Šią rūgščiasaldžio skambesio trijų raidžių kombinaciją, primenančią  melsvo australiško stručio pavadinimą ar vardo “Emilija“ sutrumpinimo iškraipymą  žino bene visi. Pastaruosius porą metų šie uniseksualieji žmogeliukai,  savitai iškarpytomis žvairumą keliančiomis šukuosenomis, pajuodusiais paakiais ir polinkiu paverkti kampe yra viena pagrindinių plepesių, apkalbų, Jūtūbės filmukų ir popsinių jaunimo žurnalų temų. Ir nors šios pseudosubkultūros aukso amžius jau praeityje, o jos populiarumas sparčiai krinta, susidomėjimas emo vis dar yra ganėtinai aukštame lygyje. Apie juos kalbama, rašoma, diskutuojama pasišlykštėtinai dažnai. Bet visų kvailiausia, kad dauguma visos tos gausingos informacijos absurdiškai prasilenkia su tiesa. Galima sakyti, visa dabartinė emo mada pastatyta ant melo, dezinformacijos, neteisingų stereotipų ir keleto neforamaliųjų judėjimų idėjų iškraipymo, o objektyvią tiesą pateikia vos keli ne itin populiarūs šaltiniai. Tad šiuo straipsniu ketinu bent kiek labiau prasklaidyti mitų užuolaidas ir atsakyti į tokius klausimus kaip antai: ar emo yra subkultūra, ar tai tik MTV išmislas pinigams iš kvailų paauglių melžti; kokios tikrosios jų šaknys, santykis su gotais, pankais, metalistais ir panašiai. Tikiuosi tai bent kiek sutraukys painų dezinformacijos tinklą.

Pradėkime nuo to, kad žodžiu emo vadinamos dvi visiškai skirtingos ir mažai ką bendro tarpsuavyje turinčios grupės. Pirmuosius, pritaikant metalinę terminologiją pavadinkime true, antruosius – false emo.  Savaime aišku, true emo atsirado kur kas anksčiau, devintojo dešimtmečio pabaigoje JAV kaip viena iš pankų hardkoristų atmainų. Antrieji – XXi amžiaus pop muzikos industrijos gaminys. Esminis true ir false vienijantis bruožas yra pavadinimas, kurį false pasivogė iš tikrųjų stiliaus propaguotojų. Lygiai taip pat terminas progressive buvo nukniauktas iš vienos intelektualiausių roko rūšių ir pradėtas vartoti bukam komercinės šokių muzikos stiliui apibūdinti (vis tik žodis “regressive“ čia tiktų kur kas labiau).  Kaip progresyvusis rokas neturi nieko bendro su progresyviuoju techno, taip ir dabartiniai emo neturėtų teisės taip vadintis.

Tad kas tie tikrieji emo? Galima pasidžiaugti, kad lietuviškoji Vikipedija padėtį nušviečia gan teisingai (bent jau taip vis dar buvo 2009 02 06).  Emo yra viena iš hardcore punk muzikos atšakų, visai taip pat kaip ir black’as ar doom’as yra metalo muzikos atšakos. Emo muzika skirstoma į smulkesnius substilius: emocore, emo hardcore, indie emo, post emo, screamo, emo violence.  Šie stiliai (išskyrus indie emo ir dar kelis kitus atvejus), kaip ir visas hardkoras yra ekstremali, sunki (o emo violence ypatingai sunki!!!) ir pop standartams nepaklūstanti muzika, todėl praktiškai beveik visos tikros emo grupės buvo (ir yra) andegraundinė muzika, kurios negroja nei radijos stotys, nei transliuoja MTV. Nors apie hardcore sceną labai mažai tenusimanau, atrodo, aptikau tinkamą tikrojo emocore pavyzdį:

Rites Of Spring – Hain’s Point:

Kaip pastebėjote iš prie tai buvusio vaizdo įrašo, Rites Of Spring, viena pirmųjų ir pačių tipiškiausių tikrojo emo grupių,  nei skambesisu, nei išvaizda nepanašūs į Tokyo Hotel, My Chemical Romance ar kitus venų pjaustymąsi propaguojančių trylikmečių dievukus. Tikrieji emo neturi tų specifinių šukuosenų, nesišpakliuoja, nesiraišioja rožinių kaspinėlių ir apskritai neturi jokios išskirtinės aprangos – jie atrodo taip pat kaip ir kiti pankai-hardkoristai. Emo idėjos remiasi bendrąja pankų ideaologija, tik labiau akcentuojami asmeniniai išgyvenimai ir introspekcija (savistaba). Galų gale true emo nesipjausto ir jokiu būdu nepasižymi didesniu jautrumu ar polinkiu į liūdesį, depresiją ar suicidyvizmą, nei bet kurie kiti žmonės.

Ar true emo yra subkultūra? Ne. Kaip jau minėjau, tai viena iš pankų atmainų. Tų atmainų yra be proto daug: anarchopankai, skate pankai, street pankai, queer pankai, crust pankai, ska pankai, nacipankai, streitedžeriai, cyber pankai ar net skvoteriai ir visokie prijaučiantys rastamanams, rastafariams ir t.t. Jie tarpusavyje skiriasi ne mažiau nei true emo skiriasi nuo kitų pankų, ir juos visus vienija bendros pankiškos idėjos ir daugiau ar mažiau punk roku paremta  muzika. Tai jeigu jau emo yra atskira subkultūra, reiškia ir visos kitos pankų atmainos turėtų būti subkultūros. Vadinasi, lygiai taip pat egzistuoja ir atskiros doom metal, power metal, death metal ir brutal death metal subkultūros, o ir sharp skinai ir bonehead skinai sudaro atskirus neformaliuosius judėjimus. Tokiu atveju vien Lietuvoje galėtume priskaičiuoti virš 500 skirtingų neformaliųjų jaunimo judėjimų, nesvarbu, kad didžioji dalis jų teturėtų tik po 3-4 žmones (Įdomiai turėtų skambėti: “Festivalyje “Ferum Frost“ lankėsi 179 subkultūrų atstovai“).

Taigi tikrieji emo yra pankai. O kaip reikalai su false (dar žinomais kaip emokidai)? Neretai abejotinos kompetencijos tinklapiuose galima perskaityti, kad emo yra gotų ir pankų mišinys. Na taip, makiažas, šukuosenos ir juodos spalvos dominavimas gali šiek tiek priminti gotus, lygiai taip pat kaip ir kokybiška “Džokondos“ reprodukcija atrodo panaši į originalą, tačiau bet kuris atitinkamos srities specialistas lengvai atskirtų Da Vinči braižą nuo pamėgdžiotojo. Lygiai taip pat ir emo neturi nė lašelio gotikos dvasios, o ir muzikine bei idėjine prasme tarp emo ir  gotikos nėra bendrų sąlyčio taškų. Tad tokie pasakymai kaip “emogotas“, emo tapatinimai su gotais ar nesugebėjimas jų atskirti rodo žmogaus akivaizdų nenusimanymą šioje srityje, o jeigu ko nors neišmanai, geriau jau patylėti.

Esminis įvykis false emo atsiradimui ko gero buvo MTV paskleista (neaišku, tyčia ar netyčia) dezinformacija, jog seilėto pop punk grupė My Chemical Romance groja emo roką. Grupės narių įvaizdis ir tapo false emo išvaizdos etalonu. Akimirksniu kaip patręštos ėmė dygti naujos pop punk grupės verksmingais vokalais ir saldžia depresija permirkusiomis dainomis, o kartu radosi ir masės jų gerbėjų. Venų pjaustymasis ir banaliai romantiškas požiūris į mirtį bei visoks “the dark stuff“ ko gero atklydo iš pistgočių, pseudoneformalų, bandančių save tapatinti su gotais, bet nesusigaudančių jų idėjose, ir to pasekoje jas iškraipančių, subanalinančių, gaunant reductio ad absurdum. Jeigu pamenate, prieš kokius 5 metus venų pjaustymasis, savižudiškos mintys, depresyvumas ir satanizmas būdavo priskiriami gotams arba tiksliau sakant vaikams, bandantiems juos pamėgdžioti. Pseudogotų mada praėjo, o jų pakaitalai fake emo perėmė visas savo pirmtakams būdingas savybes, papildydami jas pankiškų ir indie idėjų iškraipymais.

Tad ar false emo yra subkultūra? Sociologiniu ir antropologiniu aspektu taip, jie turi kažkokių bendrų vienijančių bruožų, išskiriančių juos iš kitų kultūrinių grupių. Tačiau jeigu žodį “subkultūra“ vartoti ne moksliškai, o taip kaip jis paprastai vartojamas žiniasklaidoje ir kasdienėje kalboje, t.y., neformaliesiems jaunimo judėjimams apibrėžti, akivaizdu, kad vadinti emo subkultūra – visiškas nesusipratimas.  Metalistai, pankai, gotai, reperiai turi savitą gyvenimo filosofiją, unikalią pasaulėžiūrą ir estetiką. Tai tartum mikrokultūros su savomis meno formomis, bendruomenėmis, ritualais ir socialinio elgesio normomis, kurios prašalaičiams iš primo žvilgsnio gali pasirodyti keistos, sukrečiančios ar net amoralios. O ką turi emokidai? Ar paauglišką “manęs niekas nesupranta“ sindromą, būdingą daugeliui Vakarų kultūros keliolikmečių ir liūdesį dėl gyvenimo nesėkmių, būdingą visai žmonijai, galima pavadinti filosofija? Ar sudepresovinti Blink 182  su labiau išreikšta melodija ir verkšlenančiu vokalu gali būti vadinami nauju muzikos stiliumi? Galų gale kaip vertinti tai, kad 90 procentų false emo identiteto sudaro išvaizda? Tikriausiai teko girdėti tokį pasakymą “noriu tapti emo, bet mama neleidžia dažytis plaukų“ arba “baigėsi tušas, todėl vakar negalėjau būti emo“. Taip išeina, kad gali būti emo tik tuo momentu, kai esi pasidažęs paakius, vilki tam tikrus drabužius ir nešioji atitinkamą “frizūrą“, o miegodamas, maudydamasis, ar būdamas pabroliu/pamerge vestuvėse emo subkultūrai nebepriklausai. Nebėr nė ko pridurti…

Ir pabaigai dar keletas tikrųjų emo grupių vaizdo įrašų, kurie tikiuosi padės suprasti koks visai padorus dalykas yra tas tikrasis emo ir sukels dar didesnę neapykantą jį nustelbusiam ir, nepabijokim to žodžio, sušikusiam  popkultūros brukamam pseudo emocionalizmui. Kaip pamatysite, kokybė nepergeriausia, bet visgi tai tikrų tikriausias andegraundas.

Atnaujinimas. Neseniai radau nuostabų straipsnį apie tikrąją emo muziką. Džiugu, kad jis ne tik nenuginčijamai patvirtina visas rašinyje išsakytas mintis, bet ir yra išties informatyvus ir bus naudingas bet kuriam, norinčiam susipažinti su šia hardcore punk muzikos atšaka. Kažko panašaus tikrai trūko (arba anksčiau negalėdavu rasti). Pagarba autoriui, o kitiems gero skaitymo.

Dag Nasty – I’ve Heard:

Moss Icon – Hate In Me:

angel hair – you were ugly but you got cute again:

Cap’n Jazz – Que Suerte:

Funeral Diner – My Fist Smells Like Graveyards:

Shikari – Robot Wars: