POS “Što za chu…? Kas per kontracepcija?“ Turbūt taip turėtų sureaguoti visokie techno (arba dabar madingo tektonik) muzikos ekspertai, mainstryminio rokelio garbintojai ar kitokie popsistai. Kertu lažybų, kad terminas “albumo koncepcija“ jiems visiškai nežinomas. Ir nieko keisto. Popso albumuose jokios koncepcijos iš viso nėra. Nors ne, persiprašau, ji yra, bet visada maždaug vienoda – meilė, seilė, tūsai ir trūsai (na dar būna išimčių – mandarinai, cepelinai, dviratukas) . Ir visur tas pats per tą patį. Klausant tokios banalios ir dvasiškai nykios muzikos net nekyla minčių, jog pasaulyje egzistuoja ir kitų temų, kurias galima sėkmingai gvildenti dainose. Laimei, yra grupių, kurių kūryba gerokai peržengia pop muzikai uždėtus griežtus  rėmus. Tai ypač galima pasakyti apie itin plačią ir nevienalytę progresyviojo roko ir metalo sceną. Šįkart žiniatinklio taikiklyje – vieni žymiausių prog metalo atstovų, švedai Pain Of Salvation.

Grupė užuomazgos atsirado dar 1984, tačiau pirmasis albumas išleistas tik 1997 metais. Kodėl taip įvyko? 1984 grupės nariams buvo apie 11 metų, o tokiam amžiuje vargu ar galima užsiiminėti labai rimta muzikine karjera (žinoma, yra kas užsiiminėja), be to grupė ilgai ieškojo savito stiliaus ir nuolat keitė  skambesį. Ir paieškų rezulatatai itin vaisingi. Pradėję savo kelią nuo funk’o, vėliau vaikinai į muziką įliejo metalo ir prog roko esencijos ir 1997 metais griausmingai debiutavo su Entropia. Šis darbas sulaukė labai palankių įvertinimų, ir pasižymėjo tokia kūrybine branda, kokia debiutiniams albumams paprastai nebūdinga. Tai buvo lyg naujagimis su keturiasdešimtmečio protu ir patirtim ;D. Man teko skaityti nuomonių, jog tai apskritai geriausias visų laikų debiutinis metalo albumas (kad ir ginčytina hipotezė, bet logikos joje yra). Bet svarbiausia – tai nėra riboto potencialo grupė – kiti 5 opusai anaiptol neprastensi už pirmtaką, o gal netgi ir jį lenkia. Kuris jų darbas geriausias, pasakyti sunku, nes visi labai skirtingi ir  turi savų privalumų ir trūkumų. Entropia labiausiai funkovas, One Hour by the Concrete Lake pats techniškiausias, Remedy Lane – nuoširdžiausias ir jausmingiausias, BE pasižymi sunkiai nusakoma eklektika ir stitilistikos įvairove, o alternatyviojo metalo gerbėjai turbūt susižavės The Perfect Element I ir jo tęsinio Scarsick energija ir agresyvumu, tuo tarpu tikriesiems metalistams (man irgi) tai galbūt sukels pasišlykštėjimą. Žodžiu, kiekvienam pagal skonį.

Pain Of Salvation muzikoje gausu tiek funkiškų sinkopuotų ritmų, tiek metalinių rifų ar prog’ui būdingų sudėtingų kompozicijų bei netikėtų sprendimų (pvz šabloniškų disco motyvų.) Tiesa, priešingai nei kai kurie kiti progresyvistai, POS nepersistengia orgazmiškai demonstruodami savo aukštą grojimo lygį, tad kažkokios stulbinančios  technikos iš jų tikėtis neverta. Priešingai, jie daugiau dėmesio skiria emocijoms, tad grupės muzika skamba išties nuoširdžiai ir galingai.

Nors Pain Of Salvation žavi savo stipria muzikine puse, jų idėjinė pusė manyčiau yra dar stipresnė. Visi grupės darbai turi originalią koncepciją, savus veikėjus, alegorines figūras, per kurias atskleidžiamos aktualios visuomeninės ir filosofinės problemos. Karas, radiacija, aplinkosaugos problemos, dvasinės žmogaus krizės ir žmonijos pražūties teorijos pateikiamos labai originaliai ir taip įtikinamai, kad sukrečia iki pačių sielos gelmių ir išties priverčia susimąstyti. Paklausęs POS albumo, jaučiuosi lyg pažiūrėjęs kokį itin originalų ir paties aukščiausio meninio lygio filmą (tokį kur gauna minimum 8 oskarus :D). Kiekvieno albumo koncepcija tokia stipri, kad pagal ją galima drąsiai statyti filmą arba spektaklį, kaip kad yra padaryta su legendiniu Pink Floyd albumu The Wall.

Tiesa, konceptualūs darbai dažniausiai turi problemą – į juos reikia įsijausti, ir tai vargu ar bus tinkama muzikytė fonui arba vakarėliams. Be to geriausia jų muziką klausytis albumais, o ne po vieną atskirą dainą (kaip dabar madinga), nes tada nepajuntama nė pusės POS muzikos jėgos. Be to, ši grupė nekuria jokių “superhitų“ (šis žodis melamono, o ypač progresyvisto, leksikone yra išvis nevartotinas), todėl išleistas tik vienas singlas “Ashes“ ir nors šis gabalas atitinka “hito“ standartus, kaimietiškų (blogąja prasme) Lietuvos pop didžėjų ausims tai ko gero visvien būtų stiprus “neformatas“. Žodžiu, nors Pain Of Salvation muzika bendram metalo kontekste atrodo gan lengva, bet ji vistiek nėra priimtina plačiosioms masėms dėl savo intelektualumo ir laisvos kompozicijų struktūros. Bet jeigu, nesate abejingi progresyviajam rokui bei metalui, tikrai turėtumėte išbandyti šią grupę. O jei abejingi, vistiek išbandykit, gal užkabins, nes tai kone ideali grupė pažinčiai su prog metalu pradėti.

www.painofsalvation.com 

Ashes:

Pilgrim:

![foreword]:

The Big Machine:

Inside (Live):

Iter Impius (Live):