Rammstein – ugnies ir metalo pekla Siemens arenoje

Straipsnis ruoštas radijo stočiai Lafesta

Kovo 5 dieną Vilniaus Siemens areną apgulė įvairaus plauko sunkiosios muzikos veteranai, naujokai arba mėgstantys šiaip lankytis populiarių grupių koncertuose. Kaip ten bebūtų, „labai daug“ ko gero yra netgi netinkama frazė susirinkusiųjų skaičiui apibūdinti – Siemens arena buvo tiesiog sausakimša. Koridoriuje nusidriekė nesįsivaizduojamo ilgumo eilės prie mokamos rūbinės, tačiau belaukiant progos priduoti savąjį paltą buvo galima apžiūrėti parduodamą atributiką ir pasiklausyti iškalbingų pardavėjų raginimų – visai kaip turguje.
Koncertas prasidėjo visiškai laiku. Norom nenorom tenka eilinį kartą pagirti „vokišką kokybę“. Tiesa, pirmieji scenoje ne vokiečiai, bet norvegai. Tamsaus industrialo doze publiką pavaišinę Combichrist turėjo patenkinti lūkesčius tų, kurie Rammstein kūryboje labiausiai vertina elektroninės muzikos aspektą. Vis dėlto patenkinti liko ne vien „elektronikos“ gerbėjai – Combichrist pasirodymas sužavėjo daugelį susirinkusiųjų, taip pat ir mane. Didžiuliu „dredų kamuoliu“ pasipuošęs klavišininkas, 2 perkusistai, daužantys gan neįprastus būgnų komplektus ir energijos nestokojantis vokalistas sukūrė puikų šou ir užvedė net ir tokius „technuškės“ nemėgėjus kaip aš. Vis dėl to buvo įdomu nors kartą pamatyti, kaip tokio stiliaus muzika atliekama gyvai.
Po tikrai stipraus apšildymo, laukė tikrieji vakaro kaltininkai. Rammstein sceną užėmė, po gan netrumpo pasiruošimo, kurio metu vyko įnirtingas salės pilnėjimas, mat apšildančios grupės pasirodymą stebėjo ne visi. Kadangi daug kas norėjo priartėti kuo arčiau scenos, maždaug ties salės viduriu susidarė sunkiai pakenčiamos spūstys. Ir galiausiai visa tai prasidėjo…
Į sceną įžengė įspūdingais kostiumais vilkintys muzikantai, vokalisto burna labai įdomiai švytėjo, bet vis tik pirmas įpūdis nebuvo toks geras kokio tikėjaus. Gitaros vos girdėjosi, o vokalas buvo toks miglotas, kad net kilo abejonė, ar Tillas iš tiesų dainuoja, ar man tik vaidenasi… Padėtį dar labiau blogino ir tai, kad beveik nesimatė kas dedasi scenoje, o įvairūs tipai savo stumdymusi trukdė net atsipalaiduoti. Ką padarysi, Rammstein pamatysti nori daug kas, tad tai nėra pati tinkamiausia vieta ar laikas rūpintis komfortu…
Kaip ten bebūtų, idėja pasitraukti į atokesnį salės kampą buvo tikrai vykusi. Visų pirma, iš šono puikiai matėsi visa scena, be to galima buvo pailsėti nuo užknisančio stumdymosi (nemaišyti su sunkiosios muzikos koncertams būdingu pogu arba mosh‘u) ir kas svarbiausia, garsas toje vietoje buvo jei jau ne tobulas, tai bent jau mane visiškai tenkinantis. Maža to, kaip tik tuo metu prasidėjo bene įspūdingiausi koncerto numeriai: iš viršaus nuleistos lėlės-kūdikiai, kurie vėliau susprogo, ugnies pliūpsnis iš milžiniškos benzino kolonėlės (atliekant kūrinį Benzin iš priešpaskutinio albumo „Rosenrot“), į sceną įbėgęs degantis „fanas“, klavišininko bandymas atkeršyti vokalistui už nuolat patiriamas skriaudas, pasibaigęs jo įmetimu į puodą, ant kurio išpiltas visas bidonas sproginėjančio skysčio, milžiniški ugnies ugnies pliūpsniai, preciziškai su būgnų smūgiais suderinti feferverkai, įspūdingo apšvietimo kuriami didingi vaizdai… Galima vardinti ir vardinti, bet tai neturi prasmės. Jokiais žodžiais neįmanoma perteikti patirtų įspūdžių.
Kalbant apie specialiuosius efektus, galima dar pridurti, kad bent man asmeniškai įspūdį paliko ne tiek patys efektai, kiek pačios jų idėjos. Pirotechnikos šou teko matyti nemažai, bet tokių originalių, netikėtų ir iš pirmo žvilgsnio sunkiai įmanomų sprendimų galima išvysti tik šios grupės pasirodymuose, prieš kuriuos nublanksta bet kokios eurovizijos…
Tačiau, kad ir koks įspūdingas bebūtų šou, svarbiausia tiek šiame, tiek ir bet kokiame kitame normalios muzikos koncerte yra pati muzika. Ją „rammštainai“ atliko nepriekaištingai. Sugrota nemažai kūrinių iš naujausio albumo „Liebe ist fur alle da“, o taip pat atiduota ir duoklė senajai kūrybai. Kadangi man paskutinysis grupės albumas man išties patiko, jokių priekaištų dėl grojaraščio neturiu. Muzika parinkta harmoningai, sugroti bene visi didžiausi hitai, nuo „Du hast“, „Sohne“, „Ich will“ ar „Kein Lust“ iki „Du Riechst so Gut“ ar „Weisses Fleisch“. Tiek šie, tiek ir naujieji kūriniai ne tik atspindėjo visus grupės kūrybos aspektus bet ir suteikė puikią galimybę pašėlti išliejant visą susikaupusią neigiamą energiją.
Apibendrinant galima pasakyti tik viena – nors pirmas įspūdis buvo blankokas, bet bendrai paėmus, Rammstein nenuvylė ir su kaupu pateisino visus lūkesčius.

 

Emperor – transcendentinių jėgų valdovai

Svaiginanti kosmoso begalybė, apgaubta neperregimos mistikos.  Transcendentinės gamtos jėgos, kerinčios savo amžinybe ir didingumu. Jų prigimtis ir veikimas –  visiška paslaptis. To negalima suvokti protu, tai galima tik pajusti… Kelionė į neįžengiamus Tamsos pasaulius, kur viešpatauja gaivališka magija. Ten nuvesti gali tik Juodasis metalo Imperatorius. Pasirenkite akistatai su Emperor…

Po Darkthrone ir Burzum, tai yra bene viena labiausiai kopijuojamų black metalo komandų. Jų įtakotų grupių gausu tiek Norvegijoje, tiek ir už jos ribų. Papildę black metalo instrumetų sąstatą klavišiniais, bei suformavę jų taikymo šiame stiliuje koncepciją, taip pat bene pirmieji parodę kaip black metale turi skambėti švarus vokalas, tamsieji norvegai ne tik davė pradžią simfoniniam black metalui, bet ir galima sakyti, galutinai apibrėžė ir  įtvirtino šio stiliaus standartus. Tiesiog neįmanoma paneigti Emperor įtakos tokioms grupėms kaip Dimmu Borgir, Old Man’s Child, Anorexia Nervosa ar bet kuriai kitai tipiškai symphoblacko grupei, kurių nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio priviso kaip tarakonų. Ir nors Emperor muzika gerokai melodingesnė nei kitų ankstyviausiųjų Norvegijos vadinamojo Black Metal Circle grupių, sunkumu joms ji tikrai nenusileidžia. Masyvūs gitarų rifai, triuškinančios būgnų partijos ir svaiginantis greitis rodo, jog šis imperatorius ne koks išpleręs mamyčių sūnelis, į sostą atsisėdęs tik paveldėjimo dėka, bet nuožmus tamsos karžygys, atėję į valdžią perpjovęs keletą gerklių ir sutrynęs konkurentus į dulkes.

Pradėję kaip pogrindinio raw blacko atstovai, Emperor su laiku vis drąsiau turtino savo muzikinį skambesį. Nors debiutinis albumas “In the Nightside Eclipse“ dėl savo tamsios atmosferos, įspūdingų rifų ir kone tobulos klavišinių ir gitarų dermės vieningai laikomas vienu geriausių visų laikų black metalo albumų, nuomonės apie vėlesnę grupės kūrybą kontraversiškesnės. Emperor skambesys su laiku tampa vis pompastiškesnis, techniškesnis, o idėjos vis sunkiau perprantamos. Dėl savo masiškumo kai kurie vėlesni Emperor darbai bent iš pirmo žvilgsnio skamba kaip košė, kurią išvalgyti sugeba ne kiekvienas.  Nuolat eksperimentuodami su garsais muzikantai staiga pamato, kad tai ką jie groja, jau nebegalima pavadinti black metalu. Taip atsiranda gan miglotas stilius, gavęs extreme symphonic metal pavadinimą. Įvažiavimu į jo teritoriją baigiasi ir kitų symphoblackerių Dimmu Borgir, bei Cradle of Filth muzikinės klajonės…

Emperor sudėtyje grojo daug iškilių Norvegijos metalo veikėjų. Tokie muzikantai kaip Samoth, Mortis, Tchort , Faust, Trym Torson ir kiti pasižymėjo nesuskaičiuojamoje galybėje įvairiausių Norvegijos grupių ir projektų, kuriuos visus net sunku ir būtų išvardinti. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie patį grupės lyderį, kūrybingąjį Ihsahn, kuris po Emperror iširimo, savo kūrybinę misiją sėkmingai tęsia soliniame projekte. Įdomus faktas, kad šis vyriškis 2002-aisiais gavo savo gimtojo  Notoddeno miesto kultūros premiją, kaip žymiausias ir labiausiai nusipelnęs miesto gyventojas. Bet ko norėti – juk tai Norvegija. Ten meninkai gerbiami, ir jokie, atsiprašant,“egzorcistai“ nė nebando pilti ant jų savo šlykštaus teologinio birzgalo…

Ir nors mistiškojo Imperatoriaus seniai nebėra, jo vardas neišblėsta iš metalistų atminties, o tūkstančiai pasiekėjų visame pasaulyje eina jo išmintais takais.  Ir nors simfoninis-melodininis metalas garsėja jį atliekančių grupių gausa, vargu ar kada nors atsiras komanda, galinti savo spindesiu užgožti Emperor…

The Loss And Curse Of Reverence:

Empty:

I Am The Black Wizards (Wacken 2006):

 

Trejos Šešerios su Nargaroth: patirtųjų įspūdžių rašytinė perdava

Nors nuožmi ir užsitęsusi krizė ir pakirto sunkiosios muzikos renginių didybę ir privertė pogrindžio sceną labiau koncentruotis ties smulkaus masto vietinių ir artimojo užsienio grupių koncertais, pasaulinio lygio žvaigždžių į Lietuvą prisivilioti vis tik pavyko. Bene pirmieji žymūnai šiemet, pasiryžę taranuoti Lietuvos geležgalvius buvo skandalingieji vokiečių blackeriai Nargaroth, tapę esminiu trečiojo Trejų Šešerių festivalio akcentu.  Juos pridengė dar keturios ekstremalaus pobūdžio grupės: latvių blackeriai Nycticorax ir Urskumug, estų deatheriai Nihilistcrypt ir vietiniai “juoduliai“ Inquisitor.

Į festivalį nebuvo įleidžiami žmonės, dėvintys pirštines nupjautais galais. Gal tai ir netapo priežastim kam nors nepatekti į renginį, bet vis dėlto, žmonių nebuvo daug.  Visi laisvai išsiteko mažojoje Mulen Ružo salėje ir problemų dėl vietos stokos niekam apturėti neteko. Renginys šįkart vėlavo negausiai ir tai džiugina. Pirmieji pasirodė latvių balckeriai Nycticorax. Šįkart grupė paliko geresnį įspūdį nei pirmąkart. Jų atliekamas dinamiškas ir nešabloniškas blackas kompozicijos atžvilgiu patiko, bet sceninės energijos  ir jėgos grupėj stigo.  To pasekmė – vangi ir ne itin susidomėjusi publika. Vis tik Nycticorax, nors lėtai bet vis tik užvežė. Deja, vos spėjau įsijausti į grupės muziką, o ji jau ir baigėsi…

Vėliau atėjo metas lietuvaičiams Inquisitor. Juos kaip ir Nycticorax teko garbė matyti antrą kartą ir šįkart įspūdį paliko geresnį.  Muzikantai grojo itin techniškai, kompozicijos sudėtingos ir permainingos, ale nei dvasios, nei nuoširdumo neįžvelgiau visiškai. Nežinau, ar garsas buvo prastas, ar tokią muziką reikia ilgai virškinti, bet nors ir stebėjau visą pasirodymą nuo pradžios iki galo, vienintelis įspūdį palikęs dalykas buvo itin virtuoziškos būgnų partijos.

Po dviejų blacko kolektyvų atėjo metas vieninteliams vakaro neblackeriams Nihilistcrypt. Keturi vaikinai iš Estijos, grojantys uniforminį brutal death metalą buvo pirmieji scenos žmonės, išjudinę didesnią dalį publikos.  Tiesa jų muzika absoliučiai šabloniška ir neįdomi, bet pasikratymui ir gaurų pakedenimui visai tiko.

Paskutiniai apšildytojai latviai Urskumug matyti pirmą kartą. Iš pradžių baisiai nusivyliau, nes nežinojau, kad grupė neturi būgnininko, bet įpusėjus jų pasirodymui tai pasimiršo ir sugebėjau įsijausti į muziką. Nors jų atliekmo stiliaus pavadinimas tribal black metal skamba įdomiau už muziką kurią jie groja, bet buvo gan neblogai. Džiugu ir tai, kad braliukai išmoko keletą lietuviškų frazių, tad su publika bendravo praktiškai vien mūsų kalba. Tik truputėlį susimovė atsisveikindami su žiūrovais  “labas vakaras“, kas sukėlė šiokį tokį juoko pliūpsnį.

Prieš šiemetinių festivalio pagrindinės grupės Nargaroth pasirodymą buvau mažumėle nusivylęs.  Nė viena iš prieš tai grojusių grupių nepaliko didesnio įspūdžio, o ir iš Nargaroth, absoliučiai klišinės burzumiškojo modelio minimalistinio black metalo grupės kažko ypatingo nesitikėjau. Dar labiau nuvylė ir žadėtoji “staigmena“ – Nargaroth pasirodė be bosisto. Tačiau paaiškėjo, kad viskas lig šiol teko patirti per vakarą yra niekis, palyginus su tuo kas dar bus…

Scenoje absoliutinis Nargaroth lyderis ir siela Kanwulfas, dabar vadinamas Ash’u, atrodė itin rūsčiai ir didingai. Lygiai taip pat skambėjo ir jo pragariškas vokalas bei gitaristo ir būgninko atliekama muzika. Nors muzika ir nesudėtinga, bet atlikta idealiai techniškai ir kas svarbiausia – su didžiausiu draivu. Štai ko trūko visoms iki tol grojusioms šiemetinių Trejų Šešerių grupėms – atmosferos, pasitikėjimo savimi ir tikėjimo tuo ką darai ir teatrališkumo. Muzikantai, ypač pats Ash’as scenoje atrodė esą ne šiaip paprasti žmonės, o kažkas aukštesnio.  Black metalas tartum prisunktas mįslingos laukinės magijos užbūrė ir hipnotizavo.  Įdomu ir tai kad pasitvirtino žymioji frazė “Black metal ist Krieg“. Visą Nargaroth pasirodymą vyko nežmoniškos grumtynės dėl galimybės prasibrauti kuo arčiau scenos. Pačiam  nusišypsojo sėkmė ne tik netikėtai atsidurti pirmoje eilėje, bet ir joje išsilaikyti visą laiką, tačiau pastangos išsilaikyti buvo tikrai titaniškos. Kai kurie veikėjai įnirtingai ir agresyviai stumdėsi, bandė prasibrauti į priekį, tad scenoje budėjusių apsaugininių pagalba buvo būtina. Kita vertus, tai įnešė šiek tiek ekstremalumo ir dar labiau sustiprino Nargaroth pasirodymo įspūdžius.

Apibendrinat galiu pasakyti,  jog vien dėl Nargaroth renginį laikau visiškai pavykusiu ir vertu tiek dėmesio, tiek ir išleistų pinigų. Galbūt kitos grupės ir nepaliko ypatingo įspūdžio, Nargaroth ne tik nenuvylė, bet dar ir gerokai nustebino ir parodė, koks turi būti tikras ir nuoširdus black metalas.

 

Progresyvios Kalėdos su Trans-Siberian Orchestra

Nė nepastebėjau, kaip ant mūsų ir vėl užvirto Kalėdos. Švenčių stukteltas netikėtai prisiminiau kasmetinę žiniatinklio tradiciją kiekvieną kartą papasakoti apie kokį nors kalėdinį sunkiosios muzikos projektą. Ir jeigu ankstesniais metais dėmesio centre buvo visokios metalchaltūros, tai šiemet norėčiau atkreipti dėmesį į bene rimčiausią tokio pobūdžio kolektyvą. Amerikiečiai Trans-Siberian Orchestra, susibūrę 1996 metais, nusprendė ne šiaip sau primityviai pabirbinti gitaras populiarių kalėdinių dainuškų motyvais, bet kurti įspūdingą, įdomią ir šventinę nuotaiką atspindinčią muziką be jokio falšo ir blevyzgų.

Grupės kūryboje persipina šiltos kalėdų giesmės, neoklasikiniai motyvai, spalvingi progresyviojo roko pasažai ir trijų elektrinių gitarų jėga, sustiprinta styginių orkestro didybės. Didelė kūrybos dalis instrumentinė, tačiau yra ir nemažai vokalo ir choro partijų, kurias klasikine dainavimo maniera atlieka tiek vyriškos tiek moteriškos giminės balsų savininkai.

Trans-Siberian Orchestra kūryba išties profesionali, aukšto lygio ir tiesiog tobulai tinkanti ne visai tradicininiam senamadiškam, bet tuo pačiu ir ne perdėm profaniškam Kalėdų sutikimui. Tad svaigiam švenčių sukūryje nepamirškime tikrosios Kalėdų dvasios, nemirtingosios klasikos ir, žinoma, sunkiojo metalo \m/.

Christmas Canon Rock:

Wizards in Winter:

 

Novembers Doom – ne visa kas amerikoniška atsiduoda hamburgeriais

Masyvūs ir slegiantys gitarų rifai, nuožmūs būgnų tratesiai ir dūštančių lėkščių kanonados, harmoninga brutalaus kriokimo ir kalnų šaltinio tyrumo švaraus vokalo kaita, nežabota agresija ir ją keičiantys melodingi, švelnūs intarpai. Ir visas tai, toli gražu ne koks tai tai nu ar, atsiprašant, džiamdafakinkoras, toks madingas šiuolaikinėje 50 žvaigždučių vėliavos valstybėje.  Tai melancholiškieji Novembers Doom – viena grupių, paneigiančių stereotipą, kad viskas kas iš JAV yra banalu, lėkšta ir pripūsta silikono.

Šie amerikiečiai susikūrė gan seniai ir savo karjerą pradėjo kaip death/thrash metalo grupė, bet kažkur apie 1995 metus jie jau buvo apsitoję ties tuo, kuo jie tikrai gali sužavėti metalo pasaulį – depresyvaus ir traiškančio death/doomo. Pradėję nuo kažko artimo ankstyviesiems My Dying Bride ir Anathema, vyrukai netrukus išvystė savitą ir sunkiai su kuo nors supainiojamą skambesį.

Grupės pavadinimas gan tiksliai atspindi jos stilistiką, kuriamą nuotaiką ir statusą (pripažinkime, kad atliekamo stiliaus įtraukimas į grupės pavadinimą jau iš anksto suteikia grupei tam tikrą autoritetingumo aureolę, pvz. Death ar Metallica). Juos galima vienais iš stiliaus etalonų: tiek sunkumo, tiek sugebėjimo kurti tinkamą nuotaiką tiek ir originalumo prasme. Novembers Doom stilius su kiekvienu albumu vis kinta, bet tuo pačiu išlieka lengvai atpažįstamas. Grupė nuolat plaukioja tarp Schilos ir Charibdės, tiksliau deatho į šią dichotomiją įtraukdami dar ir švelnaus ir gaivaus it pavasarinis lietutis džiazo motyvų, kurie ne tik sušvelnina aštriąsias anuodviejų stilių briaunas, bet ir sustiprina muzikos dramatizmą.

Trumpai apžvelkime Novembers Doom kūrybines klajones. Debiutinis albumas  “Amid Its Hallowed Mirth“ – masyvus, ultraflėgmatiškai lėtas grynojo death/doomo monolitas su tam tikrom aliuzijom į funeral’ą. Nešlifuotas deimantas kurio viduje slypi  įstabi taurios ir tragiškos meilės istorija. Ties “Of Sculptured Ivy and Stone Flowers“ prasideda grupės “chruščiovmetis“. Skambesys palengvėja, randasi daugiau ramių melodingų vietų, pagausėja švaraus vokalo partijų. Vis dėlto šis darbas dar nėra pakankamai subalansuotas – sunkiose vietose vis lauki ramių vietų, o ramiose trokšti brutalybės sugrįžimo. Tačiau kiti du darbai “The Knowing“ ir “To Welcome the Fade“ savo pirmtako problemos išvengia – grupė suranda aukso vidurį ir pasiekia savo kūrybos viršūnę. Du itin įdomūs ir kone visapusiškai tobuli albumai kuriuose žavi viskas: skambesys, stilistinė įvairovė,  dramatiška nuotaika ir nuostabūs dainų tekstai. Su “The Pale Haunt Departure“ jaučiami ženklūs kūrybiniai pokyčiai. Ir nereikia stebėtis – doom metalo grupės retai užsistovi vienoje vietoje ir nuolat keičia savo stilistiką. Vis tik Novembers Doom atvejis gan išskirtinis – grupė pasirinko ne švelnėjimo, lengvėjimo ar galbūt popsėjimo kelią o greičiau priešingai – ženkliai pakrypo į death metalo pusę, gerokai apkastruodami doomą. Visgi “The Pale Haunt Departure“ man patinka ir vis dar galėčiau priskirti jį grupės aukso amžiaus laikotarpiui. Tuo tarpu “The Novella Reservoir“ demonstruoja dar radikalesnį “nudeathėjimą“ – muzika skamba itin sunkiai brutaliai ir traiškančiai. Šis darbas irgi neblogas, bet jame jau nebėra to jausmingo dramatizmo, kas mažumėle nuvilia. Naujausias opusas “Into Night’s Requiem Infernal“ daug kuo primeną “rezervuarą“. Esminis skirumas glūdi lyrikoje – grupė šįkart nuo profaniškųjų jausmų pereina prie sakraliųjų – nagrinėjama tikėjimo Kristumi problema (atkreipkit dėmesį į tai kad pavadinimas trumpinasi kaip INRI). Šis grupės sprendimas bent jau manęs nebuvo sutiktas labai palankiai…

Taigi, nepaisiant visų klajojimų ir metamorfozinių išdaigų, Novembers Doom iki šiol išlieka kaip viena iškiliausių ir turbūt žymiausių death/doom metalo grupių.  Ir nors šiuolaikinė JAV metalo scena neretai apibūdinama epitetais komercija, popsas, pataikavimas masėms ir originalumo stoka, šios grupės tai neliečia.  Novembers Doom skambesys niekuo – nei hamburgeriais, nei coca-cola nei Lady Gaga anei Bušu nė per paties mažiausio nosies plaukelio puspindulį neatsiduoda.

Autumn Reflection:

Rain:

The Pale Haunt Departure:

 

Rammstein “Liebe ist für alle da“ – sugrįžimas griausmingai išspyrus duris

Nors didysis Rammstein sugrįžimas su naujuoju albumu įvyko ne taip jau ir neseniai, tačiau nuolatinis laiko stokos perteklius suteikė galimybę jį apžvelgti tik dabar. Tad ką mums pateikia šeštasis skandalingųjų germanų darbas? Ar buvo išlaikyta žymioji vokiška kokybė? Ar gabalai ir toliau “kala į klyną“? Ar grupė išlaikė savo radikaliai cinišką požiūrį,  kuriuo jie žavėjo iki tol? Su didžiausia nuostaba akyse (tiksliau sakant ausyse) galiu patvirtinti, kad taip.

Vos nuo pirmųjų albumo akordų apima maloniai keistas jausmas. Wtf?  Šis darbas galėtų pretenduoti į sunkiausio Rammstein albumo titulą, ir jei toks jis ir nėra (vis tik sunkumas – labai jau subjektyvi sąvoka), tačiau akivaizdžiai yra pats metališkiausias. Grupės stilių galima apibūdinti kaip trijų komponentų – metalo, industrialo ir to, ką sąlyginai galima pavadinti komerciniu roku – mišinį. Kiekviename albume šių komponentų santykis nevienodas. “Herzeleid“ yra maždaug lygiavertis metalo ir industrialo mišinys su šiek tiek komercinio roko, “Sehnsucht“ dominuoja industrialas, “Mutter“ sudėtyje visi trys komponentai paskirstyti maždaug lygiomis dalimis, o savotiškuose Rammstein Load/Reload opusuose “Reise, Reise“ ir “Rosenrot“, vyrauja komercinis rokas su šiek tiek metalo ir menkais industrialo likučiais. Ir štai “Liebe ist für alle da“ pateikia dar kitokį derinį, kuriame šįkart liūto dalį gauna metalas (industrialas ir toliau lieka užguitas).

Taigi, ryškiausias skirtumas nuo ankstesnių albumų tas, kad skambesyje ženkliai daugiau metalo elementų. Būgnų partijose gausu dviejų bačkų ritmų, ir apskritai ritmo partijos iki tol nebuvo tokios sudėtingos, kokios jos paskutiniame grupės darbe. Gitarų rifai irgi techniškesni ir kaip niekad anksčiau artimi metaliniam skambesiui. Žinoma, iki tikro metalo dar toli, bet Rammstein visai ir nepretenduoja į true metalistų statusą.

Nedera pamiršti ir unikalios Rammstein lyrikos. Vokiečių kalbos mėgėjai vėl galės pasimėgauti subtiliu žodžių žaismu ir šokiruojančiu romantiškų ir makabriškų vaizdinių deriniu.  Ir šįkart tekstai tokie pat aštrūs, o tematikos pobūdis nepakito. Maža to, galima pajusti šiokį tokį grįžimą prie šaknų, t.y. prie debiutiniame “Herzeleid“ nagrinėtų motyvų, kas reiškia, kad “Liebe ist für alle da“ tematika šiurkštesnė ir labiau iškrypėliška nei jo pirmtake “Rosenrot“, pasižymėjusiame šiokiu tokiu “sterilumu“. Šįkart vyraujanti albumo tema – nepasotinamas gyvuliškas gašlumas. Ją puikiai atspindi ir albumą reprezentuojantis atvirai pornografinis dainos “Pussy“ vaizdo klipas, kuriuo grupė dar kartą peržengė jau ir taip toli nuslinkusią padorumo kartelę ir tuo pačiu sudavė simbolinį, tačiau mirtiną smūgį MTV. Grupėms daugiau nebereikia veidmainiškai tūpčioti prieš pasikėlusius muzikos televizijos diktatorius, tikintis kad šie susimylės ir prileis juos prie galimybės pasirodyti žydrajame ekrane. Jie gali nevaržomi reklamuotis internete ir įgyti populiarumo be didžiosios Komercijos Mašinos pagalbos.

Ir pripažinkime, ši grupė pasižymi fenomenaliu sugebėjimu idealiai derinti komerciškumą su meniškumu. Jau nuo pat susikūrimo Rammstein niekada neneigė esą komercinė grupė, tačiau popsiškumo etiketės jiems priklijuoti irgi neišeina – jų kūryba itin tiksliai, subtiliai ir žaismingai paliečia opiausias visuomenės žaizdas – tai ne visada pavyksta net nuoširdžiausioms idėjiniu požiūriu ramštainams artimo death metalo grupėms.  Vokiečių tanz metalo pionieriai sugeba ne tik išlikti populiarūs, bet ir ištikimi savo idealams. Šiuo požiūriu galima įžvelgti tam tikrų sąsajų su legendiniais AC/DC, jau ne pirmą dešimtmetį stebinančiais pasaulį savo sugebėjimu neprarasti šarmo.  Aišku, teigti, kad Rammstein taps vokiškaisiais “eisidesais“ dar ankstoka, tačiau jau šeštas nei jėgos, nei populiarumo nestokojantis albumas, kuriame grupė sugeba ne vien išlaikyti savo firminius bruožus, bet ir skambėti šviežiai bei aktualiai, teikia nemažai vilčių…