo ekscentrikai

Rūstus oldskūliškas skambesys, tamsi ir mistiška nuotaika, techniškumu nepasižyminčios, bet užtat lakią kūrėjų fantaziją atskleidžiančios kompozicijos, kuriose gausu staigmenų, eksperimentų ir itin drąsių akibrokštų. Tai Celtic Frost – viena tų grupių, kurių įtaka vėlesnei metalo raidai sunkiai išmatuojama. Šie šveicarai prikišo nagus prie daugybės metalo stilių formavimosi. Defas, blekas, dūmas, trešas, simfoninis ir gotikinis metalas, o kur dar devynios galybės avangardinio ir eksperimentinio gelažio poržanrių. Žodžiu, tai be galo įdomi ir įvairialypė grupė, tikrai verta bent paviršutiniško mano paknabinėjimo.

Reikia pripažinti, kad Celtic Frost istorija ne ką mažiau įdomi už pačią muziką. Frostų pirmtakė buvo pogrindinė oldschool black metalo grupė Hellhammer, įkurta su visai banaliu tikslu – tapti šveicarišku Venom klonu, tačiau ačiū dievui (o gal šėtonui) jų primityvūs kėslai neišsipildė – koją kišo muzikinis neišprusimas ir tiesiog nemokėjimas groti. To pasekoje gimė primityvus ir kreivas, tačiau kupinas jėgos Hellhammer stilius, kuris dėl prastos įrašų kokybės įgijo itin tamsų ir pragarišką skambesį. Nedidukė Hellhammer diskografija, trys demo juostos ir vienintelis EP, 1982-1984 metais buvo ko gero pati sunkiausia ir kraupiausia muzika pasaulyje (šiuo atžvilgiu turbūt aplenkė ir pačius Venom), todėl sulaukė milžiniško metalistų susidomėjimo ir įkvėpė daugelį ekstremaliojo metalo grupių, tarp jų ir Mayhem.

Gyvavusi vos pora metų Hellhammer iširo, tačiau neilgai trukus buvęs gitaristas ir vokalistas Tomas Gabrielis  Fischeris ir bosistas Martinas Ericas Ainas vėl suvienijo jėgas ir 1984 įkūrė Celtic Frost. Ši grupė jau nebeseka kitų pėdomis. Priešingai, Celtic Frost patys pramina kelią ateities kartoms, kuriuo eina daug įvairių stilių atstovų. Pvz., nemažai grupių, įkvėptų antrojo frostų albumo “To Mega Therion“, pasivadino Megatherion arba Therion. Vieni jų yra žymieji sympho metalo pionieriai iš Švedijos, kurių ankstyvojoje kūryboje (ypač pirmuose 4 albumuose) “keltų“ įtaka itin jaučiama. Ir nieko keisto. Jau pirmuosiuose Celtic Frost opusuose “Morbid Tales“ ir “To Mega Therion“ skambantis metalas buvo kitoks, nei įprasta tiems laikams. Nors muzikos pagrindą sudaro thrash metalas, bet jos atmosfera gerokai tamsesnė ir subtilesnė, nei įprasto thrasho, o mistiški dainų tekstai visai nepanašūs į agresyvius slėjerių ir ko. lyriksus. O kur dar deferiškos gitarų soluotės, neretai pasireiškiantis doom’iškas lėtumas ar kartkartėm girdimos rūsčios orkestruotės, skelbiančios neišvengiamą blogio triumfą. Toks tas tradicinis Celtic Frost oldskūlinio thrash/black/death/doom metalo skambesys.

Bet rodos Tomas Gabrielis Fisheris nelabai mėgsta eiti tiesiu keliu, jam reikia zigzagų. Tad frostai, užuot toliau puoselėję tradicines pirmapradžio death/black’o vertybes, nusprendžia pakeisti savo blynų tešlos receptūrą, tad trečiasis jų patiekalas “Into The Pandemonium“ gaunasi gerokai kitoks nei ankstesnė kūryba. Albumas šokiruoja savo novatoriškumu, eklektika ir tuo metu metalui dar nestandartinėmis meninės raiškos priemonėmis – moteriškais vokalais, smuiko melodijomis, gotikos elementais ir netgi elektroniniais breakbeat’o ritmais. Ko gero tai pirmas toks eksperimentinis metalo albumas, ir reikia pripažinti, eksperimentas labai vykęs (neskaitant minėtojo breakbeat’o “One in the Pride“, kuris tikrai užknisa). Su lyg šiuo darbu niūri ir šiurkšti Celtic Frost muzika įgauna liūdnojo gotikinio grožio atspalvių, kurie, bent jau mano manymu, “keltams“ labai tinka.

Nors 1987 metais “Into The Pandemonium“ ir sukėlė sumaištį metalo pasaulyje, dar didesnė sumaištis kilo po metų, grupei išleidus visišką pirmtako priešingybę – standartinį glam’inio hard roko albumą “Cold Lake“. Taip pasielgti galėtų tik frostai. Tiesa, nors “Cold Lake“ ir buvo komercinis darbas, komerciškai sėkmingu jis netapo – blynas prisvilo. Tad supratę, jog su “pėdkelnės ir skudurai“ jiems netinka, Celtic Frost grįžo į “tikrojo blogio kelią“ su albumu “Vanity/Nemesis“ , kurio dainų struktūra gan artima tradiciniam rokui, bet Celtic Frost įrodo, kad ir standartinės struktūros dainos gali skambėti įdomiai ir avangardiškai. Deja, po šio opuso grupė nutyla. Toji tyla tęsiasi gerą dešimtmetį, bet štai naujajame tūkstantmetyje grupė atgyja ir išleidžia modernų, tačiau labai brandų ir senąja dvasia pulsuojantį albumą “Monotheist“. Šis darbas kaip niekad sunkus, masyvus, šaltas ir doom’iškas. Be to, jis turi aiškią ir sėkmingai išplėtotą koncepciją: itin niūriomis spalvomis elegiškai piešiama Dievo mirtis ir neišvengiamai prie susinaikinimo artėjantis pasaulis. Šiuo albumu Celtic Frost įrodo, kad jų kūrybinis potencialas dar anaiptol neišsemtas, bet…

Grupės istorija daro itin netikėtą posūkį, kone mirties kilpą. Dėl rimtų nesutarimų iš grupės pasitraukia jos įkūrėjas, vokalistas, gitaristas ir vienintelis narys, išbuvęs nuo pat pradžios, Tomas Gabrielis Fischeris. Toks poelgis atrodo sunkiai įmanomas, nes būtent Fischeris buvo grupės siela. Ar Martinas Ericas Ainas sugebės perimti vadovavimą ir toliau sėkmingai vesti frostus kūrybos keliu, ar šiai legendai atėjo galas? O galbūt senoji grupės dvasia atgims naujajame Fischerio projekte Triptykon? Į šiuos klausimus bus galima atsakyti tik ateityje. O kol kas belieka tik mėgautis senąja grupės kūryba ir laukti…

Straipsnis apie grupę iš hell-music.lt
Grupės tinklapis
My Space

Into The Crypts Of Rays (1985) :

Circle Of The Tyrants (1986):

Cherry Orchards (1988):

Wine In My Hand (Third From The Sun) (1989):

A Dying God Coming Into Human Flesh (2006):

 

Hevein – štai kur dingo ketvirtasis apocalyptica’s!!!

Būtent šitaip, nuostabos ir džiaugsmo užvaldyti turėtumėte sušukti perskaitę šią rašliavonę jeigu ilgus metus buvote kankinami ir kone negyvai užėsti klausimo: “Kur po galais prašapo Max Lilja, ketvirtasis Apocalyptica violančelistas?“ Galiu jus nuraminti. Jis nemetė nei savojo stryko, anei metalo muzikos. Jojo violančelė anaiptol nepavirto krosnių kuru ir niekaip kitaip nebuvo išniekinta. Išmestas ar i išėjęs (kaip ten buvo konkrečiau nesigilinau) iš Apocalyptica, jis tapo kitos, taip pat gan įdomios metalo kapelijos nariu. Taigi, jūsų (tiksliau mano) teismui, Hevein, naujosios kartos melodingojo thrash’o atstovai iš Suomijos.

Grupė labiausiai išsiskiria tuo, kad be tradicinių roko instrumentų (vokalas, gitara, bosas, mušamieji) joje yra ir smuikas, bei minėtojo Max Lilja kontroliuojama violančelė. Žinoma, klasikiniai instrumentai metale šiandien jau nebe naujiena: juos gan plačiai naudoja sympho, doom, black, power, pagan, prog ir avantgarde metalo grupės, bet thrash’as ir klasikiniai instrumentai – retokai praktikuojamas derinys. Taip pat thrash’as retai kada būna emocionalus ir lyriškas, o Hevein muzika būtent tokia. Jos niekaip nepavadinsi oldschool’u – 80-ųjų dvasios čia nerasi nei su žiburiu, nei su google ar CŽV pagalba. Tad Hevein turbūt ne ta grupė, kuri galėtų sužavėti konservatyvius ir užkietiejusius senosios kartos trašystus. Bet šiems suomiams tai ne motais. Jie šventvagiškai laužo visus senojo gerojo stiliaus standartus, suteršdami savo muziką Pantera, Sepultura, The Haunted, Anathema, minėtųjų Apocalyptica bei gotenmburginio melodefo įtaka. Žinant, kokie skirtingi šių formacijų propaguojami stiliai, iš Hevein galima laukti visko. Iš tiesų tai modernus ir dinamiškas agresijos ir melancholijos mišinys, kuriame šiurkštūs gitarų rifai pinasi su atmosferiškomis styginių melodijomis, o vokalas varijuoja nuo beveik kriokiančio iki švelniai emocionalaus (panašiai kaip ir daugelyje groove arba metalcore grupių).

Galbūt kai kurie (o kai kada ir aš pats) kiek kreivai žiūri į naujausias thrash’o (nors gal šiuo atveju tiksliau būtų sakyti post-thrash’o) grupes. Ultramodernus skambesys neretai būna šaltas ir atsiduodantis plastmase, o ir pačios grupės be blizgančio įpakavimo daugiau neturi ko pasiūlyti klausytojui. O kur dar vemti verčiančios asociacijos su nu-metalu, kurių išties gausu. Laimei, apie Hevein taip pasakyti negalėčiau. Jų dainose nesijaučia nei poza, nei perdėta agresija, nėra jos ir persaldintos. Kompozicijos įvairios, dinamiškos, jose nerasime nei vieno rifo perbrūžinimo, nei mieguistumą sukeliančio monotoniško blastinimo. Bent jau mano nuomone, Hevein kūriniai “sukalti“ skoningai ir profesionaliai, tačiau neusardant trapios ir melancholiškos atmosferos. Dėl to jų pakolkas vienintelis albumas “Sound over matter“ nesikandžioja ir po pirmojo išgirdimo vilioja paklausyti dar ir dar. Tik visada reikia jausti saiką.

Tai tiek apie dabartinį buvusiojo apokalipsės violančelininko projektą. O dabar kaip ir įprasta pabaigai, šusnelė nuorodų ir vaizdeliai iš didžiai gerbiamos Jutūbės.

Ocialioji svetainė
“Mano Erdvė“

Last drop of innocence:

Bleed the Day (live bootleg):

 

Atheist – Tikriesiems genijams laikas nebaisus

Nemažai didžių žmonių, kurių vardus šiandien žino netgi kiekvienas skaičiuoti vos iki 100 temokantis pradinukas ar visiškai prasigėręs Naujosios Vilnios šiukšliadėžių garbės admirolas (liaudiškai bomžu vadinamas), mirė būdami nesuprasti. Kokia geniali Johano Sebastiano Bacho muzika, buvo suprasta tik praėjus 100 metų po jo išėjimo Anaplinin. Vincentas van Gogas šiandien už savo paveikslus galėtų pasistatyti galbūt net didesnį namą nei Maiklo Džeksono Neverlendas, o gyveno šis olandas vos galą su galu besudurdamas. Ir tokių paradoskų istorijoje yra tūkstančiai. Panašių pavyzdžių, tik gal ne tokių ryškių ir tragiškų nesunku atrasti ir sunkiojoje muzikoje. Vienas jų – progresyvieji Amerikos deferiai Atheist.

Ši, 1984 susikūrusi grupė 9 dešimtmečio pabaigos ekstremaliojo metalo kontekste skambėjo taip neįprastai ir novatoriškai, kad buvo nepriimta pernelyg jautrių ir prie tokios egzotikos dar nepripatusių metalgalvių ausų. 1989, kuomet pasaulyje klestėjo grynas ir dar ganėtinai primityvus ankstyvasis defas, ekstremaliojo metalo jungimas su džiazu daugeliui atrodė vos ne šventvagiškas. Jau vien ką byloja leidybininkų sprendimas atidėti debiutinio grupės albumo “Piece Of Time“ leidimą metams, siekiant išvengti 1989 pasirodžiusių Death ir Morbid Angel albumų konkurencijos. Taigi, savo gyvavimo laikais, Atheist didelio populiarumo nesulaukė ir nė vienas iš trijų jos albumų didelio pelno muzikantams neatnešė. 1993 “ateistai“ išsilakstė. Atrodytų, grupė turėjo būti pasmerkta sudegti užmaršties
krematoriumuose, juolab kad toks likimas ištinka ir daugelį praeityje buvusių netgi labai garsių superst(ar)’ų popso atlikėjų. Bet nė velnio. Praėjus porai metų, metalinė visuomenė pribresta novatoriškai muzikai. Suklestėjęs ir vis labiau bujojantis techno ir progressive metalas smarkiai praplėčia sunkiosios muzikos ribas, įneša naujų vėjų ir intelektualumo, tad akivaizdu, kad prisimintos būna ir pirmosios progresyvios defo grupės – Pestilence, Cynic bei Atheist. Jos iškeliamos į metalo Olimpą, o jų įrašai tampa retenybe, už kuriuos neretas kolekcionierius ir nemažą pinigų sumą pasiryžta pakloti. Žodžiu, situacija primena Bacho arba van Gogo pavyzdį. Skirtumas tas, kad ji nėra tokia tragiška, mat 2006 Atheist atsikuria, perleidžia senuosius įrašus (kurie būna tiesiog graibstyte išgraibstyti melomanų) ir sudalyvauja daugybėje metalo koncertų bei festivalių, kur sulaukia itin didelio publikos dėmesio. Kone Bjauriojo ančiuko istorija…

Na bet užteks tos istorijos, geriau pereikime prie muzikos. Atheist vieni pirmųjų death/thrash metale pritaikė džiazo teoriją, taip sukurdami savo unikalų skambesį. Jų dainos itin chaotiškos, ir iš pirmo nugirdimo galbūt gali pasirodyti, kad tai kažkokių vaikigalių belenkoks instrumentų pabrūžinimas, bet geriau įsiklausius pasidaro akivaizdu, kad taip nė velnio nėra. Priešingai – Atheist muzika yra itin techniška, harmoninga ir kiekvienas akordas joje kruopščiai nušlifuotas ir dar su Mister Proper išblizgintas. Net žodžiais sunku apsakyti įspūdžius, išgirdus ką išdarinėja būgnininkas, bosistas ar gitaristai. Beklausant tokios muzikos ir džiazą visai galima pamėgti (arba džiazmenams metalą). Be to įdomus ir savitas Kelly Shaefer vokalas, kiek primenatis Chuck Schuldiner ar John Tardy manierą. Priešingai nei daugumos nūdienos kriokalių, jo growlas yra ganėtinai aukštas, neperdaug gyvuliškas (pliusas brutalūchos nemėgėjams), o žodžiai dainuojami aiškiai. Išskirtinės ir pačios grupės kompozicijos, kurios yra ganėtinai trumpos (kas prog metalui nelabai būdinga) ir nepaisant viso sudėtingumo, staigių melodijos ir ritmo pokyčių, labai kabinančios ir gan įsimintinos. Tiesiog tobulas technikos/smagumo santykis.

Taigi Atheist sugebėjo įveikti laiką ir “nepripažintų genijų sindromą“ bei užsitarnavo kultinės grupės statusą, kurį sėkmingai pateisina ne tik kūryboje, bet gyvuose pasirodymuose. Nuoširdžiai tikiuosi, kad kada nors pavyks šiuos progresyvistus išvysti savo akimis, nes kad tai tikrai dėmesio verta grupė, parodė ne vien jų albumai, bet ir Youtube užtikti vaizdo įrašai. Popsas bijo laiko, o laikas bijo Atheist. Tegyvuoja visų rūšių ir sunkumų prog’as \m/

Progarchyvai
Namų puslapis

Mother Man (Live Wacken 2006) su bosinės gitaros solo:

 

Sabbat – pagoniškosios poemos thrash metalo ritmu

Taip jau susiklostė istorija, kad yra mažiausiai dvi garsios metalo grupės, besivadinančios pavadinimu Sabbat. Vieni jų yra black metalo trijulė iš Japonijos, antrieji – legendiniai Didžiosios Britanijos trašystai. Šį kartą kalbėsiu apie pastaruosius. Susikūrę 1985, pačiu thrash metal klestėjimo metu, grupė išleido keletą demo, tris pilnametražius albumus ir 1991 metais iširo. Tačiau Sabbat yra per daug geidžiam grupė, kad paskęstų užmarštyje, tad nieko keisto, kad 2006 grupė vėl atsikūrė. Bet kuo gi jau tie Sabbat ypatingi?

Pagrindinė grupės vinis yra ganėtinai epiški dainų tekstai, kuriose gausu mitologijos, pagonybės ir istorijos motyvų, kas thrashui yra visai nebūdinga. Vis dėlto grupės tekstai nukreipti prieš krikščionių Bažnyčią, tad teigti kad Sabbat neatspindi trašystinių idėjų (globalinių ir visuomeninių problemų išviešinimas ir išpinzeliavojimas, neretai turintis antipolitinį bei antireliginį atspalvį) būtų mažų mažiausiai neteisinga. Žodžių autorius ir vokalistas Martin Walkyier pasižymi savita tiek dainavimo, tiek dainų rašymo maniera, kuri ir tapo Sabbat skiriamuoju bruožu ir nešančiąja kūrybos raketa. Martinas stebina išties nepaprastu sugebėjimu itin ilgus ir gausybe intelektualių žodžių prigrūstus dainų tekstus išdainuoti per 4 minutes. Greitakalbystės talentu šis vyrukas lenkia bet kurį reperį (nė vienas hip-hopo kūrinys niekada nepsiekia thrash metalo tempo). Įdomūs ir patys tekstai, kuriuos pagal savo ilgį galima būtų pavadinti poemomis. Kai kuriuose iš jų yra netgi dramaturgijos užuomazgų, t.y. juose vyksta kelių veikėjų pokalbis. Be to, kaip jau minėjau dainų žodžiai intlektualūs, verčiantys susimąstyti ir kupini argumentuotai išreikštos neapykantos krikščionybei. Bet deja deja, tų žodžių perteikimas, mano nuomone, ne itin vykęs. Martinas savo poemas deklamuoja lyg berdamas žirnius į patys žinote kur, o kiti muzikantai groja taip, lyg nė nežinotų apie ką dainuojama. Muzika dažniausiai visai neperteikia žodžių, ir susidarantis didelis muzikos ir tekstų neatitikimas verčia suabejoti grupės nuoširdumu, ir vienybe. Tiesa Sabbat muzika emocijom nė nekvepia, tad jei klausysi nesigilinant į žodžius, kažkokio neatitikimo gal ir nepajusi. Bet vis tiek, tokie dalykai tikrai nėra profesionalumo požymis.

Na o dabar apie pačius grupės albumus ir pagrindines jų idėjas. Pirmasis opusas “History of a Time to Come“ apdainuoja visą tą blogį, kurį skleidžia Bažnyčia ir pasipriešinimą jam. Gabalas “Cautionary Tale“ remiasi žymiuoju Gėtės “Faustu“, o kūrinys “For those who died“ skirtas inkvizicijos aukoms atminti (tokio pat pavadinimo ir tematikos dainą turi ir Bathory). Martino Walkyierio vokalas “HOATTC“ albume skamba itin galingai, ir vietomis galbūt netgi galima įžvelgti bent minimalių panašumų į Dani Filth balsą. Tarp kitko, Sabbat padarė didelę įtaką Cradle Of Filth, o ypač jos lyderiui. Dani, kaip ir Martinas dainuoja greitaklabe berdamas ilgas poemas (pvz. Her Ghost In A Fog). Skirtumas tas, kad vis dėlto COF kur kas sėkmingiau susiseja tekstą su muzika, tad viskas skamba žymiai darniau ir dinamiškiau.

Antrasis albumas “Dreamweaver (Reflections of Our Yesterdays)“ lyrikos prasme pažengia dar toliau. Tai jau konceptualus opusas, pasakojantis ankstyvųjų viduramžių istoriją apie misionierių, išsiųstą apkrikštyti anglų, jo susidūrimą ir kovas su pagonimis ir Bažnyčios uždraustą meilę. Tekstiniu požiūriu tai labai stiprus darbas. Muzikiniu irgi, bet vėlgi ta pati problema, kad muzika nelabai atitinka dainų tematiką. Kita vertus, muzika šiame darbe jau truputėlį epiškesnė ir įvairesnė, yra jau ir gražių akustinių intarpų bei pan. Tiesa vokalas šiame darbe kiek silpnesnis ir netgi kažkoks šveplas. Na bet neesmė.

Paskutinis albumas “Mourning has Broken“ skamba absoliučiai kitaip nei ankstensi opusai. Pasitraukus Martinui Walkyieriui, vokalistu tampa stipraus balso savininkas Ritchie Desmond’as. Jo dainavimo maniera primena Dio, tad grupė nusprendžia tai išnaudoti. Naujasis albumas jau nebepriskirtinas thrashui. Tai jau daugiau power’is (gal netgi progresyvusis) su labai pesimistiškais ir depresovais mokslinės fantastikos tekstais. Tai vėlgi (pusiau)konceptualus albumas pasakojantis apie žūstančią žmonijos civilizaciją ir artėjančią apokalipsę. Tekstai šiame opuse jau yra “normalūs“ ir muzika labiau atitinka lyrikas nei ankstesniuose Sabbat darbuose. Deja “Mouring Has Broken“ lieka neįvertintas. Ir visai natūralu. Sabbat gerbėjai iš grupės tikėjosi greito ir bekompromisiškai griežto thrasho, o ką gavo… Neigiamas metalgalvių požiūris į grupę paskatino jos iširimą. O gaila. Man “BHB“ albumas visai patiko.

Tad tokie jau tie britų trašystai Sabbat. Grupė įrodė, kad galima derinti griežtą thrasho skambesį su poetiškai turtingais dainų tekstais. Tiesa jiems tas galbūt nelabai pavyko, bet metalo muzikos istorijoje jie išliks kaip viena originaliausių ir poetiškiausių thrasho grupių.

Ištrauka iš koncertinio įrašo “The end of the begining“ (1990):