Detroit Metal City – o kur ten metalas?

Detroit Metal City (DMC) – milžiniško populiarumo sulaukęs 12 dalių  anime serialas, pasirodęs 2008 metais. Jame pasakojama apie fiktyvią japonų “death metalo“ grupę DMC, kuri dainuoja apie žudymus ir prievartavimus, o jos nariai vilki ekstravagantiškus kostiumus ir grimą bei skelbiasi neva esą iš pragaro. Pagrindinis filmuko veikėjas Negishi yra susidvejinusi asmenybė. Kasdieniam gyvenime tai saldus, banaliai romantiškas vaikinukas, gitara brazdinantis popsovas daineles apie meilę, tačiau užsivilkęs kostiumą jis tampa Johanesu Krauseriu II – žiauriu grupės DMC lyderiu, kuriam neegzistuoja jokios moralės normos. Pats Negiši negali pakęsti DMC atliekamos muzikos, kurią jis pats ir sukūrė (?) ir stengiasi nuslėpti nuo savo merginos, jog groja toje grupėje, kas priveda prie daugybės komiškų situacijų.

DMC idėja – sukurti metalo grupės parodiją – ganėtinai originali bet kaip jos įgyvendinimas? Pasakysiu trumpai ir aiškiai: visiškai nevykęs.  Metalo dvasios šiame anime nė su žiburiu nerasi, o logikos klaidų tiek daug, kad susidaro įspūdis, jog jei jo kūrėjai ir yra susidūrę su metalo subkultūra, tai tik labai paviršutiniškai.

Pradėkime nuo to, kad grupė Detoroito Metaru Shiti (kaip kad pavadinimą ištaria japonai) sakosi grojanti  brutal death metalą, kas reikštų, kad turėtų būti kažkas panašaus į:

Nieko panašaus į tai filmuke neišgirsime.Vis dėlto DMC muzika kur kas labiau primena štai ką:

Be to DMC įvaizdis labiau kelia asociacijas su black metalu:

Tačiau nepaisant to, kad atrodo kaip maždaug tipiški blackeriai, nei savo idėjomis, nei elgesiu scenoje o ypač už jos ribų į tokius jie ne itin panašūs. Bent jau man visas tas Krauserio cirkas ir skandalingas elgesys labiau primena tokį vieną su metalu mažai ką bendro turintį veikėją:

Na o grupės dainų žodžiai savo turiniu ir dvasia turbūt artimesni būtų goregrind arba porngrind stiliui negu death metalui. Štai kaip maždaug skamba šis stilius (iš anksto atsiprašau grind’o specialistų už galimai netikslų sąvokų vartojimą ir už tai kad parinktas dar ne pats geriausias pavyzdys):

Be viso to, neaptartas liko Krauserio vokalas, kuris tiesa sakant nepanašus į nieką. Tai tikrai ne death metalui būdingas growlas ir kažin ar blackeriškas screamas. Net nežinau su kuo būtų galima lyginti jo dainavimą. Gal su Possessed vokalu? Nors nesu visai tikras, bet vis dėlto:

Possessed dažnai laikoma pačia pirmąja death metalo grupe, tad dainuodamas truputėlį panašiai (?) kaip šių amerikiečių vokalistas, Krauseris bent nedidele dalimi galbūt ir pateisintų grupės DMC deatheriškumą. Bet. Po 1990-ųjų turbūt neliko nė vienos death metal grupės kuri dainuotų kaip Possessed, o ir iki tol tokių nebuvo labai daug. Galbūt toks vokalo pasirinkimas XXI amžiuje būtų  pakankamai originalus sprendimas (“nauja tai kas pamiršta sena“ principas), tačiau toji anime grupė oldschool’o dvasia nė truputėlio nekvepia, tad šis sprendimas atrodytų visai nelogiškas. Tad tai, kad DMC vadina save death metalo grupe yra nemažiau kvaila, negu teiginys, jog Andrius Rimiškis yra koloratūrinis sopranas.

Tiesa, neteisingu savęs priskyrimu “mirtinojo metalo“ stiliui šio filmuko neatitikimai tikrovei dar nesibaigia. Nemažiau kvailai atrodo patys grupės nariai. Nė vienas jų net nepanašus į metalistą. Grupės lyderis, vokalistas Negishi negali pakęsti sunkiosios muzikos, o kiti 2 grupės nariai tokie mėmės, kad vargiai galima patikėti, kad jie bent kiek prisideda prie kūrybinio proceso. Tad kyla klausimas: kas gi kuria grupės muziką, kas inicijuoja pasirinktą kryptį, jei nė vienas  narys jos net nemėgsta. Susidaro įspūdis, kad viskas griežtosios vadybininkės rankose.  Žodžiu, tipiška “marionetinio“ valdymo grupė, kas vėlgi, death metalui yra apskritai nebūdinga. Net pati “popsiškiausia“ šio stiliaus grupė Six Feet Under turi nepalyginamai didesnę kūrybinę nepriklausomybę, nei DMC. Tiesiog sveiku protu nesuvokiama kaip galėjo susikurti tokia grupė. Peršasi išvada, kad ją komercijos tikslais įkūrė leidybinė firma Death Records (ir turėk tu man įžūlumo šitaip išniekinti tokį trve pavadinimą). Tik vat štai,  nieko absurdiškesnio už brutal death metalo grupės sukūrimą vien komercijos tikslais turbūt ir būti negali. 1990-1993 metais, šio stiliaus klestėjimo aukso amžiuje pasaulyje tebuvo gal 5 death metalo grupės, galinčios pragyventi vien iš savo muzikos, visiems kitiems, tai tik brangus laisvalaikio užsiėmimas, iš kurio tikėtis materialinės naudos tolygu beprotystei. Tačiau filmuke gerokai prasilenkiama su realybe – DMC populiarumu prilygsta kokiems KISS ar Tokyo Hotel. Paaiškinimas gali būti tik vienas – autoriai akivaizdžiai nesiorientuoja metalo subkultūroje.

Dar keli nesąmonių muziejaus verti fenomenai. Grupės nariai ilgų plaukų neturi, tad nešioja perukus ;D.Norėdami pareklamuoti savo albumą, grupės nariai koncertuoja prekybos centre, kuriame net yra specialus stendas su jų atributika (kažin ar net Britney Spears nusiritusi iki tokio lygio).  DMC koncertų metu nevyksta nei pogas, mosh’as nei galvakratis, o stage dive’u užsiima nebent tik pats Krauseris. Grupės fanai visai nepanšūs į metalistus. Visi jie tokie buki, kad net rimtai tiki, kad Krauseris yra pats Pragaro šėtonas. Be to dauguma jų nešioja skiauteres, arba neturi ilgų plaukų, o apie “kožas“, “kerzus“ ar grandinesar apverstus kryžius negali būti nė kalbos. Dar man labai didelė naujiena buvo tai, jog metalistai nekenčia pankų ir reperių ir juos visada daužo (reperių galbūt iš tikrųjų metalistai nekenčia, bet juos daugiau ignoruoja, negu bando sudoroti jėga).

Na ir ko gero “epic fail“ yra “black metalo“ karalius Jack ill Dark iš… Nepatikėsite, ne iš Norvegijos, ne Švedijos, ne Didžiosos Britanijos ir net ne iš Transilvanijos, kad bent būtų logiška, o iš JAV :D. Koks gi dar  dar didysis juodojo metalo korifėjus, o ne šiaip koks undergroundinis Judas Iscariot, yra iš Amerikos? Susidaro nemalonus įspūdis, kad omenyje turimas Ozzy Osbournas (nors jis šiaip britas) ar, neduokdie, Marilyn Manson. Tik neklauskite manęs, ką jie turi bendro su black metalu, nes aš tikrai nežinau.

Galų gale, pasakojimas apie virtuozą gitaristą-serijinį žudiką, kurio gitara raudona nuo jo aukų kraujo yra žemiau kičo, o įsivaizdavimas kad jėga įsiveržęs į sceną ir “pagaidinęs“ joje grojančią kitą grupę įrodysi, kad esi baisiai kietas metalistas išvis nežinau iš kur ištrauktas.

Taigi, DMC yra lėkštais ir klaidingais stereotipais paremtas  anime apie totalaus popso grupę, daugiau dėmesio skiriančią įvaizdžiui ir kitų grupių pasirodymų žlugdymui, nei pačiai kūrybai. Tiek grupė, tiek jos fanai yra visiški pozeriai. Jeigu filmuką vertinti kaip metalo parodiją, tai ji absoliučiai nevykusi, kaip kad nevykęs būtų filmas apie II pasaulinį karą, kuriame Hitleris vilkėtų Napoleono armijos leitanato uniformą, būtų plikas ir pasipuošęs basanavičiška barzda, vietoj svastikos nešiotų “Adidas“ prekinė ženklą, o jį vaidinantis aktorius būtų juodaodė moteris. Metalo dvasios Detroit metal City nejusti nė kvapo, muzikos irgi beveik. Esmė neužgriebta. Pats filmukas, jei atmesime visus tuos netikslumus visai neprastas. Yra nemažai juokingų vietų, siužetas nenuobodus, tad manau dėmesio vertas. Svarbu tik neįtikėti, kad metalistai iš tikrųjų yra tokie banalūs bukapročiai, kaip kad ten pavaizduota…

 

Keletas pastaruoju metu regėtų koncertinių įrašų

Man kilo tokia mintis, kad jei šį blogą palygintumėme su SSRS istorija, tai dabartinė Rokiškio Balbo situacija atitiktų auksinius Brėžniavo stagnacijos laikus. Sulėtėjusi, arba visai sustojusi plėtra, pasyvumas ir kokybinis bei kiekybinis nuosmūkis. O propaganda, gražiausiais patoso kupinais balsais čiulba, kaip viskas gerai, kokie visi laimingi ir kitas nesąmones. Taigi, aš irgi nusprendžiau, kad norint nuslėpti gilėjančią vidurio amžiaus krizę, reikia ją uždangstyt kokia tai pigia lengvo turinio rašliava. Tad pateiksiu įspūdžius iš kelių kažkada neseniai matytų koncertinių vaizdo įrašų. Tiesa tie įspūdžiai ne pirmo šviežumo, bet gausiai pasūdyti ir paprieskoninti, tad tikiuosi nemalonaus pašvinkimo kvapo neužuosite 😀

Sabbat (UK) – The End of the Beginning (1990) – Kultinių britų trašystų koncertinis įrašas, įamžinantis šios grupės aukso amžių. Jei gerai pamenu, įrašytas Vokietijoje (rodos VDR). Mano nuomonė apie šią grupę prieštaringa, kadangi skamba jie gan nuobodžiai, tačiau headbangui sueina visai neblogai ir šėlti koncerte turėtų būti smagu. Tačiau žiūrėti koncerto įrašą… gal ir būtų buvę galima užmigti, jeigu ne paties aukščiausio lygio režisūra ir montažas. Tai tikrai vienas tų atvejų, kai norisi režisieriui/montuotojui paspausti ranką, nes tikrai profesionaliai padirbėjo. Saikingai žaidžiama su planais, parenkami kiekvienam momentui tinkamiausi kadrai, nepersistengiama režisūros efektais (ko dažnai nemoka dabartinių amerikoniškų DVD montuotojai, koncertą paversdami idiotiška vaizdų koše iš kurios nieko neįmanoma suprasti), todėl ir puikiai perteikiama visa koncerto atmosfera, ir pati grupė atrodo įspūdingai. Tarp kitko, kiek teko Youtube matyti kitų Sabbat įrašų, visi buvo blankūs ir nuobodūs. Apie šitą to nepasakysi. Žodžiu, thrash ’till death \m/ 😀

Sigur Ros – Live In Philadelphia (2001) – Apie šią grupę kalbu jau trečią sykį ir tuos, kam tai jau nusibodo galiu pradžiuginti: tai jau paskutinis kartas. Šie Islandijos post roko estetai žavi ne vien savo psichodeliška muzika, įdomiais vaizdo klipais, bet ir kvapą gniaužiančiais gyvais pasirodymais, kurie nors ir nėra dinamiški, bet tikrai užburiantys.  Vaizdo įrašas trunka 30 minučių, per kurias sugrotos tik trys dainos (nors žinant kokios trukmės paprastai būna jų kūriniai, nieko keisto) ir pateiktas poros minučių interviu su grupės bosistu.

The Gathering@fabchannel.com (2006) – Kažkada jau aptartame nemokamų koncertų archyve www.fabchannel.com galima rasti net 2 šios unikalios olandų atmosferinio roko/metalo grupės koncertus. Vienas įrašytas 2004 metais, antrasis – 2006. Pastarąjį aš ir pažiūrėjau. Ir ką aš galiu pasakyt? Tai kažkas nepaprasto. Ne vien albumai, bet ir gyvi pasirodymai šilti, nuoširdūs ir dvasiškai bei emociškai pakylėjantys. Ypač daug gero galiu paskyti apie žaviąją vokalistę Anneke van Giersbergen, kuri puikiai įsijautusi į muziką ir emocijas perteikia ne vien balsu bet ir mimika ir judesiais. O sugebėjimas suderint Žodį su Judesiu ne tik yra aukšto sceninio profesionalumo pavyzdys ir įrodymas, kad atlikėjas tiki tuo ką daro – tai žiūrovmas palieka gilų įspūdį. O kas gaunasi kai Žodis su Judesiu nedera? Pornografija.

My Dying Bride@fabchannel.com (2006) – Dar vienas koncertas iš to paties olandų archyvo. Kas matė kokį nors šios grupė pasirodymą tikrai pritars, kad jų koncertai fantastiški. Ne, jie nesiautėja scenoje, nevadina fanų madafakeriais, nenaudoja įspūdingų spec. efektų ir nedegina biblijų. Priešingai. Grupės lyderis Aaron Stainthorpe yra turbūt statiškiausias frontmanas kokį tik man teko matyti. Tačiau jo aktyvumo stoką atperka gilus įsijautimas į muziką ir iki pat sielos glemių sukrečianti vaidyba. Susidaro įspūdis, kad scenoje stovi ne vokalistas, o MyDying Bride kūrinių lyrinis “aš“. Aaronas tarytum pats išgyvena tai apie ką dainuoja, tad kliedinčio kankinio, drebančiu balsu liejančio savo skausmą paveikslas itin tikroviškas. O kiti grupės nariai savo buvimu scenoje nesuardo bendros atmosferos, o tai irgi nemenko profesionalumo ženklas. Teko matyti Iron Maiden koncerto įrašą, kuriame gitaristų elgesys siaubingai nesiderino su kūrinio nuotaika… Šitokio lygio grupei toks neprofesionalumas tikrai neleistinas. My Dying Bride tokių šposų tikrai nepadarytų.

 

Misheard Lyrics

Manau, kad ir Jums yra tekę klausytis muzikos ir nesusivokti apie ką dainuojama. Tokiu atveju neretai sąmonė pati “prikuria“ tai, ko nepavyko išgirsti ir gaunamas gan komiškas variantas. Tarkim Lino Adomaičio padaryto “Gimiau nei per anksti, nei per vėlai“ koverio priedainis skamba visai kaip “Gimiau ne persti…“, o klausant vieno Diktatūros gabalo ilgą laiką išgirsdavau “Laboratorijoj šikti dar reik sugebėt“, nors iš tikrųjų ten dainuojama “Laboratorija ši – ar joj liksim gyvi?“, bet ką iš tiesų dainuoja A. Mamontovas su Atlanta “Kregždutėse“ taip ir neįkirtau (man pasigirsta “kad laivas Burtranskas Bartvaraiščius, surastų mane“) Šie pavyzdžiai parodo, kaip svarbu dainuojant teisingai ir aiškiai tarti žodžius, nes priešingu atveju gaunami štai kokie rezultatai. Savaime aišku, lygiai tokie pat nesusipratimai galimi ir kitų kalbų muzikoje, taip pat ir angliškose dainose. Kai kurie žodžiai tariami labai panašiai, o kai kurie ir visiškai vienodai (pvz. sea ir see). Tai puikiai išnaudoja grupelė “darbščiųjų rankų būrelio“ idėjų propaguotojų, nepatinginčių dainoms sukurti alternatyviuosius tekstus, t.y. misheard lyrics, kuriuos dar ir pailiustruoja juokingais paveikslėliais. Daug tokių smagių “vaizdo klipų“ galima prisižiūrėti Youtube. Ilgai ieškoti nereikia – įvedi paieškos langelin “misheard lyrics“ ir sistema išmeta šūsnis tokių savadarbių filmukų. Štai keletas smagesnių egzempliorių:

Nightwish – Wishmaster:

Cradle Of Filth – Her Ghost In The Fog:

Sepultura – Roots Bloody Roots:

Behemoth – Decade of Therion:

Rammstein – Rammstein:

Nirvana – Smells Like Teen Spirit:

 

Dar apie Sigur Ros, o ypač apie vizualiąją jų pusę

Apie Sigur Ros, vieną žymiausių ir populiariausių post roko grupių kartą jau buvo rašyta, tačiau į jų vaizdo klipus paveizėjau tik visai neseniai ir galiu pasidžiaugti, kad įspūdį jie paliko ganėtinai neprastą, tad manau, kad būtų visai neblogai apie juos dar kartą šnektelti. Milžiniško populiarumo sulaukę islandų eksperimentatoriai, klausytojų ausis pamaloninantys savo miglota ir subtilia muzika, nė kiek nepasišiukšlina ir vaizdo klipų srityje. Visi grupės video yra įdomūs, originalūs ir turi labai ryškų braižą dėl ko nieku gyvu negalėtų būti supainioti su kokių nors tai Kreator, Avril Lavigne ar Beyonce vaizdūškėmis. Sigur Ros klipai – tai trumpi vaidybiniai filmukai, kinematografinės miniatiūros, kuriose pasakojama vienokia ar kitokia istorija. Nė vienam iš jų nė karto kadre nepasirodo nė vienas grupės narys, nėra jokių daugeliui klipų būdingų beryšinių montažų ar abstraktybių, vien nuoseklus siužetas. O tų klipų siužetai taip pat originalūs, o kai kurie ir ganėtinai šokiruojantys. Viename klipe vaizduojami angelais persirengę žmonės su psichine negalia (nežinau kaip ta liga vadinasi), kitame – du homoseksualūs berniukai, pergalę futbolo varžybose įprasminę visuoemenę paptiktinusiu laižeku ir t.t. Man labiausiai patiko Hoppipolla vaizdo klipas, kuriame grupelė linksmų pensininkų krečia įvairias zbitkas ir elgiasi lyg vaikai. Gražu, idiliška, įdomu ir dar verčia susimąstyti. Sigur Ros vaizdūškės savo meniniu lygiu stovi kiek aukščiau už tradicinius muzikinius vaizdo klipus. Tai tartytum trumpametražiai filmai, panašūs į tuos, kur AXX kino festivalyje rodomi. Skirtumas gal tik tas, kad vis dėlto svarbiausią vaidmenį atlieka muzika, kuri tiesiog idealiai dera su režisieriaus pasakojama istorija, bet laimei jos viena kitos neužgožia, tad turime tiek muzikiniu, tiek ir kinematografiniu požiūriu dėmesio vertų perliukų.

Hoppipolla:

Glosoli:

Saeglopur:

Svenf-g-englar:

untitled #1 (vaka):

Vidrar vel til loftarasa:

 

Death “Live in L.A. (Death & Raw)“ – vizualinis didžiosios grupės įamžinimas

Kadangi mokyklos atostogų pradžia yra puikus pretekstas nuveikti kažką ypatingo, tad ir nusprendžiau šį pretekstą išnaudoti. Ne, tikrai nešokau su guma nuo Televizijos bokšto, neišgėriau trijų litrų spirito ir nelaksčiau nuogas po Laisvės Alėją. Tiesiog pasijungiau ir peržiūrėjau legendinės progresyviojo techniškojo death metalo formacijos Death valandos trukmės vaizdo įrašą “Live in L.A. (Death & Raw)“ . Na o to pasekmės baisios. Tai yra baisiai malonios.

Šiame DVD pateikiamas grupės 1998-aisiais Los Andžele vykusio pasirodymo vaizdo įrašas. Kultinė Chuck’o Schuldiner’io grupė tuo metu buvo savo pačiame meninės kokybės zenite, o tas atsispindi ir koncerte: stipriausia (“The Sound Of Perserverance“ albumo) sudėtis, geriausi visų laikų grupės kūriniai (dauguma jų – iš paskutiniųjų Death albumų), nepriekaištnga grojimo technika ir profesionalus pasirodymas. Visada žavėjausi genialia Schuldiner’io kūryba, o išgirdus ir išvydus gyvą jos atlikimą mano sužavėjimas išaugo gal ir ne dvigubai, bet bent jau 50-čia procentų. Tiesa koncerte neišvysime jokių šou elementų, o ir pats grupės narių elgesys scenoje niekuo neypatingas. Tiesiog groja, karts nuo karto pakrato galvą ir panašiai. Bet užtenka ir to. Kuomet atlieki sitprią ir kokybišką muziką, visokie spec. efektai, įspūdingi kostiumai ar automatizuotos dekoracijos su tikromis patrankomis ar “natūralaus“ dydžio skraidančiais drakonais paprasčiausiai yra nereikalingos. Priešingai, jos tik nustelbtų pačią muziką, o ir į tą sceną, kurioje vyko koncertas jos vargu ar tilptų. Be to, stebėti itin technišką ir virtuozišką gitaristų bei būgninko grojimą yra kur kas įdomiau nei visiškai nevykusią ir neskoningą Radži šokėjų choreografiją, skirtą pridengti lygiai taip pat nevykusį ir akivaizdžiai nenuoširdų jo dainavimą. Na bet nenukrypkim nuo temos. Taigi kaip jau ir minėjau šis Death pasirodymas tikrai nuostabus.

Na kad paminėjau šio DVD privalumus, tai būtiana nepamiršti ir trūkumų. Silpnoji įrašo dalis – pats įrašas. Jokiu būdu nesitikėkite, kad išvysite kažką panašaus į Iron Maiden ar Metallica Live’us. “Live in L.A.“ yra mažabiudžetis, nufilmuotas kokiom 4-5 vaizdo kamerom nuo žiūrovų pusės ir minimaliai tepaliestas režisūros bei montažo. Tuo “Live in L.A.“ labiau primena gerai organizuotą bootlegą, panašų į “Immortal Live In Cologne (1993)“ nei jau minėtųjų meidenų DVD “Live After Death“. Kita vertus, tiek “Live In L.A.“, tiek ir “Live In Endover“ buvo išleisti vien tik tam, kad gauti pinigų Chuck’o smegenų auglio gydymui (deja jokie pinigai neišgelbėjo jo gyvybės..). Pačiam Death lyderiui grupės įamžinimas vizualiniu pavidalu matyt menkai terūpėjo, tad tie du DVD yra patys kokybiškiausi išlikę šios didingos ir ryškų pėdsaką ne vien metalo, bet ir apskritai visos XXa. pabaigos muzikos istorijoje palikusios grupės koncertiniai įrašai.

Beje, įdomi detalė. Įraše matyti ir koncerto žiūrovai. Kas keisčiausia, publikoje nesimato nė vieno ilgaplaukio (moterys nesiskaito). Visi arba nešioja trumpas šukuosenas, arba apskritia plikiai. Be to, dauguma iš jų vilki baltus berankovius marškinėlius. Jokių kožų, ar grandinių. Tokie jau buvo 1998-ųjų Los Andželo metalistai. Kita vertus, tada juk buvo nu metalo klestėjimo pikas, o būtent Kalifornija  pagrindinė šio stiliaus citadelė, panašiai kaip priešingoje JAV pusėje esanti Florida laikoma death’o ir thrash’o domenu. Taigi matyt dauguma Kalifornijos metalistų pasidavė Korn, Linkin Park ir kitų pseudo metalinių pop grupių įtakai, bet kita vertus, mainstream’as nesugebėjo užgniaužti šio sunkiojo stiliaus. “Džiugu matyti, kad metalas Los Andžele dar gyvas. Laikykitės tvirtai. Jokia jėga pasaulyje negali sunaikinti metalo“ – maždaug taip koncerto metu pasako Chuk’as Schuldiner’is. Ir jis teisus. Dar netolimoje praeityje buvusios populiarios mallcore grupės šiandien jau eina į užmarštį, tuo tarpu prieš aštuonerius metus iširusios Death šlovė nė neblėsta. Ir vargu ar kada išblės. Nes žmonės, susižavėję Chuck’o Schuldiner’io kūryba, niekada nemes jos kaip pasenusios, nemadingos, atsibodusios ar išaugtos. Nes Death – tai sudėtingas muzikinis ir filosfinis labirintas, kurį sunku pereiti. Jų muizika per daug gili ir paini, kad galėtų tapti banalia ir nuvalkiota.

 

Verta pamatyti – koncertinių video apžvalga

Taip jau atsitiko, kad man šovė į galvą. Ne, nepergyvenkit. Ne koks šratas, ne kulka, o idėja apžvelgti ir parekomenduoti keletą paties matytų įvairių grupių koncertinių vaizdo įrašų. Kokia ši mintis: “krūta“ ar “lieva“ spręskite patys. Taigi, važiuojam!!! (kaip pasakytų ne vienas lietpopsio korifėjus).

Carcass “Wake Up and Smell the Carcass“ (DVD) Vienintelis oficialus grupės video albumas, bet nepaisant to, labai kokybiškas ir rekomenduotinas. Šioje “dydvideškėje“ išvysite visus “griaučių“ vaizdo klipus ir galėsite pasimėgauti dviem profesionaliai nufilmuotais žymiųjų Anglijos ekstremalų koncertais. Pirmasis įrašytas 1989 metais Notingeme, kuomet grupę sudarė tik trys nariai, ir atskleidžia grindcore’iškąją kolketyvo pusę, antrasis – 1992 Londone. Čia jau Carcass trio virtusi kvartetu ir, prisijungus talentingajam gitaristui Michael Amott, labiau pasukusi į death metalą. Iš tiesų įdomu palyginti, kaip smarkiai per tris metus pasikeitė grupės repertuaras. Gaila tik kad nėra koncerto iš jų Heartwork/Swansong eros, tuomet šis DVD būtų išvis tobulas. Bet deja tobulybė neegzistuoja….

Immortal “Live in Cologne 1993“ (Bootleg) Keista, bet ši, viena žymiausių ir “kultiškiausių“ black metalo formacijų nėra išleidusi nė vieno savo koncerto vaizdo įrašo, tad norint pamatyti jų koncetinį video, teks pasitenkinti bootleg’ais – neoficialiais, savadarbiais fanų nufilmuotais vaizdo įrašais, kurie paprastai būna itin prastos kokybės, o be to dar ir nuobodūs (argi galima viena kamera, visa laiką stovint toje pačioje vietoje kokybiškai nufilmuoti grupės pasirodymą?). Vis dėlto “Live in Cologne“ iš visų kitų mano matytų bootleg’ų išsiskiria stebėtinai aukšta kokybe. Tiesa taip yra todėl, kad koncertas filmuotas ne viena kamera, o be to prie jo “nagus prikišo“ ir montuotojas, tad rezultatas – ganėtinai kokybiškias, nenuobodus ir underground’o dvasia alsuojantis 20 minučių trukmės koncertas, kuriame Immortal atlieka dainas iš savo pirmųjų albumų: “Diabolic Fullmoon Mysticism“ ir “Pure Holocaust“.

Sirenia “Live At Inferno Festival 2003“ (Bootleg) Dar vienas neoficialus norvegų metalo grupės video. Šie gothic metalistai, kaip ir Immortal, neišleidę nė vieno oficialaus koncertinio DVD, tad tenka žiūrėti tai ką pavyko užfiksuot fanams. Ganėtinai nebloga kokybė, geriausia grupės sudėtis (su vokaliste Henriette Bordvik ir “gyvu“ smuikininku) ir galingi, emocionalūs ir kokybiški Sirenia pirmojo (ko gero geriausio) albumo kūriniai. Tad jei esate šios grupės ar apskritai gotikinio metalo gerbėjas, būtinai pažiūrėkite šį bootleg’ą ir nenusivilsit (tikėkimės).

Yes “Yessongs“ (1973 m, DVD/VHS) Na ir įvairumo dėlei, parekomendusosiu ir vieną ne metalo grupės koncertą. Progresyviojo roko mėgėjams Yes pristatinėti manau nereikia, nes jie visais laikais buvo šio stiliaus vėliavnešiai. Įmantrios kompozicijos, nuostabaus grožio melodijos ir psichodeliška atmosfera ir intelektualūs tekstai – neatsiejami šios legendinės britų grupės bruožai. O 1973 jie buvo savo pačioje geriausioje formoje, tad pamatyti šį koncerto įrašą tikrai verta. Juolab, kad jame skamba trijų pačių stipriausių grupės albumų (The Yes Album, Fragile ir Close To The Edge) kūriniai. Stebėti šį koncertą tikrai nepaprastai įdomu ir ne dėl kažkokių šou elmentų ar spec. efektų. Pats Yes narių grojimas yra geriausias šou. Muzikantai ne tik naudoja gausybę įvairių instrumentų (pvz. gitaristas per vieną dainą grojo net trim skirtingomis gitaromis), bet ir sugeba juos taip virtuoziškai valdyti, kad net bežiūrint gali apatinis žandikaulis taip atvipti, kad jau atgal nebeužvėpsi :D. Bet ką aš čia tauškiu. Įsitikinkite tuo patys. Visą koncertą (sukarpytą dalimis) galima išvysti Jutūbėje, o kam jos kokybės maža, nepatingėkit įsigyti originalaus DVD.