ff2008Taip jau velnias pakišo koją, kad šiųmetinis “Ferrum Frost“ festivalis, bene svarbiausias  nūdieninės Lietuvos sunkiosios muzikos renginys, sutapo su atitinkamos svarbos mokyklos renginiu – dvyliktokų šimtadieniu. Laimei, to pasekmės man nebuvo itin skaudžios – sudalyvavęs šimtadienyje tenustojau tik progos išvysti festivalį pradėjusius alytiškius Endarkment ir Ossastorium pasirodymo pirmąją pusę, o išgirsti svarbiausius šių metų akcentus, Latvijos pagonis Skyforger ir žymiuosius suomių vikingus Ensiferum sutrukdė tik niekas. O kadangi nieko pastangos trukdyti visuomet būna bevaisės, štai jums ir rezultatas, tai yra reportažas.

Mokyklos šimtadienio tema buvo pragaras ir nors tas renginys suorganizuotas pakankamai neblogai, vis dėlto “Ferrum Frost“ kai kurias aspektais buvo kur kas panašesnis į tikrą pragarą. Jau išvydus lauke prie “Mulen Ružo“ durų besiburiuojantį gerą pusšimtį metalgalvių ir vis dar aktyvų bilietų pardavinėjimą iš pradžių kilo klausimas: “Negi koncertas dar neprasidėjo?“ Vėlavau daugiau nei valandą o eilė prie bilietų tokia, kokia paprastai būna dar prieš koncerto pradžią. Kame šuo pakastas, supratau įžengęs į pačią salę. Žmonių buvo tiek daug, kad net ir kvėpuoti sunku, jau nekalbant apie judėjimą. Sausakimšumas, velnioniškas karštis, ir galinga metalinė muzika perteikė kur kas tikroviškesnį pragaro įspūdį nei šimtadienis. Tokios grudalynės koncerte dar neteko matyti. Žmonių  tiek daug, kad visi vienu metu salėje nė nebūtų sutilpę, štai kodėl šitiek metalistų būriavosi lauke ar prie baro. Žinoma, vietos trūkumas kėlė žiūrovams didelį diskomfortą, bet galima pasidžiaugti, kad bent šį kartą koncertas atnešė pelno, kas šiaip undergroundo renginiuose yra beveik anomalija.

Kaip jau minėjau, pirmoji mano matyta grupė Ossastorium. Tai viena tų nedaugelio kokybiškų ir sąlyginai aukšto lygio lietuviškų metalo grupių, be to, melodic death’ą aš labai mėgstu, tad nereik nė sakyt, jog Ossastorium paliko didelį įspūdį. Vienintelė bėda, kad  daugiau dėmesio skyriau bandymams prisikasti prie etatine rūbine kaskart tampančio fortepijono, nes žieminės striukės vilkėjimas tame tvankumyne buvo žiaurių žiauriausias savęs kankinimas. Bet nepaisant visų  nepatogumų, Ossastorium  suėjo gerai.

Skyforger pasirodymui jau buvau pasiruošęs geriau. Netgi pavyko kiek įmanoma labiau priartėti prie scenos ir užsiimti geresnę vietą, nei per Ossastorium. Taigi, per barzdotųjų Latvijos pagan metalo nešėjų pasirodymą buvo galima rimčiau užsiimti “subtiliuoju hedbanginimo menu“ ir kaip sakant, pašėlti. Skyforger, kaip ir pridera šiuo metu daugiausiai pasiekusiai Baltijos šalių metalo komandai, pasirodė itin profesionaliai, tad ir publikos jie sutikti džiaugsmingai. Baltiškojo folkloro persmelktas black’o, thrash’o ir heavy’io lydinys skambėjo stipriai, dvasingai ir uždegančiai. Malonūs  ir jų padėkojimai “paldies, braliukai“ bei keletas kitų latviškų ir netgi lietuviškų frazių.

Na, o po gan ilgokos pertraukos atėjo metas didžiosioms vakaro žvaigždėms iš Suomijos – pasaulinio pripažinimo sulaukusiam folk/black/power/viking metalo kolektyvui Ensiferum. Pusnuogiai Suomijos vėliavų sijonais vilkintys “kardnešiai“ vos įžengę scenon užtvojo savo ugningą, didingą, melodingą bei smagią pasiutpolkę. Deja, šįkart sugebėjau prarasti tą per Skyforger iškovotą gerą vietą po “Mulen Ružo“ lubomis, tad iš pradžių teko bandyti šiaip ne taip išsitekti gerokai užgrūstame salės gale, kur jaučiaus labai nesmagiai, bet laimei, nepraėjo nė trys dainos šiaip ne tai parsispraudžiau penkis metrus į priekį, kur žmonių tankumas ne toks didelis, o ir scena matosi šiek tiek geriau. Tiesa, sceną matyti net ir iš ten buvo sunku ir tik iškvietus Ensiferum bisui pamačiau, kad jie turi ir klavišinkę (kas kiek pakėlė grupę mano akyse, nes iš pradžių maniau kad klavišinių partijos įrašytos, o aš esu didelis net ir dalinės fonogramos priešininkas). Dabar buvo galima labiau įsiklausyti į muziką. Ensiferum pasirodė, kaip ir reikėjo tikėtis, puikiai. Profesionalumas, mokėjimas bendrauti su publika ir energinga muzika darė savo. Tiesa, nesu didelis jų gerbėjas ir domėtis grupe pradėjau tik prieš pat koncertą, bet pasirodymas buvo visai vertas dėmesio ir man visai neprailgo, gal tik labiau norėjosi jų vietoje išvysti jau spėtus pamėgti kolegas Finntroll, bet neesmė, kada nors ir juos pamatysiu.

Trumpai drūtai tariant, “Ferrum Frost“ šįkart nusisekė ne vien mano asmenine nuomone, bet ir finansiniu požiūriu. Tikiuosi, kad prisiminsiu šimtadienį ne vien kaip butaforinio pragaro, bet ir masyvaus gelžgalinės muzikos koncerto su liaudiškais motyvais dieną.